Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.), atstovaujamo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimas jam buvo netikėtas. Nurodo sugaišęs nemažai laiko ir piniginių lėšų leidimo laikinai gyventi gavimo procedūroje, turėjęs surinkti nemažai dokumentų, atvykti į Lietuvą, apsigyventi, o pasėkoje buvo nubaustas už darbdavio nesąžiningumą ir dėl to jam automatiškai naikinamas leidimas laikinai gyventi, be jokio įspėjimo nesuteikiant pareiškėjui galimybės pateikti paaiškinimus ar protingo termino šiems trūkumams pašalinti.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos pareiškėjas aktyviai bando integruotis į Lietuvos darbo rinką (darbdaviui nemokant pažadėto atlyginimo, papildomai vykdo individualią veiklą ir dirba pavėžėju), o sužinojęs apie priimtą Sprendimą, skubiai ieško kito darbdavio ir darbo pagal darbo sutartį.

Vadovaujasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 8.3 papunkčiu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčiu, pagal kuriuos pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (toliau – MMA) (MMA 2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur) ir nurodo, kad pareiškėjas tokių pajamų negauna, todėl ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Nurodo, jog pareiškėjas savo skunde neneigia, kad Sprendime nurodytais laikotarpiais Bendrovė jam nemokėjo 1 205 Eur darbo užmokesčio (vienintelės pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytos pragyvenimo lėšos) ar minimalaus mėnesinio atlyginimo, todėl Sprendimu nustatyti imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės).

Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika ir nurodo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog Migracijos departamentas prieš priimdamas ginčijamą sprendimą turėjo įspėti pareiškėją, prašyti pateikti paaiškinimus, suteikti protingą terminą įsidarbinti pas kitą darbdavį yra nepagrįsti, nes teisės aktai ar teismų praktika nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą sprendimą atlikti minėtus veiksmus. Be to, pareiškėjas savo skunde nenurodė jokių teisinių pagrindų ir su skundu nepateikė įrodymų, dėl kurių ginčijamas sprendimas galėjo būti nepriimtas.

Migracijos departamentas taip pat nurodo, kad pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms lėmusioms leidimo laikinai gyventi išdavimą (Bendrovei pareiškėjui nemokant 1 205 Eur mėnesinio atlyginimo) dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos.

Migracijos departamentas paaiškina, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais, Sprendimas atitinka LVAT praktiką analogiškose bylose, o Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės Sprendimo nepriimti.

Pažymi, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis. Bendrovė 2022 m. kovo 29 d. pareiškėjo vardu užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2203-LLG-31597, nes pareiškėjas ketino dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams (toliau – Prašymas). Prašyme be kita ko yra nurodyta: prašymas teikiamas darbdavio ir prašoma jį nagrinėti skubos tvarka, darbdavio pavadinimas – UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, profesijos pavadinimas ir kodas pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas (833209), numatomas darbo užmokestis (Eur per mėn.) – 1 205, duomenys apie pragyvenimo lėšas Lietuvoje: lėšų dydis (Eur per mėn.) 1 205, pragyvenimo lėšų šaltinis – darbas. Patvirtino žinantis, kad turi informuoti apie kitus pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo.

Bendrovės Tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20220309-033613, kvietėju nurodyta Bendrovė, kviečiamu asmeniu nurodytas pareiškėjas, kuris dirbs tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas (833209), prašoma leidimą išduoti 2 metams, Bendrovė pažymėjo įsipareigojanti įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, numatoma darbo sutarties įdarbinimo data – 2022 m. balandžio 30 d., darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis eurais – 1 205.

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad Migracijos departamentas 2022 m. birželio 3 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą Nr. 22S78476 išduoti leidimą laikinai gyventi galiojantį iki 2024 m. birželio 8 d., leidimas laikinai gyventi Nr. 760203952 pareiškėjui įteiktas 2022 m. lapkričio 22 d. (Leidimas laikinai gyventi Nr. 760134514 buvo prarastas)

Iš byloje esančių Licencijų informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad 2022 m. birželio 17 d. pareiškėjui buvo išduotas ir tą pačią dieną įsigaliojo leidimas Nr. LEID-13084-PAVL vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą (toliau – Leidimas). Leidime nurodyta, kad pareiškėjui leidžiama vykdyti veiklą šiais automobiliais: TOYOTA PRIUS (duomenys neskelbtini) TOYOTA PRIUS (duomenys neskelbtini) TOYOTA PRIUS (duomenys neskelbtini) TOYOTA PRIUS (duomenys neskelbtini) TOYOTA PRIUS (duomenys neskelbtini) TOYOTA PRIUS (duomenys neskelbtini) TOYOTA PRIUS (duomenys neskelbtini) TOYOTA PRIUS (duomenys neskelbtini) TOYOTA AURIS (duomenys neskelbtini)

Iš byloje esančių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų apie Asmenį ir jo draudėjus (visas darbovietes) nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2022 m. vasario 8 d. iki 2022 m. balandžio 15 d. terminuotų sutarčių pagrindu dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjas nuo 2022 m. birželio 15 d. registruotas kaip vykdantis individualią veiklą, o nuo 2022 m. birželio 20 d. pradėjo darbą Bendrovėje.

Bendrovė pareiškėjui išmokėjo darbo užmokestį: už 2022 m. birželio mėn. – 0 Eur, 2022 m. liepos mėn. – 665,50 Eur, 2022 m. rugpjūčio mėn. – 660 Eur, 2022 m. rugsėjo, spalio mėn. – 0 Eur, 2022 m. lapkričio mėn. – 484 Eur, 2022 m. gruodžio mėn. – 1037,16 Eur, 2023 m. sausio mėn. – 660 Eur, 2023 m. vasario mėn. – 764,28 Eur, 2023 m. kovo mėn. – 683,93 Eur, 2023 m. balandžio mėn. – 764,28 Eur, 2023 m. gegužės mėn. – 715 Eur, 2023 m. birželio mėn. – 1 231,23 Eur, 2023 m. liepos mėn. – 847 Eur, 2023 m. rugpjūčio mėn. – 715 Eur, 2023 m. rugsėjo mėn. – 1 210 Eur, 2023 m. spalio mėn. – 550 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 665,50 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 1 018,95 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 0 Eur.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Sprendimu panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760203952, galiojantį iki 2024 m. birželio 8 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog asmeniui bus mokamas 1205 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui sulygtas darbo užmokestis išmokėtas tik du kartus, o nuo 2022 m. birželio 15 d. vykdo individualią veiklą, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Dar daugiau, asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1205 Eur. Pažymėjo, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA . Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad asmeniui nėra mokamas tarpininkavimo rašte numatytas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Sprendime taip pat buvo padaryta išvada, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja išskirtinai ekonominiai santykiai, nes Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, LVAT yra pripažinęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nes pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas neginčija byloje nustatytų aplinkybių, kad jam Bendrovė nemokėjo sulygto ir tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio 1 205 Eur darbo užmokesčio, t. y. pareiškėjas, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, nedirbo ir jam nebuvo mokamas darbo užmokestis. Tokia praktika yra suformuota ir LVAT (LVAT2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4438-822/2017).

Pareiškėjo argumentai, kad jis sąžiningai vykdė savo pareigas ir negali būti laikomas atsakingu už tai, kad Bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių ir dar daugiau, nepaneigia jo pareigos laikytis specialaus Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, sąlygų ir reikalavimų bei informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų apie Asmenį ir jo draudėjus (visas darbovietes) pareiškėjas kaip individualios veiklos vykdytojas buvo registruotas jau nuo 2022 m. birželio 15 d., o vadovaujantis Licencijų informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjui nuo 2022 m. birželio 17 d. buvo patikslintas jam išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Tuo tarpu pareiškėjas Bendrovėje pradėjo dirbti tik nuo 2022 m. birželio 20 d. Minėti duomenys paneigia pareiškėjo skundo teiginius apie jo sąžiningą elgesį ir tai, kad jis ėmėsi individualios veiklos tik po to, kai paaiškėjo, kad Bendrovė nevykdo savo įsipareigojimų numatymų tarpininkavimo rašte ir darbo sutartyje su pareiškėju.

Pažymėtina, kad pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes – kad jis registravo individualią veiklą ir realiai ją vykdo, kad Bendrovė nesuteikia jam darbo ir nemoka sulygto darbo užmokesčio, nors šią pareigą turėjo ir apie ją žinojo, nes ją buvo nurodęs prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. patvirtino žinantis, kad turi informuoti apie kitus pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo.

Atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir jam Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2024 m. birželio 8 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos. Teismas pažymi, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui tikslas yra tai, kad pareiškėjas dirbtų tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), gautų Įstatyme numatytą atlyginimą ir būtų sumokėti privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą.

Nors pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, prieš Migracijos departamentui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo Sprendimo, tačiau nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų, dėl pateikiamų duomenų tikrumo ir pragyvenimui reikalingų pajamų dydžio , kurios, kaip minėta, pareiškėjas neginčija, buvo pakankama atsakovui Sprendimu panaikinti pareiškėjo leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje eA-4616-1062/2018). Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją, dėl to nėra ir pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia gero administravimo ir proporcingumo principus. Be to, pats pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie Bendrovės nevykdomus įsipareigojimus jo atžvilgiu, nesiekė gauti leidimo kitu pagrindu, kaip tai numato Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai, nustatęs, jog pareiškėjui nemokamas darbo užmokestis, t. y. pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei yra įsiregistravęs individualios veiklos vykdytoju ir jam išduotas Leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 punktu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.