Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

viešame teismo posėdyje privataus kaltinimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Civilinis ieškinys iš dalies tenkintas ir priteista iš A. S. G. K. naudai 500 (penkių šimtų) Lt neturtinės žalos atlyginimą, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad jis 2010-07-02, apie 12.00 val. Vilniaus rajono apylinkės teismo pastate, esančiame adresu Kalvarijų g. 28, Vilniuje, A. S. griebė G. K. už sprando ir išstūmė pro pagrindines įėjimo į teismo pastatą duris į lauką, t.y. tokias savo veiksmais A. S. sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Skunde atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiosios parodymai apie tai, jog jai būnant teismo pastate, maždaug metras iki išėjimo durų, ją išmėtė pro duris kaltinamasis, yra visiškai nelogiški ir neįtikėtini, nes Vilniaus rajono apylinkės teisme yra dvejos išėjimo durys, kurios nuolat būna uždarytos. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios parodymai, kad tik išstumta į lauką ji atsisuko ir pamatė kad ją išstūmė kaltinamasis, taip pat yra nelogiški, kadangi išstumiant nukentėjusiąją tam reikia atidaryti dvejas išėjimo duris, todėl akivaizdu, jog nukentėjusioji ją stumiant aiškiai matytų kas tai daro. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji iš pradžių parodė, jog nematė kas ją stūmė, o pamatė kai tik vėliau atsisuko lauke, t.y. po stūmimo.

Skunde taip pat apeliantas pažymi, kad jis ir nukentėjusioji seniai pažįstami, tarp jų dažnai vyksta teisiniai ginčai, šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas kitoje byloje, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju nukentėjusioji jį apkalbėjo.

Be to, apelianto teigimu, išskyrus nukentėjusiosios parodymų jokių kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, tuo tarpu jo parodymus apie nekaltumą parvirtina liudytojai R. A. ir M. M..

Be to, apeliantas taip pat nesutinka su priteistu civiliu ieškiniu, kadangi jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o nukentėjusioji jokiais įrodymais neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusioji G. K. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę. LR BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. LR BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Laikydamasis BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Apeliantas skunde neigia dalyvavęs jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., padaryme, tačiau tokie skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir kaltinamojo kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji G. K. nuosekliai parodė, kad 2010-07-02 Vilniaus rajono apylinkės teisme po įvykusio teismo posėdžio ji su savo motina S. K. koridoriumi ėjo link išėjimo eidama barėsi su R. A.. Kas ėjo iš paskos ji nematė, tik žino, kad iš paskos ėjo R. A., M. M., R. A. dukra ir A. S.. Pajuto, kaip kažkas ją iš nugaros paėmė už sprando ir išstūmė į lauką. Iš pradžių nesuprato, kas įvyko, vėliau atsisuko ir pamatė, jog ją išstūmė A. S.. Kas atidarė teismo duris, ar jos buvo atdaros, ar uždarytos - nepamena. Dėl šio įvykio ji kreipėsi į policiją.

Šiuos nukentėjusiosios G. K. parodymus patvirtino ir liudytoja S. K., kuri parodė, kad įvykio dieną dalyvavo byloje Vilniaus rajono apylinkės teisme, po teismo posėdžio visi ėjo link išėjimo. Kokia tvarka leidosi eidami iš teismo nepamena. Einat koridoriumi prie įėjimo kaltinamasis sugriebė jos dukrą už kaklo ir išmetė, išstūmė į priekį. Tuo metu, kai A. S. nieko nesakęs pastūmė G. K., ji buvo „praėjime“ ir išstūmė ją į lauką. Ar teismo durys buvo atdaros, ar jas kas atidarė – neprisimena. Ji pradėjo šaukti, o jos dukra ėmė klausinėti „gal, kas matė?“. Tuo metu ėjusi M. M. pasakė „tegul ieško liudytojų“ ir jie visi staigiai pasišalino. Po šio įvykio jos su dukra kreipėsi į policiją, surašė pareiškimą. Policijoje susitiko su A. K., kuris matė įvykį ir sutiko liudyti. Iki įvykių šio liudytojo nepažinojo.

Ši aplinkybė dėl G. K. išstumdimo už sprando iš teismo pastato į lauką patvirtinta nuosekliais liudytojo A. K. parodymais, kad 2010-07-02 darbo reikalais buvo Vilniaus rajono apylinkės teisme, laukė bylos, sėdėjo ant suoliuko pirmame aukšte prie įėjimo durų. Kadangi iš antro aukšto leidosi žmonės ir gana garsiai ginčijosi, todėl atkreipė dėmesį ta kryptimi. Kai jie išėjo į lauką, vis dar ginčijosi, garsiai kalbėjo, matė, kaip kaltinamasis, stovėdamas iš nugaros, abiem rankom sugriebė nukentėjusiąją už kaklo, palaikė pora sekundžių ir paleido. Moteris išsigando, įbėgo atgal į teismą, pradėjo klausinėti “ar kas matė, kas matė?” Vėliau tą dieną nukentėjusiąją jis susitiko Vilniaus rajono policijos komisariate, policininkui pasakė, jog matė įvykį ir paliko savo kontaktus, o su nukentėjusiąja daugiau nebendravo, susitiko tik teisme, kur buvo iškviestas kaip liudytojas.

Šio liudytojo A. K., taip pat liudytojos S. K. bei nukentėjusiosios G. K. parodymais neginčytinai įrodyta, kad A. S. tyčia griebė G. K. už sprando ir išstūmė pro pagrindines įėjimo į teismo pastatą duris į lauką.

Nukentėjusiosios ir liudytojų A. K. ir S. K. parodymai įrodo, kad griebė G. K. už sprando ir išstūmė būtent A. S., ir niekas kitas šio nusikaltimo padaryti negalėjo. Kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas, abejoti bei netikėti šių nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais neturi jokio pagrindo. Minimi parodymai nuoseklūs, jie sutampa tiek visumoje nagrinėjant įvykių seką, tiek smulkiomis detalėmis. Pažymėtina, kad liudytojas A. K. tiesiogiai dalyvavęs įvykyje, patvirtino, kad jog toks kontaktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios buvo, t.y. patvirtino, kad A. S. griebė G. K. už sprando ir išstūmė pro pagrindines įėjimo į teismo pastatą duris į lauką. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas A. K. įvykio metu buvo pašalinis asmuo, kuris neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, be to, iki įvykio nei kaltinamojo, nei nukentėjusiosios jis nepažinojo. Todėl jo parodymai yra svarbūs šioje byloje ir teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos neturi pagrindo netikėti ir vertinti kritiškai šio liudytojo byloje duotus parodymus. Liudytojas A. K. kalbėti netiesą neturi jokių motyvų, neturi ir negali turėti jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Taigi, byloje surinkti ir ištirti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. S. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Apelianto skundo argumentas, kad teismas nesivadovavo teismų praktikos doktrina ir neįvertino apelinato veiksmų pobūdžio, nei jų intensyvumo, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aprašydamas BK 140 str. 1 d. tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius padarė teisingą išvadą, kad byloje įrodyta jog A. S. tyčia griebė G. K. už sprando ir išstūmė pro pagrindines įėjimo į teismo pastatą duris į lauką, todėl tokie kaltinamojo A. S. veiksmai atitinka visus būtinus BK 140 str. 1 d. šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, t.y. tokiais savo veiksmais kaltinamasis A. S. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Apelianto skundo argumentas, kad teismo nuosprendis priimtas padarius esminius baudžiamojo proceso pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo LAT suformuotos teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą. Skundžiamas teismo nuosprendis yra teisėtas, nes jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, o nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., sudėties, kaltinamojo A. S. kaltumo, jam paskirtos bausmės ir civilio ieškinio, yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Apelianto skundo argumentai, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes pripažino jį kaltu remdamasis prielaidomis, o ne pagrįstais įrodymais, yra nepagrįsti ir atmestini. Iš bylos matyti, kad teismas nuosprendyje aptarė visų liudytojų, tiek tiesiogiai dalyvavusių įvykyje arba stebėjusių įvykio aplinkybes, tiek ir netiesiogiai dalyvavusių, parodymus. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje būtų pažeistos BPK 20 str. 5 d. nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės ar nuosprendis paremtas įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Kaip minėta, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nukentėjusioji G. K., liudytojai R. A., M. M., S. K. ir A. K. tiesiogiai dalyvavo įvykio metu. Kadangi liudytojos R. A. ir M. M. yra kaltinamojo draugė ir jos motina, o S. K. yra nukentėjusiosios motina, ir šios liudytojos skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, todėl teismas pagrįstai vadovavosi ir vertino nuosekliais ir neprieštaringais liudytojo advokato A. K. parodymais, kuris tiesiogiai dalyvavo įvykyje ir patvirtino bylai reikšmingas aplinkybes, t.y. kad kaltinamasis tyčia griebė G. K. už sprando ir išstūmė pro pagrindines įėjimo į teismo pastatą duris į lauką. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo A. S. parodymus, kuriais jie neigė kaltę, teisingai įvertino kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės, todėl teismas turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti nustatant ir vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat motyvuotai įvertino ir kitą bylos medžiagą, tarp jų liudytojos J. L. parodymus, specialisto išvadą. Pažymėtina, kad visi įrodymai byloje gauti laikantis įstatymų, jokių procesinių pažeidimų juos gaunant nenustatyta, todėl gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių kaltinamojo A. S. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. sudėtį, todėl jis teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padaręs minėtą nusikalstamą veiką.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji iš pradžių parodė, jog nematė kas ją stūmė, o pamatė kai tik vėliau atsisuko lauke, t.y. po stūmimo. Tačiau ši aplinkybė nusikalstamos veikos kvalifikacijai jokios reikšmės neturi. Kaip minėta, liudytoja S. K. patvirtino, kad einat koridoriumi prie įėjimo kaltinamasis sugriebė jos dukrą už kaklo ir išmetė, išstūmė į priekį. Šią aplinkybę, kad jog būtent A. S. sugriebė G. K. už sprando ir išstūmė pro pagrindines įėjimo į teismo pastatą duris į lauką, patvirtino ir liudytojas A. K..

Be to, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistajam A. S. paskirta bausmė teisinga, atitinka LR BK 41, 54 str. nuostatas. Skiriant bausmę teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę. Nustatydamas A. S. bausmės rūšį ir dydį, apylinkės teismas įvertino tai, kad jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (LR BK 11 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad anksčiau A. S. neteistas, baustas administracine tvarka, nedirba, psichikos sveikatos centre negydytas, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Teismas, atsižvelgęs į aukščiau išvardytas aplinkybes, laikė, kad kaltinamajam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmės rūšis, nustatant tam tikrus įpareigojimus. Todėl kolegija laiko, kad nuteistajam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytas nusikalstamas veikas ir kaltininko asmenybę.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su priteistu civiliu ieškiniu, kadangi jis nusikalstamos veikos nepadarė, o nukentėjusioji jokiais įrodymais neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą. Kadangi kaltinamojo A. S. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo įrodyta byloje esančiais faktiniais duomenimis, todėl teismas pagrįstai sprendė nukentėjusiosios G. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą teismas pilnai atsižvelgė į nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuo kaltinamojo elgesio sukelto fizinio skausmo, sukeltus dvasinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus ir pažeminimą, bei atsižvelgiant į teismų praktiką šios kategorijos bylose, bei vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas pagrįstai civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos patenkino iš dalies, jį sumažindamas iki 500 Lt (BPK 115 str. 1 d., CK 6.283 str. 1 d.).

Įvertinant išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

n utarė:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.