- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-14
- Bylos Nr.
- A-858-306-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Trečiasis asmuo
- Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos
- Atsakovas
- Lietuvos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Adrianui Mečkovskiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. S. skundu (b. l. 3–7, 9–12) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK, Komisija) 2009 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 2009/04-4R-265 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 276 000 litų turtinės ir 200 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas, nes jame ignoruojami pateikti faktai dėl Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) pareigūnų veiksmų ir neveikimo. Komisija ignoravo jo skunde pateiktą prašymą išreikalauti iš VRM visą medžiagą, susijusią su jo kreipimusi į VRM dėl pateiktų faktų ištyrimo ir pažeistų teisių atkūrimo. Nusikalstamais valdžios institucijų pareigūnų veiksmais iš jo buvo atimtas darbas, jis yra pašalintas iš valstybės tarnybos, atimta galimybė įsidarbinti, padaryta ir tebedaroma didelė materialinė ir moralinė žala. Vidaus reikalų ministras, gavęs dokumentais pagrįstą informaciją, nesiima jokių priemonių valdžios pareigūnų nusikalstamai veiklai, jų vykdomiems susidorojimams su piliečiais ištirti, neperduoda medžiagos pagal kompetenciją atitinkamoms institucijoms tirti ir priimti procesinius sprendimus. Neteisėtais ir nusikalstamais valdžios institucijų pareigūnų veiksmais jam padaryta turtinė žala, kurią sudaro negautas darbo užmokestis, kuris turėtų būti atlygintas nuo neteisėto atleidimo iš darbo pradžios, t. y. 92 mėnesius. Taip pat yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir neveikimo ir moralinės žalos atsiradimo. Valdžios institucijų pareigūnams vykdant organizuotą susidorojimą, neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais pašalinant jį iš darbo ir valstybės tarnybos, ir tokiais pat veiksmais atimant galimybę įsidarbinti jam, padaryta labai didelė moralinė žala. Dėl to teko patirti dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, ilgalaikį pažeminimą, diskriminaciją, pablogėjo sveikata.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VTD) atsiliepimu į skundą (b. l. 66–67) paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. balandžio 26 d. nutartimi apgynė pažeistas pareiškėjo teises ir pritaikė pareiškėjui įstatymo numatytas garantijas: pareiškėjo atleidimo data nukelta į 2003 m. sausio 1 d., t. y. ilgiausiai, kiek pareiškėjas galėjo būti valstybės tarnybos rezerve (kadangi po 2003 m. sausio 1 d. valstybės tarnybos rezervo teisinio instituto nebeliko, neįmanoma atkurti pareiškėjo į iki atleidimo iš valstybės tarnybos buvusią padėtį, t. y. sugrąžinti jį į valstybės tarnybos rezervą) ir priteista minimalios mėnesio algos kompensacija už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d. Pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nepagrįstas įrodymais. Be to, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti paduodamas iki 2007 m. balandžio 26 d. (t. y. per 3 metus po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutarties priėmimo).
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu (b. l. 69) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad VAGK sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Didžiąją dalį pareiškėjo prašyme nurodytų veiksmų jau yra išnagrinėję tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai. Įvykdyti pareiškėjo prašymą atnaujinti ikiteisminius tyrimus VRM nėra kompetentinga, taip pat viešojo administravimo subjektas negali vertinti kitų asmenų teismui teikiamų argumentų teisėtumo ir pagrįstumo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 163–166) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir prie jo pridedamais dokumentais nepagrindė, jog Sprendimas yra neteisingas ar yra neadekvatus rašytiniams įrodymams, paminėtiems teisės aktams. Sprendimo motyvacija yra nuosekli, išsami ir pagrįsta paminėtais įrodymais ir teisės aktais. Teiginiai dėl pareiškėjo minimos skunde institucijos ir jos struktūrinių padalinių veiksmų ir neveikimo ar dėl asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, nepatvirtina, jog galima pripažinti reikalavimus teisingais. Pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą klausimas yra išspręstas ir yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Pareiškėjas galėjo būti valstybės tarnybos rezerve ilgiausiai iki 2003 m. sausio 1 d., po šios datos valstybės tarnybos rezervo instituto nebeliko. Teismai konstatavo, jog dėl sprendimuose paminėtų aplinkybių nėra galimybės grąžinti pareiškėją į iki atleidimo iš valstybės tarnybos buvusią padėtį, t. y. sugrąžinti jį į valstybės tarnybos rezervą. Pareiškėjui pritaikytos įstatymo numatytos garantijas: pareiškėjo atleidimo data nukelta į 2003 m. sausio 1 d., t. y. ilgiausiai, kiek, pareiškėjas galėjo būti valstybės tarnybos rezerve ir priteista minimalios mėnesio algos kompensacija, numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje, už laiką nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kurio 6.245–6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Sprendžiant reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, pareiškėjo teikiamos nuostatos (skundų turinys ir pareiškėjo aplinkybių apibendrinimai) nepatvirtina, kad dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, t. y. kad kompetentingos institucijos neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų ar juos atliko netinkamai. Remiantis pareiškėjo motyvacija, dėl 276 000 litų sumos išieškojimo, nėra pagrindo pripažinti, jog VRM ar jo struktūriniai padaliniai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra ir šios būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir atsakomybė už žalą. Iš pareiškėjo teikiamų teiginių dėl 200 000 litų neturtinės žalos atlyginimo darytina išvada, jog tokia teiginių visuma neatitinka Civilinio kodekso, teismų praktikos suformuotų nuostatų neturtinės žalos atlyginimo klausimais, todėl pareiškėjo nurodytais argumentais reikalavimas netenkintinas.
III.
Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 172–175) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atkurti pažeistas pareiškėjo teises, grąžinti jį į valstybės tarnybą, o pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, taip pat prašoma priteisti 276 000 litų dydžio turtinės žalos ir 200 000 litų dydžio neturtinės žalos atlyginimą; perduoti medžiagą dėl valdžios institucijų pareigūnų neteisėtų ir nusikalstamų veiksmų, vykdant organizuotą susidorojimą su pareiškėju, įstatymų, piliečio teisių ir teisėtų interesų užgniaužimą, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai tirti ir priimti procesinius sprendimus. Apeliaciniame skunde, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teisme, pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus nuo bylos nagrinėjimo nušalinti kolegijos pirmininką ir pranešėją byloje. Teismas neištyrė įrodymų; neteisėtai vertė sumokėti žyminį mokestį; iškraipė bylos esmę; ignoravo pateiktus įrodymus įvairiais klausimais. Byloje surinkta medžiaga įrodo, kad atsakovai neužtikrino pareiškėjo teisių apsaugos ir gynimo nuo neteisėtų ir nusikalstamų valdžios pareigūnų veiksmų, priešingai, valstybės institucijos ir pareigūnai buvo pajungti nebaudžiamam susidorojimui su pareiškėju vykdyti ir įteisinti, todėl privalo atlyginti jam turtinę ir neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 183–184) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas, be argumentų, nurodytų atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad atsakovas negali teismui nurodyti, kaip turi būti vertinami vienos iš proceso šalių pateikiami argumentai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo naujų aplinkybių ir nepateikia naujų įrodymų, patvirtinančių žalos atsiradimą ir jos pagrįstumą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 186–187) nurodo, kad pareiškėjo teisės yra apgintos, be to, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo turėjo būti paduotas iki 2007 m. balandžio 26 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija kons tatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. S. teigia patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas šioje byloje konstatavo, kad nėra nustatytų neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, todėl nėra ir šios būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249straipsnis). Vis dėlto CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymėtina, kad neteisėta veika pasireikšti ir neteisėtais veiksmais, ir neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Pareiškėjas valdžios institucijų veiksmų neteisėtumą, iš kurio, pareiškėjo nuomonę, kyla pareiga valdžios institucijoms atlyginti jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, grindžia įvairiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias būtina nuosekliai įvertinti. Pirmiausiai pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl Tauragės rajono savivaldybės administratoriaus 2002 m. spalio 1 d. įsakymo, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnybos yra atmestinas. Šis klausimas buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-298/2004. Nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo Tauragės rajono savivaldybės administratoriaus 2002 m. spalio 1 d. įsakymas buvo pakeistas, o A. S. priteista minimalios mėnesinės algos dydžio kompensacija nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d. Ši A. S. priteista kompensacija laikytina jo negautomis pajamomis, kurios patenka į turtinės žalos pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį sampratą. Kitos dėl Tauragės rajono savivaldybės administratoriaus 2002 m. spalio 1 d. įsakymo patirtos turtinės žalos A. S. nėra įrodęs, taip pat šioje byloje nėra pateikta aiškių įrodymų dėl jos buvimo, todėl laikytina, kad turtinės žalos atlyginimo klausimas dėl neteisėto A. S. atleidimo iš valstybės tarnybos yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartimi. Dėl neturtinės žalos atlyginimo pasakytina, kad, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo, ja konstatavus valdžios institucijos akto (2002 m. spalio 1 d. įsakymo) neteisėtumą, pareiškėjas turėjo teisę per įstatymų nustatytą terminą kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Kadangi žalos atlyginimo klausimams yra taikomos CK normos, todėl nėra pagrindo netaikyti ir CK numatytų senaties terminų žalos atlyginimo klausimais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas dėl Tauragės rajono savivaldybės administratoriaus 2002 m. spalio 1 d. įsakymu padarytos neturtinės žalos į teismą kreiptis galėjo vėliausiai 2007 m. balandžio 26 d., t. y. per trejus metus nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutarties įsiteisėjimo. Šito pareiškėjas nepadarė, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė skundą.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vidaus reikalų sistemos institucijos neteisėtai neišaiškino organizuoto susidorojimo su pareiškėju veiksmų. Ši aplinkybė pareiškėjo grindžiama tuo, kad Tauragės policijos komisariatas ir prokuratūros pareigūnai neteisėtai nutraukė ikiteisminį tyrimą ir taip padėjo nusikalstamas veikas vykdantiems pareigūnams išvengti atsakomybės ir įteisinti pareiškėjo teisių pažeidimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti inter alia ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su bylos tyrimu. Pareiškėjui nepateikus aiškių duomenų, kad kuris nors aktas, veiksmas (neveikimas) yra pripažintas neteisėtu, nėra pagrindo vertinti ir žalos atlyginimo dydžio, nes nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas taip pat abstrakčiai nurodo daug kitų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, jos institucijų, pareigūnų, Valstybės tarnybos departamento, ir kitų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tačiau jie yra suformuluoti per daug abstrakčiai ir netiksliai, kad būtų galima aiškiai identifikuoti, dėl kokių konkrečių aktų, veiksmų (neveikimo) kreipėsi pareiškėjas. Vien tam tikrų pareiškėjo nuomone nepagrįstų ir neteisėtų aktų, veiksmų (neveikimo) išvardijimas negali būti pagrindu konstatuoti valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą – pareiškėjas turi įrodyti neteisėtumą. Pareiškėjas teismo proceso metu siekia įtikinti teismą savo teiginių teisingumu, tačiau tiesiog tam tikrų interesų, nuomonės išvardijimas, nepagrindžiant jos argumentais, išreiškiančiais jo siekiamo sprendimo logiškumą ir protingumą, neatitiktų teismo vykdomo teisingumo idėjos, įtvirtintos Konstitucijoje. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nėra pagrindas konstatuoti jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nes, inter alia, nėra įrodytas neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, buvimo faktas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo pirmosios instancijos teismo procesinių teisės normų pažeidimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pateiktas prašymas nušalinti teisėją Bronių Janušką pagrįstai atmestas pirmosios instancijos teismo (b. l. 155). Vienintelis argumentas, kuriuo pareiškėjas grindė prašymą, buvo tai, kad teisėjas Bronius Januška buvo teisėjų kolegijos, nagrinėjusios bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme Nr. I-3011-18/07, narys. Byloje nėra jokių įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas), kodėl teisėjas Bronius Januška galėjo būti suinteresuotas bylos baigtimi. Vien tai, kad jis buvo to paties pareiškėjo skundą skirtinguose procesuose nagrinėjusios kolegijos narys, neleidžia šiuo konkrečiu atveju spręsti apie šio teisėjo suinteresuotumą. Pareiškėjo nurodomas teisėjo Broniaus Januškos suinteresuotumas yra susijęs su Europos žmogaus teisių teismo plėtojama teismo objektyvaus nešališkumo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio kontekste. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pagrįsta abejonė dėl teisėjo Broniaus Januškos nešališkumo, pareiškėjo nuomonė nėra lemiama, svarbu yra tai, ar ši abejonė gali būti objektyviai pagrįsta (žr. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą byloje Fey prieš Austriją (pareiškimo Nr. 14396/88). Byloje nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti dėl teisėjo Broniaus Januškos suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai jį privertė sumokėti 100 litų žyminį mokestį. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei pareiškėjas mano, jog jis nepagrįstai sumokėjo žyminį mokestį, jis gali naudotis žyminio mokesčio grąžinimo tvarka, numatyta ABTĮ 42 straipsnyje.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo teismą perduoti bylą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Iš bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į Klaipėdos apygardos prokuratūrą (b. l. 45), kitas ikiteisminiame tyrime baudžiamosios bylose dalyvaujančias institucijas (b. l. 33, 43). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog pareiškėjas jau yra kreipęsis į ikiteisminio tyrimo institucijas, byloje nėra pateikta papildomų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas nebūtų kreipęsis į ikiteisminio tyrimo institucijas, todėl šis pareiškėjo reikalavimas atmetamas.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti pagrindo nėra. Atitinkamai pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.