Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

T.O. skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašė nurodytą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Paaiškino, jog nesutinka su išvada, kad jo gabentos Baltarusijos Respublikos (BR) Nacionalinio banko išleistos proginės monetos yra prekės, kurias jis neva privalėjo deklaruoti muitinei ir mokėti importo mokesčius, nes BR Nacionalinio banko išleistos proginės monetos yra užsienio valiuta - vienintelė teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė BR teritorijoje, todėl nėra ATPK 209⁶ straipsnyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties - jis vežė ne daiktus (prekes), o užsienio valiutą, tad nutarimas nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Vilniaus teritorinė muitinė tokią savo išvadą grindė tik Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 23 dalies nuostata, kad prekė - bet koks daiktas (įskaitant numizmatinės paskirties pinigus), be to, visiškai nemotyvuotai nepaisė pateikto Baltarusijos Respublikos Nacionalinio banko 2007-04-25 rašto Nr. 05-19/100 „Dėl BRNB proginių monetų“, kad pagal Baltarusijos Respublikos Banko kodekso 29 straipsnį Nacionalinio banko išleisti į apyvartą banknotai ir monetos yra vienintelė ir teisėta mokėjimo priemonė Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Neatsižvelgta ir į Lietuvos banko 2007-04-26 raštą Nr. 10.5-1000-1227 „Dėl proginių monetų“, kuriuo jis patvirtino, kad „proginė moneta, kaip ir kiti Lietuvos Respublikos pinigai, į apyvartą išleidžiami Lietuvos banko valdybai priėmus nutarimą, kuriuo proginė moneta yra paskelbiama mokėjimo ir atsiskaitymo priemone“.

Skunde T.O. teigė, kad Vilniaus teritorinė muitinė neturi teisės proginių monetų, kol jos atlieka teisėtos atsiskaitymo ir mokėjimo priemonės funkciją, vertinti kaip prekę ar daiktą, vien dėl to, kad proginių monetų platinimo kaina paprastai viršija nominalią vertę. Vilniaus teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus nuomonė, kad monetos buvo įvežtos komerciniais tikslais, yra neatitinkanti tikrovės, nes T.O. yra Vilniaus kolekcionierių klubo narys ir minėtas monetas vežė savo kolekcijos papildymui bei mainams į kitas monetas (mainų fondui), todėl buvo vykdomi keli tos pačios rūšies monetų įvežimai. T.O. teismo prašė vadovautis ir Europos Teisingumo Teismo praktika, būtent, 1978-11-23 sprendimu (Regina v Ernest George Thompson, Brian Albert Johnson and Colin Alex Norman Woodiwiss), kuriuo išaiškinta, kad sidabrinės monetos, kurios savo prigimtimi yra teisėta atsiskaitymo priemonė valstybėje narėje, nėra ir negali būti traktuojamos kaip prekės EB prasme. Prekėmis (daiktais) yra tik tos monetos, kurios nebėra teisėtomis mokėjimo ir atsiskaitymo priemonėmis .

Šalies argumentai

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo gabentos monetos traktuotinos kaip atsiskaitymo priemonė- užsienio valiuta. Šioje byloje yra neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjo gabentos monetos yra teisėta mokėjimo priemonė BR teritorijoje (b.l.96-97). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymo 1 ir 2 straipsniais, Lietuvos Respublikos nacionalinis piniginis vienetas ir vienintelė teisėta atsiskaitymo bei mokėjimo priemonė yra litas ir jo viena šimtoji – centas, todėl pareiškėjo gabentos monetos yra ne Lietuvos Respublikos, o užsienio valstybės - Baltarusijos Respublikos - teisėta atsiskaitymo priemonė.

Apeliaciniu skundu T.O. prašo panaikinti Vilniaus apygardos admihnistracinio teismo 2008-01-28 nutartį ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad proginės monetos yra prekės (daiktai), pirmiausia grindė tuo, jog proginės monetos pagal 1983-06-14 Tarptautinės konvencijos dėl Suderinto prekių aprašymo ir kodavimo sistemos (toliau Konvencija) dalinio pakeitimo protokolo (toliau Konvencijos protokolas) priimto 2000-06-14, priedą „Suderintos sistemos nomenklatūra" yra klasifikuotinos 7118.90 (HS kodas) pozicijoje kaip „Kitos" monetos. Teismo nuomone, HS kodo 7118.90 pozicija „Kitos" monetos apima monetas, kurios yra mokėjimo priemonė. Šią nuomonę teismas grindė HS kodų paaiškinimais, kurių ištrauką teismo posėdžio metu citavo Vilniaus teritorinės muitinės atstovė. Tačiau, pasak apelianto, jokio panašaus HS kodo 7118.90 pozicijos paaiškinimo nėra Konvencijos protokolo priedo „Suderintos sistemos nomenklatūra" XIV skyriuje 71 skirsnyje dalyje „Pastabos". Apeliantas pastebi, kad jokiais HS kodų paaiškinimais apskųstame Vilniaus teritorinės muitinės 2007-09-14 nutarime ATP byloje Nr. 270-013182/308-013972/317-014481 nėra remiamasi. Vilniaus teritorinė muitinė nesirėmė nei Konvencija, nei Konvencijos protokolu, nei Konvencijos protokolo priedu „Suderintos sistemos nomenklatūra".

2. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi mokesčio įstatymo - Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 23 dalies nuostata, - pagal kurią progines monetas priskyrė prekių grupei tuo pagrindu, kad proginė moneta yra numizmatinė paskirties pinigas (numizmatinė vertybė). Tačiau nei teismas, nei Vilniaus teritorinė muitinė neanalizavo, kokią įtaką tokio vertinimo pagrįstumui turi nei teismo, nei Vilniaus teritorinės muitinės neginčijamas faktas, kad ta proginė moneta kartu yra teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė.

3. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į nurodytą Europos Teisingumo Teismo 1978-11-23 sprendimą Case 7/78 (Regina v Ernest George Thompson, Brian Albert Johnson and Colin Alex Norman Woodiwiss), kuriame yra aiškiai pasakyta, kad monetos negali būti ir nėra laikomos prekėmis (daiktais) tol, kol jos atlieka mokėjimo ir atsiskaitymo funkciją. Šioje byloje buvo nagrinėjamas sidabrinių monetų, esančių mokėjimo priemonėmis gabenimo per sieną atvejis. Europos Teisingumo Teismas konstatavo, kad sidabrinės monetos, kurios jų savo prigimtimi yra teisėta atsiskaitymo priemonė valstybėje narėje, nėra ir negali būti traktuojamos kaip prekės EB sutarties prasme. Prekėmis (daiktais) yra tik tos monetos, kurios nebėra teisėtomis mokėjimo ir atsiskaitymo priemonėmis. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo į minėtą Europos Teisingumo Teismo sprendimą atsižvelgti ir dėl jame suformuluotos teisės taikymo taisyklės pasisakyti, nes taip teismą įpareigoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad T.O. įvežė monetas mainų sutarties sudarymo tikslu, įvežė jas ne kaip užsienio valiutą, o kaip prekes komerciniais tikslais, todėl šios prekės turėjo būti deklaruotos muitinei bei apmokestintos pridėtinės vertės mokesčiu mokesčiu. Anot apelianto, progines monetas jis įvežė ne komerciniais tikslais, o asmeninių poreikių tenkinimui. Taigi teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta. Tas pats objektas (proginė moneta) mokesčių teisės prasme turi būti vertinama objektyviai (vienodai visų potencialių mokesčių mokėtojų atžvilgiu). Moneta pirmiausia yra atsiskaitymo priemonė, o tik po to, ji yra numizmatine vertybe. Kol moneta yra teisėta atsiskaitymo priemonė, ji negali būti laikoma preke. Ir tik tada, kai moneta nebegali atlikti atsiskaitymo (mokėjimo) funkcijos ir ji tampa vertinga tik numizmatine prasme, ji tampa preke (daiktu) mokesčių teisės prasme. Moneta, kad ir proginė, pirmiausia turi tapti daiktu, kad taptų preke, o kol moneta yra teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė, ji daiktu nėra, todėl nėra ir preke. Taip šią situaciją aiškina ir Europos Teisingumo Teismas nurodytame sprendime, kuriuo pirmosios instancijos teismas atsisakė remtis.

Šalies argumentai

2. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo, jog jis progines monetas įvežė komerciniais tikslais. Apeliantas taip pat nurodo, kad monetos buvo gabentos asmeninių poreikių tenkinimui. Tačiau Vilniaus teritorinė muitinė, priimdama nutarimą patraukti T.O. administracinėn atsakomybėn įvertino muitinės pareigūno E.Arsabos tarnybiniame pranešime užfiksuotą informaciją, jog T.O. pokalbio metu nurodė, kad turi klientų šioms monetoms. Kita vertus, pats T.O. pažeidimo nustatymo dieną ir skunde, pateiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl minimo muitinės nutarimo, bei nagrinėjant skundą teisme nurodė, kad monetas vežė mainams į kitas monetas. Vilniaus teritorinės muitinės nuomone, konstatuotina, jog T.O. šias monetas įsigijo tikslu sudaryti sandorį - mainų sutartį. Šios aplinkybės buvo pirmosios instancijos teismo įvertintos ir padaryta pagrįsta ir teisėta išvada, jog mainų sutarties dalyku gali būti tik prekės. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.432 straipsnio 2 dalimi, mainų sutarties atveju abi mainų sutarties šalys laikomos ir perduodamos prekės pardavėju, ir gaunamos prekės pirkėju.

3. 2007 m. Kombinuotosios nomenklatūros versijos, patvirtintos 2006-10-17 Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1549/2006, iš dalies keičiančiu Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą, 71 skirsnyje monetos klasifikuojamos į dvi pozicijas: poziciją 7118 10 „Monetos (išskyrus auksines monetas), nenaudojamos teisėtoje apyvartoje" ir poziciją 7118 90 „Kitos". Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad net iš pozicijos aprašymo yra aišku, jog pozicija 7118 90 apima pagal poziciją 7118 10 neklasifikuojamas monetas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie 1983-06-14 Tarptautinės suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos konvencijos, todėl muitinė remiasi Pasaulio muitinių organizacijos reguliariai skelbiamomis aiškinamosiomis pastabomis - Tarptautinės suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos paaiškinimais. Vadovaujantis Pasaulio muitinių organizacijos Tarptautinės suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos paaiškinimais (2007 m.), „7118 90 pozicijoje klasifikuojamos monetos iš bet kokio metalo (taip pat ir tauriųjų metalų) oficialiai nustatyto svorio ir pavidalo, išleistos Vyriausybei prižiūrint kaip įteisinta atsiskaitymo priemonė. Originalios monetos ar jų rinkimai, juos išleidusioje šalyje funkcionuojantys kaip legali atsiskaitymo priemonė, yra klasifikuojami šioje pozicijoje, net jei jie yra skirti pardavimui ir supakuoti į dėžutes <...>". Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi 1987-07-23 Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2658/87 dėl muitų tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo, rėmėsi integruoto Europos Bendrijos tarifo bei Lietuvos Respublikos integruoto tarifo (LITAR), kurių paskirtis - nurodyti įvairias taisykles, kurios taikomos konkretiems produktams, importuojamiems į Bendrijos teritoriją, duomenimis, ir nustatė, jog šiai prekei yra taikomas 18 % PVM.

4. Apeliantas skunde cituoja Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje l straipsnį, apibrėžiantį užsienio valiutos sąvoką bei nurodo, kad Baltarusijos Respublikos nacionalinio banko išleistos proginės monetos yra užsienio valiuta Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo l straipsnio prasme. Vilniaus teritorinė muitinė mano, kad šis T.O. teiginys yra nepagrįstas, nes vadovaujantis minėto įstatymo l str., užsienio valiuta yra bet kurios užsienio valstybės arba užsienio valstybių bendrai naudojama valiuta. Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipiamas dėmesys, kad šios proginės monetos nėra keičiamos į litus Lietuvos kredito įstaigų.

5. T.O. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis įpareigoja teismą, taikant Europos Sąjungos teisės normas, vadovautis Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendiniais ir preliminariais nutarimais. Kita vertus, Vilniaus teritorinės muitinės nuomone, apeliantas neteisingai supranta Europos Teisingumo Teismo 1978-11-23 sprendime Case 7/78 (Regina v Ernest George Thompson, Brian Albert Johnson and Colin Alex Norman Woodiwiss) nurodytas faktines aplinkybes, kadangi, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, Europos Teisingumo Teismo 1978-11-23 sprendime pateiktas išaiškinimas taikytinas sidabro lydinio monetų, kurios yra teisėta mokėjimo priemonė valstybėje narėje, atžvilgiu. Tuo tarpu šiuo atveju kilęs ginčas dėl išskirtiniais atvejais išleistų trečiosios valstybės monetų, kurios nėra teisėta mokėjimo priemonė Lietuvos Respublikoje, gabenimo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, negalėjo remtis minėtu Europos Teisingumo Teismo sprendiniu kaip precedentu.

5. Apeliantas nepagrįstai konstatuoja, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis ir ja paliktas nepakeistas Vilniaus teritorinės muitinės nutarimas priimti ignoruojant centrinių bankų atsakymus ir patvirtinimus, kad proginės monetos yra teisėtos atsiskaitymo ir mokėjimo priemonės, kadangi jau pačiame Vilniaus teritorinės muitinės nutarime buvo padaryta išvada, jog T.O. pateiktame Baltarusijos Respublikos nacionalinio banko 2007-04-25 rašte Nr. 05-19/100 „Dėl BRNB proginių monetų" nurodyti duomenys apie tai, kad pagal Baltarusijos Respublikos banko kodekso 29 straipsnį Nacionalinio banko išleisti į apyvartą banknotai ir monetos yra vienintelė teisėta mokėjimo priemonė Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Tai nepaneigia Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo 2 straipsnio 23 dalies nuostatos, kad „prekė - bet koks daiktas (įskaitant numizmatinės paskirties pinigus)". Kita vertus, kaip pabrėžia Vilniaus teritorinė muitinė, nurodytos monetos net ir Baltarusijos Respublikos teritorijoje, kurioje jos yra teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė, nėra naudojamos kasdieniniams mokėjimams ir atsiskaitymams. Taigi priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas vertino bankų pateiktus atsakymus dėl proginių monetų.