Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 10 metų;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 7 metams;

- pagal BK 266 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams;

- pagal BK 261 straipsnį laisvės atėmimo bausme 9 metams;

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme 11 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 16 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 9 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 17 metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 309 straipsnio 4 dalį E. Č. išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš E. Č. priteista nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą A. S. 2450 Lt turtinei žalai atlyginti ir 80000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Č. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą platinti, iki 2009 m. liepos 1 d. neteisėtai įgijo baltos bei rusvos spalvos tabletes, kuriose yra didelis kiekis – 5,9 g narkotinės medžiagos kodeino, jas neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute bei pagalbinėse patalpose, adresu Kaune, Vytenio g. 14-17, kol jas (kiek jų liko nepardavus ir kitaip neišplatinus) 2009-07-01, 2009-11-18 ir 2010-04-20 atliktų kratų metu rado bei paėmė policijos pareigūnai.

Taip pat nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą platinti, iki 2009 m. liepos 1 d. neteisėtai įgijo gelsvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,395 g psichotropinės medžiagos diazepamo, baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,022 g psichotropinės medžiagos klonazepamo ir 0,580 g psichotropinės medžiagos oksazepamo, baltos spalvos miltelius, kurių sudėtyje yra 0,040 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio ir baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,787 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, rusvos spalvos skystį, kurio sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos pentobarbitalio, baltos spalvos nevienalytę medžiagą, kurios sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos amobarbitalio, oranžinės spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos oksazepamo, baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos pentobarbitalio, rusvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,475 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, gelsvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,035 g psichotropinės medžiagos nitrazepamo, geltonos spalvos skysčio ampules, kurių sudėtyje yra 0,110 g psichotropinės medžiagos diazepamo, jas neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute bei pagalbinėse patalpose, adresu Kaune, Vytenio g. 14-17, kol jas (kiek jų liko nepardavus ir kitaip neišplatinus) 2009-07-01, 2009-11-18 ir 2010-04-20 atliktų kratų metu rado bei paėmė policijos pareigūnai.

Be to, nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iki 2009 m. liepos 1 d. neteisėtai įgijo tamsiai raudonos spalvos skystį, kurio sudėtyje yra 0,011 g I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) efedrino, jį neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute bei pagalbinėse patalpose, adresu Kaune, Vytenio g. 14-17, kol jį 2010-04-20 atliktos kratos metu rado bei paėmė policijos pareigūnai.

E. Č. nuteistas ir už tai, kad 2009 m. birželio 30 d. nuo 21 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo gyvenamojoje vietoje – bute, adresu Kaune, Vytenio g. 14-17, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą su mažamečiu R. F., gim. 1996 m. gegužės 18 d., be nukentėjusiojo žinios ir prieš jo valią, įmaišė ir kartu su maistu bei gėrimu davė mažamečiui nukentėjusiajam psichotropinės medžiagos diazepamo ir alkoholio, kuo apsvaigino ir taip paveikė nukentėjusįjį, jog šis 2009 m. birželio 30 d. 21 val. – 2009 m. liepos 1 d. 7 val. 15 min. laikotarpiui prarado sąmonę bei atmintį, taip palaužė nukentėjusiojo valią priešintis, atėmė galimybę suvokti su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę bei, pasinaudodamas dėl apsvaigimo bei mažametystės bejėgiška nukentėjusiojo būkle, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu ir kitokiu fizinio sąlyčio būdu su mažamečiu R. F. prieš nukentėjusiojo valią – atliko seksualinio prievartavimo veiksmus su mažamečiu.

Dėl apelianto argumentų apie BPK pažeidimus ikiteisminiame tyrime ir teisme

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu tiriamu atveju atlikti visus minėtame įstatyme numatytus procesinius veiksmus. Baudžiamojo proceso paskirties esmei būdingi ekonomiškumo, proporcingumo, greitumo principai, įpareigojantys už ikiteisminį tyrimą atsakingus pareigūnus per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką (BPK 2 str.). Taigi, kokius procesinius veiksmus, tyrimus ir pan. reikalinga atlikti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir už ikiteisminį tyrimą atsakingas prokuroras, ir vien tai, kad kažkurie, pareigūnų manymu, nebūtini tyrimai nebuvo atlikti, nesurinkti tam tikri ikiteisminiam tyrimui nereikšmingi duomenys, nėra pagrindas išvadai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai.

BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išsamiai ištirtos, kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turėjo lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas 2010 m. spalio 18 d. priėmė nutartį kaltinamąjį E. Č. pašalinti iš teismo posėdžių salės iki baigiamųjų kalbų. BPK 259 straipsnis numato, kokias priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie pažeidžia teisiamojo posėdžio tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis, kuris nepaisydamas teisiamojo posėdžio pirmininko įspėjimo vėl pažeidžia posėdžio tvarką ar parodo nepagarbą teismui, teismo nutartimi gali būti laikinai arba visam laikui pašalintas iš posėdžių salės. Teismo priimtoje nutartyje, priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, motyvuota, kad tokių priemonių teismas privalėjo imtis, nes E. Č. teisiamojo posėdžio metu rodė nepagarbą teismui, prokurorui, replikavo, įžeidinėjo, nervingai ir pakeltu tonu kalbėjo, iššaukiančiai elgėsi, nereagavo į daugkartinius pirmininkaujančios įspėjimus. Jis tris kartus buvo įspėtas nepažeidinėti teismo posėdžio tvarkos, tačiau į tai visiškai nereagavo. Jo užgauliojimai darėsi vis įžūlesni, kas trukdė nagrinėti bylą. Tą patvirtina ir teisiamojo posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad kaltinamasis buvo įspėtas net kelis kartus laikytis tvarkos, tačiau į tai nereagavo, todėl ir buvo priimtas sprendimas jį pašalinti iš posėdžių salės. Akivaizdu, kad E. Č. rodė nepagarbą teismui, kitiems proceso dalyviams bei pareigūnams, o tai neleido teismui tinkamai vesti teismo posėdžio ir trukdė nagrinėti bylą. Taigi darytina išvada, kad teismas, priimdamas sprendimą E. Č. pašalinti iš posėdžių salės, laikėsi BPK 259 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija pažymi, jog BPK 246 straipsnio 1 dalis numato, jog kaltinamojo dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme privalomas, tačiau tai yra kaltinamojo teisė, kuria jis turi naudotis nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo. Kaltinamasis dalyvaudamas teismo posėdyje privalo laikytis įstatyme numatytų reikalavimų, laikytis drausmės ir pagarbiai elgtis, vykdyti teisiamojo posėdžio pirmininko nurodymus, o nepaisant šių reikalavimų įstatymas numato priemones, kurios šiuo atveju E. Č. ir buvo pagrįstai pritaikytos.

Nuteistojo E. Č. skunde taip pat nurodyta, jog bylą nagrinėjant teisme nebuvo patenkintas nė vienas apelianto prašymas apklausti liudytojus, atnaujinti įrodymų tyrimą, neleista duoti parodymus, be to, į 2010 m. spalio 18 d. teisiamąjį posėdį gynėjas atvyko nepasiruošęs bylos nagrinėjimui, todėl pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pagal BPK 270 straipsnį pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir, išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį. Teismas gali atmesti bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus tik tais atvejais, kai prašoma išaiškinti aplinkybes, kurios jau nustatytos surinktoje bylos medžiagoje, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi pažymėtina tai, kad BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė teikti įrodymus nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek konkretūs įrodymai turi įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Bylos medžiaga patvirtina, kad visi gynybos šalies prašymai pirmosios instancijos teisme vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose, išklausius proceso dalyvių nuomonės dėl jų, teismo buvo apsvarstyti ir motyvuotai išspręsti protokolinėmis nutartimis, laikantis BPK 270 straipsnyje įtvirtintų taisyklių. Pažymėtina, jog 2010 m. spalio 18 d. teisiamojo posėdžio metu, teisėjai paskelbus nutartį pašalinti kaltinamąjį iš teismo posėdžių salės iki baigiamųjų kalbų, kaltinamasis E. Č. pareiškė, kad tada jis atsisako duoti parodymus (8 t., 10 b.l.). Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistojo gynėjas advokatas V. Karpovas su baudžiamosios bylos medžiaga buvo visiškai susipažinęs (6 t., 197 b.l.), todėl teigti, kad gynėjas buvo nepasiruošęs teisminiam bylos nagrinėjimui, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šio principo esmė, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo, todėl šių reikalavimų pažeidimas nagrinėjant bylą teisme – besąlygiškas pagrindas panaikinti priimtą sprendimą. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas gali būti laikomas šališku ir negalinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismas ar teisėja buvo šališki. Taigi, pagal nuteistojo E. Č. apeliacinio skundo kontekstą nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, buvo šališkas.

Apeliantas skunde nurodo, jog pažeisti ir BPK 240 straipsnio reikalavimai, tačiau konkrečiai kaip, nenurodo. Kadangi kaltinamasis buvo suimtas, vadovaujantos BPK 240 straipsnio 1 dalimi teisėjas turėjo perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje ne vėliau kaip per 15 dienų nuo bylos gavimo teisme. Byla teisiamajame posėdyje turi būti pradėta nagrinėti ne vėliau kaip per 20 dienų nuo teisėjo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmimo (BPK 240 str. 2 d.). Teismo pirmininkas arba Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos didelę apimtį ir sudėtingumą, BPK 240 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus terminus gali pratęsti, tačiau ne daugiau kaip 30 dienų. Nors tokios nutarties byloje nėra, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK nuostatų pažeidimu, o tuo pačiu nėra pagrindas panaikinti priimtą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti byloje tiesą, teisingai įvertinti visus byloje surinktus įrodymus, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytojus L. S., V. Š. ir Vladimirą Kakoškiną, pagarsino V. Š. pareiškimą ir parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, peržiūrėjo video įrašą, darytą 2010-04-20 kratos metu bei perklausė garso įrašą iš Kauno apskrities VPK, gautą 2009-11-19. Teisėjų kolegija ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta visapusiškai, objektyviai, nešališkai ir priimtas teisingas sprendimas.

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įstatymų nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais bei juos vertindamas, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų ištyrimo bei vertinimo taisyklių nepažeidė. Visuma duomenų, gautų apklausus nuteistąjį E. Č., nukentėjusįjį R. F., nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą A. S., liudytojus M. P., S. M., M. Puidą, G. Paukštį, S. E., V. Statkevičių, J. K., A. Grigauską, Renatą Ramoškienę, E. Venckienę, V. Jankauską, S. Kakoškiną, J. Š., E. J., specialistus E. Džiovenytę, S. Simanauską., A.A. Zienių, A.Ch. Gregoire, apžiūrėjus įvykio vietą, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad E. Č. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiojo R. F. seksualinio prievartavimo bei disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti bei disponavimo I-os kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), o jo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio dėl minėtų veikų pagrįstumo ir teisėtumo. Vien E. Č. neigimas savo kaltės negali būti pagrindas išteisinamajam nuosprendžiui, kadangi nuosprendyje jo kaltės įrodymais pripažinti duomenys kiekvienas atskirai ir visi kartu apėmus nepalieka abejonių jo kalte. Be to, nuteistojo parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis įrodinėjami subjektyvieji nusikaltimo požymiai. Nusikaltimo subjektyvioji pusė yra glaudžiai susijusi su nusikaltimo objektyviąja puse.

Iš prieštaringo ir perteklinio E. Č. apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis dėl pas jį rastų ir paimtų narkotinės ir psichotropinių medžiagų bei I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus), savo kaltę iš esmės neigia. Apeliantas, neigdamas BK 260 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje, 266 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių subjektyviojo požymio – kaltės buvimą jo veiksmuose, teigia, jog pažeidus kratos ir poėmio tvarką, buvo sudaryta galimybė sukeisti kratos metu paimtus vaistus ir padidinti jų kiekį, vaistas diazepamas buvo išrašytas pagal receptą, be to, jis nežinojo, kad rastuose medikamentuose yra psichotropinių medžiagų. Nuteistasis E. Č. apeliaciniame skunde tvirtina neturėjęs tikslo platinti ir niekada neplatinęs narkotinių medžiagų. Apeliacinės instancijos teismas tokį nuteistojo E. Č. aiškinimą vertina kaip gynybinę versiją, kuri paneigta byloje surinktais ir teismų posėdžiuose ištirtais įrodymais.

2009-07-01, 2009-11-18 ir 2010-04-20 atliktų kratų metu nuteistojo E. Č. gyvenamojoje vietoje ir pagalbinėje patalpoje rastos ir paimtos medžiagos, kurias ištyrę specialistai nustatė, jog paimtų medžiagų sudėtyje yra narkotinė medžiaga – kodeinas, psichotropinės medžiagos – diazepamas, klonazepamas, oksazepamas, fenobarbitalis, pentobarbitalis, amorbabitalis ir nitrazepamas bei I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) – efedrinas. Krata yra procesinės prievartos priemonė, kurią darant priverstinai ištiriama, apieškoma patalpa, vietovė ar asmuo, siekiant surasti ir apimti nusikalstamos veikos įrankius, nusikalstamu būdu įgytus daiktus bei vertybes, kitus nusikalstamai veikai tirti reikalingus daiktus, dokumentus ar objektus (BPK 145 str.). Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad minėtos nuteistojo bute ir pagalbinėje patalpoje atliktos kratos padarytos pažeidžiant BPK 96, 145, 149 straipsnių nuostatas.

BPK 149 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad visi paimtieji daiktai ir dokumentai parodomi dalyvaujantiems asmenims ir išvardijami kratos ar poėmio protokole arba prie protokolo pridedamame apyraše (nurodomas jų kiekis, svoris, individualios žymės, susidėvėjimas). Paimti daiktai ir dokumentai kratos ar poėmio vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami. Iš byloje esančių 2009 m. liepos 1 d. ir 2009 m. lapkričio 18 d. kratos protokolų matyti, kad šiuo atveju fiksuojant kratos rezultatus nevisiškai laikytasi tik vieno BPK 149 straipsnio 7 dalies reikalavimo – paimti daiktai, dokumentai bei kiti objektai nebuvo supakuoti ir užantspauduoti. Tai laikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, tačiau pagal teismų praktiką nustatytos duomenų gavimo tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Tuo atveju, kai nustatoma, kad tokie pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir nepažeidė kaltinamojo teisių, duomenys pripažįstami įrodymais, kuriais gali būti grindžiamas nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog BPK 149 straipsnio 7 dalies reikalavimų pažeidimas iš esmės nesuvaržė įstatymo garantuotų kaltinamojo teisių bei nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nėra pagrindo teigti, kad dėl šio pažeidimo kratos metu rasti objektai pagal BPK 20 straipsnio taisykles negali būti pripažinti įrodymais. Nuteistojo skundo teiginiai apie tai, kad kratos metu buvo pažeisti BPK 145 straipsnio ir kitų BPK normų reikalavimai iš esmės kildinami iš to, kad paimti vaistai nebuvo supakuoti ir užantspauduoti, yra deklaratyvūs.

E. Č. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog rasta narkotinė medžiaga vartojama peršalimo ligoms gydyti, nėra įrodyta, kad jis žinojo, kad medikamentuose yra psichotropinių medžiagų, be to, nėra įrodymų, jog apeliantas turėjo tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti nusikaltimo dalykas – narkotinės ar psichotropinės medžiagos, kurios įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Medžiagų kiekis yra svarbus nusikaltimo objektyvusis požymis, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje, sprendžiant medžiagų kiekio klausimus, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius. Pagal šią lentelę kodeino didelis kiekis yra daugiau kaip 3 g. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo E. Č. bute trijų kratų metu rasta atitinkamai 0,528 g, 0,156 g, 5,216 g kodeino, t. y. didelis kiekis. Psichotropinių medžiagų – 0,395 g diazepamo, 0,022 g klonazepamo ir 0,580 g oksazepamo, 0,040 g fenobarbitalio, 0,787 g fenobarbitalio, 0,475 g fenobarbitalio, 0,035 g nitrazepamo, 0,110 g diazepamo, remiantis minėta lentele, atitinka nedidelį kiekį. Pažymėtina, jog skirtingų psichotropinių medžiagų kiekis vertinamas atskirai ir jos nėra sumuojamos. Apeliantui nesutinkant su pirmosios instancijos teismo nustatytais subjektyviaisiais požymiais „turint tikslą platinti“ ir su E. Č. žinojimu apie tai, kad medikamentuose yra psichotropinių medžiagų, teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas, taip pat kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant klausimą apie kaltininko kaltės turinį, tikslus parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Apie tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas gali liudyti ir tai, kad kaltininkas pats jų nevartoja, disponuoja dideliu šių medžiagų kiekiu, pas jį randama žaliavų, medžiagų, aparatų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai, ir pan. Tikslo platinti buvimą taip pat liudija tai, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos yra supakuotos dozėmis, taip pat narkomanų parodymai, ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2007, 2K-781/2007, 2K-4/2009, 2K-36/2009, 2K-75/2009, 2K-279/2009). Nors apeliantas neigia turėjęs tikslą platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, tačiau pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visetas patvirtina, kad nuteistojo padarytoje veikoje yra ir objektyvūs, ir subjektyvūs nusikaltimo dėl disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, požymiai. Bylos duomenimis nustatyta, kad dalis medikamentų plokštelių yra sukarpytos, padalinant jas į atskiras tabletes, be to, iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog visos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, rastos kratų metu pas apeliantą, gydytojų niekada nebuvo paskirtos vartoti, be to, liudytojo S. M. parodymais nustatyta, kad E. Č. jam pasakojo, jog Vilijampolės narkomanams jis (E. Č.) nuolat pardavinėjo narkotines ir psichotropines medžiagas, pažymėtina, jog E. Č. bute kratos metu rasta didelė pinigų suma, nors byloje nėra duomenų apie jo legalius pajamų šaltinius, tokių duomenų apeliantas nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog liudytoja M. P., apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog E. Č. buvo skirti vaistai nuo šlapimo pūslės bei nuo padidėjusio kraujospūdžio, tačiau skirtų vaistų sudėtyje nėra nei psichotropinių, nei narkotinių medžiagų. Susipažinusi su E. Č. medicininiais dokumentais, parodė, kad dėl 2001-08-24 įrašo skirti diazepamą tikrumo visiškai garantuota nėra, kadangi gydytojos raštas yra sunkiai įskaitomas, taip pat nėra įrašo, dėl kokios priežasties yra išrašyti šie vaistai (4 t., 143-144 b.l.), šiuos parodymus liudytoja M. P. patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (8 t., 22-24 b.l.). Faktinė bylos medžiaga prieštarauja ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentams, jog rastų vaistų su psichotropinėmis medžiagomis galiojimo terminas pasibaigęs prieš 8-18 metų, o likusius vaistus vartojo jo mama ir žmona. Bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistojo E. Č. namuose rastų vaistų „Relanium 5 mg“ galiojimo terminas yra iki 2005 m., 2011 m., 2014 m., „Tazepam 10 mg“ – iki 2011 m., „Klonazepam“ – iki 2003 m., nuteistojo motina mirė 1989-08-16, todėl jai negalėjo būti skirti šie vaistai, duomenų, jog nuteistasis buvo vedęs, taip pat nėra. Nuteistojo teiginiai, kad liudytojas S. M. jį apšmeižė ir davė prieš jį melagingus parodymus, neatitinka bylos aplinkybių. Byloje surinkti įrodymams keliamus reikalavimus atitinkantys duomenys paneigia šiuos deklaratyvaus pobūdžio teiginius ir patvirtina E. Č. kaltumą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, be to, teismas šio liudytojo parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kita bylos medžiaga. Išdėstytos aplinkybės paneigia apelianto teiginius apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymą asmeniniam vartojimui ir rodo, jog E. Č. laikė minėtas medžiagas turėdamas tikslą jas platinti.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog kratų metu E. Č. namuose ir pagalbinėse patalpose buvo rastos minėtos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Laikymas yra psichotropinių ar narkotinių medžiagų, taip pat pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog teismas narkotinės ir psichotropinių medžiagų laikymą kvalifikavo kaip atskiras nusikalstamas veikas, pažymėjęs, kad pas E. Č. kratų metu rastų ir paimtų narkotinių ir psichotropinių medžiagų pavadinimai, jų kiekis, veiklioji medžiaga yra skirtingi, todėl ir poveikis žmogaus organizmui yra skirtingas. Vadovaujantis LR Sveikatos apsaugos ministro patvirtinta „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo“ rekomendacine lentele, medikamentų kiekį reikia vertinti kiekvieną atskirai, o ne visumoje. Teismas, įvertinęs, kad vienintelės narkotinės medžiagos – kodeino laikymas atitinka didelį kiekį, nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o psichotropinių medžiagų – diazepamo, klonazepamo, oksazepamo, fenobarbitalio, pentobarbitalio, amorbabitalio ir nitrazepamo laikymas atitinka nedidelį kiekį, nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal surastų ir paimtų skirtingos rūšies – narkotinės ir psichotropinių – medžiagų kiekį, t. y. kaip dvi atskiras veikas.

Pagal formuojamą teismų praktiką, jei asmuo neteisėtai laikė skirtingas psichotropines ar narkotines medžiagas, ir vienų medžiagų kiekis yra nedidelis, o kitų viršija nedidelio kiekio ribas, tai jis atsako pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už visų psichotropinių ar narkotinių medžiagų laikymą. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek didelis kiekis – 5,9 g narkotinės medžiagos kodeino, tiek nedidelis kiekis – 0,395 g psichotropinės medžiagos diazepamo, 0,022 g psichotropinės medžiagos klonazepamo ir 0,580 g psichotropinės medžiagos oksazepamo, 0,040 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio ir 0,787 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, 0,475 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, 0,035 g psichotropinės medžiagos nitrazepamo, 0,110 g psichotropinės medžiagos diazepamo 2009-07-01, 2009-11-18 ir 2010-04-20 atliktų kratų metu buvo rasta bute bei pagalbinėse patalpose, esančiame Kaune, Vytenio g. 14-17, kuriame gyveno E. Č.. Minėtos medžiagos buvo laikomas minėtame bute ir pagalbinėse patalpose, turint vieningą tyčią, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką neturi įtakos tai, kad rastos narkotinės ar psichotropinės medžiagos yra skirtingos rūšies ar turi skirtingą poveikį, pagal susiklosčiusią teismų praktiką tokia veika kvalifikuojama kaip vienas ir tas pats nusikaltimas, o asmuo pripažįstamas kaltu disponavęs visomis jo žinioje buvusiomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai konstatavus, jog E. Č., padarė vieną veiką, kurią pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 2 dalį, šie jo veiksmai kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. Č. kaltu ir nuteisdamas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį, be kita ko nustatė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo didelį kiekį narkotinės medžiagos – kodeino (5,9 g), nedidelius psichotropinių medžiagų – diazepamo (0,395 g ir 0,110 g), klonazepamo (0,022 g), oksazepamo (0,580 g), fenobarbitalio (0,040 g, 0,787 g ir 0,475 g), nitrazepamo (0,035 g), I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – efedrino (0,011 g) bei nenustatytą kiekį psichotropinių medžiagų pentobarbitalio, amobarbitalio, oksazepamo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės: jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais remiantis teismas atmetė kitus įrodymus. Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis alternatyviomis veikomis – gaminimu, perdirbimu, įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, pardavimu ar kitokiu platinimu. Bet kurios iš šių alternatyvių veikų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų reikalavimų. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas minėtų nusikalstamų veikų atveju nenustatė įgijimą patvirtinančių aplinkybių, t. y. neaišku kokiomis aplinkybėmis, kada, iš kokio šaltinio, už kokią pinigų sumą buvo įgytos minėtos medžiagos. Teismas, pripažinęs apeliantą kaltu ir nuteisdamas jį už neteisėtą įgijimą narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei I-os kategorijos jų pirmtako (prekursoriaus), turėjo nustatyti šios nusikalstamos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, tačiau tai padaryta nebuvo. Dar daugiau – E. Č. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai įgijo nenustatytus kiekius psichotropinių medžiagų, todėl kaltinimas yra nekonkretus ne tik dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei jų pirmtako (prekursoriaus) įgijimo faktų, bet ir dėl nusikaltimo dalyko, t. y. psichotropinių medžiagų, nes nėra nustatytas tikslus šių medžiagų kiekis, o nuosprendyje, kaip ir kaltinamajame akte, apsiribojama fraze „nenustatytus kiekius“.

Kadangi kaltinimas yra nekonkretus ir nepagrįstas jokiais įrodymais, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 punkto reikalavimus, todėl išvardintos dalys iš nuosprendžio aprašomosios dalies turi būti pašalintos (jos nesudaro atskirų BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 266 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimo sudėčių, todėl išteisinamasis nuosprendis dėl jų nepriimamas).

Remiantis išdėstytu, iš kaltinimo E. Č. šalintinas objektyvusis požymis – didelio kiekio narkotinės medžiagos įgijimas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, nedidelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis bei I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) įgijimas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis. Be to, iš kaltinimo šalintinas ir įgijimas bei laikymas rusvos spalvos skysčio, kurio sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos pentobarbitalio, baltos spalvos nevienalytės medžiagos, kurios sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos amobarbitalio, oranžinės spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos oksazepamo, baltos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos pentobarbitalio.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis E. Č. keistinas, išdėstant jį taip:

E. Č. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti, iki 2009 m. liepos 1 d. neteisėtai laikė baltos bei rusvos spalvos tabletes, kuriose yra didelis kiekis – 5,9 g narkotinės medžiagos kodeino, gelsvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,395 g psichotropinės medžiagos diazepamo, baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,022 g psichotropinės medžiagos klonazepamo ir 0,580 g psichotropinės medžiagos oksazepamo, baltos spalvos miltelius, kurių sudėtyje yra 0,040 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio ir baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,787 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, rusvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,475 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, gelsvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,035 g psichotropinės medžiagos nitrazepamo, geltonos spalvos skysčio ampules, kurių sudėtyje yra 0,110 g psichotropinės medžiagos diazepamo, savo gyvenamojoje vietoje – bute bei pagalbinėse patalpose, adresu Kaune, Vytenio g. 14-17, kol jas (kiek jų liko nepardavus ir kitaip neišplatinus) 2009-07-01, 2009-11-18 ir 2010-04-20 atliktų kratų metu rado bei paėmė policijos pareigūnai.

Be to, nuteistas už tai, kad iki 2009 m. liepos 1 d. neteisėtai laikė tamsiai raudonos spalvos skystį, kurio sudėtyje yra 0,011 g I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) efedrino, savo gyvenamojoje vietoje – bute bei pagalbinėse patalpose, adresu Kaune, Vytenio g. 14-17, kol jį 2010-04-20 atliktos kratos metu rado bei paėmė policijos pareigūnai.

Byla nagrinėjama pagal nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą, todėl perkvalifikavus nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 2 dalyje į vieną nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nėra pagrindo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirti griežtesnės bausmės, nei buvo paskyręs pirmosios instancijos teismas, nors veikos apimtis ir padidėjo. Pašalinus iš kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir BK 266 straipsnio 1 dalį objektyviuosius požymius apelianto veikoje ir susiaurėjus kaltinimo apimčiai, jam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nemažintina. Byloje nenustatyta nei E. Č. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Tokio pobūdžio nusikalstamos veikos kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir nepilnamečių. Tad atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirtoji laisvės atėmimo bausmė dešimčiai metų, o pagal BK 266 straipsnio 1 dalį – dvejiems metams, nelaikytina per griežta, todėl nešvelnintina.

Dėl apelianto argumentų apie jo nusikalstamų veikų kvalifikavimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 261 straipsnį

Nuteistasis E. Č. apeliacinio skundo dalyje dėl mažamečio seksualinio prievartavimo nesutinka su pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais ir neigia kaltę. Teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir netinkamai įvertino daugelį bylos įrodymų, apeliantas iš esmės pateikia savo subjektyvius samprotavimus dėl to, kaip, jo nuomone, turėjo būti vertinami bylos duomenys. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir kolegija juos atmeta. Iš bylos matosi, kad teismas tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Iš nuosprendžio matosi, kad jame teismas ne tik smulkiai ir išsamiai visus nukentėjusiojo, liudytojų ir paties nuteistojo parodymus išdėstė, tačiau ir juos tinkamai įvertino. Remdamasis teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvada, teismas mažamečio nukentėjusiojo papildomai neapklausinėjo ir rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nukentėjusiojo parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti nepažeidžiant BPK 276 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Keletą kartų apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametis nukentėjusysis R. F. detaliai ir išsamiai pasakojo, kokiu būdu buvo apgautas ir įviliotas į kaltinamojo butą, kur buvo vaišinamas kava ir sausainiais su medumi. Kavos kvapas ir skonis buvo keistas, lyg alkoholio. Nukentėjusysis nematė, kuo E. Č. pertepė sausainius, nes sausainius atnešė jau perpjautus ir užteptus. Suvalgius sausainius, nukentėjusiajam pradėjo deginti burną, pradėjo skaudėti kelių viduje kaulus, jis negalėjo atsistoti, dingo jėgos, nusilpo, svaigo galva. Tada E. Č. įjungė filmą. Jis to filmo matė tik dalį. Po to jis išėjo pasivaikščioti po miestą ir grįžo atgal, nes jam E. Č. sakė, kad jį parveš į Vilnių. Sugrįžus E. Č. jam davė sriubos iš pakelio, kurią paruošė E. Č.. R. F. pamena, kad jam buvo paklota lova ir daugiau nieko nepamena, pabudo ryte ant suoliuko, jį pažadino policijos pareigūnai (2 t., 137, 159-161 b.l.). Nuteistasis E. Č. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į prieštaringus nukentėjusiojo parodymus bei pažymi, jog ekspertai psichologai negalėjo atsakyti į klausimą, ar galima tikėti nukentėjusiojo parodymų tikrumu, be to, byloje esanti nukentėjusįjį charakterizuojanti medžiaga patvirtina aplinkybę, jog nukentėjustysis linkęs meluoti, be to, nukentėjusysis apklaustas pažeidžiant BPK 186 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo R. F. parodymai yra nuoseklūs, jis apklaustas dalyvaujant Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovui bei atstovei pagal įstatymą, esminėse detalėse sutampa, atitinka kitus bylos duomenis, be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje nurodyta, jog R. F. nėra nustatytas padidintas polinkis į įtaigumą ar padidintas polinkis fantazuoti (2 t., 97-104 b. l.), todėl jais netikėti nėra pagrindo. Nukentėjusysis R. F. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 138-139, 143-146 b.l.). Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog nukentėjustysis R. F. negalėjo savarankiškai nurodyti E. Č. buto, nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo pas nuteistąjį bute. Nukentėjusysis R. F. parodymų patikrinimo vietoje metu, nuteistojo buto išdėstymą bei kambariuose esančius daiktus, tiek, kiek atsiminė, nurodė teisingai.

Nepagrįsti, todėl atmetami apelianto skundo argumentai, jog byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo šlapime rasto vaisto diazepamo kiekis galėjo sukelti sąmonės ir atminties praradimą, taip pat netirta, ar vaistai ,,Seduksenas“ ir ,,Relaniumas“ galėjo deginti burną, sukelti kaulų ir kitus skausmus. Ikiteisminio tyrimo metu apie psichotropinių, narkotinių medžiagų turinčių preparatų poveikį organizmui apklausti: teismo medicinos ekspertas, provizorius, teismo psichiatrijos skyriaus viršininkas, byloje yra medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktai, toksikologinio tyrimo išvados. Teisiamojo posėdžio metu apie psichotropinių medžiagų turinčių preparatų poveikį organizmui apklaustas specialistas S. S., kuris paaiškino, jog rastas R. F. šlapime diazepamo skilimo produktas priskiriamas prie neurodiazepimų grupės medikamentų, kurių terapinė dozė naudojama slopinti nerimą, t. y. kaip raminamieji ir migdomieji, raminamieji atpalaiduojantys, traukulius mažinantis medikamentas. Jų poveikyje sulėtėja žmogaus reakcija, dėmesio koncentracija, didinant dozę mieguistumas gali pereiti į komą, taip pat sukelia pažintinių funkcijų pablogėjimą ir psichomotorinių funkcijų sulėtėjimą, judesių koordinacijos sutrikimus. Šiuos medikamentus vartojant kartu su alkoholiu, jų veikimas stiprėja. Specialistas taip pat paaiškino, kad hipotetiškai pavartojus diazepamą su alkoholiu, teoriškai gali įvykti koma, tai pat asmuo tam tikrą laiką gali prarasti atmintį, mažamečiui vaikui psichotropinių vaistų veikimas yra stipresnis (8 t., 21-22, 66-67 b.l.). Bylos duomenimis nustatyta, kad R. F. iškvėptame ore yra 0,74 promilės alkoholio (2 t., 46 b.l.), ištyrus R. F. šlapimą, specialisto išvadoje Nr. T-N 359/09(02) nurodyta, jog nukentėjusiojo šlapime rasta diazepamo skilimo produktų: temazepamo, pėdsakų desmetildiazepamo, pėdsakų oksazepamo ir 0,92 promilės etilo alkoholio. Šlapime amfetaminų, kanabinoidų, opijatų, kokaino ir kitų benzodiazepinų nerasta (2 t., 49 b.l.). Apklaustas teismo medicinos ekspertas – chemikas, provizorius AA. Zienius paaiškino, jei R. F. būtų vartojęs heroiną, narkotinę medžiagą ekstazį ar iš aguonų padarytus narkotikus, jo šlapime diazepamo skilimo produktų atsirasti negalėjo. Specialistas A.Ch. Gregoire paaiškino, kad pas nukentėjusįjį rastas etilo alkoholis patvirtina, kad jis vartojo alkoholį. Vartojant medikamentą diazepamą, šlapime ir kraujyje alkoholio negali atsirasti. Diazepamas ir alkoholis slopina kvėpavimą, gali iškilti grėsmė gyvybei. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo versiją, jog nukentėjusiojo minimi negalavimai yra narkotikų vartojimo abstinencijos priežastis. Specialisto išvadoje kategoriškai patvirtinta, jog nukentėjusysis išties buvo apsinuodijęs psichotropine medžiaga – diazepamu.

Atsakydama į apelianto skundo argumentą, jog nei kaltinime, nei nuosprendyje nėra aiškiai pasakyta, kokio laipsnio sveikatos sutrikdymas buvo sukeltas nukentėjusiajam, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. G-3457/09(02), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, konstatavo, jog E. Č. veiksmai – apsvaiginimas nukentėjusįjį diazepamu ir alkoholiu – sukėlę nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, nesudaro nusikaltimo sudėties, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį apeliantą išteisino.

Nuteistasis apeliaciniame skunde neigdamas kaltę dėl mažamečio seksualinio prievartavimo atkreipia dėmesį į tai, kad daiktų pateikimo protokole nėra įrašytos nukentėjusiojo trumpikės, todėl nežinia iš kur ir kokiomis aplinkybėmis paimtos trumpikės negali būti vertinamos BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme. Teisėjų kolegija, nesutika su tokiu apelianto skundo argumentu ir nurodytą aplinkybę vertina kaip techninę klaidą. Pažymi, kad daiktų, dokumentų pateikimo protokole, surašytame tyrėjo A. Grigausko, nebuvo įrašytos trumpikės, tačiau tiek tyrėjas A. Grigauskas, tiek daiktus perėmusi, peržiūrėjusi ir suruošusi paimtus objektus biologiniam tyrimui R. R., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausti pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog nukentėjusiojo R. F. trumpikės išties paimtos buvo. R. R., gavusi iš tyrėjo A. Grigausko maišą, kuriame buvo nukentėjusiojo drabužiai ir juos apžiūrėjusi, trumpikes matė ir apibūdino jų išvaizdą – pilkos spalvos su šonuose įsiūtomis juostelėmis (3 t. 152, 154; 8 t. 27-28). Šią aplinkybę patvirtina R. R. 2009-11-16 prašymas Nr. 24-1-00721-09 atlikti objektų tyrimą, kuriame nurodyta, jog yra pridėti nukentėjusiojo R. F. rūbai: kelnės, džemperis, trumpikės, tikotažiniai berankoviai marškinėliai, be to, lydraštyje dėl objektų tyrimo taip pat nurodyti pridėti R. F. rūbai: kelnės, džemperis, trumpikės, trikotažiniai berankoviai marškinėliai (1 t. 198, 199 b.l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(9617)-ISI-1015 nurodyta, jog ant tirti pateiktų R. F. trumpikių (tiriant pažymėta mėg. Nr. 3, Nr. 5, Nr. 8), paimtų daiktų pateikimo protokolu, rastos spermos genotipas sutampa su E. Č. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų E. Č. lokusų genotipui, t.y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,000000000001 %. Ant R. F. trumpikių (tiriant pažymėta mėg. Nr. 1) rasta sumaišyta dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių identifikuoti galima abu asmenis. Mėginio Nr. 1 nustatytas alelių rinkinys sutampa su R. F. ir E. Č. genotipų alelių rinkiniu (2 t., b.l. 8-11). Išdėstytos tyrimo išvados apie nuteistojo E. Č. spermos suradimą ant nukentėjusiojo trumpikių, įrodo, kad nuteistasis E. Č. buvo fiziniame sąlytyje su nukentėjusiuoju mažamečiu R. F.. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas duomenų fiksavimo trūkumą, vertina tai kaip techninę klaidą, tačiau minėtas trūkumas nėra pagrindas pripažinti daiktų paėmimo protokolą netinkamu, o jo metu gautus duomenis – gautais neteisėtais būdais, dėl ko BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme jie negali būti laikomi įrodymais.

Kaip deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti vertinami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl paketo Nr. 9 turinio (nepadorūs paveikslėliai, piešiniai ir pan.), nes šių daiktų jis niekada neturėjo, nei viename kratos protokole nėra duomenų, kad jie buvo paimti. Iš 2010 m. sausio 26 d. apžiūros protokolo (3 t. 199-200 b.l.; 4 t. 1-15 b.l.) matyti, jog minėti daiktai paimti 2009-11-18 atliktos asmens kratos metu, surašytas asmens kratos protokolas. Protokolą pasirašė ir pats nuteistasis, be to, nuteistasis pasirašė, jog gavo ir asmens kratos protokolo egzepliorių (3 t. 193 b.l.).

Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino specialisto išvadą, kad vaizdo įraše nustatyta, kad į E. Č. butą įeina R. F., be to, netirta išvadoje užfiksuota aplinkybė, jog į nuteistojo butą įeina moteris. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-386(10), 11-641(10) nurodyta, kad didelė tikimybė, kad nuo 00:27:46 val. iki 00:28:14 val. į butą įeinantis asmuo yra R. F. (2 t. 19-27 b.l.), nesutikti su šia išvada nėra pagrindo, o nuteistojo versiją, kad su nukentėjusiuoju turėjo viename bute nakvoti jauna moteris, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir vertina kaip E. Č. siekį priderinti savo argumentus prie byloje surinktų duomenų. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojos J. K., S. E. patvirtino, jog įvykio vakarą matė, kaip E. Č. vedėsi į butą berniuką, kurį vėliau atpažino kaip R. F..

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas liudytojos R. R. parodymais nesivadovavo dėl juose esančių neatitikimų, tačiau ši aplinkybė neleidžia sutikti su apelianto padarytomis išvadomis, kad tyrėja suklastojo jos (R. R.) parodymus. Apeliantas, prašydamas apklausti liudytoją V. Š. apeliacinės instancijos teisme, bandė įtikinti teismą, jog jis naktį iš 2009 m. birželio 30 d. į liepos 1 d. savo bute nenakvojo, tačiau kolegija šią versiją patikrino ir atmetė kaip nepasitvirtinusią. Liudytoja V. Š. (jos miręs vyras buvo E. Č. giminaitis) apklausta teismo posėdyje parodė, jog E. Č. įvykio vakarą po 22 val. atvežė jai piniginę su medicininiais dokumentais, kuriuos ji buvo pamiršusi ir palikusi E. Č. bute ir liko pas ją nakvoti. Šie liudytojos parodymai paneigti baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. specialisto išvadoje Nr. 11-386(10), 11-641(10) nurodyta, jog didelė tikimybė, kad į butą įeina E. Č.; nukentėjusiojo parodymai, jog išties naktį buvo E. Č. bute; paties nuteistojo apeliacinio skundo argumentai ir tai patvirtinanti baudžiamosios bylos medžiaga, kad 2009-06-30 22 val. 50 min. gautas piliečio Č. telefoninis pranešimas, jog iš kaimynų sužinojo, kad pas jį į buto duris skambino policijos pareigūnai, aiškino, kad jo tuo metu namuose nebuvo, reiškė pretenzijas, kad policija jam neduoda ramybės (1 t., 19 b.l.) bei pačios V. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (4 t., 58-59 b.l.), kuomet buvo apklausta, tačiau tokios svarbios aplinkybės nenurodė.

Policijos darbuotojų G. Paukščio, M. Puidos parodymais nustatyta, jog nukentėjusysis R. F. 2009 m. liepos 1 d. ryte apie 7 val. 15 min. išties buvo rastas sėdintis ant suoliuko netoli E. Č. namų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pastarųjų policijos pareigūnų pranešimai dėl surasto mažamečio skiriasi tik jų apimtimi, t. y. policijos darbuotojo M. Paukščio pranešimas išsamesnis, ir esminėse detalėse sutampa.

Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino E. Č. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. BK 150 straipsnio 1 dalyje seksualinis prievartavimas apibrėžtas kaip lytinės aistros tenkinimas su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalis numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, tame tarpe ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Teismų praktikoje nustatyta, kad jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis. Nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiajam R. F. buvo 13 metų. Kad nukentėjusiojo išvaizda atitiko jo amžių, nurodyta ir teismo psichiatrijos-psichologijos akto aprašomojoje dalyje, kur konstatuota, kad R. F. išsivystymo lygis ir pažintinės veiklos ypatumai neatitinka amžiaus tarpsnio normų, yra ribinio lygmens. Apibūdinat nukentėjusiojo amžių, atsižvelgta ir į 2009-06-30 Santakos policijos komisariato KPS tyrėjos L. L. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad į namus Vytenio g. 14-17 E. Č. parsivedė berniuką apie 11 metų amžiaus. Tai, kad R. F. buvo panašus į vaiką, patvirtino ir liudytojai G. Paukštys, S. E., J. K.. Nukentėjusiojo mažamestystė akivaizdi ir vertinant vaizdo medžiagą bei nuotraukas. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis E. Č. žinojo tikrąjį nukentėjusiojo amžių. Nuteistasis, būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, negalėjo nesuprasti, kad R. F. yra mažametis.

E. Č. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. birželio 30 d. nuo 21 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, savo gyvenamojoje vietoje – bute adresu Kaune, Vytenio g. 14-17, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą su mažamečiu R. F., gim. 1996 m. gegužės 18 d., be nukentėjusiojo žinios ir prieš jo valią, įmaišė ir kartu su maistu bei gėrimu davė mažamečiui nukentėjusiajam psichotropinės medžiagos diazepamo ir alkoholio, kuo apsvaigino ir taip paveikė nukentėjusįjį, jog šis 2009 m. birželio 30 d. 21 val. – 2009 m. liepos 1 d. 7 val. 15 min. laikotarpiui prarado sąmonę bei atmintį, taip palaužė nukentėjusiojo valią priešintis, atėmė galimybę suvokti su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę bei, pasinaudodamas dėl apsvaigimo bei mažametystės bejėgiška nukentėjusiojo būkle, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu ir kitokiu fizinio sąlyčio būdu su mažamečiu R. F. prieš nukentėjusiojo valią – atliko seksualinio prievartavimo veiksmus su mažamečiu.

Už šią nusikalstamą veiką E. Č. buvo nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 261 straipsnį.

Teisėjų kolegija su tokiu E. Č. nusikalstamų veikų juridiniu įvertinimu nesutinka ir konstatuoja, jog dėl E. Č. šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 261 straipsnį priimtas nepagrįstai, nes neįrodyta, kad jis padarė šią veiką, todėl turi būti išteisintas. Nenustatyta E. Č. tyčia platinti psichotropinę medžiagą – diazepamą mažamečiui R. F.. E. Č., įmaišydamas į maistą ir kavą psichotropinę medžiagą – diazepamą, turėjo tikslą palaužti nukentėjusiojo valią priešintis, atimti galimybę suvokti su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę, ir pasinaudojus jo bejėgiška būkle, tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu ir kitokiu fizinio sąlyčio būdu. E. Č. atlikti išvardinti objektyvieji veiksmai nesudaro atskiros nusikaltimo, numatyto BK 261 straipsnio sudėties. Psichotropinės medžiagos – diazepamo panaudojimas buvo tik būdas palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. Č. kaltu dėl šios nusikalstamos veikos, nustatė, kad E. Č., nematant nukentėjusiajam, apgaule į maistą ir gėrimą įmaišė diazepamą ir alkoholį. Nuosprendyje teigiama, jog kaltinamasis suvokė, kad tokiu būdu platina nepilnamečiui psichotropinę medžiagą – diazepamą, ir siekė tai daryti. Jis tiksliai žinojo medikamento poveikį ir kokias gali sukelti pasekmes, nes tai darė ne pirmą kartą, be to, pats pripažino, kad nusimano apie vaistų poveikį. Platindamas psichotropinę medžiagą kaltinamasis siekė jį tokiu būdu taip paveikti, kad šis nieko neprisimintų, kas su juo buvo daroma. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šią nusikalstamą veiką pagal BK 261 straipsnį pažymėjo, jog įstatymas numato, kad kai nepilnamečiui per prievartą (tai yra prieš jo valią) suleidžiama narkotinių ar psichotropinių medžiagų injekcija, kaltininko veiksmai kvalifikuotini kaip narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo nepilnamečiams ir atitinkamai kito nusikaltimo idealioji sutaptis.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu. Įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. Č. veikoje nenustatyti visi būtini BK 261 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Pagal BK 261 straipsnį už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams veiką atsako tas, kas platino narkotines ar psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimu, dovanojimu, davimu kaip atlygio už atliktus darbus ar suteiktas paslaugas ir pan. Dėl tokių veiksmų kitas asmuo tampa narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijėju. Taigi, šiuo atveju svarbu nustatyti, kad apeliantas suvokia, kad platino nepilnamečiui psichotropinę medžiagą ir siekė tai daryti. Bylos duomenimis nustatyta, jog E. Č. nematant nukentėjusiajam, apgaule į maistą ir gėrimą įmaišė psichotropinės medžiagos – diazepamo ir alkoholio, t. y. pastarąjį apsvaigino, kad patenkinti savo lytinę aistrą. Baudžiamojo kodekso įstatyme bei pagal formuojamą teismų praktiką numatyta, kad veiksmų, kai žmogui atimama laisvė, jis uždaromas į patalpą, iš kurios negali pasikviesti pagalbos, kai nukentėjęs asmuo surišamas, apsvaiginamas vaistais, alkoholiu, narkotikais, užhipnotizuojamas ir pan., panaudojimas siekiant lytiškai santykiauti ar tenkinti lytinę aistrą su žmogumi prieš jo valią, vertinami pagal požymį kitaip atimant galimybę priešintis ir sudaro seksualinio prievartavimo nusikalstamos veikos sudėtį. Kadangi byla nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, pasunkinti jo teisinę padėtį negalima, todėl požymis ,,kitaip atimant galimybę priešintis“ jam negali būti inkriminuotas (BPK 320 str. 4 d.).

Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas apelianto veiką pagal BK 261 straipsnį, konstatavo, kad kai nepilnamečiui per prievartą (tai yra prieš jo valią) suleidžiama narkotinių ar psichotropinių medžiagų injekcija, kaltininko veiksmai kvalifikuotini kaip narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo nepilnamečiams ir atitinkamai kito nusikaltimo idealioji sutaptis. Taigi, sprendžiant iš to, kas konstatuota, E. Č. nusikalstami veiksmai prieš nukentėjusįjį turėjo būti kvalifikuojami kaip nusikalstamų veikų pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 261 straipsnį idealioji sutaptis. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas tuos atvejus, kai nepilnamečiui per prievartą (t.y. prieš jo valią) suleidžiama narkotinių ar psichotropinių medžiagų injekcija, kaltininko veiksmai kvalifikuotini kaip narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimo nepilnamečiams ir atitinkamo sunkumo, atsižvelgiant į kilusius padarinius, sveikatos sutrikdymo bei nepilnamečio lenkimo vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas idealioji sutaptis pagal BK 261 straipsnio atitinkamą dalį, BK 264 straipsnį ir atitinkamą BK XVIII (Nusikaltimai žmogaus sveikatai) skyriaus straipsnį. Taigi, įstatymas nenumato nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 261 straipsnį ir BK 150 straipsnio 4 dalį idealiąją sutaptį.

Šiuo nuosprendžiu perkvalifikavus E. Č. nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį į BK 260 straipsnio 2 dalį bei E. Č. išteisinus pagal BK 261 straipsnį, būtina iš naujo subendrinti bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu už nusikaltimus, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį bei Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Atsižvelgiant į tai, jog E. Č. padarytos nusikalstamos veikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, 266 straipsnio 1 dalyje labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, bausmės bendrinamos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, bendrinant pastarąją subendrintą bausmę su paskirta bausme pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, taikomas bausmių dalinis sudėjimas – prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant dalį švelnesnės bausmės, o bendrinant su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, taikomas bausmių dalinis sudėjimo būdas (BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 6 d., 9 d.).

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo priteistomis sumomis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Taikant deliktinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie priežastiniu ryšiu susiję su nustatytais neteisėtais veiksmais (CK 6.247 straipsnis). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą atlyginami tie nuostoliai, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su nuteistojo padaryta nusikalstama veika.

Turtinę žalą nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą patyrė dėl nuteistojo E. Č. nusikalstamų veiksmų ir ji pasireiškė nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą turėtomis išlaidomis – samdė vairuotoją važiuoti į Kauną ir Vilnių, nukentėjusiajam pirko higienos priemones, drabužius ir maisto produktus. Nors nukentėjusiojo atstovė dokumentų, patvirtinančių išlaidų dydį neišsaugojo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs patirtas išlaidas, prašomą priteisti sumą laikė realia ir priteisė iš nuteistojo 2450 Lt turtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą turėtas išlaidas, įvartintas 2450 Lt sumai, laiko nepagrįstai didelėmis ir jas sumažina iki 1000 Lt.

Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai buvo nustatytas ir neturtinės žalos dydis. BPK 28 straipsnyje numatyta, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Pagal formuojamą teismų praktiką, nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamajame procese pripažįstamas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės (fizinės, moralinės) žalos (kasacinė byla Nr. 2K-252/2007). Jei nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo dėl nepilnametystės ar neveiksnumo pats negali baudžiamojoje byloje ginti savo interesų, toks asmuo procesinėmis teisėmis gali naudotis per atstovą pagal įstatymą. BPK 53 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atstovais pagal įstatymą gali būti nepilnamečio arba neveiksnaus įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ir nukentėjusiojo tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai arba įstaigos, kuri globoja ar rūpinasi įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, įgalioti asmenys.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad mažametis R. F. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta nukentėjusiuoju. Byloje surinktais duomenimis patikimai nustatyta, jog nuo E. Č. nusikalstamų veikų tiesiogiai nukentėjo mažametis R. F., todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepagrįstai nurodė ir nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir kt. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą A. S. tiesiogiai būtų nukentėjusi nuo nuteistojo E. Č. nusikalstamų veiksmų. A. S., kaip mažamečio įstatyminės atstovės, pareigos baudžiamajame procese yra padėti atstovaujamam asmeniui pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis. Remiantis išdėstytu, patikslinamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, nurodant, jog neturtinė žala atlyginama dėl E. Č. nusikalstamų veiksmų, kuriais tiesioginė žala buvo padaryta R. F..

Teismai, baudžiamojoje byloje spręsdami dėl neturtinės žalos priteisimo, vadovaujasi CK 6.250 straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodoma, kas yra laikoma neturtine žala (fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais), o 2 dalyje išdėstytos aplinkybės (žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės) bei kriterijai (sąžiningumas, teisingumas ir protingumas), pagal kuriuos turi būti sprendžiama dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Byloje surinkti duomenys ir jais patikimai nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad mažametį nukentėjusįjį R. F. nuteistojo nusikalstami veiksmai labai sukrėtė, jis tapo uždaras, pradėjo vartoti narkotikus, jo elgesys pasidarė neigiamas, patyrė pažeminimą. Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra vertybiniai kriterijai, sudarantys galimybes teismui kiekvienoje byloje spręsti žalos atlyginimo klausimą, nes įstatymų leidėjas negali kiekvienai faktinei situacijai sukurti specialias taisykles ar sprendimo varianto. Teisingumo tikslas – skirtingų interesų pusiausvyros siekimas. Šis principas įpareigoja, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala, tačiau kartu turi būti atsižvelgta į žalą padariusio asmens kalte, turtinę padėtį, kitas bylos aplinkybes. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su E. Č. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumu, jo kalte, nukentėjusiajam sukeltais išgyvenimais, nuteistojo turtine padėtimi, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, todėl yra mažinamas. Be to, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama ir į padarytą turtinę žalą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nustatyta turtinė žala padaryta sąlyginai nedidelė (1000 Lt). Dėl išdėstytų argumentų, sumažinamas skundžiamu nuosprendžiu iš E. Č. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis iki 30000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, BK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, BPK 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 4 punktu, BK 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. Č. nuteistas pagal BK 261 straipsnį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

E. Č. pagal BK 261 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. Č. nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 2 dalį ir paskirti laisvės atėmimą dešimčiai metų.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad E. Č. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iki 2009 m. liepos 1 d. neteisėtai įgijo baltos bei rusvos spalvos tabletes, kuriose yra didelis kiekis – 5,9 g narkotinės medžiagos kodeino, gelsvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,395 g psichotropinės medžiagos diazepamo, baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,022 g psichotropinės medžiagos klonazepamo ir 0,580 g psichotropinės medžiagos oksazepamo, baltos spalvos miltelius, kurių sudėtyje yra 0,040 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio ir baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,787 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, rusvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,475 g psichotropinės medžiagos fenobarbitalio, gelsvos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra 0,035 g psichotropinės medžiagos nitrazepamo, geltonos spalvos skysčio ampules, kurių sudėtyje yra 0,110 g psichotropinės medžiagos diazepamo.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad E. Č. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iki 2009 m. liepos 1 d. neteisėtai įgijo tamsiai raudonos spalvos skystį, kurio sudėtyje yra 0,011 g I-os kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) efedrino.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad E. Č. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, iki 2009 m. liepos 1 d. neteisėtai įgijo ir laikė savo gyvenamojoje vietoje – bute bei pagalbinėse patalpose rusvos spalvos skystį, kurio sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos pentobarbitalio, baltos spalvos nevienalytę medžiagą, kurios sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos amobarbitalio, oranžinės spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos oksazepamo, baltos spalvos tabletes, kurių sudėtyje yra nenustatytas kiekis psichotropinės medžiagos pentobarbitalio.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 266 straipsnio 1 dalį, bei bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu neatlikta bausme, ir galutinę subendrintą bausmę E. Č. paskirti laisvės atėmimą 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. Č. priteistą nukentėjusiojo R. F. atstovei pagal įstatymą A. S. turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 1000 (vieno tūkstančio) litų.

Iš E. Č. priteistą nukentėjusiojo R. F. atstovei pagal įstatymą A. S. neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 30000 (trisdešimt tūkstančių) litų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.