- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-22
- Bylos Nr.
- I-4356-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- P. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. B. su skundu (b. l. 1–22) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 9700 Eur neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamų suėmimo sąlygų, atlyginimą
Paaiškino, kad nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2017 m. kovo 3 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, mažų kamerų plotą užėmė sanitarinis mazgas, kuris įrengtas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, neįrengtos pakankamo aukščio užtvaros ar sienelės, todėl pareiškėjui naudojimasis sanitariniu mazgu kėlė nepatogumų, nes prižiūrintys pareigūnai galėjo jį nuolat stebėti, pareiškėjas buvo priverstas naudotis tualetu kitų kalinčių asmenų akivaizdoje. Pareiškėjas turėjo teisę tik valandą pasivaikščioti gryname ore, tačiau tokio laiko nepakako, trūko natūralios šviesos ir gryno oro, nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, kamerose nebuvo pakankamos ventiliacijos, trūko natūralaus apšvietimo, buvo drėgna ir tamsu, nes langus dengia grotos. Pareiškėjas tokias sąlygas vertina kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų, nežmoniškas ir kankinančias, jis patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, dėl ko ir kilo neturtinė žala.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti, palaikė skundo argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 40–49) paaiškino, kad kamerose pareiškėjui tenkantis plotas ginčijamu laikotarpiu dažniausiai atitiko keliamus reikalavimus, be to, Lukiškių TI-K negali kontroliuoti į įstaigą siunčiamų nuteistųjų ir suimtųjų skaičiaus. Kamerose laikomų asmenų priežiūra atliekama siekiant užtikrinti nuolatinę elgesio kontrolę. Lukiškių TI-K imasi veiksmų, kad kamerose būtų palaikoma tvarka ir švara, atliekami profilaktiniai patikrinimai vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Gyvenamųjų kamerų įrengimas, apšvietimas, ventiliacija, apstatymas baldais, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K veiksmai veiksmai negalėjo sąlygoti pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimo, nėra nustatytų visų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti, visumos. Atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė rengiant su ginču susijusią medžiagą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime (b. l. 36–38) prašo pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjo teiginiai vertintini kaip nepagrįsti ir nepatvirtinti įrodymais. Pareiškėjui nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimo, nes nenustatyta, kad atsakovė pažeidė teisės aktų reikalavimus.
Atsakovės atstovo Lukiškių TI-K ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 9 700 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2017 m. kovo 3 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Iš teismui pateiktų duomenų (b. l. 40–41) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. spalio 17 d. ir buvo laikomas iki 2017 m. kovo 3 d., todėl teismas spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo už jo skunde ir atsakovės atsiliepime nurodytą laikotarpį.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
M. prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - SVĮ) 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2017 m. kovo 3 d. (70 parų) buvo kalinamas Lukiškių TI-K su pertraukomis, kamerose Nr.110; Nr. 295; Nr. 330; Nr. 287; Nr. 338; Nr. 115; Nr. 121; Nr. 319; Nr. 124; Nr. 321; Nr. 279. Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis, pareiškėjui 44 paras buvo užtikrintas minimalus plotas, tačiau 26 paras buvo laikomas kamerose kartu su kitais asmenimis, jam teko nuo 2,56 kv. m iki 2,65 kv. m bendro kameros ploto, t. y. minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 m².
Atsižvelgus į teismų formuojamą praktiką, ir į tai, kad vykdant suėmimą pareiškėjas buvo laikomas rakinamose kamerose, darytina išvada, kad jis 26 paras praleido itin mažoje erdvėje. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 26 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atitverti, nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, sanitarinis mazgas nebuvo ventiliuojamas.
Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. liepos 12 d. pranešimo Nr. 24-4614 (b. l. 53) matyti, kad dalyje kamerų sanitariniai mazgai izoliuojami nuo likusio kameros ploto, taip pat informuojama, kad kamerose 2017 m. metu įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu; dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpa šiuo metu įrengta kaip atskira kabina su durimis.
Pagal formuojamą LVAT praktiką tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietos neprivalo sanitarinio mazgo įrengti atskirose patalpose (patalpos kapitaliai neremontuotos ar neatlikta rekonstrukcija), jos nėra atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016).
Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų, įrodančių, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos ar atskiros kabinos. Todėl, teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas kamerose pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pareiškėjas 20 parų kamerose kalėjo vienas, todėl nebuvo pažeista jo teisė į privatumą, o likusias 50 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
Pareiškėjo teigimu, kad kamerose buvo drėgna, bloga ventiliacija. Pažymėtina, kad iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nustatė, kad, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas). Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–65 proc. (16 punktas). Minėtos higienos normos 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, kad visos kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Byloje nėra duomenų, kad dėl kamerų drėgmės ir apšvietimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantys Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktai ir kiti atsakovės atstovo pateikti dokumentai (b. l. 56-70), kiek tai susiję su pareiškėjo buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K patvirtina, kad HN 134:2015 pažeidimų, susijusių su oro drėgme kamerose, temperatūra ir apšvietimu, nenustatyta, o jei tikrinimo metu šie pažeidimai buvo nustatyti, juos Lukiškių TI-K yra skubiai pašalinęs. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų, dėl kamerų įrengimo ir būklės.
Pareiškėjas teigia, kad jam neužteko vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore.
Pagal SVĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Pareiškėjas neginčija, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti apskritai. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui dėl amžiaus ar sveikatos būklės Lukiškių TI-K kilo pareiga skirti ilgesnius, nei vienos valandos trukmės, pasivaikščiojimus gryname ore. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasivaikščiojimo trukmės. Todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu vertintini kaip abstraktūs ir atmetami kaip neįrodyti.
Pareiškėjo teigimu atsakovė nesuteikė jam ilgalaikių pasimatymų, kurie būtini palaikyti ryšiams su šeima. SVĮ 22 straipsnyje, reglamentuojančiame suimtųjų teisę pasimatyti, teisė turėti ilgalaikius pasimatymus nėra nustatyta. Pareiškėjas skunde nepaaiškino, o ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo. Atkreiptinas dėmesys, kad suėmimą vykdančios įstaigos pareiga leisti suimtajam pasimatyti su kitais asmenimis nėra savaiminė, ji atsiranda tik suimtajam, šiuo atveju pareiškėjui, besikreipiant dėl leidimo pasimatyti su kitais asmenimis. Todėl šis pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas iš viso 26 paras buvo laikomas kamerose kartu su kitais asmenimis, jam teko nuo 2,56 kv. m iki 2,65 kv. m bendro kameros ploto, t. y. minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 m²., įvertinus kitus nustatytus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus (50 parų neužtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje) yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).
EŽTT byloje B. prieš Lietuvą atkreipė dėmesį, kad greitas procesas nacionaliniame teisme bei gyvenimo lygis šalyje taip pat gali būti reikšmingi kriterijai vertinant, ar kompensacija yra pakankama. Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 50 parų (iš jų visas 26 paras neužtikrinant teisės į minimalų gyvenamą plotą), į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga - 380 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), minimalusis valandinis atlygis - 2,32 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija - 120 Eur (nuo 2017 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija - 273,86 (2017 m. kovo mėn.), valstybės remiamos pajamos - 102 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka - 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 800 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 800 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateikė prašymą atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 1,14 Eur, nes patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis LVAT praktika, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–113/2012, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS575–233/2009, 2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442–292/2009).
Teismas nustatė, kad atsakovo atstovo su atsiliepimu į skundą teikti dokumentai teismui pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, todėl konstatuotina, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Kita vertus, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš esmės yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis aukščiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, atsakovo atstovo prašymas priteisti iš pareiškėjo patirtas 1,14 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo P. B. (P. B.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui P. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.