Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-714-209/2015Teisminio proceso numeris: 1-14-1-00793-2012-1Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.3.4. ;1.1.3.5.; 1.1.3.6.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.; 1.2.19.3.

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. 40 MGL (1506,40 vieno tūkstančio penkių šimtų šešių eurų 40 euro centų) dydžio bauda, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. 2 d., į bausmę A. D. įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012-04-19 iki 2012-04-19 (viena para) kaip 2 MGL ir nuspręsta konfiskuoti iš A. D. 200 litų nominalo kupiūrą Nr. AF3156686.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad jis siūlė kyšį valstybės tarnautojui, o būtent: jis, 2012 m. balandžio 19 d., apie 5.00 val., pristatytas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiąjį policijos komisariatą esantį Vilniuje, Pylimo g. 52, asmenybei nustatyti ir išsiaiškinti aplinkybes dėl neapmokėtos sąskaitos UAB “(duomenys neskelbtini)“ priklausančiame naktiniame klube “(duomenys neskelbtini)“, budėtojų dalies patalpose siekdamas neteisėto valstybės tarnautojo veikimo, t. y. prašydamas, kad jį paleistų iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato patalpų nesiimant priemonių nustatyti jo asmenybę, nesiaiškinant aplinkybių dėl kurių jis buvo sulaikytas, neregistruojant bei nenagrinėjant UAB “(duomenys neskelbtini)“ pareiškimo dėl neapmokėtos sąskaitos naktiniame klube “(duomenys neskelbtini)“ ir norėdamas išvengti atsakomybės, siūlydamas „susitarti“ tiesiogiai žodine forma pasiūlė kyšį savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio postiniui A. J.. A. J. atsisakius ir įspėjus jį dėl atsakomybės už papirkimą, jis toliau tiesiogiai žodine forma ir konkliudentiniais veiksmais siūlė pinigus keletą kartų bandydamas duoti A. J. rankoje laikomą 200 litų nominalo kupiūrą Nr. AF3156686 sakydamas, kad pastarasis ją paimtų ir jį paleistų. A. J. atsisakius ir duodamų pinigų nepriėmus, jis, būdamas prie A. J., demonstratyviai numetė ant žemės prie A. J. kojų minėtą 200 litų nominalo kupiūrą Nr. AF3156686 pasakęs „oi“, tokiu būdu duodamas suprasti, kad A. J. ją pakeltų ir paimtų. A. J. liepus pinigus pakelti jam pačiam ir dar kartą įspėjus dėl atsakomybės už papirkimą jis, paėmęs nuo žemės minėtą 200 litų nominalo kupiūrą Nr. AF3156686 ir pasiprašęs į tualetą, pinigus paliko tualete ant pakabinamos muilinės, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu A. D. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį ir nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės yra nurodytos neteisingai bei objektyviai neįvertintos, neatitinka visų byloje esančių įrodymų. Niekas, išskyrus liudytoją E. T., nematė paties veiksmo, kaip A. D. duoda tariamą kyšį pareigūnui A. J.. E. T. pateikti parodymai yra labai netikslūs, prieštaringi, neatitinkantys veiksmų eigos. Liudytojas pats teigia, jog nepamena nei dėl ko nuteistasis buvo suimtas, nei ar A. J. jam pateikė kokius nors duomenis, pamena tik faktą, jog pareigūnui Arnoldui buvo duotas kyšis, tačiau jokių smulkmenų nei kokio dydžio kyšis, nei kokios aplinkybėmis jis buvo duotas nėra žinomos, o tai leidžia pagrįstai abejoti šių parodymų tikslumu. Liudytojai E. F. ir V. U. taip pat nematė, kaip buvo tariamai duodamas kyšis pareigūnui A. J.. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad liudytojų E. T., E. F. ir V. U. parodymai nėra tikslūs, patikimi ar informatyvūs. Todėl šių liudytojų parodymai negali būti pagrindas daryti išvadą, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 227 straipsnio 2 dalyje, kadangi nė vienas iš jų nematė nusikaltimo vietos ar veiksmo. Pats veiksmas, kai pinigai iškrenta iš rankų, neturėtų būti laikomas papirkimu ar kyšio davimu, nes vien tik pinigų iškritimas iš rankų ar pinigų palikimas prie praustuvės nepatvirtina, jog asmuo sąmoningai ar tiesiogine tyčia siekė atlikti nusikalstamą veiką - papirkti pareigūnus. Atsižvelgiant į tai, kad papirkimo, kai nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veika laikoma baigta pasiūlius duoti kyšį, pažadėjus duoti kyšį ar jį davus. Kyšis laikomas duotu, kai papirkėjas jį perduoda (tiesiogiai ar netiesiogiai) valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Nusikalstama veika, numatyta BK 227 straipsnyje, gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Šiuo atveju, iš byloje esančių įrodymų bei nustatytų nuteistojo veiksmų negalima būtų daryti išvados, kad nuteistasis savo veiksmais suprato, jog siūlo kyšį valstybės tarnautojui ir kad nuteistasis norėjo taip veikti. Nei vienas byloje esantis įrodymas nepatvirtina, jog A. D. sąmoningai būtų teikęs pareigūnams pinigus, suprasdamas, kad siūlo kyšį pareigūnui ir nori taip veikti. Atsižvelgiant į nuteistojo būklę, tikėtina, kad asmuo, plaudamas rankas, nė nepastebėjo ir neatsiminė kur šiuos pinigus paliko. Nuteistasis savo parodymuose teigė, kad dėl priežasčių, jog iš 2012 m. balandžio 18 d. į 19 dieną su dviem bendradarbiais suvartojo tris butelius degtinės, o galiausiai, pasiekęs klubą, vartojo ir alų, didžiosios dalies aplinkybių nuteistasis nepamena. A. D. pamena įvykusį konfliktą “(duomenys neskelbtini)“, pažymi, jog už kiekvieną įsigytą alkoholinį gėrimą klube buvo reikalaujama atsiskaityti iš karto, tačiau panorėjus išeiti iš minėto klubo, administracija tikino, kad jis nėra susimokėjęs ir pareikalavo sumokėti sąskaitą. Kiek laiko vyko konfliktas, nuteistasis nepamena ir teigia, kad su nuostaba pabudo areštinėje su visais daiktais kišenėse, kai atėjus pareigūnui, jam buvo liepta viską ištraukti ir pateikti. Galiausiai nuteistasis prisimena faktą, jog pareigūnas nusivedė jį prie tualeto ir į jį įėjo. Durys buvo praviros ir A. D. pamatė, kad pareigūnas kažką pakelia nuo žemės. Nusivedęs nuteistąjį prie stalo pranešė, jog rado jo pinigus ir išvežė jį į areštinę. Areštinėje iš nuteistojo buvo atimti visi daiktai ir tik iš pareigūno A. J. ir tyrėjos pokalbio suprato, jos yra kaltinamas pareigūno papirkinėjimu. Remiantis šiomis aplinkybės, akivaizdu, kad nuteistasis, dėl suvartoto alkoholio kiekio negalėjo nei suprasti savo veiksmų, nei juos kontroliuoti. Šį faktą taip pat patvirtina liudytojas E. F., kuris savo parodymuose teigė, kad atgabenus A. D. į Vilniaus 3 PK, buvo neblaivus ir nesuprato savo veiksmų. Liudytojas V. U. taip pat parodymuose teigė, kad nuteistasis nesuvokė ką sako. Nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. kovo 10 d. buvo vykdomas ir galiausiai eksperto paruoštas teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, jame nurodoma, kad pastebima nuteistojo nusilpusi atmintis įvykiams, vykusiems intensyvaus girtavimo laikotarpiu. Nepaisant to, kad ekspertizės išvada nuteistajam ir nebuvo nustatyta patologinio girtumo, tačiau byloje esantys liudytojų ir nuteistojo parodymai bei ekspertizės akto turinys patvirtina faktą, jog nuteistasis intensyvaus girtavimo laikotarpiu negali nieko atsiminti ir turi ūmių problemų su atmintimi. Byloje esantys liudytojų ir nuteistojo parodymai bei ekspertizės akto turinys leidžia teigti, kad nuteistasis nesuprato savo veiksmų, jų nesiekė ir apskritai nepadarė nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 227 str. 2 d., kadangi nuteistojo veiksmai neatitiko tiesioginei tyčiai būdingų požymių.

Pareigūnas A. J. teigia, kad nuteistasis bandė jam duoti kyšį, tačiau nuteistasis mano kitaip. Pareigūnai patys patvirtina, kad nuteistasis bandė susitarti, kad jis nebūtų vežamas į areštinę, tačiau šie veiksmai negali būti traktuojami, kaip siekis duoti kyšį pareigūnui. A. D. siekė, jog protokolas būtų surašytas vietoje ir jam netektų vykti į areštinę, tačiau šie veiksmai negali būti vertinami kaip siekis duoti pareigūnams kyšį. Niekas, išskyrus liudytoją E. T., nematė paties veiksmo, kaip A. D. duoda kyšį pareigūnui A. J.. Veiksmas nebuvo filmuojamas ar kitaip įtvirtinamas vaizdo medžiaga, todėl jokių objektyvių įrodymų, jog šie veiksmai vyko, nėra. Toks dokumentas kaip tarnybinis pranešimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nėra reglamentuojamas, be to, tarnybinis pranešimas buvo surašytas, remiantis vaizdo medžiaga, kuri nebuvo prijungta kaip įrodymas prie bylos ir iki šiol nėra peržiūrėta bei teismo įvertinta baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Tarnybiniai pranešimai nėra surašomi pareigūnams prisiekus, todėl gali būti netikslūs ir teismas neturėtų tokio pobūdžio dokumentus vertinti kaip įrodymus, turinčius bylai esminės reikšmės. Visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuteistasis mano, kad pareigūnų parodymai yra prieštaringi vieni kitiems ir neatitinka tikrosios veiksmų eigos, be to, pareigūnai tinkamai nevykdė jiems paskirtas funkcijas, dėl šios priežasties teismas jų teikiamais parodymais negali remtis byloje. Pareigūnų parodymai apie įvykius policijos automobilyje negalėtų būti pripažįstami įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, kadangi Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 5-V-673 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo" 20.9 punkte įtvirtinta, kad pokalbis su asmeniu tarnybiniame automobilyje turi būti įrašytas. Todėl būtent vaizdo ar garso įrašas turėtų būti pripažįstamas įrodymų, patvirtinančiu, kad nuteistasis nusikalstamą veiką atlikto jau policijos automobilyje, tačiau šioje byloje vaizdo ar garso įrašas, kaip reikalaujama pagal minėta teisės aktą, nebuvo padarytas, todėl pareigūnų parodymai apie A. D. veiksmus policijos automobilyje apskritai negalėjo būti pripažįstami kaip įrodymai šioje baudžiamojoje byloje. Liudytojas patrulis E. T., pateikdamas parodymus, nurodė, kad pats turi teisę pradėti ikiteisminį tyrimą ir sulaikymo protokolą turėjo surašyti jau po ikiteisminio tyrimo pradėjimo. 2012 m. balandžio 19 d. surašydamas laikinojo sulaikymo protokolą, E. T. neprirašė ikiteisminio bylos numerio, nepamena dėl kokių priežasčių to nepadarė, nei ar nuteistąjį pasodino į areštinę, be to, laikino sulaikymo protokolas buvo surašytas nurodant, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 227 str. 1 d., tačiau teismas inkriminavo, kad A. D. veiksmai atitinka BK 227 str. 2 d. numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Remiantis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareigūno parodymai yra visiškai nenuoseklūs. E. T. nedetalizuoja aplinkybių apie kyšio davimą, tik pabrėžia, kad kyšis buvo duotas pareigūnui A. J., todėl, tikėtina, pareigūnas pateikė parodymus dėl kurių, tikėtina, buvo susitarta iš anksto su kitais kolegomis - pareigūnais. Tikėtina, kad pareigūnas E. T. nėra pakankamai kompetentingas ir jo teikiami parodymai yra netikslūs bei, tikėtina, sutarti iš anksto. Iki šiol nėra žinomos aplinkybės, kodėl laikinojo sulaikymo aktas buvo surašytas tik 7 val. 40 min., o nusikaltimas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ataskaitos žiūryklės duomenimis atliktas 7 val. 13 min., faktinis sulaikymas apskritai įvyko 5 val. 00 min. Todėl abejonių kelia ir faktas, jog pareigūnas A. J., teigdamas parodymus pažymi, kad tarnybinį pranešimą dėl bandymo papirkti jis surašė po to fakto, kai nuteistasis tariamai numetė ant žemės pinigus, siekdamas papirkti pareigūną. Šiam duodamų pinigų nepriėmus paliko 200 litų kupiūrą tualete, o A. J. to nepastebėjus, galiausiai nuteistasis buvo patalpintas į kamerą. Remiantis tokiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad faktinis nusikaltimas, pagal pareigūno A. J. parodymus, įvyko kaip tik tuomet, kai nuteistasis minėtą 200 litų kupiūrą numetė ant žemės, nes po šių veiksmų pareigūnas A. J. surašė tarnybinį pranešimą dėl bandymo papirkti. Tyrėja V. R. 2012 m. balandžio 23 d. tarnybiniame pranešime, remdamasi vaizdine medžiaga teigia, kad šis veiksmas vyko 5 val. 50 min. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, kodėl įvykus veikai numatytai BK 227 straipsnio 2 d. ir surašius tarnybinį pranešimą dėl papirkimo, pats veiksmas Vilniaus 3 PK ataskaitos žiūryklėje buvo įregistruotas tik 7 val. 13 min., o veiksmų eiliškumas prie klubo “(duomenys neskelbtini)“ buvo tiksliai bei detaliai užfiksuotas ir visiškai atitiko liudytojų parodymuose išdėstytą veiksmų eigą minučių tikslumu. Taip pat svarbu paminėti, kad pareigūnė tyrėja V. R. savo 2012 m. balandžio 19 d, pranešime apie įtarimą apskritai nemini aplinkybių, kad pinigai buvo palikti tualete, taip dar labiau paneigiant vykusių veiksmų realumą ir eiliškumą. Remiantis aplinkybėmis, jog pats pareigūnas A. J. parodymuose tiksliai neįvardija vykusių veiksmų trukmės, eiliškumo, kuris atitiktų vaizdo medžiagoje įtvirtintą veiksmų eigą, kadangi faktinius, ataskaitos žiūryklėje įtvirtintus veiksmus ir parodymuose įvardintus veiksmus skiria beveik 1 valandos tarpas. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad šie parodymai nėra tikslūs ar objektyvūs.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nesivadovavo BK 41 straipsnyje 2 dalyje numatytais bausmės tikslais ir pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindus t. y. neatsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę, sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas objektyviai neįvertino visų byloje esančių aplinkybių ir nusprendė skirti straipsnio sankcijoje numatytą bausmę - baudą. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju paskirta bausmė yra neproporcinga nuteistojo tariamai padarytai nusikalstamai veikai, kadangi nei liudytojų parodymuose, nei vaizdo medžiagoje nėra matoma nusikaltimo vieta ar kiti veiksmai, įrodantys, kad nuteistasis A. D. tikrai įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Be to, remiantis liudytojų, nuteistojo parodymais, bei eksperto išvada, akivaizdu, kad net jei ir nuteistasis būtų siūlęs kyšį pareigūnui A. J., nuteistasis nesuprato nei savo veiksmų, nei jų padarinių, todėl negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų ir nuosprendį priėmė pasiremdamas tik prielaidomis, todėl teismas nepagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu už tariamai įvykdyta nusikalstamą veiką - papirkinėjimą, kadangi A. D. veiksmai neatitiko BK 227 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, t.y. kaltės formos, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadijos, kaltininko asmenybės ir atsakomybės lengvinančias aplinkybes.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertinimo įrodymų, taip pat pažeidė įtvirtintą pareigą tiksliai ir objektyviai įvertinti byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes visapusiškai, objektyviai jas ištirti, nepašalino byloje iškilusių neaiškumų. Teismas, priimdamas nuosprendį rėmėsi tik liudytojų parodymais ir prielaidomis, kurie akivaizdžiai yra vieni kitiems prieštaringi bei neatitinkantys tikrosios veiksmų eigos. Neabejotinai galima teigti, kad jei nuteistasis ir tariamai būtų įvykdęs nusikalstamą veiką, jis nesuvokė savo veiksmų, jų pasekmių.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Lietuvos Respublikos BK 17 str. nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.

Lietuvos Respublikos BK 18 str. numatyta, kad asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

Lietuvos Respublikos BK 19 str. nustatyta, kad asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Tačiau asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Šiuo atveju, kaip matyti iš pačio apelianto parodymų, jis nebuvo prieš jo valią nugirdytas ir duomenų, kad taip galėtų būti buvę, nėra.

Kaip matyti iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2014-04-03 – 2015-03-10 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-96/2014 (t.1, b.l. 194-196) išvados, A. D. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu (2012-04-19) lėtiniu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste nesirgo ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, tuo metu jis buvo neblaivus - paprasto girtumo būsenoje, jam konstatuojama - ūminė nekomplikuota intoksikacija alkoholiu, dėl savo psichikos sveikatos būklės jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Duomenų apie patologinio girtumo būseną A. D. byloje nagrinėjamo įvykio laikotarpiu nėra. Šiuo metu A. D. psichiškai sveikas, jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, gali dalyvauti ir duoti parodymus teisme, būti apklausiamas, tačiau dėl girtumo būsenos sąlygotų atminties spragų byloje nagrinėjamo laikotarpio įvykiams, jo parodymus rekomenduojama vertinti kritiškai, atsižvelgiant į faktinę bylos medžiagą.

Atsižvelgus į išdėstytą, teismui nekyla abejonių, kad nusikalstamų veiksmų atlikimo metu nuteistasis buvo pakaltinamas ir nebuvo ribotai pakaltinamas, kadangi iš teismo ekspertizės akto, kuriuo abejoti teismas neturi jokio pagrindo, matyti, kad nuteistasis nusikalstamų veikų atlikimo metu dėl savo psichikos sveikatos būklės galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas A. J. parodė, kad dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 3 policijos komisariato Operatyvaus valdymo postiniu. Į įstaigos patalpas buvo pristatytas pilietis A. D. dėl to, kad nesumokėjo sąskaitos klube ar restorane, kuris elgėsi konfliktiškai, tikrinti neblaivumą atsisakė ir atsisakė su jais bendrauti, pradėjo gąsdinti, kad tai paskutinė liudytojo diena darbe. Aiškiai suvokė, ką jis sakė. Po to, kai pamatė, kad niekas jo nebijo, pradėjo siūlyti tartis, sakė kam tai jums reikalinga, kiek jums reikėtų, bet sumų nesakė. Sakė - jūs mane paleidžiat, nieko nenagrinėjat ir jis išeina iš patalpų. Liudytojas toliau tęsė savo darbą, traukė asmens duomenis iš kompiuterio. Po to A. D. pamatė, kad liudytojas nereaguoja ir paprašė į tualetą. Vedant jį į tualetą, jis ėjo lėtai, atsisukinėjo, jis liudytojui atkišo 200 Lt. kupiūrą. Liudytojas jį įspėjo dėl atsakomybės už papirkinėjimą. Pilietis tuo metu sukluso, tačiau vis tiek pasakė, kad jį paleistų. Jis pamatė duris ir pasakė „viskas, aš einu, paimk pinigus ir aš einu„. Liudytojas parodė jam tualetą, pasakė, kad dėtų pinigus atgal, kad niekas su juo nesitars. Jis išėjo iš tualeto, atsisėdo, liudytojas jam pasakė, kad reikia tikrintis blaivumą, jis vėl sakė, kad jį paleistų, kad jis nieko nepadarė ir nori išeiti. Kai liudytojas vėl nesureagavo, jis pasiprašė į tualetą. Eidamas į tualetą, stabtelėjo, atsisuko į liudytoją ir laikė rankoje sugniaužęs 200 Lt. kupiūrą. Pasakė, kad "va tu paimi ir aš išeinu pro duris“. Liudytojas vėl įspėjo jį dėl atsakomybės. Jis paėmė ir numetė kupiūrą sakydamas "oi". Jis akivaizdžiai suprato ką daro, akivaizdžiai norėjo išvengti atsakomybės, papirkti. Liudytojas liepė jam pasiimti pinigus, jis pasiėmė, nuėjo į tualetą ir paskui grįžus liudytojas jį nuvedė ir patalpino į kamerą ir surašė tarnybinį pranešimą dėl bandymo papirkti. Po to, liudytojas tą pilietį išsivedė skaičiuoti visų pinigų ir pamatė, kad tos suglamžytos kupiūros pas liudytoją nėra. Po to kartu su piliečiu nuėjo į tualetą. Nereikėjo ieškoti, nes ant muilinės matėsi ta suglamžyta kupiūra. Surinko įrodymus, įkalčius, viską surašė. Prieš jį į tualetą niekas nebuvo vedamas, nes jis buvo pristatytas paryčiais. Tikrai tos kupiūros ten prieš tai nebuvo. Viskas, ką asmuo darė, buvo sąmoninga, akivaizdžiai suvokė, liudytojas jį keletą kartų įspėjo dėl atsakomybės. A. D. buvo pristatytas tarp 04:00-06:00 val, pas juos jis buvo apie tris valandas, siūlymas kyšio vyko maždaug 10-15 minučių bėgyje. Tualetas buvo apžiūrėtas prieš vedant ten A. D.. Iš atvežtų asmenų buvo tik A. D. komisariate, daugiau nieko nebuvo. A. D. akivaizdžiai ištiesė ranką ir ją laikė, matėsi kupiūra, jis kalbėjo, kad nori išeiti, kad paimtų tą kupiūrą. Tas "oi" buvo demonstratyvus, tikrai ne netyčia išsprūdo, o jam akivaizdžiai suvokiant. Jo žodžiai, mimika, akys tai rodė. Liudytojui kyšį siūlė už lai, kad jį paleistų, kad nepriimtų pareiškimo iš klubo. Buvo pareiškimas dėl nesumokėtos sąskaitos, ten buvo didelė suma, gal 1000 Lt. Liudytojas nagrinėjo galimą administracinį teisės pažeidimą. Liudytojas perskaitė pareiškimą, ko prašoma, kokia suma, paprašė D. paaiškinimo. Jis atsisakė raštiškai pasiaiškinti. Turėjo nustatyti neblaivumą, pridėti pareiškimą, surinkti asmens duomenis, paimti paaiškinimą ir viską nunešti budėtojui. Budėtojas paskiria tyrėją, kuris šį pareiškimą nagrinės. Per tris valandas turi būti surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Administracinio teisės pažeidimo protokolą turėjo surašyti liudytojas. Iš karto tarnybinio pranešimo nerašė, bet A. D. nesiliovė, nereagavo į liudytojo perspėjimą. Žodžiais, gestais siūlė kyšį. Yra įsitikinęs, kad tai ta pati kupiūra. Tyrėjas T. atėjo arba iki 8:00 val. arba po 8:00 val. Eiliškumo neprisimena, bet tikrai buvo surašytas tarnybinis pranešimas, tikrai iš asmens buvo paimti daiktai. Kadangi įvykis buvo prieš pusę metų, liudytojas gal netiksliai pasakė veiksmų eiliškumą. Iš pradžių nuvedė į tualetą, po to rašė tarnybinį pranešimą. Turėjo užrašyti ką jam siūlė, kaip siūlė, turėjo jį išsikviesti iš patalpos, jie kartu apžiūrėjo. Tuo metu D. prašymas paleisti jį iš komisariato buvo neteisėtas, nes buvo neišsiaiškintos visos aplinkybės, nepatikrintas blaivumas, neišnagrinėtas skundas. Nuo A. D. sklido kvapas, akivaizdžiai matėsi, kad yra neblaivus, iš kalbos girdėjosi, šiek tiek svirduliavo, jis suvokė ką daro, akivaizdus rankos gestas, numetimas, žodis "oi", aiškiai rodo, kad jis suvokė savo veiksmus, suprato gresiančią atsakomybę, nes liudytojas jį įspėjo. Pokalbio tarp liudytojo ir A. D. niekas negirdėjo.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.

Ikiteisminio tyrimo, 2012-04-19 liudytojo apklausos metu liudytojas A. J. parodė (t.1, b.l. 12-13), kad jo darbo metu 2012 m. balandžio 19 d. apie 05.00 val. į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato, esančio Vilniuje, Pylimo g. 52, budėtojų dalį buvo pristatytas pilietis A. D., gim. 1974, pagal UAB “(duomenys neskelbtini)“ pareiškimą dėl neapmokėtos sąskaitos klube “(duomenys neskelbtini)“. Nuo minėto piliečio sklido stiprus alkoholio kvapas, jo judesiai buvo nekoordinuoti, sutrikusi eisena, tačiau asmuo atsisakė tikrintis blaivumą, užuominomis grasino, jog geriau jo niekur neuždarytų, kitaip prisidarytų nemalonumų. Aprimęs A. D. pradėjo žodžiu siūlyti piniginį atlygį už tai, kad „susitartume“ gražiuoju, prašė, kad jį paleistų iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato patalpų nesiimant priemonių nustatyti jo asmenybę, nesiaiškinant aplinkybių dėl kurių jis buvo sulaikytas, neregistruojant bei nenagrinėjant UAB “(duomenys neskelbtini)“ pareiškimo dėl neapmokėtos sąskaitos naktiniame klube “(duomenys neskelbtini)“ ir tokiu būdu išvengiant atsakomybės. Liudytojui atsisakius, A. D. pasakė, jog labai nori į tualetą. Lydimas į tualetą koridoriuje minėtas asmuo atsisuko į liudytoją rankoje laikydamas 200 litų nominalo kupiūrą, tačiau iš kur jis pinigus išsiėmė ir kada, liudytojas nepastebėjo. Banknotą jis ištiesė liudytojui siekdamas, kad paimtų pinigus ir vėl prašydamas viską baigti ir jį paleisti. Liudytojas atsisakė paimti pinigus jį įspėdamas dėl atsakomybės už papirkimą ir pasakė, kad eitų į tualetą, parodė duris. Išėjęs iš tualeto A. D. nesiliovė ir toliau siūlė atlygį už paleidimą demonstruodamas rankoje laikomą minėtą 200 litų nominalo kupiūrą, kurią tiesė liudytojui, kad liudytojas paimtų. Liudytojas kyšio nepriėmė ir pilietį dar kartą įspėjo dėl jo neteisėtų veiksmų, kad siūlydamas kyšį jis daro nusikalstamą veiką. Netrukus asmuo pakartotinai pasiprašė į tualetą ir eidamas koridoriuje sustojo pora metrų nuo tualeto durų ir tyčia demonstratyviai numetė ant žemės prie liudytojo kojų tą pačią delnuose suglamžytą 200 litų nominalo kupiūrą, demonstratyviai pasakęs „oj", tokiais savo veiksmais liudytojui dar kartą siūlė kyšį norėdamas, kad liudytojas pakeltų ir paimtų numestus pinigus. Liudytojas liepė jam pinigus pakelti pačiam ir dar kartą įspėjo dėl atsakomybės už papirkimą. A. D. pakėlė pinigus ir nuėjo į tualetą, po ko sugrįžus iš tualeto, jį palydėjo į laikino sulaikymo patalpą Nr. 104. A. D. apžiūros metu rado apie 1330 litų, tarp kurių buvo penkios 200 litų nominalo kupiūros, tačiau nebuvo suglamžytos. Suprato, kad tarp šitų pinigų nebuvo tos kupiūros, kuri liudytojui buvo siūloma kaip kyšis už liudytojo neteisėtą veikimą A. D. atžvilgiu. Po ko su A. D. apžiūrėjo laikino sulaikymo patalpą Nr. 104, tačiau pinigų joje nebuvo, po ko nuėjo į tualetą, kur ant pakabintos muilinės buvo padėtas suglamžyta 200 litų nominalo kupiūra, kuria buvo bandoma liudytoją papirkti. Šituos pinigus liudytojas paėmė ir pridėjo prie savo tarnybinio pranešimo. Po to, kai A. D. buvo tualete, jame daugiau niekas nesilankė, o jam paskutinį kartą užeinant į tualetą pinigų ten taip pat nebuvo, todėl 200 litų banknoto niekas, išskyrus A. D. negalėjo palikti.

Šie liudytojo A. J. parodymai apimtyje, kad jam A. D. pradėjo siūlyti tartis, sakė - jūs mane paleidžiat, nieko nenagrinėjat ir jis išeina iš patalpų, vedant A. D. į tualetą, pastarasis liudytojui atkišo 200 Lt. kupiūrą, o liudytojas jį įspėjo dėl atsakomybės už papirkinėjimą, tačiau A. D. vis tiek pamatė duris ir pasakė „viskas, aš einu, paimk pinigus ir aš einu„, kad liudytojui vėl įspėjus jį dėl atsakomybės, paėmė ir numetė kupiūrą sakydamas "oi", kad po to ant muilinės matėsi suglamžyta kupiūra, yra iš esmės nuoseklūs, jais teismas tiki, kadangi juos iš dalies patvirtina liudytojo E. F. parodymai, jie logiški, jų nepaneigia ir pats nuteistasis, kuris ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad neprisimena kas vyko veiksmų, apie kuriuos paliudijo liudytojas, metu, jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo, nes byloje nenustatyta, kad liudytojas turėtų rimtą motyvą apkalbėti nuteistąjį.

Liudytojas E. F. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad yra vyriausiasis patrulis, kad nuteistąjį, kuris buvo pakankamai stipriai išgėręs, komisariate perdavė postiniui, jis visą kelią ir komisariate visą laiką siūlė visiems susitarti. Komisariate irgi siūlė susitarti. Tą dieną nebendravo su kolega apie šį įvykį.

Ikiteisminio tyrimo, 2012-05-10 liudytojo apklausos metu, liudytojas E. F. parodė (t.1, b.l. 14-15), kad Vilniaus m. 3 PK budėtojų dalies postinių kambaryje, kuriame buvo tiek jis, tiek A. J., A. D. toliau siūlė susitarti, prašydamas, kad jį paleistų. Šitie jo žodžiai buvo skirti bendrai tiek jam, tiek A. J., V. U. tuo metu postinio kambaryje nebuvo. Kaip A. D. buvo vedamas į tualetą liudytojas nematė.

Išdėstyti liudytojo E. F. parodymai, nuoseklūs apimtyje, kad komisariate A. D. siūlė susitarti, prašydamas, kad jį paleistų, patvirtina A. J. parodymus apie tokį A. D. elgesį. Minėtais parodymais teismas tiki, nes jie nuoseklūs ir atitinka liudytojo A. J. parodymus, be to, teismas nenustatė jokio rimto pagrindo liudytojui E. F. apkalbėti A. D..

Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. D. paaiškino, kad jis prisimena, kad šventė gimtadienį su bendradarbiais, po to nuvažiavo į klubą. Jis tame klube po to pasiliko vienas. Po to prasidėjo konfliktas dėl neapmokėtos sąskaitos, nes mokėjo už viską prie baro, o jam išeinant jie pareiškė, kad sąskaita neapmokėta. Kiek laiko vyko tas konfliktas, jis neatsimena. Jis pradeda gerai viską prisiminti, kai atsibudo areštinėje. Pradėjo suprasti kur jis yra. Po to atvyko pareigūnas, paprašė viską ištraukti iš kišenių ir jis viską ištraukė. Tai buvo pareigūnas, kurį šiandien apklausė pirmą. Po to pareigūnas nuvedė jį į kamerą, prieš tai ją visą apžiūrėjo. Po to kartu su juo nuėjo į tualetą. Jis liko koridoriuje. Matė, kad pareigūnas pakelia kažką nuo grindų. Po to pareigūnas nuvedė jį atgal prie stalo ir pranešė jam, kad surado jo pinigus. Pareigūnas kažką rašė, po to atvažiavo vyrai ir išvežė jį į areštinę. Tikrai nesijaučia kaltas, visos šios aplinkybės yra nelogiškos. Nemato prasmės duoti pareigūnui kyšį, kad jį paleistų ir kai jo asmenybė yra nustatyta. Nemato, kaip galima išvengti atsakomybės duodant pareigūnui kyšį. Nepamena kas vyko jį atvežus į komisariatą. Neprisimena kaip išvažiavo iš klubo.

Ikiteisminio tyrimo, 2012-04-16 įtariamojo apklausos metu A. D. parodė, kad jis (t.1, b.l. 29-30) kyšio pareigūnui nesiūlė, mano, kad pareigūnas jį ne taip suprato, 200 Lt kyšio duoti nebandė, taip pat nepamena, kad būtų laikęs pinigus rankose, juos išmetęs ar kažkur padėjęs. Nors buvo išgėręs ir smulkiai įvykio aplinkybių neprisimena, bet yra įsitikinęs, kad kyšio nesiūlė.

Ikiteisminio tyrimo, 2012-05-16 liudytojo apklausos (t., b.l. 34-35) metu A. D. parodė, kad duos parodymus susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Ikiteisminio tyrimo, 2012-09-24 liudytojo apklausos (t., b.l. 92-93) metu A. D. parodė, kad visų aplinkybių gerai neprisimena, nes buvo gerokai išgėręs, tačiau yra įsitikinęs, kad pinigų pareigūnui nesiūlė, nes dažniausiai to nedaro, todėl sprendžia, kad pareigūnas jį ne taip suprato.

Iš minėtų A. D. paaiškinimų ir parodymų, nuoseklių apimtyje, kad jis kas vyko jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų metu neprisimena, matyti, kad A. D. negali paneigti jam inkriminuotų veiksmų atlikimo, nes jis neprisimena, kas vyko tuo metu arba taip teigia siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija vertina išdėstytus liudytojų A. J. ir E. F. parodymus, kurie yra iš esmės nuoseklūs, tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie prieštarautų minėtiems jų parodymams ir nenustatyta jokių liudytojų motyvų nepagrįstai apkalbėti A. D., vertina minėtų parodymų logiškumą esant nustatytomis aplinkybėmis buvusiai situacijai, tai kad pats nuteistasis A. D. neneigia liudytojų parodymais atkurtų įvykių, tik teigia, kad jų neprisimena dėl girtumo, ir daro išvadą, kad A. D. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų, už kuriuos jis nuteistas, teismui nekelia abejonių.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad niekas, išskyrus liudytoją E. T., nematė paties veiksmo, kaip A. D. duoda tariamą kyšį pareigūnui A. J., kadangi bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad A. J. matė, kaip A. D. siūlė jam kyšį (pinigus) ir apie tai parodė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojai E. F. nematė, kaip buvo tariamai duodamas kyšis pareigūnui A. J., tačiau jis paliudijo aplinkybę, kad komisariate A. D. siūlė susitarti, prašydamas, kad jį paleistų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad veiksmas, kai pinigai iškrenta iš rankų, neturėtų būti laikomas papirkimu ar kyšio davimu, tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma, jau išdėstyta nutartyje, yra pakankamas pagrindas A. D. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 227 str. 2 d. Teismo manymu, šiuo atveju, iš byloje esančių įrodymų bei nustatytų nuteistojo veiksmų galima daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistasis savo veiksmais suprato, jog siūlo kyšį valstybės tarnautojui ir kad nuteistasis norėjo taip veikti, kadangi nuteistasis A. J. buvo ne kartą įspėtas apie jo veiksmų pasekmes ir, teismo manymu, negalėjo neįvertinti savo veiksmų pavojingumo. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, ekspertizės akto turinys neleidžia teigti, kad nuteistasis nesuprato savo veiksmų, jų nesiekė ir apskritai nepadarė nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 227 str. 2 d., be to, pats liudytojas A. J. parodė, kad A. D. suvokė ką daro, jis suvokė savo veiksmus, suprato gresiančią atsakomybę. Pažymėtina, kad aplinkybė, kad nusikalstami veiksmai nebuvo filmuojami, atsižvelgus į įrodymų visumą, nėra pagrindo teigti, kad jokių objektyvių įrodymų, jog šie veiksmai vyko, nėra, kadangi baudžiamajame procese filmuota medžiaga nėra privalomas kaltei įrodyti įrodymas. Teismas pažymi, kad A. D. kaltei pakanka įrodymų visumos, nesusijusios su pareigūnų parodymais apie A. D. veiksmus policijos automobilyje. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tikėtina, kad pareigūnas E. T. nėra pakankamai kompetentingas ir jo teikiami parodymai yra netikslūs, bei, tikėtina, susitarti iš anksto, pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojai A. J. ir E. F. atkartojo savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. J. parodymuose tiksliai neįvardija vykusių veiksmų trukmės, eiliškumo, kadangi faktinius, ataskaitos žiūryklėje įtvirtintus veiksmus ir parodymuose įvardintus veiksmus skiria beveik 1 valandos tarpas, tačiau pažymėtina, kad, šiuo atveju, tikslus veiksmų atlikimo laikas nėra svarbus nusikalstamos veikos inkriminavimui, o įvardinant aplinkybes, už kurias nuteistas apeliantas, nurodomas tik apytikslis jo atvežimo į komisariatą laikas - apie 5.00 val. Teismas vertina, kad tikslaus laiko atsiminimas nėra pagrindas konstatuoti, kad liudytojai negalėjo prisiminti kitų, esminių nusikalstamai veikai inkriminuoti, aplinkybių. Apeliaciniame skunde teigiama, kad iki šiol nėra žinomos aplinkybės, kodėl laikinojo sulaikymo aktas buvo surašytas tik 7 val. 40 min., o nusikaltimas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ataskaitos žiūryklės duomenimis atliktas 7 vai 13 min., faktinis sulaikymas įvyko apskritai 5 val. 00 min., tačiau jau pirmosios instancijos teismo posėdyje pareigūnas A. J. parodė, kad jeigu asmuo laikomas ilgiau negu 3 valandas, turi būti surašomas laikino sulaikymo protokolas, todėl akivaizdu, kad faktiškai sulaikius A. D. jo sulaikymo aktas turėjo būti surašytas iki 8 val., todėl tai, kad toks aktas buvo surašytas 7.40 val., teismui nekelia abejonių dėl procesinių nuteistojo teisių nepažeidimo. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojo A. J. nurodytų veiksmų eiliškumas teismui nekelia abejonių. Teisėjų kolegija mano, kad byloje nėra neaiškumų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. D. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jo kaltės rūšį, A. D. asmenybę ir jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

A. D. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 227 str. 2 d., 11 str. 4 d.), jis anksčiau neteistas (t.1, b.l. 40-41), administracine tvarka baustas (t.1, b.l. 42), dirba (t.1, b.l. 43). Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad A. D. paskirta švelniausia BK 227 str. 2 d. numatyta bausmės rūšis – bauda, kuri parinkta ženkliai mažesnio dydžio, nei BK 47 str. 3 d. 3 p. numatytas baudų už apysunkius nusikaltimus vidurkis, nėra aiškiai per griežta.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kadangi teismas nurodė, kad įvykdytas apysunkis nusikaltimas, nepagrįstai nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į kaltės formą, atsakomybę, sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kadangi teismo nuosprendyje nurodyta, kad padarytas tyčinis nusikaltimas, A. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Esant tokioms aplinkybėms, naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.