- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-06-04
- Bylos Nr.
- A-756-671-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. B., M. D.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos tarnybos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. (B.) skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos tarnybai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant R. Z. (R. Z. ) B. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja M. D. (B.) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos tarnybos (toliau – ir Migracijos tarnyba) 2008 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 10-14-SP2-25 „Dėl Izraelio pilietės M. D. (B.) įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji gyveno Lietuvos Respublikoje nuo 1967 metų iki 1985 metų, vėliau išvyko su vyru gyventi į Rusiją, Lugansko miestą. Iš Rusijos ji 2000 m. birželio 20 d. išvyko į Izraelį, kur jai buvo suteikta Izraelio pilietybė. Pareiškėjos vaikai – dukra L. R. (D.), gimusi 1958 m. birželio 23 d., ir sūnus V. D. , gimęs 1961 m. kovo 31 d., yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja 2007 m. vasario 22 d. atvyko į Lietuvos Respubliką bevizio režimo būdu pasimatyti su vaikais. Tuo pačiu metu ji susipažino su R. Z. B. , su kuriuo 2007 m. gruodžio 27 d. susituokė. Šiuo metu pareiškėja gyvena kartu su vyru jam nuosavybės teise priklausančiame bute. Tačiau, neatsižvelgdama į šias aplinkybes, Migracijos tarnyba 2008 m. vasario 26 d. surašė pareiškėjai administracinio teisės pažeidimo protokolą ir skyrė jai pagal LR ATPK 206 straipsnį administracinę nuobaudą – įspėjimą. Migracijos tarnyba 2008 m. vasario 26 d. taip pat priėmė sprendimą Nr. 10-14-SP3-25, kuriuo įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos į Izraelį per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjos nuomone, šis Migracijos tarnybos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jis nepagrįstai apriboja pareiškėjos teises į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis). Skundžiamas sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. rugsėjo 22 d. direktyvos Nr. 203/86/EB „Dėl teisės į šeimos susijungimą“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsniu, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, turi būti atsižvelgiama į jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėja skunde pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka ji padavė Migracijos tarnybai prašymą dėl laikinojo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Tačiau nepanaikinus anksčiau priimto skundžiamo sprendimo, toks negali būti išduotas. Pareiškėjos nuomone, šeimos susijungimo pagrindu jai turi būti suteikta galimybė gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos tarnyba prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos tarnybos pareigūnui patikrinus pareiškėjos pasą, buvo nustatyta, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko 2007 m. spalio 17 d. ir nuo 2008 m. sausio 18 d. gyvena Lietuvoje neteisėtai, nes bendras buvimo laikas Lietuvos Respublikoje viršijo tris mėnesius. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos iki 3 mėnesių per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką ar į kitą Šengeno valstybę dienos. Nagrinėjamu atveju taip pat buvo nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 27 d. pareiškėja sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu R. Z. B. . Migracijos tarnybai nebuvo pateikta jokių medicininių pažymų, patvirtinančių, kad pareiškėjos sveikatos būklė yra sunki ir dėl tokios būklės jai negalima keliauti ar kad jai reikalinga gydytojų priežiūra Lietuvoje. Todėl, vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 6 punktu, Migracijos tarnyba 2008 m. vasario 26 d. priėmė sprendimą Nr. 10-14-SP2-25, kuriuo pareiškėja įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų. Priimant šį sprendimą nebuvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnyje nurodytas aplinkybes, kadangi į šias aplinkybes atsižvelgiama priimant sprendimą išsiųsti užsienietį. Įstatymo 2 straipsnis aiškiai apibrėžia dvi sąvokas: 8 punktas nustato, kad išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos – tai priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos; 9 punktas nustato, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – tai teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją. Tačiau nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į pareiškėjos garbingą amžių, todėl jai buvo duotas maksimalus terminas išvykti iš Lietuvos Respublikos – 15 dienų (Įstatymo 127 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjos teiginys, kad ji pateikė Migracijos tarnybai prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės. Be to, vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 2 ir 3 dalimis, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsienietis turi pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje, o būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas.
Tretysis suinteresuotas asmuo R. Z. B. prašė tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Migracijos tarnybos 2008 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 10-14-SP2-25. Savo prašymą tretysis suinteresuotas asmuo grindė tokiais pačiais argumentais, kokiais buvo grindžiamas pareiškėjos skundas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 19 d. sprendimu panaikino Migracijos tarnybos 2008 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 10-14-SP2-25 ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti bylą iš naujo bei priimti naują sprendimą. Teismas sprendime nurodė, kad Migracijos tarnybos 2008 m. vasario 26 d. sprendime Nr. 10-14-SP2-25, kaip vienintelis jo priėmimo argumentas, nurodyta ta aplinkybė, jog pareiškėja M. D. nuo 2008 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui. Tačiau atsakovas privalėjo įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pradedant nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką momento. Iš užsieniečio apklausos lapo matyti, kad pareiškėją šiuo metu išlaiko jos sutuoktinis, kad jos sveikatos būklė yra sunki (b. l. 33). Byloje esantis santuokos liudijimas patvirtina, jog R. Z. B. ir M. D. 2007 m. gruodžio 27 d. sudarė santuoką (b. l. 20). Skundžiamas sprendimas nėra tinkamai pagrįstas šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Europos Tarybos 2001 m. kovo 15 d. reglamento Nr. 539/2001 normomis). Atsakovas pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių visiškai nesiaiškino ir netyrė. Be to, atsakovo sprendimas priimtas per labai trumpą laiką (2008 m. vasario 19 d. buvo gauta informacija, kad M. D. Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, 2008 m. vasario 25 d. patikrinimo metu nustatyta, jog informacija pasitvirtino, o 2008 m. vasario 26 d. priimtas sprendimas įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos). Tai kelia abejonių, ar nebuvo pažeistos asmens teisės, numatytos Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje. Teismas konstatavo, kad atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė pažeisdamas pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl negali būti laikomas pagrįstu, teisėtu ir teisingu.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Migracijos tarnyba prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimą. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 6 dalis numato, jog tvarką, reglamentuojančią sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. IV-429 patvirtintų Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 19 punktas numato, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti priimtas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti pagrindai, nustatymo dienos. Nagrinėjamu atveju informacija (pareiškimas) apie neteisėtai gyvenančią užsienietę, buvo gauta 2008 m. vasario 19 d. Ši informacija pasitvirtino 2008 m. vasario 25 d., tai yra po septynių dienų, per kurias pareigūnai turėjo pakankamai laiko išsiaiškinti visoms aplinkybėms dėl užsienietės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje – kada ji atvyko į Lietuvos Respubliką, ar tikrai sudaryta santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu, ar kreipėsi ji dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo. Migracijos tarnybos 2008 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. 10-14-SP2-25 atitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. IV-429 patvirtintų Taisyklių trečią priedą, sprendime yra nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis jis priimtas, jame yra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėja M. D. susipažino su atsakovo turima medžiaga, pateikė papildomą informaciją, davė paaiškinimus, pateikė savo nuomonę, gavo sprendimą. Todėl, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ir kad jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja, įvykdžiusi Migracijos tarnybos sprendimą, neprarastų teisės į šeimos susijungimą – teisėtai sugrįžus į Lietuvos Respubliką, ji galėtų kreiptis į Migracijos tarnybą dėl leidimo laikinai gyventi gavimo, o vėliau ir įforminimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėja M. D. (B.) ir tretysis suinteresuotas asmuo R. Z. B. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos tarnybos 2008 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 10-14-SP3-25 „Dėl Izraelio pilietės M. D. (B.) įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėja buvo įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2008 m. kovo 12 d. (b. l. 18) teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“) 125 straipsnio 6 punktu, kuriame nustatyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį įstatyme nustatytą užsieniečiams buvimo be vizos laiką.
Minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos iki 3 mėnesių per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką ar į kitą Šengeno valstybę dienos. Užsieniečio pareiga išvykti iš Lietuvos Respublikos iki pasibaigiant minėtam laikotarpiui yra įtvirtinta Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 straipsnio 2 dalyje.
Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja pažeidė šias įstatymines nuostatas nėra, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto 2008 m. kovo 27 d. patikslinto skundo (b. l. 4, 5), ji, be kita ko, mano, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktuose nustatytas priėmimo procedūras, nes nevertintos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjos skundą, 2008 m. birželio 19 d. sprendimu panaikino skundžiamą Migracijos tarnybos sprendimą ir įpareigojo atsakovę išnagrinėti bylą iš naujo bei priimti naują sprendimą, nurodydamas, kad ji neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, sprendimas nebuvo tinkamai pagrįstas teisės aktų nuostatomis, nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant pagrindines priėmimo procedūras, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pirmiausia pažymėtina, jog Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 str. 6 d.). Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. IV-429 patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisykles (2007 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. IV-118 redakcija; toliau – ir Taisyklės).
Taisyklių 2 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje nustatytais pagrindais. Minėtoje įstatymo nuostatoje nustatyta, kad užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam panaikinta viza, leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui, į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti arba jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo nustatytą užsieniečiams buvimo be vizos laiką. Pats įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 str. 9 d.).
Iš šių nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl įpareigojimo išvykti priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio nuostatų analizė to paties įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių įpareigojimo išvykti nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Taisyklių 19 punkte, nustatančiame, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti turi būti priimtas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.
Taigi, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra laikotarpį, viršijantį įstatyme nustatytą užsieniečiams buvimo be vizos laiką) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti iš šalies (neturi reikiamų kelionės dokumentų (Taisyklių 2 p.), paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos arba taikomi kiti judėjimo laisvės Lietuvos Respublikoje apribojimai, yra paskelbta asmens paieška (Taisyklių 3 p.), ar yra kiti įstatymuose numatyti atvejai (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 str. 3 d.)), nustatymu. Tokią išvadą suponuoja ir Taisyklių II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo tvarka.
Pastarosios išvados nepaneigia ir pareiškėjos argumentai, jog priimdama ginčijamą Sprendimą atsakovė privalėjo atsižvelgti į Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje išvardintas aplinkybes. Pirmiausia pažymėtina, jog lingvistiniu teisės aiškinimo metodu analizuojant šią įstatymo nuostatą ir laikantis prielaidos, jog įstatymų leidėjas teisės akte nevartoja nereikalingų žodžių bei dviprasmybių, matyti, kad ji taikoma tik tais atvejais, kai yra priimamas sprendimas „išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos“, o ne sprendimas dėl „įpareigojimo išvykti“. Šios dvi procedūros teisės aktų leidėjų tiek Įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, tiek Taisyklėse, yra aiškiai apibrėžtos ir atskirtos, taikomos esant skirtingiems pagrindams ir laikantis skirtingų jų vykdymo taisyklių. Todėl nagrinėjamam ginčui spręsti pareiškėjos nurodytos nuostatos netaikytinos, nes jos reguliuoja ne sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos klausimus, o aplinkybes, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių tokio sprendimo vykdymas sustabdomas. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos aiškinant ir taikant Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio nuostatas, kai yra sprendžiamas klausimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–2132/2006; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–1933/2008).
Atitinkamai darytina išvada, kad į pareiškėjos skunduose pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes atsakovas privalės atsižvelgti bei jas įvertinti tuo atveju, jei įstatymo nustatyta tvarka bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalie yra nustatyta ir Taisyklių 44.2 punkte.
Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog ji pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje nepatvirtinta jokiais įrodymais. Kita vertus ši aplinkybė esminės reikšmės ginčui neturi, nes teisės aktų leidėjai nenustatė kompetentingoms institucijoms pareigos priimant sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos atsižvelgti į šią aplinkybę.
Nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties įstatymo 127 straipsnio 3 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, jog toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjos nurodomų Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų garantuojamų teisių į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 str. 1 d. 1 p.), kurios metu, be kita ko, ir yra įvertinami šeimyniniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis bei esami ekonominiai, socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 str. 1 d. 2 ir 3 punktai).
Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atliko jos kompetencijai priskiriamus ir privalomus veiksmus. Surinkti visi Taisyklių 21 punkte išvardinti dokumentai – tarnybinis pranešimas (b. l. 32), administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 40), nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje (b. l. 41), asmens tapatybės dokumento su sienos kirtimų žymomis kopijos (b. l. 34, 35), užsieniečio apklausos lapas (b. l. 33), pažyma apie užsieniečio patikrinimą (b. l. 42) bei kiti dokumentai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.).
Skundžiamas Migracijos tarnybos sprendimas – individualus administracinis aktas, kuriam, be kita ko, taikomi bendrieji turinio ir formos reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi Sprendimo priėmimo metu; toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas). Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Šis administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Taisyklių 25 punktas numato, jog nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais pagrįstas sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti įforminamas nustatytos formos sprendimu. Sprendimo forma patvirtinta minėtų Taisyklių 3 priede. Šią formą atitinka ir ginčijamas Sprendimas (b. l. 43), kuriame aiškiai nurodytas teisinis – Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 6 dalis – bei faktinis pagrindas – pareiškėja nuo 2008 m. sausio 18 d. gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui – sprendimo priėmimo pagrindas. Ginčijamą sprendimą priėmė kompetentingas subjektas (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 str. 3 d., Taisyklių 18.1 p.), jame yra aiškiai nurodytos pareiškėjai nustatomos pareigos bei galimos teisinės pasekmės, sprendimo apskundimo tvarka. Tai, kad pareiškėja su jos atžvilgiu priimtu sprendimu dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos buvo supažindinta ir jis jai buvo išaiškintas jai suprantama kalba (Taisyklių 27.3 punktas), patvirtina M. B. parašas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Migracijos tarnybos sprendimas iš esmės atitinka teisės aktuose nustatytus turinio reikalavimus ir nesudaro pareiškėjai jokių objektyvių kliūčių visa apimtini naudotis jai teisės aktų garantuojamomis teisėmis bei suprasti jai sukuriamas pareigas.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo priimtas Sprendimas atitinka teisės aktuose įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus, yra teisėtas bei priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas tenkintinas – skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjos skundą atmesti.
Taip pat paminėtina, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu pareiškėja teismo posėdyje pateikė B. vardu išduotą pasą, iš kurio matyti, kad 2008 m. gruodžio 11 d. ji išvyko iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. Pase taip pat pažymėta, kad į Lietuvą ji vėl atvyko 2008 m. gruodžio 12 d. Vertinant šios aplinkybės reikšmę nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog, vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 1 dalimi, sprendimas, kuriuo užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo užsieniečiui įteikimo dienos. To paties įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Vadovaujantis Taisyklių 33 punktu, administraciniam teismui apskųsto teritorinės policijos įstaigos sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti vykdymas sustabdomas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 139 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytais atvejais. Kitais atvejais teritorinės policijos įstaigos priimto sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti vykdymas sustabdomas, kai atitinkamas administracinis teismas priima nutartį sustabdyti sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti vykdymą.
Kadangi nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo vykdymas nesustabdytas, nebuvo jame nustatytais terminais įvykdytas (pareiškėja į Baltarusijos Respubliką vienai dienai išvyko praėjus beveik 9 mėnesiams, panaudodama naują pasą, kuriame nėra jokios žymos apie priimtą sprendimą dėl jos įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos), o M. B. šiuo metu tebegyvena Lietuvos Respublikoje, aplinkybė, kad ji 2008 m. gruodžio 11 d. vienai dienai išvyko iš Lietuvos, nagrinėjamu atveju neturi įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms bei skundžiamo Sprendimo teisėtumui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Patenkinti atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos tarnybos apeliacinį skundą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjos M. D. (B.) skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.