Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-148-606/2017

Teisėja Dalia Zimantienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42842-2015-1

2017 m. spalio 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Editos Lapinskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Mariaus Mauriaus ir nuteistojo M. S. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S., gim. (duomenys neskelbtini), nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį penkerių (5) metų laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – dešimties (10) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta penkerių (5) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. kovo 26 d.

Iš M. S. priteista A. L. įmonei 20448 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai D. L. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

V. M., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam byla išskirta, ir su kitais nenustatytais asmenimis, panaudodami nešaunamąjį ginklą, apiplėšė A. L. įmonei priklausančią juvelyrinę parduotuvę ir pagrobė didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2015 m. rugpjūčio 1 d. ryte, tikslesnis laikas nenustatytas, jis bei asmuo, kuriam byla išskirta, ir du nenustatyti asmenys automobiliu iš (duomenys neskelbtini) atvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur (duomenys neskelbtini) namo kieme pasidėję atsivežtus du dviračius, iš anksto numatę juos panaudoti pasitraukiant iš suplanuoto įvykdyti nusikaltimo padarymo vietos, nenustatyto asmens liepimu, M. S. su asmeniu, kuriam byla išskirta, nuėję apžvalgė nusikaltimo padarymo vietą – A. L. įmonei priklausančią juvelyrinę parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini). Po to M. S. su asmeniu, kuriam byla išskirta, grįžo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, to paties nenustatyto asmens liepimu, M. S. pasiėmė krepšį ir kirvį, o asmuo, kuriam byla išskirta, paėmė dujų balionėlį – jis laikytinas nešaunamuoju ginklu, ir 2015 m. rugpjūčio 1 d., apie 14.10 val., atsivežtais dviračiais nuvažiavo prie minėtos, iš anksto apsižiūrėtos A. L. įmonei priklausančios juvelyrinės parduotuvės, kur pastariesiems įėjus į šią parduotuvę, asmuo, kuriam byla išskirta, dujų balionėliu papurškė pardavėjai D. L. į veidą, taip atimdamas galimybę jai priešintis, o tuo metu M. S. kirviu tyčia išdaužė parduotuvės prekybos salėje esančių aštuonių bendros 200 Eur vertės virtinų stiklus, iš minėtų vitrinų pagrobė A. L. įmonei priklausančius vienuolika bendros 209 Eur vertės vitrininių prekių, o taip pat minėtai įmonei priklausančius šiuos juvelyrinius dirbinius, t. y. bendros 15795 Eur vertės 481 vnt. 2018,28 gramų bendro svorio sidabrinių žiedų, bendros 2894 Eur vertės 32 vienetus 361,74 gramų bendro svorio sidabrinių grandinėlių, bendros 1759 Eur vertės 32 vienetus 175,91 gramų bendro svorio sidabrinių apyrankių. Tokiais veiksmais M. S. tyčia sunaikino A. L. įmonei priklausantį 200 Eur turtą ir pagrobė turto už 20657 Eur.

V. M. buvo kaltinamas, tačiau išteisintas dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su M. S., su asmeniu, kuriam byla išskirta, ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudodami nešaunamąjį ginklą, apiplėšė A. L. įmonei priklausančią juvelyrinę parduotuvę ir pagrobė didelės vertės svetimą turtą, tai yra V. M. įkalbėjus M. S. atidirbti už neva pastarojo turimą skolą, o šiam sutikus, 2015 m. rugpjūčio 1 d. ryte, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, M. S., asmuo, kuriam byla išskirta, ir du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys automobiliu iš (duomenys neskelbtini) atvažiavę į (duomenys neskelbtini), kur (duomenys neskelbtini) namo kieme pasidėję atsivežtus du dviračius, iš anksto numatę juos panaudoti pasitraukiant iš suplanuoto įvykdyti nusikaltimo padarymo vietos, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens liepimu, M. S. su asmeniu, kuriam byla išskirta, nuėję apžvalgė nusikaltimo padarymo vietą – A. L. įmonei priklausančią juvelyrinę parduotuvę ,, (duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini). Po to M. S. ir asmuo, kuriam byla išskirta, grįžo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, to paties ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens liepimu, M. S. pasiėmė krepšį ir kirvį, o asmuo, kuriam byla išskirta, dujų balionėlį – jis laikytinas nešaunamuoju ginklu, 2015 m. rugpjūčio 1 d. apie 14.10 val., atsivežtais dviračiais nuvažiavo prie iš anksto apsižiūrėtos A. L. įmonei priklausančios juvelyrinės parduotuvės, (duomenys neskelbtini), kur jiems įėjus į minėtą parduotuvę, asmuo, kuriam byla išskirta, minėtu dujų balionėliu papurškė pardavėjai D. L. į veidą, taip atimdamas galimybę jai priešintis, o tuo metu M. S. kirviu tyčia išdaužė parduotuvės prekybos salėje esančių aštuonių bendros 200 Eur vertės vitrinų stiklus, iš minėtų vitrinų pagrobė A. L. įmonei priklausančius vienuolika bendros 209 Eur vertės vitrininių prekių padėklų, o taip pat minėtai įmonei priklausančius šiuos juvelyrinius dirbinius, t. y. bendros 20448 Eur vertės sidabrinių žiedų ir grandinėlių. Dėl tokių veiksmų buvo kaltinamas tyčia sunaikinęs A. L. įmonei priklausantį 200 Eur turtą ir pagrobęs turto už 20657 Eur.

Nuteistasis M. S. prašo atsižvelgti į jo parodymus, kad jis davė ne melagingus, o teisingus parodymus ir išnagrinėti jo bylą iš naujo bei nustatyti visus kaltus asmenis, kurie šiuo metu yra laisvėje ir jaučiasi nebaudžiami.

Apeliaciniame teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis V. M., jo gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis M. S. savo apeliacinio skundo visa apimtimi nebepalaikė, prašė sušvelninti paskirtą bausmę, jo gynėjas advokatas V. Šerlinskas palaikė nuteistojo M. S. nuomonę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).

Prokuroro M. Mariaus apeliaciniu skundu ginčijamas įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių, susijusių su V. M. išteisinimu, nustatymas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. S. jokių konkrečių prašymų sau nepareiškė, tačiau iš M. S. apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nori, jog dėl plėšimo, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo būtų nustatyti ir kiti kalti asmenys bei jie būtų nubausti.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Teisiamajame posėdyje išteisintasis V. M. kaltės dėl juvelyrinės parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ apiplėšimo nepripažino taip pat, parodė, kad 2015 m., prieš juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą, (duomenys neskelbtini) mieste atsitiktinai buvo sutikęs iš anksčiau pažįstamą M. S., jis buvo su jam nepažįstamu D.. Su M. S. pabendravo bendromis temomis apie tai, kas ką veikia, kaip gyvena. V. M. pasakė, kad jis dirba, gyvena pas draugę (duomenys neskelbtini), už bibliotekos. Jie V. M. paklausė, ar galėtų ką nors nuveikti, o V. M. atsakęs, kad nori ramiai gyventi, papasakojo, kad važiuos į vestuves. V. M. teigimu, jis atvyko pas I. T. prieš kokias tris dienas iki vestuvių. 2015 m. rugpjūčio 1 d. jis ruošėsi vykti į vestuves, kai į I. T. namus, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atėjo D. ir pasakė, kad jam sugedo automobilis, išsikrovė telefonas ir paprašė telefono pakrovėjo tam, kad galėtų pasikrauti telefoną ir su kažkuo susisiekti. V. M. iš namo atnešė D. telefono kroviklį ir parodė, kur pavėsinėje jis galėtų pasikrauti telefoną, taip pat pasakė jam, kad jis išvažiuoja į vestuves, parodė, kur gali palikti kroviklį. Grįžęs namo po vestuvių iškilmių bažnyčioje, V. M. rado D. pavėsinėje, jis buvo pasimetęs, prašė paskambinti į autobusų stotį ir paklausti, ar yra autobusas važiuosiantis į (duomenys neskelbtini), tačiau tokio nebebuvo. I. T., V. M. prašymu, leido D. nakvoti savo namuose, o jis su I. T. išvyko į vestuvių balių. V. M. grįžo apie 5 val. ryto. Atsikėlęs apie 9 val. ryto, pavėsinėje pamatė sėdintį D., jis kažką valgė, buvo primėtyta šiukšlių. Kai atėjo I. T., D. paklausė, ar galėtų jį pavežti iki kokio nors miesto, iš kurio autobusu galėtų nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini). I. T. jį išvežė į (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 125–127).

2016 m. sausio 26 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis nuteistasis M. S. parodė, kad V. M. jis sutiko (duomenys neskelbtini), kur V. M. „perdavė“ jį „S.“. M. S. teigimu, jis buvo skolingas V. M., todėl V. M. pareikalavo pinigų arba už juos atidirbti. Iš Rokiškio, sidabrinės spalvos automobiliu BMW, jis, O. ir „S.“ atvažiavo į (duomenys neskelbtini), kur iš O. namų paėmė dviračius. Iš (duomenys neskelbtini) važiavo į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), prie kolektyvių sodų, laukė, O. telefonu tarėsi, kad atvažiuotų dar kiti asmenys. Atvažiavus kitam automobiliui, O. persėdo į jį. Važiavo patikrinti, ką plėšti – juvelyrinę parduotuvę ar lombardą. Tada, M. S. teigimu, jis iš D. ir O. sužinojo, kad reikės plėšti parduotuvę. „Fazendoje“ išsikrovė su savimi atsivežtus dviračius, tašę, kirvį, kurį (duomenys neskelbtini) padavė organizatorius O.. Kad O. organizatorius, M. S. suprato iš to, kad jis O. ir „S.“ sakė, kad jeigu pavyks, „atvažiuosit į (duomenys neskelbtini) į rezidenciją ir atsiskaitysime“. Iš „fazendos“ iki juvelyrinės parduotuvės su bendrininku nuvažiavo atsivežtais dviračiais. „S.“ liko „fazendoje“. Po apiplėšimo M. S. ir jo bendrininkas grįžo į „fazendą“, kur laukė „S.“. Iki 20 val. buvo rūsyje, po to nuėjo į namo vidų ir laukė, kol atvažiuos automobilis iš (duomenys neskelbtini). Apie 21 val. atvažiavo Karolis ir vyras pravarde „M.“, jie parvežė jį ir bendrininką į (duomenys neskelbtini), drabužius „S.“ liepė palikti fazendoje. Kai jis išvažiavo į (duomenys neskelbtini), juvelyriniai dirbiniai liko (duomenys neskelbtini) su „S.“ (t. 4, b. l. 87–89).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis papildomai M. S. parodė, kad po juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo rūsyje pasislėpė „S.“ nurodymu, iš rūsio jį ir jo bendrininką išleido „S.“ ir palydėjo į namą, iš jo apie 21 val. išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Name nieko daugiau nebuvo, V. M. nematė, bet, kai po plėšimo buvo rūsyje, girdėjo iš pavėsinės sklindantį jo balsą. M. S. teigimu, jis plėšimą padarė iš baimės, nes jam grasino V. M.. Jokio atlygio iš plėšimo negavo, V. M. pasakė, kad „nusirašė jo 1000 litų skolą (t. 4, b. l. 102–104).

Apklaustas kaip įtariamasis pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis M. S. parodė analogiškas įvykio aplinkybes, teigė, kad plėšimą padarė, nes jam grasino V. M., o po plėšimo grasino dar ir O. bei O. (t. 4, b. l. 108–110).

Teisiamajame posėdyje nuteistasis M. S. iš esmės parodė analogiškai kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, tik pakeitė parodymus dėl to, kad su D. susitiko ne tą pačią dieną, kai susitiko su V. M., be to, tvirtino pamelavęs, jog yra skolingas V. M., nes nenorėjo būti nuteistas vienas, t. y. parodė, kad 2015 m. liepos pabaigoje prie jo automobiliu privažiavo V. M., įsėdęs pas jį į automobilį pradėjo kalbėtis, V. M. prižadėjo jam padėti. Po kelių dienų paskambino V. M. ir pasakė, kad jam (M. S.) paskambins vienas žmogus, jis padės. Kitą dieną, apie 7 val. ryto M. S. sulaukė skambučio iš D.. M. S. teigimu, kai jis sužinojo, jog bus vykdomas apiplėšimas, jis pasakė, kad to daryti nenori, bet jam buvo pagrasinta, todėl išsigandęs, bijodamas dėl savo artimųjų, plėšime dalyvauti sutiko. M. S. patvirtino, kad po įvykdyto plėšimo, jį ir bendrininką D. paslėpė prie namo pavėsinėje esančiame rūsyje ir rūsį užklojo kilimu. M. S. teigimu, jis nežinojo, kad tame name gyvena V. M.. Įvykio dieną jis V. M. sutikęs nebuvo, kaip ir kurią parduotuvę apiplėšti nurodė O. su D.. Būdamas rūsyje, po kažkiek laiko išgirdo D. ir V. M. balsus, buvo klausiama, kaip pasisekė. M. S. suprato, kad buvo klausiama apie įvykdytą apiplėšimą, tolimesnio pokalbio negirdėjo. Vėliau D. atidarė rūsio dangtį ir pasakė, kad gali eiti į namą ir jame turės pabūti iki tol, kol atvažiuos paimti. D. sakė, kad viskas neblogai pavyko, V. M. buvo atvažiavęs, jis tuos dirbinius matė, dirbinių kiekis nemažas, tik gailėjosi, jog vien tik sidabriniai dirbiniai, kurių kiekis 2 kg 100 g. Apie 21 val. pasirodė angliško varianto „Volkswagen Passat“ automobilis, jame buvo du jauni asmenys – vieno vardas lyg ir K., o kitą vadino „M.“. Jie parvežė jį ir jo bendrą į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pasitiko lyg ir V. (V.). Jis davė kitą pasą ir pasakė, kad pasinaudojant duotu pasu užsiregistruotų viešbutyje. Tai buvo G. G. asmens dokumentas. Kitą dieną apie 9 val. pasirodė O., o apačioje laukė V. (V.). Tada nuvyko į autobusų stotį, jam (M. S.) nupirko bilietą į (duomenys neskelbtini), o jo bendrui į (duomenys neskelbtini). Išvažiuojant iš (duomenys neskelbtini) D. ir V. (V.) jam (M. S.) vėl pagrasino, kad jeigu kam nors papasakos apie šitą nusikaltimą, su juo ir jo artimaisiais bus susidorota (t. 6, b. l. 96–100).

Tam, kad dar kartą būtų patikrintos tiek nuteistojo M. S., tiek ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros M. Mauriaus apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, susijusios su galbūt išteisintojo V. M. dalyvavimu juvelyrinės parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ apiplėšime, apeliacinės instancijos teismas 2017 m. birželio 8 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka ir atliko įrodymų tyrimą (t. 6, b. l. 194).

Apeliaciniame teismo posėdyje išteisintasis V. M., pasinaudodamas įstatymo jam suteikta teise, parodymus duoti atsisakė (t. 7, b. l. 6).

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis M. S. patvirtino, kad po pokalbio su V. M., jam paskambino D., jis pasiūlė užsidirbti, tačiau nesakė, kad reikės dalyvauti apiplėšime. Po to susitikimo su V. M. jo daugiau nematė, su juo susitikęs nebuvo. Visi atvažiavo į sodų bendriją (duomenys neskelbtini) D. nurodymu. Būdamas rūsyje po lauke esančia pavėsine, girdėjo D. ir dar kažkieno balsą, tačiau, kieno tai buvo balsas, nuteistasis M. S. neparodė (t. 7, b. l. 4–6).

Iš aptartų išteisintojo V. M. parodymų visumos nustatyta, kad jis savo kaltės dėl juvelyrinės parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ apiplėšimo nepripažino visiškai, neigė ir tą aplinkybę, jog jis pažinojo D. ir, kad per jį su D. susipažino ir nuteistasis M. S..

Apeliaciniame skunde prokuroras M. Maurius tvirtino, kad skundžiamame nuosprendyje teismo išdėstyti motyvai yra prieštaringi, nes nuteistojo M. S. parodytomis aplinkybėmis dėl juvelyrinės parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ apiplėšimo teismas tikėjo, o dėl išteisintojo V. M. veiksmų nuteistojo M. S. parodymus patikimais nepripažino. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje nuteistasis M. S., be jau aptartų parodymų, susijusių su V. M. veiksmais, išsamiai parodė ir visas su juvelyrinės parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ apiplėšimu susijusias aplinkybes, t. y. kur gavo nusikaltimo įrankius, kaip ir su kokiais asmenimis nuvyko į nusikaltimo vietą, kas apžiūrėjo apiplėšimo objektą, kokiu būdu jis buvo apiplėštas, kas kartu su juo dalyvavo apiplėšime ir panašiai, savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat atpažino ir nusikaltimo įrankius, asmenį, kartu su juo apiplėšusį juvelyrinę parduotuvę (t. 4, b. l. 108–110, 102–104, 87–89, 178, 159–160, 161–163, 164–165, 92–96, t. 6, b. l. 96–100), todėl pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas M. S. už juvelyrinės parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ apiplėšimą, pagrįstai ir teisėtai rėmėsi nuteistojo M. S. parodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame bei apeliaciniame teismo posėdžiuose nuteistasis M. S. vienodai parodė ir dėl to, kad jis anksčiau D. („S.“) nepažinojo, su D. susitiko būtent per išteisintąjį V. M.. Tik, kaip jau buvo aptarta, 2016 m. sausio 26 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis M. S. parodė, kad V. M. jį „perdavė“ „S.“ (D.) tą pačią dieną, t. y. susitikimo su V. M. metu, o vėlesnių apklausų metu nuteistasis M. S. parodė, kad D. jam paskambino kitą dieną po pokalbio su išteisintuoju V. M.. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis M. S. parodė, kad apiplėšimą padarė dėl to, jog buvo skolingas V. M., V. M. po padaryto plėšimo „nurašė“ jam skolą, vėliau tvirtino, kad parodymus dėl skolos V. M. išgalvojo pats.

Pažymėtina, kad iš aptartų nuteistojo M. S. išsamių parodymų visumos nėra pagrindo abejoti tuo, kad būtent išteisintasis V. M. supažindino nuteistąjį M. S. su „S.“ (D.), kad būtent D. žinojo, kur (duomenys neskelbtini) yra apsistojęs V. M., nes, kaip ir nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, nėra pagrindo tikėti tuo, kad V. M. įsileido į namą nepažįstamą asmenį D., o M. S., būdamas taip pat toje pačioje vietoje, kurį, V. M. parodymais, jis pažinojo, su V. M. net nesusitiko. Juolab kad, išteisintasis V. M. neparodė, kad D. būtų nurodęs ir tikslų adresą (duomenys neskelbtini). Dėl šių priežasčių kartu nėra pagrindo netikėti nuteistojo M. S. parodymais ir dėl to, kad būtent D. nurodė, į kurią vietą (duomenys neskelbtini) važiuoti, kur apsistoti apiplėšus juvelyrinę parduotuvę, be to, kad būtent D. paslėpė M. S. ir jo bendrininką rūsyje, esančiame po pavėsine, tačiau šios nuteistojo M. S. nurodytos aplinkybės visiškai nepatvirtina fakto, kad išteisintasis V. M. bendrininkavo apiplėšiant juvelyrinę parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“. Tai, jog, esant šioms aptartoms aplinkybėms, išteisintasis V. M. bendrininkavo apiplėšiant juvelyrinę parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, yra tik niekuo neparemta prielaida.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą (kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį) apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, t. y. savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

Kaip jau buvo minėta, iš aptartų nuteistojo M. S. parodymų visumos nustatyta tik tai, kad išteisintasis V. M. supažindino M. S. su D., tačiau nuteistasis M. S. nė vienos apklausos metu neparodė, kad V. M. būtų pasakęs, jog supažindino jį su D. dėl to, kad turės bendrininkauti apiplėšiant juvelyrinę parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“. Tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek iš teisiamajame bei apeliaciniame teismų posėdžiuose duotų ir aptartų nuteistojo M. S. parodymų nustatyta, kad susitikęs su D., M. S. dar net nežinojo kur važiuos ir ką veiks. Nuvažiavę su D. į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). susitiko su O. ir savo bendrininku (R. R.), be to, susitiko dar ir su O., jis padavė R. R. kirvį, o O. 50 Eur. O., D. ir R. R. sukrovė į automobilį du dviračius. Nuvažiavę į (duomenys neskelbtini) sustojo kolektyviniuose soduose. O. su D. išvažiavo, o jis su bendrininku R. R. liko laukti. Ir tik grįžus O. ir D., jau būnant (duomenys neskelbtini), buvo nuspręsta, kokią parduotuvę apiplėšti. Kai M. S. su bendrininku R. R. važiavo apiplėšti parduotuvę, D. liko kolektyviniame sode, o O. išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Po apiplėšimo sugrįžę į kolektyvinį sodą, rankinę su juvelyriniais dirbiniais atidavė D., D. uždarė juos rūsyje ir liepė laukti. Vėliau D. jį ir bendrininką iš rūsio išleido, liepė eiti į namą ir laukti, kol atvažiuos automobilis. Kaip jau buvo aptarta, nuteistasis M. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje parodė ir tai, kad, jam būnant su bendrininku rūsyje, jis girdėjo iš pavėsinės sklindantį V. M. ir D. balsus, tačiau M. S. jų pokalbio viso turinio negirdėjo, todėl akivaizdu, kad iš to, jog V. M. klausė, kaip pasisekė, M. S. tik subjektyviai galėjo suprasti, kad buvo klausiama apie įvykdytą apiplėšimą, ir ši prielaida negali būti patikimas įrodymas, kad V. M. iš tikrųjų ir kalbėjo apie padarytą apiplėšimą. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog nusikaltimo padarymo dieną jis bendravo su D., kaip jau buvo aptarta, teisiamajame posėdyje neneigė ir pats išteisintasis V. M., teigdamas, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d., kai jis ruošėsi vykti į vestuves, būtent tada atėjo D. ir pasakė, kad jam sugedo automobilis, išsikrovė telefonas ir paprašė telefono pakrovėjo tam, kad galėtų pasikrauti telefoną ir su kažkuo susisiekti, be to, I. T. sutikimu leido jam ir pernakvoti. Teisiamajame posėdyje liudytoja I. T. šią aplinkybę patvirtino, taip pat parodė, kad ryte ji vežė pasilikusį nakvoti vyriškį į (duomenys neskelbtini), nes iš (duomenys neskelbtini) nebuvo tiesioginio autobuso į (duomenys neskelbtini). Jis išvykdamas susikrovė kažkokias šiukšles nuo stalo, nes matėsi, kad jis vakarykščiai kažką valgė. Vežant vyriškį, buvo sustoję prie miškelio, nes šis norėjo į tualetą. Iš miškelio šis grįžo be maišelio (t. 4, b. l. 114–115). Apeliaciniame teismo posėdyje liudytoja I. T. parodė analogiškai, tačiau neprisiminė, ar pas ją nakvojęs V. M. pažįstamas vežėsi su savimi kokius nors daiktus. Be to, liudytoja parodė, kad pavėsinėje esantis rūsys nėra matomas pašaliniam asmeniui. Tačiau pažymėtina, kad bylos duomenys nepatvirtinta aplinkybės, kad rūsį D. parodė būtent V. M., o ne D., būdamas I. T. namuose, jį surado pats. Be to, byloje nėra jokių patvirtinančių duomenų apie tai, kad sustojus miškelyje, D. išmetė maišelį su rūbais, o ne šiukšlėmis. Kartu pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog išteisintasis V. M. leido būti D. I. T. name, taip pat savaime neįrodo fakto, kad jis bendrininkavo apiplėšiant juvelyrinę parduotuvę. Kaip jau buvo nustatyta ir aptarta, nuteistasis M. S. nė karto neparodė, kad ketindamas jam padėti ir supažindindamas su D., išteisintasis V. M. kartu nurodė, jog reikės dalyvauti apiplėšime, arba kad, jis turės vykdyti jam paskambinusio ar kito asmens nurodymus, būtų davęs jam kokius nors nusikaltimui daryti įrankius ar panašiai. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad išteisintasis V. M. įkalbėjo M. S. atidirbti už neva skolą, t. y. padaryti nusikaltimus, o kartu jų padaryme dalyvavo ir pats. Akcentuotina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. S. parodydamas, kad jis plėšimą padarė, nes jam grasino V. M. dėl skolos, kartu parodė ir tai, kad jam po nusikaltimo padarymo grasino dar ir O. bei O.. Be to, M. S. suprato, kad nusikaltimo organizatorius buvo O. (t. 4, b. l. 87–89, 108–110).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Šiuo atveju buvo išnaudotos visos galimybės tam, kad būtų pašalinti byloje esantys prieštaravimai, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada bei konstatuoja, kad įrodymų, kuriais remiantis galima neabejotinai pripažinti išteisintojo V. M. kaltę šioje baudžiamojoje byloje, nėra. Todėl V. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, pagrįstai ir teisėtai.

Kaip jau buvo minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis M. S. prašė jo bylą išnagrinėti iš naujo bei nustatyti ir kitus kaltus asmenis bei juos nubausti. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis M. S. savo apeliacinio skundo kaip ir nebepalaikė, tačiau prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Kadangi šiuo atveju nuteistojo M. S. apeliacinis skundas labai abstraktus, jis iš esmės prašė iš naujo išnagrinėti jo bylą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visgi tikslinga patikrinti ir nuosprendžio dalies, susijusios su nuteistajam paskirta bausme, pagrįstumą ir teisėtumą.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistojo M. S. asmenybę, atsakomybę lengvinančią (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei net dvi sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 13 punktai). Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nuteistasis M. S. anksčiau teistas net 7 kartus, iš jų daugiausia už tokio pat pobūdžio tyčinių savanaudiškų nusikalstamų veikų padarymą (BK 178, 180 straipsniai) bei kitus tyčinius nusikaltimus (t. 4, b. l. 16–24), teistumui neišnykus, skundžiamu nuosprendžiu jis vėl nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį už tyčinių savanaudiškų nusikalstamų veikų, nukreiptų prieš vieną esminių, prigimtinių įstatymo saugomų teisių – asmens teisę į nuosavybę, padarymą, priskiriamų nesunkių ir sunkių (BK 11 straipsnio 3, 5 dalys) nusikaltimų kategorijai, be to, baustas administracine tvarka ne tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, bet taip pat ir už vagystes (t. 4, b. l. 11–15). Pažymėtina, kad nuteistojo M. S. ankstesni teistumai ir baustumai už administracinius teisės pažeidimus charakterizuoja jį kaip asmenį, linkusį nesilaikyti įstatymų, daryti nusikaltimus ir administracinius teisės pažeidimus. Be to, akcentuotina, kad nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, M. S. padarė praėjus vos dviem savaitėm po to, kai buvo paleistas iš pataisos namų atlikęs bausmę (t. 4, b. l. 23). Tai, jog M. S. visiškai jokių išvadų dėl savo elgesio nedaro, savo elgesio kritiškai nevertina, savanaudiškų nusikaltimų darymas tapo jo gyvenimo būdu ir vienu iš pragyvenimo šaltinių, jis pasitaisyti ir gyventi visuomenei priimtiną gyvenimo būdą nelinkęs, patvirtina ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno pateikti duomenys, kad M. S. niekur nedirba, darbo biržoje nesiregistruoja (t. 4, b. l. 6).

Siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti M. S. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. S. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, pagrįstai ir teisėtai paskyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis, atsižvelgus net į dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir tik vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei kitas aptartas nuteistąjį neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, yra mažesnis negu BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės dydžio vidurkis. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį jam paskirta dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis taip pat mažesnis negu BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės dydžio vidurkis, todėl švelninti paskirtas bausmes dar labiau nėra jokio pagrindo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės M. S. subendrintos apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnę.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nenaikintinas ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Mariaus Mauriaus ir nuteistojo M. S. apeliacinius skundus atmesti.