- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-13
- Bylos Nr.
- A-858-1472-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos, Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Pareiškėjas
- A. G.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei Laurai Petrauskaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. G. individuali įmonė (toliau – ir Įmonė) skundu (b. l. 3–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir VTAKT) 2008 m. gegužės 22 d. nutarimą Nr. 3K08/108 (toliau – ir Nutarimas). VTAKT Nutarimu Įmonei skyrė 3 000 litų baudą už Tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir KTĮ) 14 straipsnio 5 dalies 3 punkto pažeidimą. TKĮ imperatyviai nustato, kad tabako gaminių pardavėjai iš perkančio asmens privalo pareikalauti pastarojo amžių patvirtinantį dokumentą tik tuo atveju, jeigu pardavėjui kyla abejonių, kad asmuo yra jaunesnis negu 18 metų. Šiuo atveju pardavėjai abejonių dėl perkančio asmens amžiaus nekilo, nes jaunuolis tikrai atrodė daug vyresnis tiek išvaizda, ūgiu, tiek ir savo elgesiu, o reikalauti dokumentų kiekvienu atveju įstatymas pardavėjams nesuteikia teisės. VTAKT, priimdamas nutarimą, neobjektyviai įvertino visas bylos aplinkybes, neapklausė liudytojų, kas galėjo turėti esminės įtakos priimant neteisingą Nutarimą. Pažeidimo aplinkybės nebuvo objektyviai ir išsamiai tiriamos, atmetant vieną ar kitą prašymą, būtina tai pagrįsti faktais, o ne prielaidomis ir išvedžiojimais. Mergina, nusipirkusi cigarečių, išėjo iš baro nepaėmusi kasos kvito, o kvitas buvo išmestas į šiukšlių dėžę. Po 15 minučių į barą užėję policijos pareigūnai pranešė pardavėjai, kad ji pardavė cigaretes nepilnametei. Nepaklausę pardavėjos apie kasos kvitą, patys surašė paaiškinimą, kurį pardavėja pasirašė. Todėl akivaizdu, kad šis pažeidimas buvo išprovokuotas, nes paties pirkimo fakto metu policijos pareigūnų bare nebuvo, jie atėjo maždaug po 15 minučių, kai pirkėja buvo išėjusi. Liudytojas A. M. matė, kaip automobilis atvažiavo netoli baro, tačiau mašiną pasistatė atokiau, nors prie baro buvo pakankamai vietos. Būtent ši aplinkybė ir atkreipė jo dėmesį. Iš mašinos išlipo mergina, kuri nuėjo į barą pirkti cigarečių. Po kurio laiko mergina išėjo iš baro, sėdo į tą automobilį ir nuvažiavo. Tuo metu nei prie baro, nei bare policijos pareigūnų nebuvo. Šie veiksmai rodo, kad policijos pareigūnai buvo susitarę su cigarečių pirkėja, kad ši išprovokuos pažeidimą, tik cigarečių pirkėja matė, kaip pardavėja įmetė kasos kvitą į šiukšlių dėžę. Nepilnametė, pirkusi cigaretes, turėjo būti įrašyta į dokumentus, pateikti jos paaiškinimai ir kt. Policijos komisariato atsiliepime teigiama, kad policijos pareigūnai pamatė merginą, einančią gatve, kuri rankoje nešėsi cigarečių pakelį, nors mergina, nusipirkusi cigarečių, išvažiavo pilkos spalvos mašina, su kuria ir buvo atvykusi prie baro. Be to, TKĮ 31 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad priimtame nutarime turi būti nurodyti pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas, o baudžiant subjektą – būtina subjekto kaltė. Šiuo atveju Nutarime apie Įmonės kaltę dėl padaryto pažeidimo net neužsiminta. Nagrinėjant nurodytus pažeidimus, būtina išsiaiškinti, kokie veiksmai lėmė pažeidimą, kokių veiksmų įmonė neatliko, siekdama išvengti pažeidimo ir kt.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepimu (b. l. 24–27) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina TKĮ nuostatas. Aplinkybė, kad pardavėjai, parduodant cigaretes nepilnametei, nekilo jokių abejonių dėl pirkėjos amžiaus, todėl ji nepareikalavo pateikti amžių patvirtinantį dokumentą, nenuginčija įstatymo pažeidimo. Pardavėjas privalo laikytis įstatyme nustatyto elgesio modelio. Nors TKĮ 14 straipsnio 5 dalies 3 punkte nėra pateikti abejonių galimo atsiradimo kriterijai, tačiau pagal jos esmę ir minėtą paskirtį bei taikant protingumo kriterijus darytina išvada, kad pirkėjo jauna išvaizda savaime gali preziumuoti abejonių atsiradimą. Įrodinėti, kad minėtos aplinkybės negalėjo atsirasti, privalo tabako gaminių pardavėjas. Minėtas abejones pareiškėja įrodinėja argumentais, nesusijusiais su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Pareiškėja skunde teigia, kad pardavėjai jokių abejonių dėl asmens amžiaus nekilo, kadangi jaunuolis tikrai atrodė daug vyresnis tiek savo išvaizda, ūgiu, tiek ir savo elgesiu. Tačiau VTAKT priimtas Nutarimas dėl to, kad bare barmenė pardavė vieną pakelį cigarečių nepilnametei S. S., t. y. cigarečių pakelis buvo parduotas nepilnametei merginai, o ne jaunuoliui. Pareiškėjo motyvai dėl galimos policijos pareigūnų provokacijos vertintini kaip Įmonės pasirinkta gynybinė pozicija. Policijos pareigūnė J. K. betarpiškai bendravo ir apklausė nepilnametę cigarečių pirkėją ir ši aplinkybė yra užfiksuota 2008 m. balandžio 15 d. tarnybiniame pranešime bei S. S. paaiškinime. Be to, tiek administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek nutarime S. S. nurodyta kaip tabako gaminių pirkėja, todėl pareiškėjos argumentai, kad S. S. nebuvo įrašyta į forminamus dokumentus, nepateikti jos paaiškinimai, atmestini. Liudytojas A. M. nebuvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje, todėl nebuvo pagrindo jo kviesti į bylos nagrinėjimą. Pažeidimo byla dėl ekonominės sankcijos skyrimo Įmonei nėra susijusi nei su nepilnametės S. S., nei su policijos pareigūnės ar liudytojo A. M. interesais, jų teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas jokios įtakos neturi. VTAKT objektyviai ir nešališkai įvertino Pakruojo rajono policijos komisariato pateiktą medžiagą ir abejoti pateikta medžiaga nebuvo jokio pagrindo. Pareiškėjas mini policijos komisariato atsiliepimą, tačiau jis šioje byloje nėra šalis ir apie tokį atsiliepimą VTAKT nėra žinoma. Įmonės darbuotojai veikia įmonės vardu, todėl Įmonės atžvilgiu užtenka nustatyti tik pažeidimo faktą, kad kiltų atsakomybė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimu (b. l. 100–104) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagrindas teigti, jog nėra aplinkybių, darančių teiseną negalimą, pareiškėjo veika pagal TKĮ 14 straipsnio 5 dalies 3 punktą kvalifikuota teisingai, ekonominė sankcija pagal TKĮ 26 straipsnio 7 dalį paskirta teisėtai ir pagrįstai: aplinkybė, kad 2008 m. balandžio 15 d., apie 15.00 val., pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame Linksmučių k., Pakruojo r., barmenė pardavė 1 pakelį cigarečių nepilnametei S. S., įrodyta administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-771/2008 konstatavo, kad pareiga paprašyti pateikti asmens amžių patvirtinantį dokumentą, skirta užtikrinti TKĮ 14 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyto draudimo vykdymą. Nors šioje normoje nėra pateikti minėtų abejonių galimo atsiradimo kriterijai (nes tokios abejonės kiekvienu konkrečiu atveju grindžiamos subjektyviu asmens suvokimu), tačiau pagal jos esmę ir minėtą paskirtį bei taikant protingumo kriterijus darytina išvada, kad pirkėjo jaunatviška išvaizda savaime gali preziumuoti minėtų abejonių atsiradimą (jų konstatavimą nagrinėjant atitinkamą ginčą). Todėl įrodinėti, jog minėtos abejonės negalėjo atsirasti, privalo tabako gaminių pardavėjas. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos teigimo apie minėtų abejonių nebuvimą pagrįstumą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiškas bylas, yra konstatavęs, kad tokiu teisiniu reguliavimu (TKĮ 14 straipsnio 5 dalies 3 punktas) yra nustatyta, kad tabako gaminius parduodantis pardavėjas turi pareigą reikalauti pirkėjo pateikti amžių patvirtinantį dokumentą, bet kurio asmens ar jis yra sukaukęs 18 metų ar nėra jo sulaukęs. Nustatytas kriterijus – kai kyla abejonių – reiškia tokią pareigą pardavėjui, esant bent kuriai abejonei reikalauti asmens amžių patvirtinančio dokumento ir iš asmens turinčio jau 18 metų. Šiuo atveju nėra reikšmingas pardavėjo subjektyvus vertinimas, ar pirkėjas yra sulaukęs 18 metų amžiaus. Pardavėjas, prekiaujantis tabako gaminiais, privalo pasirinkti savo nuožiūra atitinkamą elgesio modelį, kad tabako gaminiai nebūtų parduoti asmenims iki 18 metų (nutartys administracinėse bylose Nr. A261-980/2009, Nr. A261-1099/2009).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nurodyta aplinkybė, jog pažeidimas buvo išprovokuotas, nepatvirtinta jokiais įrodymais. Priešingai, šią aplinkybę paneigia byloje surinkta medžiaga. Pareiškėjos skunde nurodyta aplinkybė, kad Nutarime nėra nurodyta, kuo pasireiškė įmonės kaltė, nedaro Nutarimo neteisėtu. Ekonominės sankcijos, kaip ir administracinės nuobaudos (baudos), paskirtis yra nubausti pažeidimą padariusį asmenį sukeliant jam turtinio pobūdžio padarinius. Veika, už kurios padarymą ekonominė sankcija buvo pritaikyta pareiškėjui ir paskirta administracinė nuobauda pardavėjai, visais savo požymiais sutampa – nepilnametei buvo parduotas 1 pakelis cigarečių. Pareiškėjas nevykdė imperatyvios įstatymo normos reikalavimų neparduoti tabako gaminių nepilnamečiams ir tuo pažeidė TKĮ 14 straipsnio 5 dalies 3 punktą. VTAKT Nutarimu už pažeidimo padarymą, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, pareiškėjui skyrė minimalią sankcijoje nustatytą baudą (b. l. 13–15, 55–57). Pagrindo pripažinti, kad paskirta sankcija yra neadekvati padarytam pažeidimui ar per griežta, šiuo atveju nėra.
III.
Pareiškėjas A. G. individuali įmonė apeliaciniu skundu (b. l. 109–111) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo A. M. parodymus. Šioje byloje liudytojais apklausti asmenys davė prieštaringus parodymus. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė dėl fakto, jog S. S. yra policijos rėmėja. Byloje esančios aplinkybės patvirtina, kad policijos pareigūnai nepilnamete S. S. pasinaudojo pažeidimo išprovokavimui, o tai yra neleistina. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. N62-1373/2006. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Nutarimu skirta 3 000 litų bauda yra finansiškai nepakeliama Įmonei. Įmonės savininkas yra iš dalies nedarbingas (darbingumo lygis yra 40 procentų), jo šeimoje yra nepilnametė dukra, dėl sunkios ekonominės padėties nuo 2008 m. gruodžio mėnesio uždarytas baras, todėl pareiškėjas prašo neskirti baudos arba ją sumažinti, jei nebus galimybių panaikinti Nutarimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepimu į skundą (b. l. 127–129) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N502-1617/2009 pripažino, kad J. S. padarė TKĮ 14 straipsnio 5 dalies 3 punkte nurodytą pažeidimą. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A525-929/2009, Nr. A143-1705/2008 ir kt. Pareiškėjui, atsižvelgus į tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, skirta minimali 3 000 litų bauda. Atsakovas nurodo, kad negalima nepaisyti įstatyme įtvirtintos įstatymų leidėjo valios vien todėl, kad paskirta sankcija turės neigiamą įtaką Įmonės savininkui. Bausmės neišvengiamumo principas turi egzistuoti, negalima baudos mažinti ar jos neskirti dėl subjektyvių aplinkybių, kurios aktualios daugeliui ūkio subjektų. Pats pareiškėjas pasirinko tokią ūkio subjekto neribotos atsakomybės teisinę formą kaip individuali įmonė. Atsakovas dėl sankcijų remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A556-572/2009. VTAKT nuomone pareiškėjui skirta bauda yra proporcinga ir adekvati padarytam pažeidimui. Tai, kad pareiškėjas ginčija ir nepripažįsta pažeidimo, reiškia, kad mažesnės nei TKĮ numatytos baudos skyrimas būtų neteisingas ir prieštarautų teisių ir pareigų vienovės principui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl atsakovo VTAKT Nutarimo (b. l. 13–15) teisėtumo ir pagrįstumo. Bylos ribos yra liudytojo apklausos byloje būtinybė, policijos veiksmų vertinimas kaip pažeidimo provokavimas bei skirtos ekonominės sankcijos pagrįstumas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalį rodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. M. parodymus byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje byloje teismas privalo visapusiškai ir objektyviai įvertinti įrodymus ir joks įrodymas neturi iš anksto nustatytos galios. Todėl, byloje nesant daugiau reikšmingų ir liudytojo A. M. parodymus patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jie neįrodo pareiškėjo argumentų teisingumo. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nustatė aiškų ir TKĮ 14 straipsnio 5 dalies 3 punkte nurodyto pažeidimo padarymo faktą, todėl nesant daugiau aiškių ir pareiškėjo poziciją pagrindžiančių argumentų, vieno liudytojo parodymai, atsižvelgiant ir į tai, kad jis nebuvo apklaustas po įvykio užfiksavimo, nelaikytini pažeidimo padarymo faktą paneigiančia aplinkybe.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas, nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas šalims įgyja res judicata galią. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 2 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N502-1617/2009, kurioje buvo sprendžiama dėl pareiškėjo bare pažeidimo padarymo metu dirbusios pardavėjos J. S. administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 185² straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad liudytojo A. M. duoti parodymai vertintini kritiškai, o byloje surinkta medžiaga nepatvirtina liudytojo A. M. nurodomų faktų. Pažymėtina, kad liudytojas A. M. tiek nagrinėjamoje byloje, tiek administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N502-1617/2009 nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes (žr. nagrinėjamos bylos b. l. 79–80, administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. N502-1617/2009 b. l. 38). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pagrindo abejoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N502-1617/2009 pagrįstumu, todėl, atsižvelgiant į išaiškinimus nurodytoje byloje ir šioje byloje pateiktus argumentus, vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojo A. M. parodymus.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl pažeidimo provokavimo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N502-1617/2009 konstatuotos aplinkybės, kurios neprieštarauja nagrinėjamoje byloje nagrinėjamoms ir Nutarime nustatytosioms. Nurodytoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N502-1617/2009 konstatuota, kad J. S. padarė ATPK 185² straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. ATPK 185² straipsnio 2 dalyje nurodytas pažeidimas yra tabako gaminių pardavimas prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse nesilaikant įstatymuose nustatytų apribojimų. Tokiu būdu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, visapusiškai ištyręs faktines bylos aplinkybes, patvirtino buvus faktą, kad J. S. 2008 m. balandžio 15 d. pardavė cigarečių pakelį nepilnametei S. S. pareiškėjo bare, Linksmučių kaime, Pakruojo rajone. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti šiomis konstatuotomis aplinkybėmis, kurios įgyja res judicata galią ir, nesant abejonių, turi būti konstatuojamos ir nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl galimos policijos pareigūnų provokacijos yra pagrįsti tik jo paties subjektyvia nuomone, kritiškai vertintinais A. M. parodymais bei aplinkybe, kad S. S. yra policijos rėmėja. Tačiau nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos modelio neteisėtas taikymas nėra įrodytas – tai paneigta administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N502-1617/2009. Teisėjų kolegija nėra pagrindo abejoti tokiu aplinkybių vertinimu, Nutarime aiškiai nurodytos užfiksuotos pažeidimo aplinkybės, cigarečių nepilnametei pardavimo faktą užfiksavo policijos pareigūnai iškart po įvykio (žr. administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. N502-1617/2009, b. l. 17), tai aiškiai įvertinta ir nenuginčyta administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N502-1617/2009, todėl pareiškėjo argumentas dėl nusikalstamos veikos modelio neteisėto taikymo yra atmestinas.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d. nutarimas). Pareiškėjui skirtos ekonominės sankcijos tikslas yra susijęs su inter alia TKĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu siekiu mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui. Visuomenės sveikata, kaip aiškus viešasis interesas, ir, ypač, poveikio priemonės, siekiant apsaugoti nepilnamečių asmenų, kaip labiau pažeidžiamų visuomenės narių, sveikatą, įstatymų leidėjo įvertinti kaip svarbios ir ypač atidžiai saugotinos vertybės, todėl nustatytos ir pakankamai griežtos poveikio priemonės. Pareiškėjui skirta poveikio priemonė už aiškiai įrodyta ir neginčytą tabako gaminio pardavimą nepilnamečiui, atsakovas, skirdamas ekonominę sankciją, atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybės, todėl skyrė minimalią TKĮ numatytą sankciją už teisės pažeidimą – tabako gaminių pardavimą asmenims iki 18 metų – 3 000 litų baudą. Toks baudos dydis teisėjų kolegijos vertintinas kaip pagrįstas, pareiškėjas nepateikė įrodymų, aiškiai pagrindžiančių, kad skirta bauda yra neproporcinga, ypač atsižvelgiant į tai, jog 3 000 litų yra sankcijoje numatytas minimumas. Be to, mažesnės negu įstatymo nustatytos piniginės baudos skyrimas turi būti ne taisyklė, bet išimtis – ją teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, kitoms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyto dydžio piniginė bauda, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Teismas, skirdamas mažesnes negu įstatymo numatytas pinigines baudas, tai turi daryti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti asmens, visuomenės, valstybės interesai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai nevertinti kaip pagrindžiantys būtinybę skirti mažesnę nei TKĮ numatyta minimali bauda. Argumentas, kad Įmonės padėtis yra sunki atmestinas. Ekonominė sankcija, skiriama už TKĮ numatytus pažeidimus, įgyvendina inter alia prevencinę funkciją, todėl natūralu, kad ji gali sukelti neigiamus padarinius ir yra papildoma našta bet kuriai įmonei, tačiau tuo atveju, jei sunkios galimybės įmonei būtų visais atvejais vertinama kaip pagrįstas argumentas, sumažinant ar neskiriant ekonominės sankcijos, tai ji nebeįgyvendintų savo prevencinės funkcijos ir sudarytų prielaidas įmonei pažeisti TKĮ reikalavimus, įmonei a priori žinant, kad ji galės išvengti realios baudos, motyvuodama bloga finansine padėtimi. Tokiu būdu išimtinė situacija taptų taisykle ir neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamo proporcingumo principo sampratos. Vis dėlto tam tikrais atvejais ypač akivaizdūs ir aiškūs įrodymai galėtų pagrįsti mažesnės nei įstatyme numatytos minimalios baudos skyrimą, tačiau šioje byloje tokių įrodymų nėra pateikta, ypač atsižvelgtina, kad byloje pateikti Įmonės finansiniai rezultatai 2009 m. (b. l. 115) neleidžia spręsti apie aiškiai sunkią Įmonės finansinę padėtį. Kitas pareiškėjo pateiktas argumentas yra susijęs su pareiškėjo (individualios įmonės) savininko darbingumo lygiu bei tuo, kad Įmonės savininko šeimoje yra nepilnametė dukra. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos aplinkybės taip pat savaime neleidžia spręsti apie būtinybę mažinti skirtą ekonominę sankciją. Tai, kad Įmonės savininkas pasirinko konkrečią juridinio asmens formą, yra laikytina jo sąmoningu pasirinkimu, padarytu prisiimant visą su tuo susijusią riziką. Todėl nagrinėjamu atveju skirta ekonominė sankcija nelaikytina akivaizdžiai neteisinga, atsižvelgiant į tai, kokias vertybes saugo TKĮ ir ypač teisės normos, kurių pagrindu skirta ginčijama ekonominė sankcija.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.