Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų T. S., A. S., atsakovų D. V., J. V. (buvusi pavardė – Z.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3296-232/2012 pagal ieškovų T. S. ir A. S. ieškinį atsakovams J. V., D. V., Nordea Bank Finland Plc, Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam Lietuvoje per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei neturtinės žalos atlyginimo, atsakovės J. V. priešieškinį atsakovams T. S., A. S., Nordea Bank Finland Plc dėl kreditavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir Nordea Bank Finland Plc ieškinį J. V. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys T. S. ir A. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Prie bylos prijungtoje civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea bank Finland Plc ieškinį atsakovei J. V. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys T. S. ir A. S. ieškovas prašė jam priteisti iš J. V. 144 810 EUR panaudoto kredito, 3 089 EUR nesumokėtų palūkanų, 3 620,50 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 196,58 EUR kitų išlaidų, iš viso - 151 716,19 EUR ir 16 proc. dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo įvykdymo dienos. Patikslintu ieškiniu padidino reikalavimų dalį dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų priteisimo ir prašė priteisti 17 490,10 EUR šių palūkanų. Nurodė, kad 2008-09-24 su atsakove J. V. sudarė kreditavimo sutartį Nr. KK 08/09/50B, pagal kurią suteikė jai vartojamąjį kreditą 144 810 EUR sumai. Kadangi atsakovė savo įsipareigojimų pagal sutartį nevykdė tinkamai, vėlavo mokėti įmokas, nereagavo į perspėjimus, bankas vienašališkai nutraukė sutartį ir pareikalavo per 10 dienų gražinti visą įsiskolinimą, skolininkei skolos negrąžinus, prašė išieškoti priverstine tvarka skolą, palūkanas ir kitas išlaidas. Ieškovas prašė išieškoti 16 proc. palūkanas iki sprendimo visiško įvykdymo remdamasis šalių pasirašytos sutarties 8.2. punktu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, patvirtinančias atsakovų D. V. ir J. V. siekį pasyviais bei aktyviais apgaulės veiksmais suklaidinti ieškovus dėl būsimo kreditavimo sutarties vykdymo aplinkybių, jų nesąžiningumą, t. y. atsakovai nutylėjo ieškovams, kad jie nevykdys kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, įkalbėjo ieškovus sudaryti hipotekos sandorį ir neatliko prisiimtų pareigų – neįrengė savo lėšomis buto, be to, atsakovai vengė susitikimų su ieškovais ir nebendradarbiavo dėl kreditavimo sutarties vykdymo. Ieškovai, įkeitę žemės sklypo dalį ir vienintelį šeimos būstą – butą – negavo iš to jokios ekonominės naudos, atsakovai sąmoningai nemokėjo bankui kredito įmokų bei palūkanų, atsakovė, nors niekada neginčijo kreditavimo sutarties, piktybiškai jos nevykdė, tuo pažeidė CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas, o teismas nepagrįstai šiomis teisės normomis nesivadovavo.

Priimant sprendimą neteisėtai ir nepagrįstai netaikytos CK 6.67 straipsnio 4 punkto nuostatos dėl nesąžiningumo prezumpcijos, esant hipotekos sandorio šalių priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijai. Apeliantai, užtikrindami atsakovės J. V. 500 000 Lt dydžio prievolės pagal Kreditavimo sutartį įvykdymą, banko naudai įkeitė bendros 1 000 000 Lt rinkos vertės jiems nuosavybės teise priklausantį turtą - žemės sklypo dalį ir butą. Tačiau apeliantai, rizikuodami tokios didelės vertės turtu ir visiškai užtikrindami atsakovės J. V. neteisėtą interesą apeliantų sąskaita praturtėti mažiausiai 500 000 Lt dydžio suma, dėl atsakovų D. V. ir J. V. apgaulės veiksmų, negavo visiškai jokios ekonominės naudos. Taigi pagal hipotekos sandorį apeliantai buvo priversti prisiimti tik turtines prievoles, tačiau neįgijo jokių turtinių teisių į atsakovės J. V. nepagrįstą praturtėjimą 500 000 Lt dydžio suma pagal ginčo kreditavimo sutartį. Šią sumą pagal civilinėje byloje esančius įrodymus atsakovė J. V. visiškai panaudojo savo asmeniniams interesams tenkinti.

Teismas neįvertino atsakovo Nordea Bank Finland Plc veiksmų, t. y. neveikimo, pasireiškusio tuo, kad bankas, sudarydamas su atsakove J. V. kreditavimo sutartį, visiškai nesiaiškino, kodėl apeliantai neatlygintinai įkeičia žemės sklypo dalį ir butą, užtikrindami atsakovės J. V. prievolių įvykdymą, nes tokiu savo nerūpestingumu ir neapdairumu bankas netiesiogiai sudarė prielaidas atsakovų D. V. ir J. V. apgaulei apeliantų atžvilgiu.

Teismas ginčijamame sprendime netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp apeliantų ir atsakovų D. V., J. V. bei Nordea Bank Finland Plc (CPK 12, 177 str. 1 d., 178 str.), pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 182 str. 4 d., 185 str.). Apeliantai ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad jie neatlygintinai atsakovės J. V. prievolių pagal kreditavimo sutartį užtikrinimui įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį 1 000 000 Lt vertės turtą (žemės sklypo dalį ir butą), įrodė. Nei atsakovas D. V., nei atsakovė J. V. bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad jie apeliantams būtų sumokėję už įkeitimą arba kad apeliantas T. S. gavo (paėmė) atsakovei J. V. pagal Kreditavimo sutartį atsakovo Nordea Bank Finland Plc pervestą paskolą. Be to, atsakovas Nordea Bank Finland Plc bylos nagrinėjimo metu pažeidė jam CPK 178 straipsnyje nustatytą įrodinėjimo pareigą ir nepateikė jokių duomenų, kad veikė apdairiai ir rūpestingai bei nesudarė prielaidų atsakovų apgaulei apeliantų atžvilgiu. Priešingai, įrodinėjimo pareigą, kad hipotekos sandoris buvo atlygintinis (t. y. dalį paskolos buvo nuspręsta panaudoti buto įrengimui) teismas perkėlė apeliantams, nors, kaip minėta, pastarieji įrodė, kad hipotekos sandoris dėl visų atsakovų nesąžiningų ir apgaulės veiksmų tapo neatlygintinis.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė J. V. neįrodė, jog paskolos sutartis buvo apsimestinė. Apeliantai nesutinka su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis (civilinė byla Nr. 3K-3- 45/2007, civilinė byla Nr. 3K-3-445/2001), kuriomis vadovavosi teismas, spręsdamas dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu kreditavimo sandorį kaip apsimestinį, pagrįstumo, kadangi šių bylų ratio decidendi neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių. Tai, kad kreditavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, t. y. sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi (šiuo atveju, T. S. ir/ ar A. S.), bet su jos statytiniu (šiuo atveju, J. V.), o teisės ir pareigos pagal tokį sandorį turėtų atsirasti tikrajai sandorio šaliai, patvirtina tokios bylos aplinkybės: visus paskolos dokumentus tvarkė ieškovas T. S., o atsakovė J. V. banke tik pasirašinėjo atitinkamus dokumentus, susijusius su paskolos gavimu (ir jokių pinigų realiai negavo; paskola iš banko buvo paimta ieškovui T. S. paprašius ir faktiškai jo (jo šeimos) naudai; ieškovas T. S. siūlė bankui perimti J. V. prievoles pagal kreditavimo sutartį ją perrašant jo vardu arba įvykdant dalį prievolių; ieškovų pajamos buvo nepakankamos paskolai gauti, be to, jie turėjo kitų įsipareigojimų, o atsakovė J. V. atitiko visus banko keliamus reikalavimus atitinkamai paskolai gauti. Dėl nurodyto teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-09-25 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius ir atsakovė J. V. (buvusi Z.) sudarė kreditavimo sutartį Nr. KK 08/09/50B, kuria atsakovei buvo suteiktas 144 810 EUR (500 000 Lt) kreditas tikslinei paskirčiai - vartojimo poreikiams tenkinti, kredito grąžinimo terminas – 2038-09-02 (specialiosios dalies 2.1 p., 2.7 p., 2.12 p., bendrosios dalies 5.2.1 p.) (t. 1, b. l. 15-25). Šia sutartimi prisiimtos prievolės užtikrintos įkeistu turtu: butu, esančiu (duomenys neskelbtini), bei 10445/20890 dalimi žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Hipotekos registre 2008-09-29 įregistruota sutartinė hipoteka (lakšto identif. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria įkeistas nurodytas turtas, nuosavybės teise priklausantis atsakovams T. S. ir A. S. (t. 1, b. l. 26-27, 135-138). Sutartinės hipotekos lakšte įkeičiamų daiktų savininkai pareiškė ir patvirtino, kad turi nepilnametį vaiką, taip pat, kad įkeičiami daiktai nėra naudojami šeimos poreikiams gerinti, kad šeima gyvena ir šeimos poreikiams tenkinti naudoja butą / patalpą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), kuris viešame registre įregistruotas kaip šeimos turtas. Bankas 2010-02-05 informavo ieškovus, kad atsakovei J. V. nevykdant sutartinių įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, ji buvo nutraukta vienašališkai 2010-01-05, todėl jie turi teisę arba apmokėti susidariusią kredito gavėjo skolą 150 509,58 EUR sumai, arba skola bus išieškoma priverstinai (t. 1, b. l. 28). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2010-03-16 nutartimi areštavo ieškovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įkeistas hipoteka, siekiant užtikrinti kreditavimo sutartimi prisiimtų prievolių tinkamą įvykdymą.

Byloje kilo ginčas, ar teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus (CPK 185 str.) bei pritaikė materialinės teisės normas konstatuodamas, kad nėra pagrindo ginčijamą hipotekos sandorį pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą panaudojant apgaulę (CK 1.91 str.), o ginčijamą kreditavimo sutartį pripažinti negaliojančiu kaip apsimestinį (CK 1.87 str.).

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto panaudojant apgaulę( CK 1.91 str.)

Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu Civilinio kodekso 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudaryto panaudojant apgaulę, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, reikšmingus šio sandorio sudarymui, jis detaliai išanalizavo sandorio pasirašymo aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas panaudojant apgaulę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą CK 1.91 str. aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sandorio sudarymo aplinkybių. Apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino (pranešė klaidingas žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes) kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. L. K., bylos Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008).

Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad atsakovai nutylėjo apie tai, kad jie nevykdys kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Tokia apeliantų nurodoma aplinkybė negali būti vertinama kaip tyčinis, nesąžiningas atsakovų neveikimas, sąlygojęs ieškovų esminį suklaidinimą sudarant hipotekos sandorį. Pažymėtina, kad svetimo turto hipoteka – tai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.181 str.). Hipotekos pagrindu atsiranda šalutinė akcesorinė, t. y. nuo pagrindinės prievolės priklausoma, prievolė (ji priklauso nuo pagrindinės prievolės galiojimo, pasibaigia tik pasibaigus pagrindinei prievolei). Paprastai įkaito davėjas yra skolininkas pagal pagrindinę prievolę. Tačiau įkaito davėjas gali būti ir trečiasis asmuo, savo daiktu užtikrinantis kito asmens (pagrindinės prievolės skolininko) prievolės įvykdymą kreditoriui, t. y. pagrindinės prievolės įvykdymas gali būti užtikrintas svetimo turto hipoteka (CK 4.181 straipsnis). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad hipotekos sandoris, atsižvelgiant į jo tiesioginę paskirtį, šiuo atveju ir buvo sudarytas tam, kad užtikrintų kreditavimo sutarties tinkamą įvykdymą tuo atveju, jeigu atsakovė J. V. nevykdytų kreditavimo sutartimi prisiimtų sutartinių įsipareigojimų (CK 6.70 str. 1 d.). Nėra duomenų apie tai, kad ieškovams ši aplinkybė nebuvo žinoma, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tokiu būdu jie buvo apgauti sudarydami hipotekos sandorį. Pripažinti, kad ieškovai buvo apgauti sudarydami tokį sandorį, nėra pagrindo ir dėl tos priežasties, kad ieškovas T. S. yra dirbęs nekilnojamojo turto srityje, turi ekonomikos išsilavinimą, todėl jam buvo žinomos ar turėjo būti žinomos iš hipotekos sandorio galinčios atsirasti pasekmės. Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad atsakovai įkalbėjo juos sudaryti hipotekos sandorį, tačiau patys neatliko prisiimtų pareigų – savo lėšomis neįrengė ieškovų buto, nepagrįsta leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl atmestina (CPK 178 str.). Be to, ši aplinkybė nedaro sandorio negaliojančiu atsižvelgiant į nurodytą hipotekos kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo paskirtį. Atsižvelgiant į hipotekos sandorio specifiką, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai netaikė CK 6.67 str. 4 p. įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje teisės normoje įtvirtintas atvejis, kai preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija), negali būti taikomas ginčo teisiniams santykiams, kadangi šiuo atveju tarp šalių nebuvo prisiimti priešpriešiniai įsipareigojimai, nes kreditavimo sutartis yra pagrindinė prievolė, o hipotekos sandoris – išvestinė prievolė, priklausanti nuo pagrindinės prievolės tinkamo įvykdymo. Taip pat nėra aišku, kaip yra pažeidžiami kreditoriaus – banko teisės ir teisėti interesai, kuris laisva valia sudarė su T. S. ginčijamą hipotekos sandorį.

Taip pat pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja ir nenumato, kad hipotekos sandoris turi būti atlygintinis. Ši sąlyga priklauso nuo hipotekos davėjo ir asmens, kurio prievolės yra užtikrinamos hipoteka, laisvos valios bei susitarimo (CK 6.156 str.). Apeliantai – ieškovai akcentuoja, kad jie įkeitė žemės sklypo dalį ir vienintelį šeimos būstą – butą, tačiau iš to negavo ekonominės naudos. Bankas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad su tokiu argumentu negalima sutikti, kadangi ieškovas T. S. gavo ekonominės naudos, kuri pasireiškė tuo, kad bankas leido T. S. pirmiau bankui įkeistą žemės sklypą, įkeisti antros eilės hipoteka su sąlyga, kad iš banko suteiktų kredito lėšų bus padengta dalis M. D. įsiskolinimo pagal 2007-06-12 kredito sutartį ir šio žemės sklypo hipoteka banko naudai bus laikoma pasibaigusia (t. 1, b. l. 11-12, t. 3, b. l. 112, 138). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2008-10-27 iš atsakovės J. V. sąskaitos ieškovui T. S. buvo pervesta 50 000 Lt suma, nurodant paskirtyje „skolinamos lėšos“, kurias jis 2008-11-07 grąžino atsakovei (t. 3, b. l. 107).

Taip pat nesutiktina su apeliantų – ieškovų argumentu, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad įkeičiamas turtas – vienintelis šeimos būstas, kadangi ieškovai hipotekos lakšte pareiškė ir patvirtino, kad turi nepilnametį vaiką ir kad įkeičiami daiktai nėra naudojami šeimos poreikiams gerinti. Šeima gyvena ir šeimos poreikiams tenkinti naudoja butą /patalpą – butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris viešame registre įregistruotas kaip šeimos turtas (t. 1, b. l. 26-27, 135-138).

Taigi vadovaujantis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu, pagal byloje esančius įrodymus darytina labiau tikėtina išvada, kad šalys, turėdamos bendrų verslo reikalų, laisvai apsisprendė sudaryti hipotekos sandorį, niekieno neverčiamos ir niekieno nesuklaidintos, todėl teismui nebuvo pagrindo šį sandorį pripažinti negaliojančiu.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, kad sandoris yra apsimestinis (CK 1.87 str.)

Sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra apsimestinis, jam taikomos taisyklės, taikytinos šalių turėtam galvoje sandoriui (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje D. R. v. O. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. F. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-44/2011, kt.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė J. V. sudarė ginčo kreditavimo sutartį su banku tuo tikslu, kad gautų sutartyje nurodyto dydžio kreditą ir jį galėtų naudoti vartojimo poreikiams tenkinti. 2008-08-26 paraiška kreditui gauti bei 2008-09-24 prašymas išduoti kreditą pasirašyti asmeniškai atsakovės, šių aplinkybių ji neneigia. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovei buvo suteikta kreditavimo sutartyje nurodyto dydžio paskolos suma. Pripažinti sudarytą sandorį apsimestiniu dėl apeliantų nurodomų aplinkybių, kad T. S. tvarkė visus paskolos dokumentus, paskola buvo paimta atsakovės J. V. vardu T. S. paprašius, o J. V. tik pasirašinėjo reikiamus dokumentus, J. V. pinigais nesinaudojo, o juos perdavė T. S., nėra pakankamo pagrindo, kadangi šiuo atveju sudarytas sandoris atitiko tikrąją atsakovės kaip sutarties šalies valią, t. y. gauti kreditą, o tai, kas jai padėjo sutvarkyti dokumentus paskolai gauti, kaip ji panaudojo gautus pinigus, nedaro sandorio apsimestiniu, o atsakovės – statytine kreditavimo sutarties šalimi bei nepakeičia atsakovės prisiimtų sutartinių įsipareigojimų bankui apimties ir neatleidžia jos nuo jų vykdymo. Pažymėtina, kad atsakovė, sudarydama kreditavimo sutartį su banku, atsižvelgiant į jos turimą nekilnojamojo turto vadybos išsilavinimą (t. 5, b. l. 44), galėjo ir turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimą sutarties neįvykdymo riziką bei teisines pasekmes, todėl atsakomybė dėl sutarties nevykdymo negali būti perkelta kitam asmeniui, kurio nesaisto sutartiniai santykiai nei su atsakove, nei su banku. Sprendžiant dėl sandorio apsimestinumo yra reikšminga tai, kad būtų nustatyta ne vienos, tačiau abiejų kreditavimo sutarties šalių valia sudaryti apsimestinį sandorį. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pvz. civilinėse bylose Nr. 3K-3-228/2009, 3K-3-532/2012, šiomis taisyklėmis vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovų priešieškinio reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl jo apsimestinumo. Atsakovai neįrodė ir byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad bankas kreditavimo sutartimi, sudaryta su atsakove, iš tikrųjų siekė pridengti tikrąją sandorio šalį, kuria, pasak apeliantų, yra T. S. ar A. S.. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad pati atsakovė priešieškinyje nurodė, kad bankas nesutiko suteikti kredito T. S. dėl jo nepakankamų pajamų, todėl jos atlikti veiksmai – kreditavimo sutarties sudarymas – tik patvirtina tikruosius ketinimus - gauti kreditą. Nesant nustatytos abiejų šalių valios dėl sandorio apsimestinumo, negali būti taikomos sandorio negaliojimą šiuo pagrindu reglamentuojančios teisės normos (CK 1.87 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Nustatyta, kad ieškovai T. S. ir A. S., pateikdami apeliacinį skundą, nesumokėjo 9 000 Lt žyminio mokesčio, prašydami atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą dėl sunkios finansinės padėties. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nustatė terminą jų apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – pateikti įrodymus, patvirtinančius jų turtinę padėtį. Nors teismas neišsprendė šio apeliacinio skundo trūkumo šalinimo klausimo ir byla su apeliaciniu skundu buvo persiųsta Lietuvos apeliaciniame teismui bei išnagrinėta apeliacine tvarka, šiuo atveju pripažintina, kad toks procesinis pažeidimas neturėjo įtakos tinkamam teismo sprendimo peržiūrėjimui apeliacine tvarka, ir jis šalintinas priimant procesinį sprendimą. Kadangi ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, nesumokėtas 9 000 Lt žyminis mokestis priteistinas iš ieškovų valstybei (CPK 96 str. 2 d.).

Atmetus apeliacinius skundus, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, atsakovui Nordea Bank Finland Plc iš apeliantų priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kad turėjo 3 578,58 Lt bylinėjimosi išlaidų rengiant atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą bei 3 899,18 Lt bylinėjimosi išlaidų rengiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinėje instancijoje atsakovas naudojosi teisine pagalba rengiant atsiliepimus į apeliacinius skundus, už kurio parengimą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 p. nurodytas rekomenduotinas maksimalus dydis yra 1 275 Lt (imant 1,5 koeficiento ir įvertinant tai, kad paslaugų suteikimo bei mokėjimo atlikimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga buvo 850 Lt), o parengtuose procesiniuose dokumentuose, kuriuose iš esmės yra atkartojami pirmojoje instancijoje rengtuose procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai, be to, byloje sprendžiami ginčo klausimai nėra nauji ir reikalaujantys specialių žinių, todėl konstatuotina, kad priteisti didesnes negu rekomenduojamos maksimalios bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, todėl atsakovui Nordea Bank Finland Plc lygiomis dalimis iš ieškovų bei atsakovų priteistina po 638 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš T. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) po 4 500 Lt (keturis tūkstančius penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų (įmokos kodas 5660).

Priteisti Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam Lietuvoje per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, j. a. k. 112025592, iš T. S., a. k. (duomenys neskelbtini) A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V., a. k. (duomenys neskelbtini) po 638 Lt (šešis šimtus trisdešimt aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.