- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-03
- Bylos Nr.
- eI2-5618-631/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07035-2024-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Egidija Puzinskaitė, Gitana Butrimaitė
- Pareiškėjas
- B. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini)
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. S. kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu, kuriame prašo: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 24S263517 (dėl pareiškėjui išduoto laikino leidimo gyventi panaikinimo) (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad nėra nė vieno duomens, kurį pateikė pareiškėjas, kad jis neatitiktų tikrovės. Pareiškėjas nurodo, kad jis norėjo gauti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalį, būtent tai ir atitinka tikrovę ir tikruosius pareiškėjo ketinimus.
Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad ji leidimą gavo teisėtai ir visa informacija buvo tikra ir teisinga. Migracijos departamentas galėjo remtis teiginiu apie tikrovės neatitinkančius duomenis ir nurodyti tokį Sprendimo priėmimo motyvą tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų pateikęs tokius duomenis, kurie neatitiko tikrovės jau jų pateikimo metu. Migracijos departamentas negali remtis tokiu motyvu, priimdamas skundžiamą Sprendimą, jei faktinė situacija atsirado vėliau nei pareiškėjas teikė duomenis. Teiginys, kad Migracijos departamento duomenimis, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įmonė), tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyveni išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba, nėra teisingas. Įmonė sudarė darbo sutartį, nes įsipareigojo tokią sutartį sudaryti, o pareiškėjas ir negali dirbti jokioje kitoje Lietuvos įmonėje, nes gavo konkretų leidimą, susietą su šia įmone, tarpininkavusia dėl jo leidimo išdavimo. Jeigu užsienietis įsidarbintų kitoje įmonėje, jis pažeistų imperatyvą ir tai būtų tikrai neginčijamas pagrindas leidimo panaikinimui.
Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento išvada apie pareiškėjo teiktų duomenų neatitikimą tikrovei yra klaidinga. Remiantis šia neteisinga ir nepagrįsta išvada ir priimtas nepagrįstas naikintinas Sprendimas. Vertina, kad atsakovas, spręsdamas Turkijos piliečio leidimo klausimą ir priimdamas Sprendimą, peržengė kompetencijos ribas, vykdė tik represinę funkciją, nesilaikė gerosios viešo administravimo praktikos, nenurodė Įmonei ir/arba pareiškėjui, kad Įmonės veikloje yra koks nors trūkumas ir/ar Įmonė galimai neatitinka vienos iš sąlygų, nenustatė jokio termino pašalinti galimam neatitikimui, net neperspėjo, nors Migracijos departamentas ir turi visus instrumentus tokiems veiksmams atlikti, t. y. asmenų informavimui, informacijos rinkimui ir tikrinimui.
Nurodo, kad nebendradarbiavimo su pareiškėju ir tinkamo (išankstinio) informavimo pareigos ignoravimas yra negalimas pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normas ir pažeidžia Įstatymo nuostatas. Vertina, kad tai yra Migracijos departamento funkcija ir jis, laikydamasis viešojo administravimo praktikos, privalėtų pranešti tiek Įmonei, tiek ir pareiškėjui, prieš priimdamas neigiamą Sprendimą, sudarydamas galimybes pareiškėjui pateikti papildomus dokumentus, pašalinti galimus nedidelius, neesminius ir/ar laikinus neatitikimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu iš esmės, yra įsitikinęs, kad Sprendime minimos normos negalėjo būti taikomos ir tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, nebuvo įrodyta, kad Įmonės veikla būtų fiktyvi, nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas kelia kokią nors grėsmę Lietuvai. Atvirkščiai, jis atvyko dirbti į Lietuvą ir turi vienintelį tiesioginį interesą – teisėtai gyventi ir dirbti Lietuvoje. Laiko, kad Migracijos departamentas nenurodo jokių faktinių aplinkybių ir jokių neteisėtų pareiškėjo veiksmų, nes tokių ir nebuvo. Migracijos departamentas nepaaiškino, kodėl priėmė ginčijamą Sprendimą.
Atkreipia dėmesį, kad skundžiamas Sprendimas sukelia sunkias pasekmes pareiškėjui ir yra visiškai neadekvati bei neproporcinga bausmė. Panaikinus pareiškėjo leidimą gyventi, bus apsunkintas jo kontroliuojamos įmonės valdymas, jis negalės dirbti Įmonės direktoriumi. Gali kilti grėsmė įmonės veiklos tęstinumo užtikrinimui.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad nors pareiškėjo skunde teigiama, kad Migracijos departamentas vykdo represinę funkciją, nenustatė pareiškėjui termino trūkumams pašalinti, pažymi, kad Migracijos departamentas, laikydamasis imperatyvių Įstatymo nuostatų, savo kompetencijos ribose priėmė pareiškėjo ginčijamą sprendimą.
Vertina, kad pareiškėjo argumentai, kad Migracijos departamentas nusišalino nuo bendradarbiavimo ir nevykdė tinkamo (išankstinio) informavimo pareigos pareiškėjo atžvilgiu, yra nepagrįsti. Migracijos departamentas neturi pareigos iš anksto informuoti užsieniečius apie ketinimą jų atžvilgiu priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, o taip pat neturi ir pareigos apklausti užsienietį, prieš priimdamas jo atžvilgiu ginčytiną sprendimą. Dėl pareiškėjo teiginių, jog sprendime nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų faktinį ir teisinį sprendimo pagrindą pažymi, kad sprendimas pagrįstas imperatyviomis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ir nustačius bent vieną iš jų yra pakankamas pagrindas priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Dėl šios aplinkybės priimtas sprendimas yra lakoniškas, jokios kitos aplinkybės nėra nustatinėjamos, kadangi jokios kitos aplinkybės neįtakoja sprendimo priėmimo. Pareiškėjo svarstymai dėl itin sunkių teisinių ir socialinių pasekmių yra hipotetiniai ir niekuo nepagrįsti. Teisėtai priimtu Migracijos departamento sprendimu pareiškėjas nėra „padarytas kaltu be kaltės“, kaip kad teigiama skunde. Pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo įrodyta, jog jis kelia grėsmę Lietuvai, yra su ginčijamu sprendimu nesusiję, nes sprendime nebuvo nustatinėjamos aplinkybės dėl galimos grėsmės. Taip pat pažymi, kad sprendimas buvo priimtas ne per klaidą, o laikantis Įstatymo imperatyvių nuostatų, todėl Migracijos departamentas įvertino tas aplinkybes ir tokia apimtimi, kiek tai galėjo įtakoti sprendimo priėmimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė, procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 24S263517 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
Migracijos departamentas, įvertinęs, kad Įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba, vertino, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti nesudarius darbo sutarties, todėl konstatavo, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas priėmė 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr.24S263517, kuriuo nusprendė pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi, kadangi darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Ginčijamas sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nustačius, kad su užsieniečiu nebuvo sudaryta darbo sutartis.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas).
Įstatymo 50 straipsnio 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 129¹ punktas numato, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nurodytais pagrindais ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.
Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Kaip nustatyta, pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ketindamas dirbti Įmonėje, tarpininkaujant Įmonei. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1510 Eur, tačiau Įmonė neįdarbino pareiškėjo.
Skunde pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad panaikinus pareiškėjo leidimą gyventi, bus apsunkintas jo kontroliuojamos įmonės valdymas, jis negalės dirbti Įmonės direktoriumi, gali kilti grėsmė įmonės veiklos tęstinumo užtikrinimui. Tačiau tarpininkavimo rašte nurodoma, jog pareiškėjas dirbs betonuotoju, todėl pareiškėjo argumentas dėl Įmonės veiklos sutrikdymo, kadangi jis kaip direktorius negalės atlikti darbo funkcijų, laikytinos neįrodytomis ir nepagrįstomis.
Kaip nustatyta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, su pareiškėju darbo sutartis nesudaryta. Įrodymų apie pajamas, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Be to, pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis.
Teismo patikrinti duomenys Sodros registre taip pat patvirtina Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas niekur nedirba, t. y. darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas darbo sutarties nesudarė, tai buvo pagrindas, pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760385892, galiojantį iki 2026 m. rugsėjo 16 d.
Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nenustatyta, kad asmeniui anksčiau buvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirba. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Nei Migracijos departamentas, nei pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismui nėra pateikti duomenys apie asmens šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Įmonės nebuvo sudaryta ir jam nebuvo mokamas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, kas neatitinka anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų ir sudaro savarankiškus pagrindus leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).
Nagrinėjamu atveju, ginčo laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 16 d., kuomet Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi, iki 2024 m. lapkričio 19 d., kuomet priimtas ginčijamas sprendimas – nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena minimali mėnesinė alga (MMA) (Įsakymo 1.3 papunktis). Nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).
Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjui nesudarius darbo sutarties, sutartas darbo užmokestis nebuvo mokamas, duomenų, kad pareiškėjas turėtų kitokį finansų šaltinį teismui nėra pateikta, be kita ko, pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi skiltyje „Dokumentas, patvirtinantis, kad turite pakankamai lėšų ir (ar) gaunate reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje“ nurodoma, kad dokumento apie turimas pakankamas lėšas ir (ar)gaunamas reguliarias pajamas pragyventi Lietuvos Respublikoje pateikti nereikia, nes pareiškėjas gaus (gauna) mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1 MMA, taigi nurodomas pareiškėjo finansų šaltinis – darbo užmokestis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Kaip jau nustatyta, pareiškėjas šių sąlygų neatitiko.
Teismas nagrinėjamo ginčo atveju nesutinka dėl Sprendime nustatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto teisinio pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuris sudaro prielaidas Migracijos departamentui ateityje atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Aprašo 80.3 punktas, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas), taip pat prielaidas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, keista 2018 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3K-128 14 punktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Tarpininkavimo rašte yra nurodyta, kad pareiškėjas ir Įmonė sudarys darbo sutartį ir kad asmeniui bus mokamas 1510 Eur darbo užmokestis, tačiau byloje nustatyta, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta, todėl, pasak atsakovo, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Teismas su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad kai su užsieniečiu nutraukiama darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamentas šias aplinkybes įvertino, ir šiais pagrindais taip pat naikino išduotą leidimą laikinai gyventi.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ketino dirbti Įmonėje, kad Įmonė buvo išdavusi tarpininkavimo raštą ir įsipareigojusi mokėti būtent 1510 Eur darbo užmokestį. Tai, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta, nenustačius kitų aplinkybių, negali būti pagrindu išvadai, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, neketino dirbti Įmonėje. Pareiškėjui su Įmone, išdavusia tarpininkavimo raštą, nesudarius darbo sutarties, yra pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (nesudaryta su asmeniu darbo sutartis). Tačiau Migracijos departamento nurodytos aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovas atsiliepime į skundą, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sprendimo dalis dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu panaikinama.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1–2 punktais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo B. S. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 24S263517 dalį, kurioje nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760385892, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) įtvirtintu pagrindu.
Likusiose dalyse Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 24S263517 palikti nepakeistą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.