- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-18
- Bylos Nr.
- 1A-486-935/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Stasys Lemežis, Ugnius Trumpulis
- Nuteistasis
- M. K. K.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Stasio Lemežio ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. K. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. K. pripažintas kaltu ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 258 straipsnio 2 dalį areštu dvidešimt penkioms paroms;
- pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir M. K. K. paskirtas laisvės atėmimas devyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. K. K. paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5, 7, 8 punktais, M. K. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti arba būti užsiregistravusiam darbo biržoje, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
M. K. K. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 9 d., apie 19.00 val., atvyko į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuomojamą D. V. pagal 2017 m. liepos 31 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pažeisdamas šios sutarties 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, numatančias, kad bet koks ginčas, kylantis iš šios sutarties, ar susijęs su ja, kuris per 30 dienų nuo vienos šalies pareikšto reikalavimo dėl sutarties vykdymo neišsprendžiamas derybų būdu, turi būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę, buto koridoriuje reikalavo D. V. nedelsiant išsikraustyti iš buto dėl įsiskolinimo už nuomojamas patalpas, viršijančio vieno mėnesio nuomos mokesčio dydį, kilus konfliktui, panaudodamas fizinę prievartą kumščiu sudavė 6-7 smūgius pastarajam į veido sritį, padarydamas D. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to panaudojo psichinę prievartą ištraukęs iš kišenės nešaunamąjį ginklą – peilį ir juo užsimojęs, liepė D. V. atsigulti ant žemės, grasino nupjauti kojas. Tokiais savo veiksmais M. K. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.Taip pat M. K. K. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 9 d., apie 19.00 val. nešiojosi su savimi civilinėje apyvartoje draudžiamą, šaltąjį nešaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos, lenktinį, turistinį peilį, turintį automatiškai atsilenkiančią ir užsifiksuojančią geležtę, kuri ilgesnė kaip 8,5 cm, šį peilį nurodytu metu atsinešė į savo butą, nuomojamą D. V., esantį (duomenys neskelbtini), kur apie 22.30 val. policijos pareigūnai rado ir paėmė minėtą peilį. Tokiais savo veiksmais M. K. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį, kuria konstatuota, jog nuteistojo panaudota fizinė prievarta sukėlė sunkias pasekmes. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nuosprendžio dalimi, kuria konstatuota, kad dėl nuteistojo padaryto savavaldžiavimo kilo sunkios pasekmės. Aiškinama, jog didelės žalos požymis nuosprendyje yra aprašytas kaip veika (fizinė prievarta), o ne pasekmės, t. y. nuosprendyje nieko nepasisakyta apie didelės žalos požymį kaip pasekmes. Pažymima, kad BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis yra ne tik psichinės ir fizinės prievartos naudojimas, bet ir didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. Apeliantas teigia, jog asmens mušimas, žalojimas, sveikatos trikdymas yra BK 294 straipsnio 2 dalyje aprašytos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, tačiau tas pats požymis negali būti vertinamas ir kaip veika, ir kaip pasekmės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis siekė neigiamų pasekmių, tačiau, ar buvo padaryta didelė žala, nenurodė. Nuteistasis nebuvo kaltinamas nesaugumo jausmo nukentėjusiajam sukėlimu, tačiau pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę nustatė, taip išėjo už suformuluoto kaltinimo ribų. Skunde nurodoma, kad nežymus sveikatos sutrikdymas yra nurodomas kaltinime ne kaip pasekmė, o kaip psichinės prievartos, t. y. veikos, požymis. Apeliaciniame skunde aiškinama, jog, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatyta, kad buvo panaudota psichinė ar fizinė prievarta, taip pat turi būti nustatyta tai, jog tokia prievarta buvo padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, jog tokie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja, panaudodamas prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnį 2 dalį aiškinimą. Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje atsispindi nuostata, jog nežymaus sveikatos sutrikdymo faktas savaime vertinimas kaip sunki neteisėtų nuteistojo veiksmų pasekmė. Nagrinėjamu atveju buvo būtina įvertinti, kad nukentėjusysis nėra nurodęs, jog yra patyręs sunkias pasekmes, jis sveikatos sutrikdymo nesureikšmino, nurodė, kad su nuteistuoju sutaria gerai, susitaikė, pretenzijų jam neturi. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusysis patirtą sveikatos sutrikdymą ar išsigandimą vertino kaip sunkias pasekmes. Dėl šios priežasties sveikatos sutrikdymas nėra sunki savavaldžiavimo pasekmė.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo M. K. K. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuosprendžio dalis, kuria M. K. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog jame nėra ginčijamos ir skundžiamu nuosprendžiu įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, tačiau nesutinkama su M. K. K. veiksmų vertinimu, kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė būtino nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymio, t. y. didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ar interesams, be to, vertindamas nuteistojo veiksmus išėjo už pareikšto kaltinimo ribų. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Taigi pagal paminėtą normą asmeniui baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, kai jis padaro anksčiau nurodytus veiksmus ir dėl tokių jo veiksmų atsiranda įstatyme numatyti padariniai, t. y. didelė žala asmens teisėms ar interesams. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pagrindžiant kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą, o turi būti atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys, t. y. padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-40-1073/2018 ir kt.). Teigtina, jog žalos turinį pagal BK 294 straipsnį gali sudaryti tiek turtinė, tiek neturtinė žala kitam asmeniui, kuri gali pasireikšti kaip kaltininkui sumokėti pinigai, atiduotas, atimtas ar sugadintas turtas, nukentėjusio nuo kaltininko veiksmų asmens sveikatos sutrikdymas, jo laisvės atėmimas ir pan. Pažymėtina, jog didelio žalos dydžio kriterijų įstatymas nenumatė, o tai reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju šis požymis įrodinėjamas atskirai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, t. y. turtinę nukentėjusiojo padėtį ir jam padarytos žalos piniginę išraišką, pažeistų interesų svarbą, fizinės žalos padarymo buvimą ar nebuvimą, moralinį veikos aspektą ir kt. Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte dėl savavaldžiavimo veiksmų kilę padariniai tiesiogiai neįvardyti kaip didelė žala nukentėjusiojo teisėms, tačiau iš M. K. K. inkriminuotų faktinių aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog tokia žala buvo padaryta. M. K. K. įvykio metu, būdamas neblaivus, elgėsi agresyviai, reikalavo nukentėjusiojo nedelsiant išsikraustyti iš nuomojamų patalpų, sudavė šiam smūgius kumščiu į veido sritį, dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (D. V. dėl patirtų sužalojimų (nustatyta muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, 22-o (2-o viršutinio kairės pusės) danties panirimas) buvo gydytas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje), išsitraukė peilį, juo užsimojo, liepė D. V. atsigulti ant žemės, grasino nupjauti kojas, dalį neteisėtų nuteistojo veiksmų matė ir kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokiais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog dėl nuteistojo veiksmų D. V. ne tik patyrė fizinį skausmą, bet ir stresą, buvo pažemintas, jautėsi nesaugus toje vietoje, kurioje tuo metu gyveno, jautėsi įbaugintas dėl išsakomų grasinimų (nukentėjusysis dėl nuteistojo veiksmų kreipėsi į policiją, išsikraustė iš nuomojamo buto), patyrė neigiamų išgyvenimų, emocijų. Pažymėtina, kad toks pakankamai intensyvios prievartos (tiek fizinės, tiek psichinės) vertinimas atitinka teismų praktiką savavaldžiavimo bylose (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-177/2014, 2K-351/2014 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. K. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, juos vertinti kitaip, nėra pagrindo.Pabrėžtina, jog skundžiamame nuosprendyje, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra aiškiai nurodyta, kad D. V. teisėms, kurios yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, nuteistojo veiksmais buvo padaryta didelė žala, taip pat yra aptarta, kodėl ši žala vertintina kaip didelė (nuosprendžio 9-10 lapai). Taigi nepagrįstas apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala. Taip pat apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo teigti, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nustatė faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. Jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų nurodytos kaltinime, pirmosios instancijos teismas nenustatė, o motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje išdėstė nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą. Pažymėtina, kad kaltinimo pobūdis, t. y. nuteistojo padarytų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį faktinė apimtis ir jų teisinis kvalifikavimas (BK 294 straipsnio 2 dalis), M. K. K. (taip pat ir jo gynėjui advokatui) proceso metu buvo žinomi, o galimybė veiksmingai gintis nuo pareikšto kaltinimo buvo užtikrinta.Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusysis jam padarytą sveikatos sutrikdymą ar išsigandimą vertino kaip sunkias pasekmes, kadangi jis sveikatos sutrikdymo nesureikšmino, nurodė, kad su kaltinamuoju sutaria gerai, susitaikė, pretenzijų jam neturi. Su tokiais teiginiais sutikti negalima, kadangi iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog D. V. nuteistojo neteisėtus veiksmus vertino, kaip pažeidžiančius jo teises. Nukentėjusysis dėl M. K. K. veiksmų skambino Bendruoju pagalbos telefonu (t. 1, b. l. 5-6, 53), parašė pareiškimą, kuriame nurodė, dėl kokių nuteistojo veiksmų kreipiasi į policiją (t. 1, b. l. 3), iš karto po įvykio išsikraustė iš gyvenamųjų patalpų, kurias nuomojosi (t. 1, b. l. 22), dėl kūno sužalojimo prašė nubausti M. K. K. įstatymų nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 24). Iš tikrųjų byloje užfiksuoti duomenys patvirtina ir tai, jog M. K. K. su D. V. susitaikė, nukentėjusysis nuteistajam pretenzijų neturi (t. 1, b. l. 156, 162). Tuo pačiu būtina pabrėžti tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis susitarė dėl nusikaltimu nukentėjusiajam padarytos žalos, kuri buvo įvertinta 1100 Eur, atlyginimo (t. 1, b. l. 162), o šis faktas taip pat rodo, jog nukentėjusysis jam padarytos žalos nevertino kaip nereikšmingos, norėjo, kad ji būtų atlyginta. Manytina, jog aplinkybė, kaip jam padarytą žalą vertina pats nukentėjusysis, yra reikšminga sprendžiant, ar neteisėtais veiksmais buvo padaryta didelė žala, vis tik, kaip konkrečiu atveju yra vertintina netesėtais veiksmais padaryta žala, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (šiuo atveju tai ir buvo padaryta). Įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžio nėra jokio pagrindo, šis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo M. K. K. gynėjo advokato apeliacinis skundas yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. K. K. gynėjo advokato skundą atmesti.