- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-28
- Bylos Nr.
- 2S-1132-302/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01173-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- V. R.
- Atsakovas
- UAB „Litagros prekyba“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarties, kuria tenkintas atskirasis skundas ir panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos atsakovui UAB „Litagros prekyba“, civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovui UAB „Litagros prekyba“ dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė V. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovo UAB „Litagros prekyba“ 50 245,28 Lt nuostoliams atlyginti, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu ir areštuoti atsakovo turtą ir pinigines lėšas ieškinio sumai, argumentuodama tuo, jog ginčas kilęs tarp šalių dėl didelės pinigų sumos, kas objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. sausio 27 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir / ar nekilnojamąjį turtą 50 245,28 Lt sumai, o šio nesant – pinigines lėšas. Teismas konstatavo, kad nesant duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, laikytina, kad ieškinio suma (50 245,28 Lt) yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Šalies argumentai
Atsakovas dėl minėtos nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti 2012 m. sausio 27 d. teismo nutartį. Atskirajame skunde nurodė, kad jis yra patikima stabilios finansinės padėties kompanija, nuosavybės teise valdo didelės vertės materialųjį ir nematerialųjį turtą, visada tinkamai ir laiku vykdo savo prievoles ir įsipareigojimus, kai kontrahentų reiškiami reikalavimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo manyti, kad jis nesugebėtų įvykdyti ateityje galimo ieškovės naudai priimto teismo sprendimo.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi atskirąjį skundą patenkino. Panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartimi ieškovės V. R. reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovo UAB „Litagros prekyba“ nuosavybės teise priklausančiam kilnojamajam ir/ar nekilnojamajam turtui 50 245 Lt sumai. Teismas, įvertinęs atsakovo nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, sprendė, jog atsakovas turi pakankamai pajamų įvykdyti galimai jam nepalankų teismo sprendimą, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones sprendimo įvykdymo užtikrinimui nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Ieškovė V. R. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarties, kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti 2012 m. sausio 27 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Atsakovo atskirajame skunde, kurį tenkino teismas, išdėstyti teiginiai apie tai, kad jis yra patikimas juridinis asmuo, kad nuosavybės teise valdo 21 nekilnojamojo turto objektą ir kitą materialųjį ir finansinį turtą ir pateikti įrodymai, priešingai nei juos vertino teismas, sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas yra sunkioje finansinėje padėtyje. Tik du nekilnojamojo turto objektai nėra apriboti jokiais teisių suvaržymais, taigi šie faktai sudaro pagrįstas prielaidas manyti, jog būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pateiktas į bylą įmonės balansas už 2011 m., kuriuo remiasi atsakovas, taip pat įrodo atsakovo sudėtingą finansinę padėtį, nes iš jo matyti, jog 2011 m. atsakovas patyrė 1 126 505 Lt nuostolį, ankstesniais metais taip pat dirbo nuostolingai. Svarbu įvertinti ir tai, jog 2011 m. gautinos pajamos yra ženkliai mažesnės nei mokėtinos sumos, jos sudarė 64 093 789 Lt, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai per 2011 m. sudarė 73,945 372 Lt, kas pažymi apie atsakovui gresiantį nemokumą.
Apeliantė taip pat nurodo, kad ji pateikė ieškinį, kuriuo reikalauja atlyginti nuostolius, o kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 apžvalgoje, laikinųjų apsaugos priemonių ryšys su būsimo teismo sprendimo vykdymu paprastai reikalauja taikyti turtinio pobūdžio reikalavimo įvykdymą užtikrinančias priemones tik tokiose bylose, kuriose pareikšti ieškinio reikalavimai priteisti, o ne reikalavimai pripažinti ir modifikuoti santykius, todėl teismo nutartis naikintina. Ji nurodo, kad yra teisinga, kad prašoma areštuoti suma yra lygi ieškinio sumai.
Motyvuojamoji dalis
Šioje byloje visas ieškinio reikalavimas yra pagrįstas, todėl netaikant laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui, pažeidžiamas ieškovės kaip šalies lygiateisiškumo principas.
Atsakovas UAB „Litagros prekyba“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog ieškovė klaidina teismą nurodydama, jog tik dviejų nekilnojamojo turto objektų nuosavybės teisė neapribota, nes tokių yra 5. Atsakovo ilgalaikio turto vertė lygi 6 307 778 Lt, viso turto vertė – 92 220 866 Lt, įstatinis kapitalas 22 500 000 Lt, pardavimo pajamos 160 428 300 Lt. Pažymi, kad ieškinio suma yra 50 000 Lt, t.y. mažiau nei 0,79 proc. atsakovo ilgalaikio turto vertės arba 0,05 proc. viso turto vertės. Atsakovas nurodo, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių lemiamą reikšmę turi atsakovo turtinė padėtis, kurią geriausiai atspindi juridinio asmens turimas turtas, apyvarta, bet ne nuostolis, patirtas konkrečiais finansiniais metais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovui 50 000 Lt suma negali būti laikoma didele ir keliančia grėsmę teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ginčo byloje pažeistų teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principus.
Ieškovė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga, nes pagal Teismų įstatymo 23 str. 2 d. Aukščiausiasis teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, tam skelbdamas skyrių plenarinių sesijų nutartis, trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų.
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis priimta tinkamai taikant procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo principais, todėl atskirojo skundo argumentais jos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.
Civilinio proceso kodekso 144 str. 1 d. nurodyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo (šiuo atveju – ieškovės) prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009).
Apeliantė nurodo, jog teismas, tenkindamas atsakovo atskirąjį skundą ir panaikindamas priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, netinkamai įvertino atsakovo turtinę padėtį ir finansinį pajėgumą, tačiau su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti. Priešingai nei teigia apeliantė, atsakovas pateiktais duomenimis apie savo finansinę padėtį paneigė prezumpciją, kad ieškovės reikalavimo suma – 50 245 Lt jam kaip juridiniam asmeniui yra didelė. Nėra pagrindo pripažinti, jog esant palankiam teismo sprendimui, yra grėsmė, jog atsakovui būtų sunku arba neįmanoma įvykdyti jį. Atsakovas į bylą pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog įmonė vykdo veiklą, nors 2011 m. dirbo nuostolingai (b.l. 91), tačiau turi pakankamai turto, tiek ilgalaikio, tiek ir trumpalaikio, jog galėtų įvykdyti galimai ieškovei palankų teismo sprendimą. Atkreiptinas dėmesys, jog turimo turto vertė lyginant su ieškinio reikalavimo suma nekelia abejonių dėl atsakovo finansinio pajėgumo įvykdyti sprendimą. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad įmonė būtų sustabdžiusi ar nutraukusi savo veiklą, ketintų pradėti likvidavimo procedūrą.
Tai, kad pasak apeliantės, daliai atsakovo turto yra taikomi apribojimai, dalis suvaržyta hipoteka, išnuomota, naudojama pagal panaudos sutartį, nesudaro pagrindo konstatuoti esant blogą finansinę padėtį ir būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes turto išnuomojimas paprastai reiškia finansinę naudą, panaudos sutartis gali būti nutraukta dėl to atsakovui nepatiriant jokių papildomų finansinių nuostolių, o turto suvaržymas hipoteka taip pat besąlygiškai nereiškia, kad tik hipotekos kreditoriaus reikalavimai gali būti patenkinti iš įkeisto turto, nes pagal CPK 746 str., reglamentuojantį išieškojimo trečiųjų asmenų naudai iš hipoteka įkeisto turto ypatumus, nors hipotekos institutą reglamentuojančios materialinės teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, tačiau, kita vertus, tai neužkerta kelio areštuoti minėtą turtą bei, sutinkant hipotekos kreditoriui, vykdyti išieškojimus iš įkeisto turto ir trečiųjų asmenų naudai. Be to, hipoteka įkeisto turto vertė gali būti didesnė nei hipotekos kreditoriaus reikalavimai, todėl ir dėl šios priežasties iš hipoteka įkeisto turto gali būti patenkinti trečiųjų asmenų reikalavimai.
Kiti atskirojo skundo argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal ieškinio reikalavimo sumą, jų atitikimo proporcingumo, ekonomiškumo principams nėra teisiškai reikšmingi pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino atsakovui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.