Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-261-348-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-03-10
Bylos Nr.: A-261-348-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Skirgailė Žalimienė
Atsakovas: Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Pareiškėjas: Vilniaus apygardos vyriausiojo

Kategorijos

11.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
79.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-261-348/2010Procesinio sprendimo kategorija 11.6.2;11.12; 79.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui Martynui Jovaišai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant A. S. (A. S.), R. S. (R. S.) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1,0625 ha žemės sklypo dalį žemės ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) kaime, kurioje yra miškas (10073/10625 miško žemės dalį bendrame 0,23 ha dydžio miško žemės plote); ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui R. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1,0625 ha žemės sklypo dalį žemės ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) kaime, kurioje yra miškas (552/10625 miško žemės dalį bendrame 0,23 ha dydžio miško žemės plote).

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2005 m. vasario 15 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2935 ir Nr. 2.5-01-2936 buvo atkurtos A. S. ir R. S. nuosavybės teisės į jiems tenkantį buvusio savininko F. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 1,0625 ha žemės (A. S. - 1,0037 ha, R. S. – 0,0552 ha) teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Nekilnojamojo turto registre 2005 m. rugsėjo 1 d. minėtų VAVA sprendimų pagrindu buvo įregistruota A. S. ir R. S. nuosavybės teisė į 1,0625 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 0,0695 ha miško žemės. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. TA 0809-16562, 2008 m. rugsėjo 3 d. LR miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0809-0019 ir 2008 m. rugsėjo 2 d. LR miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 255, minėtame žemės sklype yra 0,23 ha valstybinės reikšmės miško žemės.

Pažymėjo, kad LR Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, jog nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal LR piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6 straipsnio 2 ir 4 dalių, 13 straipsnio 1 ir 3 punktus miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat - miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. nuosavybes teisių atkūrimo būdu privačion nuosavybėn jie neperduodami. Taigi VAVA 2005 m. vasario 15 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2935 ir Nr. 2.4-01-2936 atkurdama R. S. ir A. S. nuosavybės teises į nurodytą 1,0625 ha žemės sklypą Vilniaus mieste (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, pažeidė imperatyvias LR Konstitucijos 47 straipsnio, LR miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, LR žemės įstatymo 6 straipsnio, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatas.

Remiantis LR prokuratūros įstatymo 19 straipsniu mano, kad imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams, todėl tokių pažeidimų pašalinimas vertintinas kaip viešasis interesas. Be to, miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (LR Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai) (b. l. 2-4).

Atsiliepimas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad VAVA atsiliepime nurodyta, jog nuosavybės teisių atkūrimas yra tęstinis procesas ir apima eilę veiksmų, kurie turėtų būti ginčijami. Mano, kad šis argumentas yra teisiškai nereikšmingas, kadangi ginčijami VAVA sprendimai yra savarankiški administraciniai aktai ir juos priimant buvo būtinybė vadovautis aukštesnės galios teisės aktais. Pagal LR CK 4.6 straipsnio nuostatas, žemės sklypas yra dalusis daiktas, kurį galima dalinti nekeičiant paskirties, todėl teismo sprendimo pagrindu VAVA galėtų inicijuoti žemėtvarkos schemos pakeitimą.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo teritoriją buvo vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį. Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui, todėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams, remiantis minėta įstatymo nuostata, buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra tęstinis, apimantis visą eilę veiksmų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 4 punktu, bei Žemės ir miškų ūkio ministerijos 2000 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr.108 (2001 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 240 redakcija) patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika, kuria vadovaujantis vykdomi projektavimo darbai, kurių metu buvo suformuoti grąžintini žemės sklypai. Nagrinėjant ginčą reikėtų atsižvelgti į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas ginčo atveju negalėjo būti vykdomas be projektavimo darbų, kurių atlikimas ir įgyvendinimas yra ilgas procesas. Pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų pažeidimų, todėl darytina išvada, kad šioje byloje yra laikomasi pozicijos, kad projektavimo darbai buvo atlikti vadovaujantis galiojančiais tuo metu teisės aktais. Pareiškėjas, pateikdamas teisinius argumentus dėl sprendimų neteisėtumo, nepateikia įrodymų, jog ginčijami sprendimai priimti neteisėtų administracinių aktų pagrindu, todėl nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Pažymėjo, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimą buvo priimami individualūs administraciniai aktai, šiuo atveju, tai nuosavybės teisių atkūrimo sprendimai ir šių aktų panaikinimas dėl priežasčių, visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų bendrųjų teisės principų teisingumo ir protingumo. Pareiškėjas, teikdamas argumentus dėl ginčo objekto, nurodo Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008-09-03 pažymą Nr. TA0809-16562, kurioje nurodoma, kad ginčijama 0,23 ha miško žemės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčijamam žemės sklypui (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra atlikti tikslieji geodeziniai matavimai, pareiškėjas turi nurodyti 10073/10625 ir 552/10625 miško žemės dalis bendrame 0,23 ha miško žemės plote, nurodant konkrečią 0,23 ha buvimo vietą (tikslias koordinates), priešingu atveju sprendimo įvykdyti nebus galimybės. Taip pat pareiškėjas, ginčydamas privačiam asmeniui priklausančio žemės sklypo nuosavybę, turi konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas (pateikti tiksliuosius matavimus), kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos ginančios nuosavybės teises. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnis numato sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, priimtų pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką panaikinimo ar patikslinimo galimybę administracine tvarka ir pareiškėjas nepagrįstai nepasinaudoja įstatyme numatyta galimybe. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata yra tam tikra garantija asmenims, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į neteisėtai nusavintą turtą, jog atkūrus nuosavybės teises, šių teisių ginčijimas pirmiausia turi būti derinamas su tais asmenimis, ir nepavykus išspęsti klausimų administracine tvarka, yra inicijuojamas teismo procesas, dėl kurio visais atvejais gali būti prarastas laikas, bylinėjimosi išlaidos ir kt. (b. l. 47-49).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su pareiškėjo pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miesto miškų vingio girininkijos 60 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 11, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažyma Nr. TA 0809-16562, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas 2008 m. gruodžio 3 d. Nr. P0809-0019 bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. rugsėjo 2 d. aktas Nr. 255 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,23 ha valstybinės reikšmės miško. Žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas VAVA 2005 m. vasario 15 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2935 ir Nr. 2.4-01-2936, t. y. po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 VAVA pateikė valstybinės reikšmės miškų sąrašus bei schemas. Vilniaus apskrities viršininkui buvo žinoma apie rengiamą minėto nutarimo Nr. 2013 projektą, taip pat buvo žinoma, kokie patikslinti miškų plotai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus pagal schemą, nes Vilniaus apskrities viršininkas suderino minėto nutarimo projektą. Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias teisės aktų normas, todėl VAVA 2005 m. vasario 15 d. sprendimai Nr. 2.4-01-2935 ir Nr. 2.4-01-2936 yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais, turi būti taikoma restitucija natūra valstybinės reikšmės mišką grąžinant Lietuvos valstybei.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą patenkino – panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S.“, patikslinto Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 2.3-2036-01, dalį dėl 0,23 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemės, patenkančios į šiuo sprendimu grąžinto 1,0625 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ir Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2936 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui R. S.“, patikslinto Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 2.3-2036-01, dalį dėl 0,23 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemės, patenkančios į šiuo sprendimu grąžinto 1,0625 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teismas nustatė, kad VAVA, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, 2005 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2936 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui R. S.“ atkūrė nuosavybės teises į trečiajam suinteresuotam asmeniui R. S. tenkančią buvusio savininko F. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,0552 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su kitais bendrasavininkiais 0,0552 ha sklypą bendrame 1,0625 ha žemės sklype žemės ūkio veiklai (b. l. 17) bei 2005 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S.“ atkūrė nuosavybės teises į trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. tenkančią buvusio savininko F. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį – 1,0073 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su kitais bendrasavininkiais 1,0073 ha sklypą bendrame 1,0625 ha žemės sklype žemės ūkio veiklai (b. l. 18).

Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 2.3-2036-01 „Dėl Vilniaus apskrities virtininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2936 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui R. S.“ ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S.“ patikslinimo“ patikslino minėtus sprendimus preambulėse vietoje žodžių „(duomenys neskelbtini) kaime“ įrašant žodžius „(duomenys neskelbtini) kaime“, 3 punktuose įrašant žodžius „servitutas – teisė aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujantis daiktas)“ (b. l. 19).

Žemės ūkio paskirties žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)6), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, kurio plotas 1,0625 ha, nuosavybės teise įregistruotas trečiųjų suinteresuotųjų asmenų R. S. (R. S.) ir A. S. (A. S.) vardu Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. vasario 15 d. sprendimų Nr. 2.4-01-2936 ir Nr. 2.4-01-2935 pagrindu (b. l. 15).

Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 1 straipsnio 1 dalies 2 punktu Vilniaus miesto savivaldybei priskirtos Pilaitės, Smalinės, Varnės gyvenamosios vietovės ir Buivydiškių, Gudelių, Salotės, Dvarykščių, Vilkeliškių, Padekaniškių, Kriaučiūnų, Platiniškių, Naujosios, Plytinės, Gineitiškių, Pavilionių gyvenamųjų vietovių dalys, iš viso - 1799,3 ha.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. vasario 20 d. priėmė nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeistas valstybinės reikšmės miško plotų, esančių Vilniaus mieste, dydis ir patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos. Į šiuo nutarimu išplėstų valstybinės reikšmės miško plotų, kaip matyti iš 2008 m. rugsėjo 3 d. Nr. P0809-0019 Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. TA 0809-16562 (b. l. 9-10), pateko ir 0,23 ha valstybinės reikšmės miško plotas, esantis R. S. ir A. S. grąžintame 1,0625 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje. Šiuo metu galioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1308 patvirtintos Vilniaus miesto schemos. Pagal minėtais nutarimais patvirtintas schemas, valstybinės reikšmės miškų ploto dalis iš esmės nebuvo pakeista. Teismas pažymėjo, kad byloje neginčijama aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtinti miškų plotai patenka į dalį ginčo sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

Duomenys apie tai, kokie žemės plotai patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-20 priimtu nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ į Vilniaus mieste esantį 13,99 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotą atsakovui VAVA, kaip matyti iš 2003 m. vasario 18 d. LR aplinkos ministerijos rašto Nr. 12-2-1037 (b. l. 32), buvo pateikti dar iki ginčijamų VAVA 2005 m. vasario 15 d. sprendimų Nr. 2.4-01-2936 ir Nr. 2.4-01-2935 priėmimo. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypus buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimais jau po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Valstybinė miškotvarkos tarnyba 2008 m. rugsėjo 5 d. rašte Nr. 866 LR aplinkos ministerijai nurodė, kad 2008 m.r rugpjūčio 20 d., 2008 m. rugpjūčio 22 d. bei 2008 m. rugsėjo 2 d. atlikus Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje, nustatyta, kad dauguma plotų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad pagal VĮ Registrų centras duomenis nustatyta, kad visų 37 patikrintų žemės sklypų nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimu jau po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 (b. l. 7). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2008 m. spalio 7 d. raštu Nr. (3-4)-D8-8661 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo (b. l. 5-6).

Teismas nurodė, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina LR Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. bei 2006 m. kovo 14 d. nutarimai.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis numato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Tiek ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos žemės įstatymo redakcijos 4 straipsnyje, tiek šiuo metu galiojančios minėto įstatymo redakcijos 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata draudė ir draudžia įsigyti privačion nuosavybėn žemę, priklausančią Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas teigti, jog miestų miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė.

Teismas konstatavo, kad VAVA, 2005 m. vasario 15 d. priimdama sprendimą Nr. 2.4-01-2936 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui R. S.“ atkurti nuosavybės teises į R. S. tenkančią buvusio savininko F. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su kitais bendrasavininkiais 0,0552 ha sklypą bendrame 1,0625 ha žemės sklype žemės ūkio veiklai ir 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S.“ atkurti nuosavybės teises į A. S. tenkančią buvusio savininko F. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su kitais bendrasavininkiais 1,0073 ha sklypą bendrame 1,0625 ha žemės sklype žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, kurio dalis – 0,23 ha patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnį bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius.

Teismas pažymėjo, kad VAVA 2005 m. vasario 15 d. sprendimuose Nr. 2.4-01-2936 ir Nr. 2.4-01-2935, nuosavybės teisės tretiesiems asmenims atkurtos į 1,0625 ha ploto žemės ūkio paskirties žemę, tačiau kaip matyti iš žemės sklypo plano žemės naudmenų eksplikacijos aprašymo, bendrame 1.0625 ha ploto sklype 0.0695 ha sudaro miškas (b. l. 62-63). Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymoje Nr. TA 0809-16562 nurodyta, kad 1,0625 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,23 ha plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre (b. l. 9-10). Atsižvelgiant į tai, kad tik dalis – 0,23 ha – nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu R. S. ir A. S. suformuoto 1,0625 ha bendro žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priskirtina valstybinės reikšmės miško plotui, ginčijami VAVA 2005 m. vasario 15 d. sprendimai Nr. 2.4-01-2936 ir Nr. 2.4-01-2935 naikintini dalyje, kuria natūra grąžintas 0,23 ha žemės sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškui, kitoje dalyje VAVA sprendimas paliktinas nepakeistu.

Atsakovo argumentas, kad ginčo sklypui yra atlikti tikslieji geodeziniai matavimai, todėl turi būti nurodyta miško žemės dalis bendrame 0,23 ha žemės plote, nurodant konkrečią 0,23 ha buvimo vietą (tikslias koordinates), nes priešingu atveju nebus galimybės įvykdyti teismo sprendimą, yra nepagrįstas: teismo sprendime nurodoma, kokia apimtimi naikinami ginčijami sprendimai, o kiti klausimai (matavimai, naujo sklypo plano parengimas ir t. t.) turi būti išspęsti procedūros, taikomos nuosavybės teisių atkūrimo procesui, vykdymo metu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atsakovo argumentą, kad pareiškėjo reikalavimai, atsižvelgiant į LR žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, iš pradžių turėjo būti nagrinėjami administracine tvarka, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi prokuroras nėra žemės reformą kontroliuojanti institucija LR žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies prasme, o Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas suteikia prokurorams įgaliojimus, ginant viešąjį interesą, kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, todėl prokuroras, apskųsdamas VAVA sprendimus tiesiogiai teismui, nepažeidė teisės normose nustatytos minėtų sprendimų apskundimo tvarkos.

III.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia šiom aplinkybėm:

1. Nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo teritoriją buvo vykdomas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Valstybės žinios, 1997, Nr. 65-1558) 5 straipsnio 6 dalį. Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ (Valstybės žinios, 1996 m. gegužės 10 d., Nr. 43-1044) priskirta Vilniaus miestui, todėl nuosavybės teisių, į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę, atkūrimas pretendentams, remiantis minėta įstatymo nuostata, buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje.

2. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra tęstinis, apimantis visą eilę veiksmų. Vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika vykdomi projektavimo darbai, kurių metu buvo suformuoti grąžintini žemės sklypai. Nuosavybės teisių atkūrimas ginčo atveju negalėjo būti vykdomas be projektavimo darbų, kurių atlikimas ir įgyvendinimas yra sudėtinis procesas. Pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų pažeidimų, taigi laikomasi pozicijos, kad projektavimo darbai buvo atlikti vadovaujantis galiojančiais tuo metu teisės aktais.

3. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimą buvo priimami individualūs administraciniai aktai, šiuo atveju, tai nuosavybės teisių atkūrimo sprendimai ir šių aktų panaikinimas dėl priežasčių, visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų bendrųjų teisės principų teisingumo ir protingumo.

Žemesnės instancijos teismas

4. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamam žemės sklypui (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra atlikti tikslieji geodeziniai matavimai, turėtų būti pateikti tokio pat lygio matavimai, kad galima būtų nustatyti ginčo vietą. Teismas nepagrįstai atmetė šį argumentą, nepasisakydamas, jog ginčo žemės sklypų duomenys nekilnojamojo turto registre neatitinka duomenų pateiktų minėtose schemose. Teismas neatsižvelgęs į minėtas aplinkybes, nepagrįstai panaikino 0,23 ha žemės sklypo dalį, suteiktą Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2935 ir 0,23 ha žemės sklypo dalį, suteiktą Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2936, neišsiaiškinęs, kad, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2935 ir 2.4-01-2936 yra atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra A. S. ir R. S. 1,0625 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame kaip teigia pareiškėjas galėtų būti 0,23 ha miško, o ne 0,46 ha (0,23 ha + 0,23 ha).

5. Ginčo žemės sklypams yra atlikti tikslieji geodeziniai matavimai, duomenys nekilnojamojo turto registre neatitinka duomenų pateiktų minėtose schemose. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

6. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata yra tam tikra garantija asmenims, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į neteisėtai nusavintą turtą, jog atkūrus nuosavybės teises, šių teisių ginčijimas pirmiausia turi būti derinamas su tais asmenimis, ir nepavykus išspęsti klausimų administracine tvarka, yra inicijuojamas teismo procesas, dėl kurio visais atvejais gali būti prarastas laikas, bylinėjimosi išlaidos ir kt. todėl pareiškėjas privalėjo pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliaciniu skundu nesutinka iš dalies, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą pakeisti, panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S.“ patikslinto Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 2.3-2036-01, dalį dėl valstybinės reikšmės miško (10073/10625 miško žemės dalį bendrame0,23 ha dydžio miško žemės plote), patenkančio į šiuo sprendimu grąžinto 1,0625 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui R. S.“, patikslinto Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 2.3-2036-01, dalį valstybinės reikšmės miško (552/10625 miško žemės dalį bendrame 0,23 ha dydžio miško žemės plote), patenkančio į šiuo sprendimu grąžinto 1,0625 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

1. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miesto miškų Vingio girininkijos 60 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 11, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451; 2002, Nr. 123-5571) (toliau - Nutarimas Nr. 2013) yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir dalis jo patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažyma Nr. TA 0809-16562, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas 2008 m. rugsėjo 3 d. Nr. P0809-0019 bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. rugsėjo 2 d. aktas Nr. 255 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,23 ha valstybinės reikšmės miško.

2. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai panaikino 0,23 ha žemės sklypo dalį, suteiktą VAVA 2005 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2935 ir 0,23 ha žemės sklypo dalį, suteiktą VAVA 2005 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 2.4-01-1936, kadangi byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra 0,23 ha, o ne 0,46 ha valstybinės reikšmės miško.

3. Nuosavybės teisų atkūrimas buri būti vykdomas, pagal VAVA sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A3-438/2004.

4. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad ginčijami VAVA sprendimai prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, t. y. tiek tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, tiek ir Vilniaus apskrities viršininkui priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ginčo teritorija nuo 1996 m. balandžio 20 d., kai buvo priimtas Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas Nr. 1-1304, buvo priskirta Vilniaus miestui, todėl taikytinas Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalis.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (byla 44/04-10/06) konstatavo kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“, Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad „nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą)“.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A5-1021/2006 konstatavo, kad vien tai, kad detalusis planas buvo suderintas iki Nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, nėra pagrindas keisti miškų plotų ribas ir nurodo, kad tokiu atveju reikia keisti detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas atliekant detalaus plano pakeitimą, įvertinus miško ribas. Taigi, pagal teismų praktiką turėjo būti koreguojamas žemės reformos projektas.

7. Žemės reformos žemėtvarkos projektas tiesiogiai tretiesiems asmenims nesukuria jokių teisių ir pareigų, todėl nagrinėjamu atveju valstybės interesą (viešąjį interesą) pažeidė ginčijami Vilniaus apskrities sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės.

8. Teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos analogiškose bylose (LVAT 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje A63-1679/2008, 2006 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje A8-762/2006, 2006 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje A4-782/2006, 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje A7-1733/2005).

Šalies argumentai

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacini skundą patenkinti iš dalies, pakeičiant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą ir išdėstant jį taip: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2935 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. S. grąžinant natūra 1,0625 ha žemės sklypo dalį, kurioje yra miškas (10073/10625 miško žemės dalį bendrame 0,23 ha dydžio miško žemės plote); panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.5-01-2936 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo R. S. grąžinant natūra 1,0625 ha žemės sklypo dalį, kurioje yra miškas (552/10625 miško žemės dalį bendrame 0,23 ha dydžio miško žemės plote). Kitoje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad:

1. Tai, kad (duomenys neskelbtini) kaimas Vilniaus miestui buvo priskirtas po 1995 m. birželio 1 d., todėl pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnį ir 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisių atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, nepašalina LR Konstitucijos 47 straipsnyje, LR miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, LR žemės įstatymo 4 straipsnyje, LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsniuose įtvirtinto draudimo. Be to, ginčijami sprendimai buvo priimti po 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo.

2. Teisinį pagrindą naikinti neteisėtus VAVA sprendimus suteikia tokio sprendimo prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus. Kreipiantis į teismą dėl ginčijamų neteisėtų sprendimų (jų dalių) dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik VAVA sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendentų nuosavybę į jiems suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms.

3. Miškai yra ne Nekilnojamojo turto, o Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro objektas, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti miškų kadastro tvarkytojo - Valstybinės miškotvarkos tarnybos - pateiktais duomenims. Teismo sprendimas šioje byloje būtų pakankamas pagrindas pakeisti dabar Nekilnojamojo turto kadastre ir registre esančius neteisingus duomenis apie miško plotą ginčo žemės sklype.

4. Teismo argumentai, dėl kurių prokuroras neprivalo naudotis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe prieš kreipdamasis į teismą inicijuoti ginčo nagrinėjimą administracine tvarka, yra teisingi.

Šalies argumentai

5. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pagal teismo sprendimo rezoliucinę dalį kiekvienas iš dviejų ginčijamų VAVA sprendimų panaikintas dalyje dėl 0,23 ha ploto miško žemės, t. y. viso 0,46 ha, kai tuo tarpu pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenis žemės sklype yra 0,23 ha valstybinės reikšmės miško.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, kad su apeliaciniu skundu sutinka iš dalies. Sutinka, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas, nes neteisingai nurodyti miško plotai, esantis žemės sklypuose į kuriuos atkurtos nuosavybės teises.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos ginčas yra dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S.“, patikslinto Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 2.3-2036-01, dalį dėl 0,23 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemės, patenkančios į šiuo sprendimu grąžinto 1,0625 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2936 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui R. S.“, patikslinto Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 2.3-2036-01, dalį dėl 0,23 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemės, patenkančios į šiuo sprendimu grąžinto 1,0625 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas šioje byloje skundžiamus sprendimus, pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnį bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius.

Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Apeliacinis skundas grindžiamas fakto nustatymo bei teisės taikymo ginčo santykiams nesutikimo argumentais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Byloje nėra nuginčyta ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti duomenys patvirtina, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miesto miškų Vingio girininkijos 60 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 11, ir dalis jo patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažyma Nr. TA 0809-16562, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas 2008 m. rugsėjo 3 d. Nr. P0809-0019 bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. rugsėjo 2 d. aktas Nr. 255 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,23 ha valstybinės reikšmės miško.

Ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Tokiu būdu atsakovui priimant šioje byloje ginčijamą sprendimą galiojo aukštesnės galios teisės aktas, tai yra minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013, kuris draudė atkurti nuosavybes teises į ginčo žemės sklypą, nes sklypas buvo Vilniaus miesto teritorijoje ir jo dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams.

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra jos išimtinė nuosavybė. Konstitucinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu nustatyta, kad valstybė išperka miškus, kurie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymą, 2010 m. sausio 25 d. nutartimi konstatavo (administracinė byla A525–19/2010), kad ši norma „yra imperatyvi ir aiškiai nustato, kad tam tikras sąlygas atitinkantys miškai yra išperkami. Šioje nuostatoje yra vartojama bendrinė sąvoka „miškas“, kurios definicijos Atkūrimo įstatymas atskirai nepateikia ir jos konkrečiai nesusieja su iki nacionalizacijos ir jos metu buvusiu ar sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu esamu mišku atitinkamame žemės sklype. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymo sritis apima ir tą mišką, kuris šio įstatymo 4 straipsnyje yra įvardijamas kaip „žemė, apaugusi mišku“. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, taikant Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį turi būti vadovaujamasi bendruoju miško apibrėžimu, esančiu Miškų įstatyme, ir būtent jo pagrindu sprendžiama, ar tam tikra teritorija yra valstybės išperkamas miškas. Todėl Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis, kurios taikytinos visiems atvejams, kai teritorija, į kurią numatoma atkurti nuosavybės teises, atitinka miško sąvoką pagal Miškų įstatymą. Kitaip tariant, nėra teisiškai reikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos ar susiformavo jau po jos. Jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius.

Išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinos visais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos į turtą, kuris sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu yra miškas Miškų įstatymo prasme, iš esmės pagrindžia ir Konstitucijos bei Miškų įstatymo nuostatų analizė“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose ir analogiškose bylose. Keisti nustatytos praktikos nėra pagrindo, todėl esant šioms aplinkybėmis šioje byloje taikytinos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties (administracinė byla A525–19/2010) nuostatos, nes bylos iš esmės yra analogiškos.

Tokiu būdu pagrįstai pripažinta, kad atsakovo sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą kuriame yra valstybinės reikšmės miškas yra neteisėti iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir tai yra pagrindas jį panaikinti (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas prašė panaikinti 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1,0625 ha žemės sklypo dalį žemės ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) kaime, kurioje yra miškas (10073/10625 miško žemės dalį bendrame 0,23 ha dydžio miško žemės plote); ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui R. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 1,0625 ha žemės sklypo dalį žemės ūkio veiklai (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) kaime, kurioje yra miškas (552/10625 miško žemės dalį bendrame 0,23 ha dydžio miško žemės plote).

Pareiškėjas neprašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 2.3-2036-01, todėl pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai panaikindamas šį įsakymą nepaisė pateikto skundo reikalavimo ribų ir nepagrįstai panaikino įsakymą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su šalių argumentais, kad teismo sprendimas nėra tikslus dalyje dėl patenkančio į grąžintą žemės sklypą miško ploto, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos tesimo sprendimas keistinas.

LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 16 punktu nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos pažymėjus grąžinamo žemės sklypo ribas žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinus jį vietovėje. Todėl sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti naikinami pilnai, o ne dalyje, nes sklypas nuosavybės atkūrimui turi būti formuojamas iš naujo ir turi būti priimtas naujas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią laisvą žemės sklypą.

Panaikinus sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti tęsiama pretendentų pasirinktu būdu, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad nuosavybės teisių atkūrimo galimybės turėjo būti administracine tvarka aptartos iki sprendimų panaikinimo, yra nepagrįstas.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo naikinti nėra pagrindo, keičiama tik sprendimo rezoliucinė dalis. Todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. S.“ grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 1,0625 ha žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio veiklai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2935 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui R. S.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise 1,0625 ha žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio veiklai.

Nutartis neskundžiamas.

TeisėjaiStasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė