Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. J. (Z.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. (21.222) FR0682-308 bei MGK 2020 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. S-34 (7-2/2020) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių įrodymų ir Teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, jog pareiškėja bendrininkų grupėje versliškai ir stambiu mastu vertėsi uždrausta ūkine veikla: nuo 2008-03-13 iki 2010-04-26 veikdama iš savanaudiškų paskatų, turėdama tikslą gauti pajamų, už materialinį atlygį, teikė prostitucija besiverčiančių asmenų reklamos paslaugas. Pareiškėja 2017-01-26 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 str. 2 dalį, 202 str. 2 dalį, 216 str. 1 dalį. Lietuvos apeliacinis teismas 2017-12-15 priėmė nuosprendį (byla Nr. 1A-315-202/2017), kuriuo iš dalies panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017-01-26 nuosprendį, papildomai nusprendė, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuoti iš minėtoje byloje nuteistų fizinių asmenų pinigines lėšas, be kita ko, iš M. J. – 24 230,91 Eur. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018-07-05 priėmė nutartį (byla Nr. 2K-222-489/2018), kuria atmetė vieno iš nuteistųjų kasacinį skundą. Taigi, minėtas nuosprendis pareiškėjos atžvilgiu yra įsiteisėjęs.

Patikrinimo metu nustatyta, kad iš pareiškėjos buvo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti 24 230,91 Eur. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 3 straipsniu, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir 22 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjos iš nusikalstamos veiklos gauti 24 230,91 Eur priskirti apmokestinamosioms B klasės pajamoms. Pagal GPMĮ 25 straipsnio 1 dalį, 27 straipsnio 1 punktą, pareiškėja turėjo prievolę teikti 2010 m. metinę pajamų deklaraciją ir joje deklaruoti gautas 24 230,91 Eur pajamas, tačiau to nepadarė. Patikrinimo metu apskaičiuota 24 230,91 Lt apmokestinamųjų pajamų suma, vadovaujantis GPMĮ 6 str. 1 dalimi apmokestinta 15 proc. tarifu.

Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog pareiškėja 2011-01-01 – 2011-12-31 laikotarpiu per Western Union grynųjų pinigų perlaidų sistemą gavo 13 091,35 Lt piniginių lėšų iš fizinių asmenų. Vadovaujantis GPMĮ 3 straipsnio, 5 str. 1 ir 2 dalimis, 8 straipsniu ir 22 str. 3 dalimi, 13 091,35 Lt suma pripažinta pareiškėjos apmokestinamosiomis B klasės pajamomis. Mokesčių administratorius darė išvadą, jog pareiškėja pažeidė GPMĮ 25 str. 1 dalies ir 27 str. 1 punkto nuostatas, nes 2011 metų metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo 13 091,35 Lt gautų pajamų. Patikrinimo metu apskaičiuota 13091,35 Lt apmokestinamųjų pajamų suma, vadovaujantis GPMĮ 6 str. 1 dalimi apmokestinta 15 proc. tarifu.

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog pareiškėja 2010-01-08 banko pavedimu gavo 2628 Eur (9073,96 Lt) iš Marchezid LTD 9 arch ma kariou III ave. Vadovaujantis GPMĮ 3 straipsniu, 5 str. 1 ir 2 dalimis, 22 str. 3 dalimi, ir 25 str. 1 dalimi, šios pareiškėjos pajamos priskirtos apmokestinamosioms B klasės pajamoms. Administratoriaus teigimu, pareiškėja pažeidė GPMĮ 25 str. 1 d. ir 27 str. 1 p. nuostatas, nes 2010 m. metinėje pajamų deklaracijoje nedeklaravo 2628 Eur gautų pajamų. Patikrinimo metu apskaičiuota 2628 Eur apmokestinamųjų pajamų suma, vadovaujantis GPMĮ 6 str. 1 d. apmokestinta 15 proc. tarifu.

Įvertinusi minėtus pažeidimus, VMI 2019-10-10 patikrinimo akte Nr. (21.222) FR0680-359 (toliau - Patikrinimo aktas) pareiškėjai papildomai už 2010 m. apskaičiavo 13 196 Lt (3821,83 Eur) mokėtiną GPM sumą, už 2011 m. – 1578 Lt (457,02 Eur) mokėtiną GPM sumą (mokestinio patikrinimo bylos l. 23-28).

Pareiškėja, nesutikdama su VMI sprendimu pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija). Komisija 2020-03-06 sprendimu Nr. S-34 (7-2/2020) patvirtino VMI sprendimą (MGK bylos l. 120-128).

Pareiškėja skunde teigia, kad jai nekyla pareiga mokėti mokesčius nuo 24 230,91 Eur pajamų, nes minėtą sumą ji grąžinusi valstybei. Pareiškėja teigia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą du kartus. Jos nuomone, apmokestinus baudžiamojoje byloje konfiskuotas pajamas, ji yra baudžiama antrą kartą.

Teismas pritaria mokesčių administratoriui, jog šis pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas, kadangi GPM apskaičiavimas patikrinimo metu – nėra pareiškėjos nubaudimas, o tik jos laiku neįvykdytos mokestinės prievolės pasekmė.

GPMĮ 5 str. 1 dalyje nurodyta, kad GPM objektas yra gyventojo pajamos, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Pagal GPMĮ 2 str. 14 dalies nuostatas pajamos yra pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus, šios straipsnio dalies 1?9 punktuose išvardintas gyventojo gaunamas pinigines lėšas ar kitą naudą, kurios nėra laikomos gyventojo pajamomis ir nėra GPM objektas.

GPMĮ 8 str. 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, o gavimo momentu laikoma, kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos ir kai bet kokia forma išmokamos išmokos. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 2 str. 15 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Pagal GPMĮ 3 straipsnio nuostatas pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. GPMĮ 22 str. 3 d. nurodyta, kad B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. GPMĮ 6 str. 1 dalyje, nurodyta, kad pajamų mokesčio tarifas yra 15 proc. jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Iš šių teisės normų matyti, kad prievolė mokėti GPM kyla nuolatiniam Lietuvos gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų ir kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Įstatyme nėra nurodyta, kad pajamos yra tik teisėtais veiksmais gautos lėšos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas GPMĮ konstatavo, kad nagrinėjant GPMĮ nustatytą reguliavimą – 2, 3, 5, 8 straipsnius, pajamų iš nelegalios veiklos apmokestinimo aspektu, matyti, kad nei šiose, nei kitose įstatymo normose nėra nurodyta, kad pajamų šaltinis turi būti legalus, teisėtas (apmokestinimas nėra siejamas su aplinkybe, kad pajamos gautos iš teisėtos veiklos). Įstatymas pabrėžia tik galutinį rezultatą – gautą naudą pinigais arba natūra; pajamomis apmokestinimo tikslais mokesčio objektu gali būti laikoma tiek pajamos, gautos iš teisėtos veiklos, tiek pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos. Taigi GPMĮ įtvirtina mokesčio mokėtojo pareigą mokėti pajamų mokestį, nedarant skirtumo, ar pajamos yra gautos ar uždirbtos iš teisės aktuose įtvirtintos, juose neuždraustos veiklos, ar šios pajamos yra gautos, uždirbtos iš teisės aktuose uždraustos veiklos, dėl kurios įstatymai nustato atsakomybę. GPMĮ neapsiriboja mokesčio mokėtojo pareiga mokėti pajamų mokestį nuo gautų pajamų tik iš legalios veiklos, taip pat nenustato išimčių, jog neturėtų būti apmokestinamos pajamos, gautos iš nelegalios (draudžiamos) veiklos, t. y. veiklos, atliktos pažeidžiant teisės normose nustatytas taisykles. Pajamų gavimo ar uždirbimo fakto tiek legalios, tiek nelegalios (draudžiamos) veiklos vienodas vertinimas, be kita ko, grindžiamas ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintinais teisingumo ir visuotinio privalomumo principais bei mokesčių mokėtojų lygybės principais. Subjektas, besiverčiantis draudžiama veikla ir iš jos gaunantis pajamų, negali atsidurti geresnėje padėtyje negu kitas iš teisėtų šaltinių atitinkamas pajamas gaunantis mokesčių mokėtojas. Apmokestinimo tikslais pajamų gavimo ar uždirbimo faktas tiek teisėtos, tiek draudžiamos veiklos atveju turėtų būti vertinamas vienodai (LVAT 2019 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019).

Taip pat pažymėtina, jog pagal LVAT praktiką, pareigą mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A?6?238/2007).

Iš mokestinio patikrinimo bylos medžiagos matyti, kad baudžiamojoje byloje už neteisėtą veiklą pareiškėjai buvo paskirta dviejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką sumokėti 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, bei bausmės atidėjimo laiku neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taigi, pareiškėja buvo nubausta už padarytą nusikaltimą įsiteisėjusiu nuosprendžiu.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog nors teismas ir nusprendė konfiskuoti pinigus iš pareiškėjos, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tačiau nepaneigė fakto, kad gautus pinigus per tarptautinių perlaidų sistemas pareiškėja atiduodavo V. ir D. E., o tai patvirtina, kad pareiškėja konfiskuotų pinigų neturėjo savo žinioje ir jais nedisponavo iki 2018-01-03.

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje (41-42 psl., MGK b. l. 46-67) nurodyta, jog byloje patikimai nustatyta, jog pareiškėja vertėsi uždrausta ūkine veikla, susijusia su prostitucija besiverčiančių asmenų reklamos paslaugomis už materialinį atlygį. Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyti piniginių lėšų pervedimo už suteiktas paslaugas atvejai. Nenustatyta, jog nuteistieji būtų galėję kratų metu rastas pinigų sumas gauti iš teisėtos veiklos, tuo labiau, jog M. J. nedirbo. Teismas nusprendė, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi (kai konfiskuotas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą), išieškoti iš byloje nuteistųjų fizinių asmenų pinigines lėšas, tame tarpe ir iš pareiškėjos konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 24 230,91 Eur. Teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, jog A. K. gaudavo pusę gaunamo pelno, o V. E., D. E. ir M. J. dalinosi likusį pelną nenustatytomis dalimis <...>.

Taigi teismas nuosprendyje nurodė, jog bendrininkų grupe veikę nuteistieji gavo ne mažiau kaip 502 779,69 Lt (145 733 Eur) pajamų ir atitinkamai jas pasiskirstė, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi bei kasacinio teismo praktika (jei turtą iš nusikalstamos veikos gavo keli bendrininkai, tačiau šio turto pas juos nerandama, ir nenustatyta kiekvienam iš bendrininkų atitekusi turto dalis, teismas tokio turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš bendrininkų gali išieškoti lygiomis dalimis). Teismas nustatė, kad pareiškėja iš nusikalstamos veikos gavo 1/6 dalį visos pajamų sumos, t. y. 24 288,83 Eur. Įvertinęs kratos metu konfiskuotus 57,92 Eur, teismas nusprendė konfiskuoti iš pareiškėjos 24 230,91 Eur. Teismas nurodė, jog byloje nustatytos pajamos (gauti pinigai) buvo BK 202, 307 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų rezultatas ir nors didžioji pinigų dalis pas nuteistuosius nebuvo surasta, tačiau jie buvo gauti nusikalstamu būdu, todėl turi būti išieškoti (BK 72 str. 5 d.).

Kaip jau minėta, baudžiamojoje byloje konstatuota, kad pareiškėja iš nusikalstamos veikos 2009-2011 m. iš viso gavo 24 230,91 Eur pajamų. Minėtomis pajamomis pareiškėja disponavo iki 2018 m., kuomet jos buvo konfiskuotos. Bylos duomenimis, konfiskuota 24 230,91 Eur suma 2018-01-03 buvo sumokėta į Inspekcijos sąskaitą (MGK b. l. 125). Taigi, teismas sutinka su mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėja gavusi minėtas pajamas (naudą pinigais), tenkino įvairius savo poreikius bei ilgą laiką nemokėjo su tuo susijusių įstatymu nustatytų mokesčių, todėl ji nepagrįstai teigia, jog ji turėjusi būti atleista nuo mokesčių mokėjimo.

Respublikos Konstitucijos 31 str. 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus), be kita ko, reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas, tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (nutarimo 42.1, 42.2 punktai).

Sprendžiant, ar nebuvo pažeistas non bis in idem principas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 7 4 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai netaikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas nurodytas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Non bis in idem principas draudžia persekioti ir (arba) bausti asmenį antrą kartą už pažeidimą, jeigu jis kyla iš identiškų arba iš esmės tokių pat faktų (įvykių), dėl kurių asmuo jau buvo nubaustas. Tai, jog pažeidimų, už kuriuos skiriamos baudos, sudėtys aprašytos skirtingais žodžiais, dar jokiu būdu nereiškia, kad baudžiama ne už tą patį teisės pažeidimą. Teisinėje kalboje yra įprasta naudoti abstrakčias sąvokas, todėl vienas ir tas pats veiksmas gali atitikti ir dvi kriminalinio pobūdžio bausmes nustatančias teisės pažeidimų sudėtis (LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis byloje Nr. A143-2619/2011).

Pažymėtina, jog iš patikrinimo medžiagos matyti, kad pareiškėjos baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai buvo grindžiami tais pačiais faktiniais duomenimis, kaip ir mokestinio patikrinimo metu, t. y. buvo remiamasi VMI prie FM surinktais duomenimis ir buvo pasisakoma dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kaip ir mokestinio patikrinimo metu, tiek baudžiamoji byla, tiek mokesčių įstatymų pažeidimo atvejis buvo nagrinėjamas pareiškėjos atžvilgiu. Todėl, kad pareiškėjai taikomų priemonių visuma netaptų per didele našta, bei priimant sprendimą dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebūtų pažeisti teisės principai non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą), proporcingumo principas, gero administravimo principas pareiškėjai nebuvo skirta bauda už tai, kad ji nedeklaravo 2010 m. gautų 92 738,45 Lt pajamų, 2011 m. gautų 13 091,35 Lt pajamų.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad delspinigių skaičiavimo terminas pažeidžia MAĮ 98 str. 2 dalies ir 110 str. 1 dalies nuostatas.

MAĮ 110 str. 1 dalis reglamentuoja tik mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymą. Nagrinėjamu atveju VMI prie FM, įvertinusi tai, kad pareiškėjos atžvilgiu atlikti 2 patikrinimai (nors jie nebuvo specialiai vilkinami), atsižvelgusi į ilgą teisminio proceso trukmę, GPM delspinigių dydį (daugiau kaip 90 proc. GPM prievolės) ir ilgą jų skaičiavimo laikotarpį, į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo bei gero administravimo principais, atleido pareiškėją nuo 50 proc. GPM delspinigių mokėjimo.

Taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje faktiniu pagrindu atleisti nuo delspinigių ar sumažinti juos taip pat pripažįstami tokie atvejai, kurie yra susiję su akivaizdžiai per ilgai mokesčių administratoriaus vykdomu mokestiniu patikrinimu, mokesčių mokėtojo pastangomis už greitą ir operatyvų mokestinio patikrinimo atlikimą ir pan. (pvz., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2343/2011, 2019-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-971-438/2019). Atsižvelgiant į tai, kad VMI sprendimu buvo ženkliai sumažintas pareiškėjai apskaičiuotų delspinigių dydis, dėl aukščiau išvardintų priežasčių, pritartina mokesčių administratoriaus išvadai, jog nėra pagrindo dar daugiau sumažinti apskaičiuotą GPM delspinigių sumą.

Pareiškėja pažymi, jog LVAT 2019-02-13 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019 priteisė jos naudai iš atsakovo 45 Eur žyminio mokesčio. Kadangi VMI buvo atsakovu byloje, todėl privalo vykdyti teismo sprendimą ir be atskiro pareiškėjos prašymo grąžinti pareiškėjai priteistą žyminį mokestį.

Teismas su šiuo pareiškėjos argumentu nesutinka. Mokesčių permokos (skirtumo) grąžinimo klausimą reglamentuoja MAĮ 87 str. ir Inspekcijos viršininko 2004-12-07 įsakymu Nr. VA-186 patvirtintos Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklės. Be to, MAĮ 14 str. 2 dalyje nustatyta, kad žyminis mokestis pagal šį įstatymą administruojamas tik tiek, kiek tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK). CPK 87 straipsnis reglamentuoja žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, žyminio mokesčio grąžinimo tvarką ir kitus su žyminio mokesčio grąžinimu susijusius klausimus. Atitinkamai CPK 87 str. 3 dalyje nustatyta, kad žyminį mokestį grąžina VMI prie FM remdamasi teismo nutartimi.

Iš bylos medžiagos matyti, kad LVAT 2019-02-13 sprendimu administracinėje byloje Nr. A-312-602/2019 priteisė pareiškėjai iš VMI prie FM 45 Eur žyminio mokesčio. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja nesikreipė į VMI prie FM dėl minėto žyminio mokesčio grąžinimo. Taigi norėdama susigrąžinti žyminį mokestį, pareiškėja turi pateikti mokesčių administratoriui prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas (FR0781 forma) bei kartu su prašymu turi būti pateikta įsiteisėjusi teismo nutartis dėl žyminio mokesčio grąžinimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pritaria MGK išvadai, jog nėra pagrindo pripažinti Inspekcijos Sprendimo neteisėtu.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, remdamasis šiame sprendime išdėstytais motyvais, teismas daro išvadą, kad tiek VMI, tiek ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl tenkinti pareiškėjos prašymą ir juos naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 91 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos M. J. (Z.) skundą atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.