Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui V. J., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų veiksmais nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2017 m. balandžio 5 d. atitinkamais laikotarpiais jam kalint 6 lokalinio sektoriaus 15 ir 14 būriuose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimus.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).

Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis (b.l.30,31,37,40), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 12 d. buvo paskirtas į 15 būrio 2 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 33,60 kv.m., jame įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl esant visoms joms užimtoms, vienam asmeniui teko 3,054 kv. m. gyvenamojo ploto.

Laikotarpiais nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. vasario 25 d., nuo 2014 m. kovo 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 23 d., nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas gyveno 15 būrio 6 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas 33,02 kv.m., jame įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl šioje gyvenamojoje patalpoje vienam nuteistajam teko 3 kv.m. gyvenamojo ploto.

Nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. kovo 17 d., pareiškėjas kalėjo 15 būrio 5 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas 33,74 kv.m., jame įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,067 kv.m.

Nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2017 m. sausio 31 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 14 būrio 3 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 34 kv.m., jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,77 kv.m.

Nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. kovo 8 d., nuo 2017 m. kovo 21 d. iki 2017 m. balandžio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 14 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas 34,07 kv.m., jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,78 kv.m. gyvenamojo ploto.

Gavęs atsiliepimą į skundą pareiškėjas neginčijo aukščiau nurodytų atsakovo atstovo pateiktų duomenų, todėl jais vadovaujamasi vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad vertinamuoju laikotarpiu gyvenamojo ploto norma buvo pažeista pareiškėjui kalint 15 būrio 2, 5 ir 6 miegamuosiuose, todėl yra pagrindas šiame kontekste atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo netinkama gyvenamųjų patalpų ventiliacija bei apšvietimu.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punkto nuostatas gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo įstaigų gy­venamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Analogiškos nuostatos dėl gyvenamųjų patalpų dirbtinės apšvietos bei ventiliacijos įtvirtintos nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 14 ir 17 punktuose.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, jose užtikrinama reglamentuota apšvieta (b.l.33).

Į bylą pateikti Alytaus visuomenės centro patikrinimo aktai (b.l. 48-50, 58-61) patvirtina, kad 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. buvo tikrintos visos Alytaus PN patalpos, patikrinimų metu higienos reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

Minėtuose patikrinimo aktuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai, teismo nuomone, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Atsakovo atstovo duomenis paneigiančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos ar ventiliacijos pareiškėjas būtų skundęsis Alytaus PN administracijai, Visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl pareiškėjo tvirtinimas, jog gyvenamosiose patalpose buvo netinkama ventiliacija ir apšvieta, negali būti laikomas tinkamu bei pagrįstu pagrindu atsakovo atstovo neteistų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl per mažo kiekio sanitarinių įrenginių ginčo gyvenamosiose patalpose.

Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.), buvo nurodyta, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, po klozetą arba unitazą - dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Aprūpinimo normų redakcija nuteistiesiems tenkančio sanitarinių įrenginių skaičiaus nereglamentuoja.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą bei rašytiniuose paaiškinimuose (b.l. 64) nurodė, kad 15 ir 14 būrių miegamuose įrengtas atskiras sanitarinis mazgas, kuriame yra unitazas ir praustuvė bei įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Akivaizdu, kad, pareiškėjui kalint 15 būrio gyvenamosiose patalpose, jose nesant įrengtų Aprūpinimo normose nurodytų pisuarų, nuteistųjų aprūpinimas sanitariniais įrenginiais neatitiko Aprūpinimo normų reikalavimų. Nuo 2017 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pareiškėjui kalint 14 būryje, Aprūpinimo normų pažeidimas šiame kontekste nekonstatuotinas.

Pareiškėjas tvirtino, kad ginčo gyvenamosiose patalpose nebuvo spintų drabužiams susidėti, lovos dviaukštės, tačiau ant jų nebuvo kopėtėlių.

Aprūpinimo normose reikalavimų aprūpinti bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas drabužių spintomis, taip pat ant lovų įrengti kopėtėles nėra nustatyta, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl drabužių spintų ir kopėtėlių ant lovų ginčo gyvenamosiose patalpose nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuotina, jog pareiškėjas 15 būrio 2, 5 ir 6 miegamuosiuose buvo kalinamas pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, taip pat ginčo laikotarpiu kalint 15 būrio miegamuosiuose nebuvo tinkamai aprūpintas sanitariniais įrenginiais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus

Iš į bylą pateiktų duomenų (b.l. 32-47) apie pareiškėjo sveikatą matyti, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl rūgštingumo padidėjimo, nagų grybelio, žvynelinės, ausų skausmų, egzemos, bėrimo, nugaros, kelio skausmų ir pan. Taip pat ne kartą yra skundęsis sutrikusiu miegu, nerimu, nervingumu, įtampa, nurodęs, kad administracija jį skriaudžia, nesutaria su aplinkiniais ir administracija (b.l. 20, 27), kad išsenka psichiškai slaugydamas sunkius ligonius (b.l. 25). Pareiškėjui buvo diagnozuoti tam tikri psichinės sveikatos sutrikimai, tačiau asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad jie būtų sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų – t.y. byloje nustatytų pažeidimų (per mažo gyvenamojo ploto bei sanitarinių įrenginių trūkumo), todėl, teismo nuomone, byloje nėra objektyvių įrodymų apie byloje nustatytų pažeidimų neigiamą poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad Alytaus PN pareiškėjas, pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, buvo laikomas 746 dienas, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai (jam trūko nuo 0,033 iki 0,1 kv.m.). Nors gyvenamojo ploto normą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kitas inventorius, tačiau akivaizdu, jog ploto trūkumą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Byloje taip pat nustatytas per visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjui kalint 15 būrio miegamuosiuose buvęs Aprūpinimo normų pažeidimas (sanitarinių įrenginių trūkumas).

Nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Alytaus PN, ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 180 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (žr. pvz. LVAT 2017 birželio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017). Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestinas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 180 Eur (šimtą aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.