Vilniaus apygardos teismo nutartis

Bylos Nr. 2A-1386-656/2015 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05364-2014-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4., 121.21.

2015 m. vasario 24 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo (apelianto) UAB „Santariškių namai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „City service“ ieškinį atsakovui UAB „Santariškių namai“, dėl skolos priteisimo bei atsakovo priešieškinį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Bylos esmė

Atsakovas pareiškė byloje priešieškinį prašydamas priteisti iš ieškovo 34 970,78 Lt skolą, 8,75 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Statybinių atliekų išvežimo paslauga buvo teikiama pagal poreikį. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad 2010 m. kovo mėn. nebuvo poreikio tokią paslaugą teikti, nes tuo metu buvo įrenginėjami net 58 butai, kas akivaizdžiai sąlygojo tokios paslaugos poreikį. Atsakovo teigimu, gyventojai nebuvo išreiškę nuomonės dėl tokios paslaugos atsisakymo. Be to, atsakovas pažymi, kad 2010 m. kovo mėn. didžioji dalis butų (68 iš 168) priklausė būtent pačiam atsakovui, kaip butų pardavėjui, tačiau apie teikiamos paslaugos nutraukimą nei jis nei kiti savininkai nebuvo informuoti. Atsakovas apeliuodamas į CK 4.85 straipsnio 1 dalies, DNSBĮ 12 straipsnio nuostatomis, teigia, kad toks sprendimas turėjo būti priimtas balsų dauguma.

II. Teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Šalys nei savo atsiliepimuose, nei bylą nagrinėjant iš esmės nekėlė klausimo, kad Atsakovui nebuvo žinoma apie sutarties nutraukimą nuo 2010 m. kovo mėn. Tačiau teismas, priimdamas ginčijamą sprendimo dalį rėmėsi būtent aplinkybe, kad Apeliantas netinkamai nutraukė šalių žodžiu sudarytą sutartį, išnykus atsakovo teikiamų paslaugų poreikiui. Teismas peržengė priešieškinio ribas, sprendime remdamasis faktais, kurių šalys teismui nenurodė ir neįrodinėjo bei rėmėsi aplinkybėmis, kurių šalys neginčijo, t.y. neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir veikė ultra vires taip pažeisdamas šalių rungimosi ir dispozityvumo principus.Apeliantas 2010 m. vasario mėnesį aiškiai išreiškė savo poziciją dėl tolimesnio sutarties tęstinumo negalimumo, nurodydamas, jog nebėra Atsakovo teikiamų paslaugų poreikio. Atsakovas neneigė aplinkybės, jog atsakovui buvo žinomas toks Apelianto sprendimas (raštas 2010-12-02 Nr.S10-235), todėl akivaizdu, jog atsakovas suprasdamas Apelianto valią ją visiškai ignoravo ir veikė išimtinai savo rizika. Tačiau teismas nepagrįstai ignoravo šią aplinkybę, grįsdamas, jog žodinis sutarties nutraukimas nėra galimas, ir tinkamu sutarties nutraukimu pripažino tik Apelianto 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštą skirtą atsakovui, todėl padarė išvadą, jog atsakovui turėtų būti priteistina 10 120, 94 Lt suma už statybinių atliekų išvežimą iki 2010 m. rugsėjo 20 d. Atsakovas suprasdamas Apelianto valią ją visiškai ignoravo ir veikė išimtinai savo rizika. Tačiau teismas nepagrįstai ignoravo šią aplinkybę, grįsdamas, jog žodinis sutarties nutraukimas nėra galimas, ir tinkamu sutarties nutraukimu pripažino tik Apelianto 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštą skirtą atsakovui, todėl padarė išvadą, jog atsakovui turėtų būti priteistina 10 120, 94 Lt suma už statybinių atliekų išvežimą iki 2010 m. rugsėjo 20 d.Sutarties nutraukimas tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais išreikštu šalių susitarimu yra galimas ir išplaukia iš sutarties laisvės principo, todėl šiuo atveju rašytinis sutarties nutraukimo įforminimas nėra būtinas ir vertintinas kaip perteklinis reikalavimas, kurio nenumato Civilinio kodekso nuostatos. Šalies pareiškimas dėl sutarties nutraukimo ir tolimesnis šalių susirašinėjimas pagrindžia, jog atsakovas suprato apie sutartinių santykių pabaigą, tačiau akivaizdžiai ją ignoravo toliau teikdamas paslaugas, nors joms nebuvo jokio poreikio ir taip pažeidė ir suvaržė paslaugų gavėjo (Apelianto) teisę atsisakyti paslaugų tiekimo bei pačiam spręsti poreikį sudaryti sutartį su kitais subjektais. Sutarties nutraukimui šalių susitarimu taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir sutarties sudarymui (CK 1.63, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.162 straipsnio 1 dalis, 6.167 straipsnis, 6.173 straipsnis, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog sutartis negalėjo būti nutraukta žodine tvarka.

Atsakovas atliekų išvežimo paslaugas teikė rašytinio susitarimo - Namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo sutartis Nr. SNT-A-72-VK (2008 m. Sutartis) priedo Nr.2 punkte Nr. 7, kuriame numatyta statybinių medžiagų išvežimo kaina – 46 Lt/m³, pagrindu. Dėl to sutartis galėjo būti nutraukta tokia pačia rašytine forma.Atsakovui nebuvo žinoma apie sutarties nutraukimą nuo 2010 m. kovo mėnesio, nors Apeliantas tvirtina priešingai. Po to vykusiame šalių susirašinėjime sutarties nutraukimas iš viso neminimas. Tarp šalių kilo nesutarimas tik dėl 7 punkto sąlygos – „paslauga teikiama pagal poreikį“ taikymo.Statybinių atliekų išvežimo sutartis negalėjo būti nutraukta remiantis CK 6.721 str. nuostatomis, nes paslaugų gavėjas faktiškai yra butų savininkai, o ne namo administratorius. Gyventojų pareiga tiesiogiai atsiskaityti už šiukšlių išvežimą numatyta pavyzdinės butų pirkimo-pardavimo sutarties 9.6. punkte.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad teisines nutraukimo pasekmes sukelia ieškovo 2010-08-20 raštas, todėl ieškovas privalo sumokėti už paslaugas, teiktų iki šios datos, dalį. Tuo laikotarpiu, kai pasak apelianto turėjo būti nebetiekiamos atliekų išvežimo paslaugos, nes nebuvo jų poreikio (2010 m. kovo mėn.) atsakovo pastatytuose namuose buvo įrenginėjami net 58 butai. Įrenginėjami butai buvo parduodami su „daline apdaila“, todėl įrenginėjant butus susidarydavo statybinės atliekos. Atsakovo patiektose sąskaitose-faktūrose nurodytų atliekų kiekių apeliantas neginčija. Byloje esančiais įrodymais patvirtintas tiek statybinių atliekų išvežimo poreikis, tiek tokių paslaugų suteikimo faktas ginčo laikotarpiu. Ieškovas nepaneigė minėtų aplinkybių. Gyventojų pareiga tiesiogiai atsiskaityti už šiukšlių išvežimą numatyta pavyzdinės butų pirkimo-pardavimo sutarties 9.6. punkte. Atsakovas informaciją apie parduotus ir įrengtus butus pateikdavo ieškovui. Nei atsakovas, nei kiti butų savininkai nepriėmė sprendimo, jog nebėra poreikio surinkinėti ir išvežti statybines atliekas. Nebuvo priimtas sprendimas CK 4.85 str. nustatyta tvarka dėl atliekų išvežimo paslaugų atsisakymo (Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnis).Teismas neperžengė ginčo ribų ir nepažeidė šalių rungimosi ir dispozityvumo principų, ners atsakovas niekuomet nepripažino susitarimo dėl statybinių atliekų išvežimo nutraukimo bei poreikio paslaugų teikimui nebuvimo. Atsakovas visuomet teigė, kad ieškovo atsisakymas apmokėti už išvežtas statybines atliekas yra neteisėtas. Teismas išnagrinėjo abiejų šalių ieškinio reikalavimus jų neviršydamas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Byla nagrinėjama atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta, todėl apeliacinis teismas nagrinėja bylą tik apeliaciniame skunde išdėstytais pagrindais.

Dėl priešieškinio ribų peržengimo

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyką nustato pačios ginčo šalys. Tai paaiškinama rungimosi ir dispozityvumo civiliniame procese principų taikymu (CPK 12, 13 straipsniai). Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą - ieškininio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Įstatymo ieškovui nenustatyta įpareigojimo ieškininiame pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau nurodyti faktinį ieškinio pagrindą būtina (CPK 135 straipsnis), nes, minėta, tiriant ieškinio pareiškime nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į nurodytas faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje nustatomi faktai, kurių teisinį vertinimą atlieka bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje likviduojama AB „Tauro bankas“ v. UAB „Kaišiadorių agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-101/2001, 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. v. bendrija „Baltupiai“, bylos Nr. 3K-3-725/2001, Teismų praktika 16, p.125-130, ir kt.).

Atsakovas kaip priešieškinio faktinį pagrindą nurodė aplinkybę, kad tarp šalių buvo sudaryta 2008 m. rugsėjo 23 d. buvo pasirašyta Namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo sutartis Nr. SNT-A-72-VK, pagal kurią atsakovas faktiškai teikė daugiabučių namų administravimo paslaugas, kurios išvardintos priede Nr.2, t.y. įskaitant ir statybinių atliekų išvežimo paslaugas. Ieškovas įsipareigojo teikti mokesčių už paslaugas surinkimo paslaugą ir apmokėti kitiems asmenims, kurie buvo pasitelkti paslaugų teikimui. Šiuo atveju atliekų išvežimo paslaugą tiekė pats atsakovas. Ieškovas neneigia, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl atliekų išvežimo, tačiau, ieškovo teigimu žodinis šalių susitarimas dėl atliekų išvežimo paslaugų teikimo buvo nutrauktas žodiniu pranešimu 2010 m. vasario mėnesį.

Tuo tarpu pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys buvo sudarę žodinį susitarimą dėl atliekų išvežimo ir žodinė šalių sutartis dėl paslaugų teikimo buvo nutraukta ieškovo vienašališkai tik 2010 m. rugpjūčio mėn., todėl iki šio termino suteiktos paslaugos turi būti apmokėtos. Ieškovas neįrodė, kad sprendimas neteikti paslaugų buvo priimtas 2010 m. vasario mėn. šalių susitikime. Rašytinis įrodymas pateiktas į bylą apie ieškovo pageidavimą nutraukti sutartį yra datuotas 2010 m. rugpjūčio 20 d., kuriame jis aiškiai nurodo atsisakantis paslaugų. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad žodinė sutartis gali būti vienašališkai nutraukiama žodžiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė priešieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į nurodytas faktines aplinkybes, nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingus faktus. Pirmos instancijos teismas neperžengė priešieškinio reikalavimų ribų, rėmėsi šalių nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir naudodamasis savo diskrecijos teise jas savarankiškai įvertino, todėl priešieškinio faktinio pagrindo ribų neperžengė. Šalių pateiktas teisinis tarpusavio santykių vertinimas (teisinis pagrindas) teismo nesaistė.

Dėl sutarties nutraukimo momento

Tarp šalių kilo ginčas dėl aplinkybės, ar ieškovas 2010 m. vasario mėnesį pakankamai aiškiai išreiškė savo poziciją dėl tolimesnio sutarties tęstinumo negalimumo, nurodydamas, jog nebėra atsakovo teikiamų paslaugų poreikio, ar šis faktas buvo teisiškai reikšmingas nutraukiant atliekų išvežimo paslaugų teikimą. Nors pirmos instancijos teismas nusprendė, kad iki 2010 m. vasario mėnesio ir po to šalis siejo žodinė sutartis, o atsakovas tvirtina, kad šalis siejo rašytinė sutartis, tačiau abi šalys neneigia aplinkybės, kad iki 2010 m. vasario mėnesio atsakovas pagal poreikį teikė statybinių atliekų išvežimo paslaugas, o ieškovas kaip namų administratorius rinkdavo iš butų savininkų mokesčius ir apmokėdavo atsakovui pagal pateiktas sąskaitas už statybinių atliekų išvežimą. Ieškovas laikosi pozicijos, kad jo valia dėl sutarties nutraukimo su atsakovu buvo išreikšta žodžiu 2010 m. vasario mėn. vykusio susitikimo metu ir ši faktą prilygina pranešimui apie sutarties nutraukimą. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas tinkamu sutarties nutraukimu pripažino tik ieškovo 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštą skirtą atsakovui (t. b.l.90), todėl padarė išvadą, jog atsakovui turėtų būti priteistina 10120, 94 Lt suma už statybinių atliekų išvežimą iki 2010 m. rugsėjo 20 d. Atsakovas neprieštaravo šioms teismo išvadoms.

Nors pirmos instancijos teismas padarė išvada, kad šalių sutartis galėjo būti nutraukta tik raštu, o apeliantas laikosi pozicijos, kad pranešti apie sutarties nutraukimą buvo galima ir žodžiu, tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės, nes ieškovui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kad jis 2010 m. vasario mėnesį tinkamai informavo atsakovą apie sutarties nutraukimą (CPK 178 str.). Kitų įrodymų, išskyrus paties ieškovo paaiškinimus, nėra. Atsakovui savo atsikirtimuose neigiant pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo faktą, byloje yra tik vienas neabejotinas rašytinis įrodymas - 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštas, kuriame ieškovas konkrečiai konstatavo poreikio teikti statybinių atliekų išvežimo paslaugą, nes naujakuriai patys privalo vežti statybines atliekas į atitinkamas atliekų priėmimo aikšteles. Apelianto argumentas, kad atsakovas savo 2010-12-02 rašte Nr.S10-235 pripažino sutarties nutraukimą nuo 2010 m. vasario mėnesio, nepagrįstas. Atsakovo 2010-12-02 raštas Nr.S10-235, taikant pažodinį aiškinimo būdą, konkrečiai nepatvirtina, kad 2010 m. vasario mėn. buvo gautas teisines pasekmes sukeliantis ieškovo pranešimas apie sutarties dėl statybinių atliekų išvežimo nutraukimo. Priešingai, rašte konstatuota, kad iki 2010 m. rugpjūčio mėnesio statybinės atliekos į atitinkamas atliekų priėmimo aikšteles nebuvo vežamos ir nebuvo pastatyta atskiro konteinerio statybinėms atliekoms. (t. 1 b.l. 131). Pagal 2008 m. Sutarties priedo Nr. 2 6 punkte šalys susitarė, kad statybinės atliekos bus išvežamos pagal poreikį (t.t. b.l.20). Atsakovo ieškovui pateiktas duomenimis 2011 m. sausio 10 d. neparduotų butų buvo 90 butų, 2010 m. kovo 26 d. teiktais duomenimis neįrengti 58 butai. Ieškovas nepaneigė atsakovo argumentų, kad poreikis ginčijamu 2010 metų laikotarpiu išvežti statybines atliekas iš įrenginėjamų butų buvo ir šis poreikis buvo atsakovo tenkinamas. Atsakovas siuntė ieškovui sąskaitas apmokėjimui už statybinių atliekų išvežimą, kurių ieškovas iki pat 2010 m. rugpjūčio mėnesio negrąžino atsakovui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra kitų įrodymų apie ieškovo įspėjimą atsakovui dėl sutarties nutraukimo, išskyrus ieškovo 2010 m. rugpjūčio 20 d. pranešimą, kuris, atsižvelgiant į pranešime aiškiai ieškovo nurodytą poziciją nebetęsti sutartinių santykių, laikytinas pranešimu dėl sutarties nutraukimo.

Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį. Ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007; 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Teledema“ v. M. P., bylos Nr. 3K-3-476/2013). Taigi kliento teisė sutarties vykdymo metu ir nesant paslaugų teikėjo kaltės vienašališkai nutraukti sutartį pripažįstama pagal įstatymą, ši teisė gali būti siejama su kliento interesų pasikeitimu po paslaugų sutarties sudarymo, kai klientui neišlieka intereso tęsti sutartį ir gauti paslaugas, tuo remdamasis jis pagrįstai turi teisę pasitraukti iš sutarties. Kai naudojasi šia teise klientas, turi būti užtikrinta ir paslaugų teikėjo interesų pusiausvyra, apsaugoti jo turtiniai interesai – pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį nutraukdamas sutartį klientas turi sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią. Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Vilniaus dizaino kolegija v. V. K., bylos Nr. 3K-3-315/2012).

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovo argumentus dėl būtinumo priimti bendraturčių sprendimą dėl paslaugų nutraukimo, nes šiuo atveju administratorius priimtas namą administruoti atitinkamai įsipareigojo ir rūpintis atliekų išvežimu, kurios pateko į komunalinių paslaugų apimtį (Sutarties 1.2.10. punktas).

Atsakovas patyrė 543 eurus bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų, kurios neviršija rekomenduoto maksimalaus Lietuvos advokatūros 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomenduojamų maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB „Santariškių namai“ iš ieškovo AB „City service“ 543 eurus bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme išlaidų.