Alytaus apylinkės teismo sprendimas

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėja Asta Vailionienė, sekretoriaujant Rūtai Stanulienei, dalyvaujant ieškovui M. M., jo atstovui advokatui Dariui Mockūnui, atsakovės atstovams R. B., advokatei Danai Žvingilienei,

viešame teismo po­sėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir turto grąžinimo natūra pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovei A. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinys grindžiamas šiais argumentais. Ieškovas yra testamentinis mirusios P. B. įpėdinis. P. B. ir A. B., kaip pretendentės į M. K. turėtą nekilnojamąjį turtą, 1992 m. rugsėjo 9 d. sudarė susitarimą, kuriuo susitarė, kad A. B. atitenka 21,84 ha ploto žemės sklypas, o ji įsipareigoja P. B. pareikalavus, sugrąžinti jai priklausančią žemės dalį. P. B. iki mirties tokio reikalavimo nepareiškė, visą laiką tvirtino, kad turi žemės, be to, atsakovė jai mokėdavo dalį už žemės sklypą gaunamų pinigų. Reikalavimo teisę į dalį žemės sklypo natūra po P. B. mirties paveldėjo ieškovas, tačiau atsakovė atsisako įvykdyti šį ieškovo reikalavimą (b. l. 4-6,70,71).

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad 1991 m. rugsėjo 25 d. A. B. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. K. valdytą 21,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Prašyme tarp įpėdinių ir pretendentų nurodyta ir kita M. K. dukra P. B.. 1992 m. rugsėjo 9 d. susitarimu pretendentės susitarė, kad A. B. grąžinama 21,84 ha ploto žemės sklypas natūra, o ji įsipareigoja savo sesei P. B. sugrąžinti jai priklausančią žemės dalį pagal pareikalavimą. 2012 m. gruodžio 12 d. P. B. mirė šios reikalavimo teisės neįvykdžiusi. M. M. yra testamentinis P. B. įpėdinis paveldėjęs visą jai priklausantį turtą. 2013 m. balandžio 19 d. ieškovas pareikalavo atsakovės grąžinti P. B. dalį, tačiau 2013 m. balandžio 26 d. išsiųstu pranešimu atsakovė atsisakė šį reikalavimą įvykdyti. Teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais.

Iš prašymo atkurti žemę matyti, kad prašymą pateikė A. B. 1991 m. rugsėjo 25 d. pretenduodama į M. K. 21,84 ha žemės plotą, turėtą (duomenys neskelbtini); skiltyje įpėdiniai nurodyta A. B.; skiltyje pretendentų valia, išreikšta A. B. ir P. B. valia susigrąžinti žemę (b. l. 18-20). Mirties liudijimas patvirtina, kad V. V. K. (M. K. sūnus) mirė 1991 m. lapkričio 30 d. (b. l. 66). 1992 m. rugsėjo 9 d. A. B. ir P. B., kaip pretendentės į 21,84 ha M. K. žemės valdą, turėtą (duomenys neskelbtini), sudarė susitarimą, kuriuo susitarė: atstatyti nuosavybės teises į žemę ir mišką A. B. 21,84 ha, o A. B. įsipareigojo P. B. sugrąžinti jai priklausančią žemės dalį pagal pareikalavimą; parašai susitariančiųjų patvirtinti (duomenys neskelbtini)viršaičio (b. l. 11). 1997 m. gruodžio 2 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimu A. B. atkurtos nuosavybės teisės į 19,84 ha žemės ir 2 ha miško (b. l. 17,44). Įsakymais nustatyta atkurti nuosavybės teises A. B. į 21,84 ha: 19,25 ha natūra, o už 2,59 ha ploto žemės sklypą išmokėti piniginę kompensaciją 2 605 Lt; kompensacija baigta mokėti 2008 m. balandžio 18 (b. l. 45-49). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad atsakovei (duomenys neskelbtini). priklauso: 1,61 ha ploto žemės sklypas (2002-11-07 pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas); 16,61 ha ploto žemės sklypas; 1,03 ha ploto žemės sklypas (b. l. 21-24). A. B. yra įregistravusi ūkį (b. l. 50). 1986 m. gegužės 20 d. testamentu P. B. visą savo turtą paliko M. M. (b. l. 7). M. M. paveldėjimo teisės liudijimas į 2012 m. gruodžio 12 d. mirusiosios P. B. turtą išduotas 2013 m. kovo 18 d. (b. l. 8-10). 2013 m. balandžio 19 d. raštu ieškovas kreipėsi pas A. B., prašydamas įvykdyti susitarimą, pasirašant žemės sklypo perleidimo sutartį pas notarą (b. l. 12,13). 2013 m. balandžio 26 d. išsiųstu atsakymu atsakovė atsisakė įvykdyti ieškovo pretenziją, nurodė, kad jokių teisių P. B. į žemę neturi, sprendimo atkurti nuosavybės teises neapskundė, todėl nėra pagrindo tenkinti tokios pretenzijos ir perleisti žemės sklypo dalį (b. l. 14-16). Liudytojas R. M. patvirtino, kad jo mama P. B. visada sakydavo turinti žemės, sesuo A. B. jai mokėdavo dalį pinigų, gaunamų už žemę (b. l. 72).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar P. B., būdama atsakovės 1991 m. rugsėjo 25 d. rašytame prašyme grąžinti žemę nurodyta kaip įpėdine ir pretendentė (b. l. 18-20), tačiau pati nepateikusi Įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įstatymas) 10 straipsnyje numatyto savarankiško prašymo, gali būti pripažinta išreiškusia valią atkurti jai nuosavybės teises į M. K. nuosavybės teise valdytą 21,84 ha žemės sklypą. Sprendžiant šį klausimą, pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles, taigi nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, nei jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nenustatyta, kad prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti, jog prašymas apskritai nepaduotas. Suformuota praktika pagal kurią asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo: 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutartis byloje Nr. A7-709-2003;2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-655-05; 2005 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-10-661-05; Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos. Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2005 metų liepa-gruodis. P.434-438; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2003, 2010 m. kovo 30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010; 2010 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2010). Šio teisinio reglamentavimo kontekste pripažintina, kad P. B., asmeniškai nepateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į M. K. valdytą žemę, tačiau aiškiai išreiškusi savo valią, kad ji siekia atkurti šias teises 1992 m. rugsėjo 9 d. susitarime su A. B. (b. l. 11) ir būdama nurodyta kaip pretendentė ir įpėdinė atsakovės prašyme, pretendavo į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokią doktriną patvirtina ir atsakovės atstovės nurodyta Lietuvos A. T. 2010 m. gegužės 31 d. nutartis Nr. 3K-3-241/2010, remiantis šia doktrina - atsakovės atstovės argumentas, kad P. B. neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises į M. K. valdytą žemę, todėl negali pretenduoti į atsakovei grąžintą turtą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė būdavo atkuriama jo vaikams. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė būdavo atkuriama pastarojo sutuoktiniui ir vaikams į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Normos lingvistinė analizė patvirtina, jog, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims buvo ir yra grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnis). Kartu tai reiškia, kad mirusio buvusio savininko vaikas nuosavybės teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti tik dviem atvejais. Pirma, jeigu nėra kitų mirusio buvusio savininko vaikų ar kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusio asmens turtą. Antra, jeigu kiti mirusio buvusio savininko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisako savo teisės atkurti nuosavybės teisę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. K. turėjo tris vaikus: A. B., P. B. ir V. V. K.. Kaip patvirtino atsakovės atstovas R. B. (b. l. 72), V. V. K. iš karto nurodė nepretenduojąs atkurti nuosavybės teises, todėl pildant prašymą nei tarp įpėdinių, nei tarp pretendentų jis nenurodytas. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad P. B. būtų aiškiai išreiškusi savo valią ir atsisakiusi nuo nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, priešingai, ji 1992 m. rugsėjo 9 d. susitarime išreiškė siekį atkurti nuosavybės teises. Esant tokiam susitarimui, A. B. negalėjo tapti visos žemės savininke. Įstatymas nuosavybės teisių atkūrimą mirusio savininko vaikams grindė ir grindžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės principu, todėl, jeigu nuosavybės teisė, esant keliems mirusio savininko vaikams, aiškiai neatsisakiusiems teisės atkurti nuosavybės teisę į jiems tenkančią turto dalį, atkuriama į visą turtą tik vienam iš vaikų, pripažintina, kad šis pretendentas įgijo nuosavybės teisę į visą mirusio savininko turtą be pakankamo teisinio pagrindo. Santykius, susijusius su nepagrįstu turto įgijimu, reglamentuoja CK 6.237-6.242 straipsniai. Normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą turi būti taikomos visais atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo įgyja visą turtą (ar teises), į kurį tam tikrų teisių turi ir kiti asmenys. Šios normos taip pat taikomos ir tais atvejais, kai teisės į visą turtą be pakankamo teisinio pagrindo įgyjamos viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje (Lietuvos A. T. 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1464/02).

Iš susitarimo (b. l. 11) matyti, kad pretendentės susitarė, kad nuosavybės teisės į 21,84 ha žemės sklypą atkuriamos A. B. vardu, o pastaroji įsipareigoja P. B. sugrąžinti jai priklausančią žemės dalį pagal pareikalavimą. P. B. mirė 2012 m. gruodžio 12 d. ir šios savo reikalavimo teisės nerealizavo. Ieškovas yra jos testamentinis įpėdinis (b. l. 7-10). Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis), todėl pripažintina, kad ieškovas turi reikalavimo teisę į P. B. priklausiusią 21,84 ha žemės sklypo dalį. Asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Įgytas turtas turi būti grąžintas natūra (CK 6.237 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos A. T. 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003). Nors šiuo teisiniu pagrindu ieškovas nesiremia, ginčo santykio teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva, todėl ginčo santykiui teisinės normos taikytinos ir tuo atveju, jeigu šalis tomis normomis nesiremia, tačiau iš faktinių aplinkybių pakankamai aiškiai matyti, kad turi būti taikomos būtent tos normos.

Atsakovės atstovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, dėl senaties instituto normų taikymo nėra reikšminga šioje byloje, kadangi ieškovas neginčija administracinio akto, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės atsakovei, o apie atsakovės atsisakymą vykdyti įsipareigojimą ir grąžinti dalį žemės sklypo natūra sužinojo tik 2013 m. balandžio 29 d., todėl ieškininės senaties termino nėra praleidęs.

Įvertinus anksčiau aptartus argumentus, ieškovo ieškinys tenkintinas ir jam pripažintina nuosavybės teisė į 10,92 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 16,61 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), grąžinant natūra. Nors atsakovei natūra atkurta nuosavybė į 19,25 ha, o už likusius 2,59 ha išmokėta piniginė kompensacija, tačiau susitarime atsakovė įsipareigojo grąžinti P. B. priklausančią žemės dalį iš 21,84 ha. Kadangi bendraturčių dalys lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis), grąžintina dalis sudaro 10,92 ha. Atsakovės atstovės tvirtinimas, kad ieškovo prašymas grąžinti dalį žemės tik viename sklype, nors atsakovei nuosavybė grąžinta keliuose, yra nesąžiningas, nepagrįstas: 1,61 ha žemės sklypą atsakovė yra pardavusi (b. l. 22), žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas tik 1,03 ha (b. l. 24), o nustatymas po dalį abiejuose sklypuose, labiau apsunkins bendrasavininkų teises turtą valdyti, jį naudoti ir juo disponuoti.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti – 2 400 Lt (už ieškinio surašymą ir atstovavimą teisme, b. l. 3,65), kurios pagrįstos pinigų priėmimo kvitu ir, įvertinus tai, kad atstovas teisines paslaugas teikė viso bylos nagrinėjimo metu, surašant tiek procesinius dokumentus (ieškinį), tiek atstovaujant posėdyje, kai atstovo kontora kitoje nei teismas vietoje, pagrįstos, neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 ,,Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) minimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų dydžių. Ieškovo ieškinys tenkintinas, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovės. Iš atsakovės priteistinos ir ieškovo išlaidos, turėtos žyminiam mokesčiui sumokėti – 683 Lt (b. l. 2).

Valstybės išlaidas, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 18,80 Lt, kurios taip pat priteistinos iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 259, 268, 270, 273 straipsniais, teisėja

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti ieškovui M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į dalį - 10,92 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 16,61 ha), grąžinant natūra.

Priteisti iš atsakovės A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 083 Lt (tris tūkstančius aštuoniasdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui M. M., a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovės A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 18,80 Lt (aštuoniolika litų 80 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 (duomenys neskelbtini)4300, esančią banke „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. LT12 (duomenys neskelbtini) 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuria­me banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.

Laikinąją apsaugos priemonę – atsakovei A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) priklau­sančio nekilnojamojo turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalies – 10,92 ha, areštą, taikytą 2013 m. birželio 10 d. nutartimi, palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.