- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-18
- Bylos Nr.
- A-469-1406-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Sigita Rudėnaitė (pran.), Algirdas Taminskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Naujapilė“
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
- Kategorijos
- 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko,
dalyvaujant pareiškėjo atstovams V.G., adv. R.L.
atsakovo atstovui R.Č.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Naujapilė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Naujapilė“ skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja UAB "Naujapilė" kreipėsi į teismą su skundu (b.1. 3-6), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - VSDFV) 2005-12-06 sprendimą Nr.(9.8)-I-7772 "Dėl prašymo nurašyti įmokų ir delspinigių įsiskolinimą ir nutraukti priverstinį skolos išieškojimą", nutraukiant priverstinio išieškojimo procedūrą 89 205 Lt nesumokėtų socialinio draudimo įmokų bei 59 764 Lt šių įmokų delspinigių, suėjus skolos priverstinio išieškojimo senaties terminui. Pareiškėjos manymu, skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėja nurodė 2005-11-02 prašymą Nr.5s-26 grindusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punktu. Pareiškėja pažymėjo, jog pagal įstatymą priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įsigaliojimo dienos (2005-01-01), kaip nurodoma skundžiamame sprendime, o nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. UAB "Naujapilė" nesumokėtoms socialinio draudimo įmokoms, priskaičiuotoms iki 2000-10-01, 2005-11-02 prašymo padavimo dieną neabejotinai buvo suėjęs priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas, todėl, pareiškėjos manymu, VSDFV skolą privalėjo nurašyti. Pareiškėja skunde taip pat rėmėsi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004-11-29 nutartimi administracinėje byloje Nr.A15-976/2004. UAB "Naujapilė" pabrėžė, kad įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondą mokėjimo santykių reguliavimas priskirtas viešajai teisei. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenumato jokių kitų sąlygų priverstinio išieškojimo senaties termino taikymui, o plečiamasis įstatymo normų aiškinimas, kuriuo būtų siaurinamos arba kaip nors kitaip varžomos asmens teisės, viešojoje teisėje negalimas.
Atsiliepimas
Atsakovė VSDFV atsiliepime (b.1. 34-37) į skundą nurodė, kad pareiškėjos reikalavimai nepagrįsti. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-06-14 nutarimu Nr.647, 113 punktu, į fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.IX-6295 įsigaliojimo, t. y. įvykiams, atsiradusiems po 2005-01-01. Senaties termino eiga, atsakovės tvirtinimu, prasideda tik nuo 2005-01-01. Iki 2005-01-01 galiojusios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo įstatymas skolų išieškojimo senaties termino apskritai nenumatė, o Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr.IX-6295 nenumatė, kad naujai įvedamas skolų išieškojimo senaties terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems iki minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. neįtvirtino retroaktyvaus įstatymo galiojimo. UAB „Naujapilė" prašomos nurašyti socialinio draudimo įmokų ir delspinigių skolos susidarė 2000-10-01, t. y. iki 2005-01-01, todėl, atsakovės teigimu, jų priverstiniam išieškojimui senaties terminas netaikytinas. Atsakovė taip pat teigė, jog UAB „Naujapilė" buvo taikomos priverstinio poveikio priemonės, šios priemonės buvo nuolat atnaujinamos. Teisės aktų, reglamentuojančių išieškojimo senatį, teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti loginę išvadą, kad laiku pradėtas išieškojimas, kuris sistemingai buvo atnaujinamas, sustabdo skolos išieškojimo senaties termino skaičiavimą. Todėl skundo teiginiai, jog priverstinio išieškojimo senaties termino eiga nesustoja nepaisant to, ar skolos priverstinis išieškojimas buvo vykdomas, ar nebuvo vykdomas, atsakovės manymu, yra nepagrįsti. Atsakovė nurodė, jog teisinio pagrindo taikyti socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių išieškojimo senaties terminą ir nurašyti 2000-10-01 UAB „Naujapilė“ priskaičiuotas ir nesumokėtas į Valstybinio socialinio draudimo fondą socialinio draudimo įmokas bei nuo jų priskaičiuotus delspinigius nėra, todėl sumų priverstinio išieškojimo procedūra nenutrauktina.
Tretysis suinteresuotasis asmuo VSDFV Kauno skyrius prašė pareiškėjos skundo netenkinti, atsiliepimą grįsdamas atsakovo išdėstytais motyvais (b.1. 45-48).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 27 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Byloje nustatyta, kad UAB „Naujapilė" 2005-11-02 pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prašymą Nr.5s-256 „Dėl socialinio draudimo įmokų ir nuo jų priskaičiuotų delspinigių nurašymo suėjus senaties terminui", kuriuo prašė nurašyti suėjus įstatymo nustatytam priverstinio išieškojimo senaties penkerių metų terminui 2000 m. spalio 1 d. UAB „Naujapilė" priskaičiuotas ir nesumokėtas į Valstybinio socialinio draudimo fondą 89 205 Lt socialinio draudimo įmokų ir 59 764 Lt nuo jų priskaičiuotų delspinigių, nutraukiant nurodytų sumų priverstinio išieškojimo procedūrą, suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui (b.1. 10-11). Išnagrinėjusi prašymą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2005 m. gruodžio 6 d. raštu Nr.(9.8)-I-7772 „Dėl prašymo nurašyti įmokų ir delspinigių įsiskolinimą ir nutraukti priverstinį skolos išieškojimą" UAB „Naujapilė" informavo, kad vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatomis, prašymas nurašyti 89 205 Lt įmokų ir 59 764 Lt delspinigių įsiskolinimą bei nutraukti priverstinį skolos išieškojimą netenkintinas (b. 1. 8-9). Teismo konstatavimu, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl senaties termino taikymo.
Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr.IX-2535 redakcija) 16 straipsnio 7 dalį į Valstybinio socialinio draudimo fondą (toliau – VSDF) nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. To paties įstatymo priedo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad minėtas įstatymas, išskyrus 3 straipsnį, įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d. Tokiu būdu, pačiame įstatyme nieko nepasakyta apie tai, kad jo nuostatos taikomos santykiams, atsiradusiems iki jo įsigaliojimo, t. y. iki 2005 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimo Nr.647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo" 113 punkte reglamentuota, jog į VSDF nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas, socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos tokiu atveju nurašomi VSDFV nustatyta tvarka. Socialinio draudimo įmokos gali būti tikslinamos už ne didesnį kaip 5 metų laikotarpį nuo draudėjo kreipimosi datos. Šis terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Įvykiams, buvusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu galioję terminai.
Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant ir aiškinant įstatymus bei kitus teisės aktus, 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A15-976/2004, pagal A. Martinkaus individualios įmonės skundą atsakovei Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai) konstatavo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2001-09-21, buvo nustatyta, kad apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo ir išieškojimo senaties terminas netaikomas, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis, kai mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška. Vadovaujantis minėto įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, ši taisyklė buvo taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. Vėliau, 2001-06-29, buvo priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr.IX-394, kuriuo buvo pakeista Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad mokesčio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir „Valstybės žiniose" paskelbia Respublikos Prezidentas, jeigu pačiuose įstatymuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Minėto Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo, paskelbto „Valstybės žiniose" 2001-07-18, 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja nuo 2001-09-01. Šiame įstatyme nenustatyta išimčių dėl Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios mokesčio išieškojimo senaties terminą, įsigaliojimo. Nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr.IX-394, nei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nenumatė nuostatos, numatančios mokesčio išieškojimo senaties terminą, retroaktyvaus taikymo. Todėl, teismo konstatavimu, Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti materialinės teisės normą dėl mokesčio išieškojimo senaties termino, laikytina įsigaliojusia nuo 2001-09-01 ir negali būti taikoma retroaktyviai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad iki 2001-06-29 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr.IX-394 įsigaliojimo apskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių išieškojimo senaties terminai turi būti skaičiuojami nuo šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2001 metų rugsėjo 1 dienos.
Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog iki 2003 m. liepos 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo (1995 m. birželio 28 d. įstatymo Nr.I-974 redakcija) 5 straipsnyje tarp pagal Mokesčių administravimo įstatymą administruojamų mokesčių valstybinio socialinio draudimo įmokų nebuvo. Be to, minėto straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad administruojant muitų ir socialinio draudimo mokesčius, taikomos tik Mokesčių administravimo įstatymo normos, reglamentuojančios mokesčio mokėtojo turto arešto tvarką (32 - 36 straipsniai). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo (2002 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr.IX-870 redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta papildyti Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį 23 punktu „23) valstybinio socialinio draudimo įmokos", o to paties straipsnio 2 dalyje - Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip: „4. administruojant muitų mokesčius, taikomos tik šio įstatymo normos, reglamentuojančios mokesčio mokėtojo turto arešto tvarką". Įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad jis įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d. Tokiu būdu, valstybinio socialinio draudimo įmokoms Mokesčių administravimo įstatymo, tame tarpe ir jo 29 straipsnio, reglamentavusio mokesčių išieškojimo senaties terminus, nuostatos pradėtos taikyti tik nuo 2003 m. liepos 1 d. Atkreiptas dėmesys į tai, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit), jie taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios - svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Tokiu būdu, atleidimas nuo valstybinio socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių mokėjimo negali apimti laikotarpio iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2005 m. sausio 1 d. Kita vertus, kadangi pagal Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį valstybinio socialinio draudimo įmokos traktuojamos kaip viena iš mokesčių rūšių ir joms taikomos šio įstatymo nuostatos, konstatuota, jog senaties terminas galėtų būti skaičiuojamas nuo 2003 m. liepos 1 d. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. bei 1998 m. kovo 25 d. nutarimais, pažymėdamas, kad nagrinėjamu atveju įstatymo galiojimo atgal sąlygos nėra nustatytos nei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatyme, nei Mokesčių administravimo įstatyme. Teismas pažymėjo, jog pilietinės teisės sampratos pagrindu pripažinus ne įstatymo, o teisės viršenybę, įstatymas negali galioti atgal, net jeigu tai numatyta pačiame įstatyme, nes įstatymų leidėjo valią dabar varžo ne jo priimami įstatymai, o didesnės už juos vertybės - pagrindinės žmogaus teisės. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taikyti pareiškėjai socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių išieškojimo senaties terminą, nurašant 2000-10-01 susidariusį 89 205 Lt įmokų ir 59 764 Lt delspinigių įsiskolinimą, nėra teisinio pagrindo, VSDFV 2005-12-06 sprendimas Nr.(9.8)-I-7772 yra teisėtas ir pagrįstas.
III.
Pareiškėja UAB „Naujapilė“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti VSDFV patenkinti jos 2005-11-02 prašymą Nr. 5s-26, t.y., nurašyti, suėjus įstatymo nustatytam priverstinio išieškojimo senaties penkerių metų terminui, 2000 m. spalio 1 d. UAB "Naujapilė" priskaičiuotus ir nesumokėtus į VSDF 89 205 Lt socialinio draudimo įmokų bei 59 764 Lt nuo jų priskaičiuotų delspinigių, jų priverstinio išieškojimo procedūrą nutraukiant. Pareiškėja pažymi, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį į VSDF nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos (tai pripažįsta ir atsakovė). Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas. Minėta įstatymo nuostata patvirtina faktą, kad socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, o nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Tokiu būdu, UAB „Naujapilė" nesumokėtoms socialinio draudimo įmokoms, atsiradusioms iki 2000-01-01, prašymo padavimo dieną (2005-07-29) buvo suėjęs priverstinio išieškojimo senaties terminas (5 metai).
Apeliantės manymu, naujos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos įsigaliojimo metu (2005-01-01) pasibaigė išieškojimo senaties terminai visoms toms socialinio draudimo įmokoms, kurioms teisė priverstinai išieškoti atsirado iki 2000 m. sausio 1d. (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004-11-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A15- 976/2004, kurioje konstatuota, jog po 2004-05-01 mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos).
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad teismas skirtingai ir neobjektyviai interpretavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriuose pateiktos nuostatos dėl teisės aktų atgalinio veikimo, nagrinėdamas bylą, laikėsi taisyklės „lex retro non agit“, kad paskelbti įstatymai neturi grįžtamosios galios, tačiau netaikė teisės doktrinos taisyklės „lex benignior retro agit“, pagal kurią įstatymai turi atgalinio veikimo galią, kai baudžiamojoje ar administracinėje teisėje panaikinamas veikos baudžiamumas ar švelninama atsakomybė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-31/99, pagal kurią Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnyje nustatytos baudos, taikomos ūkio subjektams už piktybišką mokesčių įstatymų pažeidimą, yra administracinė atsakomybė, taikoma juridiniams asmenims. Todėl, jos manymu, šiuo atveju turi būti taikoma teisės doktrinos taisyklė „lex benignior retro agit“ (ši taisyklė realizuota ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje). Apeliantė pažymi, kad administracinės atsakomybės taikymas yra baudžiantis, represinis procesas, labai artimas baudžiamajam, jo metu taikomos atitinkamos sankcijos ir teisinio santykio dalyviai verčiami paklusti nustatytai tvarkai. Konstitucinis teismas 2001 m. sausio 11 d. nutarime pažymėjo, kad baudžiamieji įstatymai, panaikinantys veikos nusikalstamumą, sušvelninantys bausmę arba kitokiu būdu palengvinantys veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią. Ši taisyklė grindžiama konstituciniais teisingumo, humanizmo principais ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl, apeliantės manymu, socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradėtinas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos, o UAB „Naujapilė" nesumokėtoms socialinio draudimo įmokoms, atsiradusioms iki 2000-01-01, prašymo padavimo dienai (2005-11-02) yra suėjęs priverstinio išieškojimo senaties terminas (5 metai ).
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai aiškino įstatymų nuostatas, susijusias ne tik su specialiosios priverstinio išieškojimo senaties terminą reglamentuojančios normos taikymu, bet ir valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimu. Valstybinio socialinio draudimo įmokoms būdingi tie patys požymiai kaip ir mokesčiams, t.y. privalomumas, socialinio draudimo įmokas, kaip ir kitus mokesčius, nustato Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas įstatymus. 2004-05-01 įsigaliojusiame Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta, kad pagal šį įstatymą administruojamiems mokesčiams priskiriamos ir socialinio draudimo įmokos. Apeliantė nurodo, kad tiek valstybinio socialinio draudimo įmokų, tiek mokesčių administravimas turi būti saistomas tų pačių apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principų, įtvirtintų Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnyje, t.y. mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą.
Apeliantės teigimu, teismas jos neišklausė ir sprendime nepasisakė dėl 2006-02-15 rašytiniuose paaiškinimuose (b.l. 93-102, 116-118) išdėstytų argumentų senaties termino reglamentavimo klausimais. Todėl apeliantė prašo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl jų pasisakyti. Minėtuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr.647 patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punkte nėra (ir būti negali) nuostatos, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisės normos taikomos tik įvykiams, atsiradusiems po šio įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-6295 įsigaliojimo, t.y. įvykiams, atsiradusiems po 2005 m. sausio 1 d., nes poįstatyminis aktas negali prieštarauti ar konkuruoti su įstatyme įtvirtintomis teisės normomis. Civilinio kodekso normos, kaip nurodoma paaiškinimuose, viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai įsakmiai nurodyta Civiliniame kodekse ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis (šiuo atveju priverstinio išieškojimo senaties termino taikymas yra tiesiogiai reglamentuotas ir Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, ir Mokesčių administravimo įstatyme), todėl trečiojo suinteresuoto asmens rėmimasis privatinės teisės normomis prieštarauja administracinės teisenos principams. Pareiškėja paaiškinimuose pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisės normos nenumato jokio mokestinės nepriemokos senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ar panašiai (tuo šis įstatymas skiriasi nuo Mokesčių administravimo įstatymo), jame taip pat nėra duotas pavedimas priimti atitinkamus poįstatyminius aktus. Atsakovė, kaip pažymėjo pareiškėja, nutyli, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnį tuo atveju, kai išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.
Apeliantė nurodo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1-3 dalių ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos savo turiniu yra visiškai identiškos, todėl privalo būti taikomos vienodai visiems asmenims. Apeliantė remiasi asmenų lygybės principu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, Mokesčių administravimo įstatymo 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas), teigdama, kad šiuo atveju šis principas buvo pažeistas. Apeliantė nurodo, jog asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo terminą bei mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminą, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, kurių atžvilgiu gali būti taikomi minėti socialinio draudimo įmokų ir mokesčių priverstinio išieškojimo senaties terminai, būtų traktuojami nevienodai, t. y. vieniems mokesčių mokėtojams, kurie nesumokėjo mokesčių ar įmokų iki 2004-12-01, senaties terminai būtų netaikomi, o tiems, kurie nesumokėjo po 2005-01-01 - taikomi. Šiuo atveju vienų padėtis, taikant socialinio draudimo įmokų ir mokesčių priverstinio išieškojimo senaties terminus, pabloginta - jie atsidūrė nelygiateisėje padėtyje, palyginti su asmenimis, kurių atžvilgiu šios teisės normos pradėtos taikyti.
Apeliantė nesutinka su teismo nuomone, kad įstatymai, galiojantys atgal, yra neteisiniai ir turėtų būti pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėdama, kad įstatymas, kuriuo panaikinamas veikos baudžiamumas bei švelninama atsakomybė, negali būti vertinamas kaip neteisinis ir prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toks įstatymas nepablogina nė vienos teisinio santykio šalies teisinės padėties, nevaržo įstatymo leidėjo valios bei mokesčių mokėtojų teisių, neprieštarauja asmenų lygybės bei teisinės valstybės principams). Apeliantė pažymi, kad reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, įstatymų leidėjas negali paneigti asmens teisėtų lūkesčių, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisinio reguliavimo principai, visų pirma teisinės valstybės principas, draudžia nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus. Apeliantė nurodo, jog valstybės prerogatyva teisės pagalba reguliuoti visuomeninius santykius suponuoja valstybės pareigą leisti aiškius įstatymus, pakankamo teisinio apibrėžtumo reikalavimas yra vienas demokratinės ir teisinės valstybės kriterijų. Apeliantės teigimu, Valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba skirtingai traktuoja įstatymo nuostatas dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su skundo reikalavimais nesutinkanti. Atsakovė pritaria teismo sprendimo motyvams ir teigia, jog apeliantė klaidingai sutapatina Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytą išieškojimo senaties termino eigos pradžios momentą („išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos") ir nuo 2005-01-01 įvestą išieškojimo senatį. Naujai įvesta išieškojimo senatis buvo nustatyta kitoje teisės normoje, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 171-6295) priedo 2 straipsnyje. Apelianto nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-976/2004, atsakovės teigimu, nepagrįsta, kadangi minėtoje nutartyje naujai įvestos skolų išieškojimo senaties taikymas aiškinamas priešingai, negu aiškina pareiškėja. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienareikšmiškai pasisakė, kad jeigu įstatymai nenumato nuostatos, nustatančios mokesčio išieškojimo senaties terminą, retroaktyvaus (t.y. galiojančio atgal laiko atžvilgiu) taikymo, įstatymo nuostata, įtvirtinanti materialinės teisės normą dėl skolos išieškojimo senaties termino, laikytina įsigaliojusia tik nuo įstatymo, įvedančio išieškojimo senaties terminą, įsigaliojimo datos ir negali būti taikoma retroaktyviai. Apeliantės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas netaikė teisės doktrinos taisyklės „lex benignior retro agit“ (švelninantis atsakomybę įstatymas galioja atgal) nepagrįstas, kadangi UAB „Naujapilė" nepagrįstai išplečia šios taisyklės taikymo ribas (įstatymai galioja atgal, tik kai baudžiamojoje ar administracinėje teisėje panaikinamas veikos baudžiamumas ar švelninama atsakomybė, tačiau socialinio draudimo įmokų mokėjimo santykiai iš esmės skiriasi nuo į konkretų asmenį nukreiptų, su tiesioginiais asmens apribojimais ir suvaržymais susijusių baudžiamosios ir administracinės teisinės atsakomybės santykių). Atsakovė pažymi, kad taisyklė „lex retro non agit“ yra svarbus ir būtinas veiksnys, užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Atsakovė pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. kovo 17 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-31/99 pateikė baudų, taikomų už piktybišką mokesčių įstatymų pažeidimą, teisinį vertinimą, tačiau neprilygino teisinei atsakomybei nei visų mokesčių mokėjimo santykių, nei jų sudėtinės dalies - mokesčių išieškojimo santykių. Atsakovė nurodo, jog šiuolaikinėje teisės doktrinoje pripažįstama, kad teisė nėra statiškas reiškinys, skirtingas subjektų teisių ir pareigų reglamentavimas įvairiais laikotarpiais yra vienas iš būdingiausių šiuolaikinės teisės bruožų. Todėl teisinio reglamentavimo pakeitimas (išieškojimo senaties įvedimas ir taikymas naujiems santykiams) nereiškia asmenų lygybės pažeidimo. Atsakovė paaiškina, kad jeigu įstatymo, kuriuo įvesta socialinio draudimo įmokų išieškojimo senatis, galiojimas būtų aiškinamas pagal UAB „Naujapilė" išdėstytą nuomonę, pablogėtų VSDF finansinė padėtis, kadangi būtų netekta reikalavimo teisių į pinigines lėšas, sumažėtų VSDF finansiniai ištekliai. Kadangi VSDF yra įsteigtas ir funkcionuoja visos visuomenės interesais, tuo pačiu būtų pažeisti ir visos visuomenės interesai.
Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, kadangi UAB „Naujapilė" prašomos nurašyti socialinio draudimo įmokų ir delspinigių skolos susidarė iki 2005-01-01, pagal galiojančius teisės aktus jų priverstiniam išieškojimui senaties terminas netaikytinas, nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių nurašyti nėra teisinio pagrindo. Pažymima, kad VSDFV Kauno skyrius pirmą sprendimą dėl 20 719 Lt skolos išieškojimo priverstine tvarka priėmė dar 1996-06-04. Vėliau VSDFV Kauno skyriaus vedėjo sprendimais minėtas sprendimas buvo papildomas, nes įsiskolinimas, o kartu ir išieškotina suma, vis didėjo. Tokie sprendimai buvo priimti 1998-10-19 bei 1999-09-02. Visi šie sprendimai buvo perduoti vykdyti teismo antstoliams, kurie vykdė skolos VSDF biudžetui išieškojimą. Be to, VSDFV Kauno skyrius periodiškai taikė ir kitas priverstinio skolos išieškojimo priemones: 1996-02-23, 1996-04-04, 1996-05-16, 1997-10-28, 1997-11-24, 1998-02-10, 1998-11-24, 1999-09-16, 2004-02-24 bei 2005-02-14 teikė inkasinius pavedimus ir mokėjimo nurodymus bankams dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka, o 2004-02-24 ir 2005-02-28 davė nurodymus bankams nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš bendrovės sąskaitų. UAB „Naujapilė" 1997-04-15, 2001-07-31, 2002-05-10, 2003-01-28, 2003-10-30 ir 2003-12-31 buvo taikomi ūkinės - komercinės veiklos apribojimai, tačiau vėliau jie atšaukti, šiai sankcijai netekus galios. 1998-07-15 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau - ATPP) Nr. 188, 1998-09-23 surašytas ATPP Nr. 351, 1999-09-08 surašytas ATPP Nr. 405, 2000-04-28 surašytas ATPP Nr. 22, tačiau, vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso 287 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bylos buvo nutrauktos. 1999-09-02 VSDFV Kauno skyrius išsiuntė UAB „Naujapilė" direktoriui reikalavimą pateikti buhalterinius dokumentus patikrinimui. 1999-09-03 buvo tikrintos UAB „Naujapilė" banko sąskaitos. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 4, 6 straipsniais, 2002-09-12 įmonei išsiųstas raginimas dėl skolos sumokėjimo. 1998-07-29 VSDFV Kauno skyriaus darbuotojai surašė UAB „Naujapilė" Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų apskaičiavimo ir panaudojimo patikrinimo aktą. 2000-03-28 ir 2000-07-28 skyriaus pareigūnai vyko į UAB „Naujapilė" buveinės vietą, tačiau įmonės nerado, todėl buvo surašyti draudėjo (ar turto) neradimo aktai. Tokiu būdu, VSDFV Kauno skyriaus pareigūnai, vadovaudamiesi jiems įstatymų suteiktais įgaliojimais, nuosekliai ir sistemingai taikė UAB „Naujapilė" priverstinio poveikio priemones. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, jog Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti materialinės teisės normą dėl mokesčio išieškojimo senaties termino, laikytina įsigaliojusia nuo 2001-09-01 ir negali būti taikoma retroaktyviai. VSDFV Kauno skyriaus nuomone, teismas išsamiai išnagrinėjo įstatymų nuostatas, kiek jos susiję su valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimu, sprendime nurodydamas, kaip keitėsi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos ir nuo kada jos pradėtos taikyti valstybinio socialinio draudimo įmokoms, pareiškėjos motyvas, kad teismas nepasisakė dėl penkerių metų senaties termino skaičiavimo, yra nepagrįstas. VSDFV Kauno skyriaus manymu, teismas pagrįstai rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, iš kurių matyti, kad atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogina teisinės padėties. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad šiuo atveju pakeistu įstatymu įmonės pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas nėra panaikinta ir įmonės atsakomybė už nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas nėra panaikinta ar sušvelninta, todėl teiginys, kad teismas neįvertino taisyklės „lex benignior retro agit“, yra nepagrįstas. Apeliantė, kaip nurodo VSDFV Kauno skyrius, nepagrįstai teigia, kad Valstybinė darbo inspekcija ir VSDFV skirtingai traktuoja įstatymo nuostatas dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmė yra valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų galiojimo laike taisyklių aiškinimas ir taikymas.
Teisės norma, kuria pareiškėja grindžia savo poziciją yra įtvirtinta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio ,,Atsakomybė už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą“ 7 dalyje :
,,Į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas.“. Ši teisės norma buvo įvesta į valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų sistemą 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymu Nr.IX-2535 ir įsigaliojo nuo 2005m. sausio 1 d.
Pagal cituojamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normoje įtvirtintą taisyklę praėjus 5 metų terminui nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas dienos išnyksta draudėjo pareiga mokėti įmokas ir tuo pačiu- kompetentingų institucijų teisė priverstinai šias įmokas išieškoti. Taigi ši teisės norma pakeičia subjektines asmenų teises ir pareigas, kitaip tariant tai yra materialinė teisės norma.
Pagal bendrąją materialinių teisės normų galiojimo laike taisyklę jos yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymą pakeitusiame 2004 m. lapkričio 4 d. įstatyme Nr.IX-2535 nustatyta, kad 16 straipsnio 7 dalis įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d., t.y. šios teisės normos galiojimas atgal nenustatytas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647113 patvirtintų ,,Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių“ 113 punkte yra nustatyta, kad ,,į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Suėjus priverstinio išieškojimo senaties terminui, socialinio draudimo įmokos, delspinigiai ir baudos nurašomi Fondo valdybos nustatyta tvarka. Socialinio draudimo įmokos gali būti tikslinamos už ne didesnį kaip 5 metų laikotarpį nuo draudėjo kreipimosi datos. Šis terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 171-6295) įsigaliojimo. Įvykiams, buvusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu galioję terminai.“. Ši poįstatyminė teisės norma visiškai atitinka įstatyminį reglamentavimą.
Nurodytų pirmiau teisės normų visuma patvirtina, kad pareiškėjos nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių išieškojimo senaties terminas prasidėjo 2005 m. sausio 1 d., todėl jo reikalavimas pripažinti, kad šis terminas yra pasibaigęs, nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A-15-976-2004, yra suformuluotos analogiškos Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalies, nustatančios mokesčių išieškojimo senaties terminą, galiojimo laike taisyklės. Pareiškėja klaidingai vertina šią teismo nutartį ir nepagrįstai ja grindžia savo poziciją.
Pareiškėjos minima įstatymų galiojimo laike išimtis lex benignior retro agit taikoma tik baudžiamąją atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Administracinė atsakomybė pagal savo prigimtį laikytina tam tikra baudžiamosios atsakomybės už lengvesnius teisės pažeidimus rūšimi, todėl švelninančių atsakomybę įstatymų galiojimo atgal taisyklė administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams taikoma. Kartu pažymėtina, kad ginčo teisiniai santykiai ir jiems taikytinos teisės normos nėra administracinės atsakomybės teisiniais santykiai ir administracinę atsakomybę reglamentuojantys teisės aktai. Pareiškėja ginčija nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių išieškojimo teisėtumą. Pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas yra nustatyta įstatymu ir yra skirta užtikrinti valstybinio socialinio draudimo kaip valstybės socialinės apsaugos sistemos dalies funkcionavimą, ir niekaip nėra susijusi su administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis. Delspinigiai yra netesybų už pavėluotai mokamas įmokas forma, o ne administracinė sankcija. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma.
Dėl visumos išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų išieškojimo senaties terminų taikymo valstybinio socialinio draudimo teisiniams santykiams yra klaidingi ir pašalinami iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies. Iki 2004 m. sausio 1 d. pagal Mokesčių administravimo įstatymo (1995 m. birželio 28 d. Nr. I-974) 5 straipsnį (1999 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. VIII-1382 redakcija) administruojant muitų ir socialinio draudimo mokesčius, buvo taikomos tik šio įstatymo normos, reglamentuojančios mokesčio mokėtojo turto arešto tvarką. Nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojo Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio 7 dalies norma (2003 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. IX-1832 redakcija), pagal kurią valstybinio socialinio draudimo įmokos pagal šį įstatymą buvo administruojamos tik tiek, kiek tai numatyta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 33 straipsnis ,,Valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimas“ nenumatė Mokesčių administravimo įstatymo taikymo socialinio draudimo įmokų išieškojimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.