Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-07-11 · Administracinė byla Nr. I2-10384-595/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2024-07-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2024-09-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-07-11
Bylos Nr.
I2-10384-595/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02233-2024-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Vita Valeckaitė, Saulius Jakaitis
Pareiškėjas
E. M.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Administracinė byla Nr. I2-10384-595/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02233-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 11 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Henriko Sadausko ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2024-05-02 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą, kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodo, kad Migracijos departamentas leidimą laikinai gyventi panaikino tuo pagrindu, jog nutraukta darbo sutartis su asmeniu, duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento duomenimis, bendrovė darbo sutarties su asmeniu nesudarė. Duomenys apie asmenį buvo patikrinti valstybinio socialinio

draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse asmuo šiuo metu nedirba. Nuo 2023-07-19 asmuo vykdo individualią veiklą.

Šalies argumentai

Nurodo, kad kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, jis nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 850 Eur. Migracijos departamento vertinimu, asmens ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtiniai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Taip pat nėra nustatyta, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Paaiškina, kad gavęs leidimą laikinai gyventi, darbdavys jį įdarbino, ir jis pasirašant darbo sutartį visą laiką galvojo, kad dirba įmonėje, buvo mokamas atlyginimas. Po 3 mėnesių darbdavys pranešė, kad nėra darbo ir jis buvo priverstas vykdyti individualią veiklą, kad išgyventi. Tuo tarpu ieškojo kito darbdavio ir norėjo prašyti naujo leidimo laikinai gyventi. Prašo panaikinti sprendimą, kad jis turėtų galimybę likti Lietuvoje ir prašyti išduoti naują leidimą laikinai gyventi. Turi merginą, norės sudaryti santuoką.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su bendrove nesudarė, todėl jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 850 Eur. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai gyventi panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. Taip pat asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, kad pareiškėjas skunde neneigia, kad bendrovė su juo sutarties nesudarė, todėl dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Taip pat, pažymi, kad pareiškėjas nesudarydamas darbo sutarties su bendrove neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes, bei nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi išdavimo. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.

Nurodo, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2024-05-02 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. 24S112786, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Azerbaidžano pilietis.

Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB "Topesta" (toliau – ir bendrovė) betonuotoju, 2023-05-19 Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas).

2023-06-01 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760256737, galiojantį nuo 2023-06-07 iki 2025-06-07, kuris asmeniui įteiktas 2023-07-17.

Migracijos departamentas vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu 2024-05-02 priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės - asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje - darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su bendrove nesudarė. Duomenys apie asmenį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse asmuo nedirba. Nuo 2023-07-19 asmuo vykdo individualią veiklą. Tai patvirtina pateikta į bylą 2024-05-02 Sodros pažyma. Užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 850 Eur.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB “Topesta” betonuotoju, tiek prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tiek Tarpininkavimo rašte yra nurodyta, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 850 Eur. Tačiau, kaip nustatyta Sodros duomenimis, pareiškėjas, 2023-07-17 gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, su UAB “Topesta” darbo sutarties nesudarė, jam nebuvo mokamas sulygtas darbo užmokestis. Nuo 2023-07-19 pareiškėjas vykdo individualią veiklą. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, nustačius, kad užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai vertino, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta), taip pat asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde teigia, kad darbdavys jį įdarbino ir jis pasirašant darbo sutartį visą laiką galvojo, kad dirba įmonėje, buvo mokamas atlyginimas. Tačiau teismas pažymi, kad šias aplinkybes paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – Sodros pažyma, iš kurios nustatyta, kad pareiškėjas darbo sutarties nesudarė, o 2023-07-17 gavęs leidimą laikinai gyventi nuo 2023-07-19 pradėjo vykdyti individualią veiklą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis dirbo ir gavo darbo užmokestį, po 3 mėnesių darbdavys jam pranešė, kad nėra darbo, todėl buvo priverstas vykdyti individualią veiklą, vertintinos kritiškai. Nėra duomenų, kad pareiškėjas nesudarydamas darbo sutarties su bendrove, būtų informavęs Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes ar kreipęsis dėl naujo leidimo gyventi išdavimo. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Todėl Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, nėra sudaręs darbo sutarties su bendrove. Pareiškėjas jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą nepateikė. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai vertintini kaip subjektyvūs pareiškėjo samprotavimai, kurie negali niekaip paneigti nei Migracijos departamento, nei teismo padarytos išvados dėl Sprendimo teisėtumo.

Taip pat nustatyta, kad priimant skundžiamą Sprendimą, Migracijos departamentas vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Buvo nustatyta, kad asmeniui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje yra duomenys, kad nuo 2023-07-19 asmuo vykdo individualią veiklą. Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad šie asmens ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai, kad kaip nurodė pareiškėjas, turi merginą, ketina sudaryti santuoką, nepaneigia daromos išvados dėl šeimyninių ryšių.

Taigi, teismas įvertinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir duomenis, t. y. kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, 2023-07-17 atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutarties su bendrove nesudarė, nuo 2023-07-19 vykdo individualią veiklą, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 6 punktu pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu dirbti kvietusioje bendrovėje, o ne tikslu vykdyti individualią veiklą Lietuvos Respublikoje. Užsienietis į Migracijos departamentą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu nesikreipė, informacijos, kad ketina užsiimti teisėta veikla, nepateikė. Todėl, teismo vertinimu, nurodoma aplinkybė, kad pareiškėjas vykdo individualią veiklą nepaneigia Sprendime daromų pagrįstų išvadų.

Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą į jos teritoriją, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja UTPĮ nuostatos. Kadangi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 6 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir juose nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes, kaip jau minėta, leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad Migracijos departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu laikinai gyventi Lietuvoje. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas Migracijos departamento surinktais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime aiškiai išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Saulius JakaitisHenrikas SadauskasVita Valeckaitė