- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-14
- Bylos Nr.
- 2A-58-544/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00039-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Atsakovas
- Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-58-544/2015
2015 m. sausio 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariatui, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų Panevėžio apygardos probacijos tarnybai, dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1875,16 Lt žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 72,00 Lt žyminį mokestį. Nurodė, kad 2011-01-11 nuo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nukritus sniegui buvo apgadinta kieme stovinti transporto priemonė N. A., v. n. (duomenys neskelbtini) priklausanti Panevėžio apygardos probacijos tarnybai. Transporto priemonė buvo drausta AB ,,Lietuvos draudimas“. Automobiliui padaryta 1875,16 Lt žala, kurią kompensavo ieškovas ir įgijo reikalavimo teisę į atsakingus dėl žalos padarymo asmenis. Ieškovo teigimu, atsakovo, kaip pastato valdytojo, civilinės atsakomybės pagrindas yra CK 6.263 str., 6.266 str., nes jis, kaip pastato valdytojas, privalėjo tinkamai rūpintis pastato priežiūra, valyti sniego sankaupas. Nukentėjusiojo itin didelis neatsargumas, kuris atleistų atsakovą nuo atsakomybės, nebuvo nustatytas.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino - priteisė iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“ naudai 1875,16 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. sausio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 137,66 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai - 28,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas konstatavo, kad automobilio N. A., v. n. (duomenys neskelbtini) apgadinimai, kurių remontas kainavo 1875, 16 Lt, padaryti nukritus sniegui nuo atsakovo patikėjimo teise valdomo pastato. Įvykio aplinkybių, žalos dydžio atsakovas neginčijo. Įrodymų, kad pastato priežiūra tuo laikotarpiu būtų buvusi pavesta kitiems asmenims, nepateikta (atsakovo atstovė teismo posėdžio metu teikė sutartį dėl pastato priežiūros, tačiau nustatyta, kad ginčui aktualiu metu ji buvo pasibaigusi, atsakovo atstovė nurodė, kad sutartis buvo pratęsta, tačiau vėliau, jau po įvykio). Sniego tirpimas jau buvo prasidėjęs ir atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas valdytojas, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, privalėjo pasirūpinti sniego valymu nuo pastatų stogų arba aptverti pavojingas stovėti vietas. Todėl teismas nusprendė, kad atsakovas atsako už žalą, kuri buvo padaryta nuo valdomo pastato stogo ant automobilio nukritus sniegui.
Teismas nusprendė, kad pats atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu, nepaisant to, kad nebuvo jokio rašytinio institucijų susitarimo ar vidinio atsakovo akto, trečiojo asmens veiksmų automobilį statant policijos komisariato kieme nevertino kaip neteisėtų, nes automobilis buvo statomas policijos komisariato kieme, į kurį pagal ženklinimą įvažiavimas leidžiamas tik aptarnaujančiam transportui, nors turėjo teisę, nesiėmė jokių veiksmų nubausti asmenį, jei jis, atsakovo teigimu, neteisėtai įvažiuodavo į kiemą ir jame neteisėtai paliko automobilį, nesiuntė raštų Panevėžio apygardos probacijos tarnybai dėl jai priklausančios automobilio neteisėto laikymo policijos komisariato kieme, nenustatyta, kad už policijos pareigūnų pareigų nevykdymą leidžiant pašaliniams patekti į uždarą teritoriją būtų buvę nubausti atsakingi atsakovo darbuotojai ar būtų buvę pradėti tarnybiniai patikrinimai, automobilį statyti komisariato kieme buvo uždrausta tik praėjus pusei metų nuo įvykio. Todėl teismas padarė išvadą, kad nei Panevėžio apygardos probacijos tarnyba, nei jos darbuotoja E. B., statydama automobilį policijos komisariato kieme, savo veiksmų neturėjo pagrindo vertinti kaip neteisėtų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti. Nurodo, kad su priimtu sprendimu nesutinka, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, kad nors liudytojas V. Š., kuris buvo Utenos aps. VPK viršininku, patvirtino, jog žodžiu buvo susitarta su trečiojo asmens atstovu E. T. dėl tarnybinio automobilio statymo policijos kieme, tačiau rašytinis susitarimas nebuvo pasirašytas nei vadovaujant V. Š., nei nuo 2008-11-21 komisariatui vadovaujant viršininkui L. P., kuris su šiuo žodiniu susitarimu supažindintas nebuvo. Kadangi trečiojo asmens tarnybinio automobilio stovėjimo ir laikymo tvarka Utenos aps. VPK kieme buvo nustatyta tik jo paties vienašališku įsakymu, su juo nesupažindinus Utenos aps. VPK vadovybės, tai tarnybinio automobilio vairuotoja ir trečiojo asmens darbuotoja E. B. turėjo vadovautis „Draudžiamuoju ženklu“ Nr. 312, kuris draudžia įvažiuoti į kiemą be leidimo, ir į kiemą nevažiuoti, nes atsakovo išduoto leidimo neturėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Panevėžio apygardos probacijos tarnyba prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, jog jos vidaus tvarka numato, kad visų turimų tarnybinių automobilių laikymo vieta turi būti įforminama direktoriaus įsakymu. Viršininkams žodžiu susitarus dėl tarnybinio automobilio laikymo vietos, priimtame įsakyme buvo nurodyta tarnybinio automobilio laikymo vieta - policijos komisariato kiemas, esantis adresu Maironio g. 3, Utena. Panevėžio apygardos probacijos tarnybos direktoriaus įsakymo vykdymas yra privalomas tik Panevėžio apygardos probacijos tarnybos darbuotojams ir neturi jokios teisinės galios Utenos aps. VPK pareigūnams. Panevėžio apygardos probacijos tarnyba negalėjo numanyti, kad Utenos aps. VPK vidaus dokumentuose jokiu būdu neįforminta, jog į policijos kiemą, į kurį įvažiavimas leidžiamas tik policijos transportui ir prie įvažiavimo į kurį stovi ženklas, draudžiantis važiuoti transporto priemonėms, jai priklausantis tarnybinis automobilis stovi neteisėtai, kadangi įspėjimų ar raštų apie neteisėtą įvažiavimą į policijos kiemą nebuvo gauta per visą automobilio policijos kieme laikymo laiką nuo 2007 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. lapkričio mėnesio. Pažymėjo, kad sniegas ant automobilio, stovėjusio policijos komisariato kieme, nukrito 2011 metų sausio 11 d., tačiau ir po šio įvykio tarnyba toliau laikė tarnybinį automobilį policijos komisariato kieme tomis pačiomis sąlygomis ir tik 2011 metų lapkričio mėnesį darbuotojai E. B. buvo pasakyta, kad nebegalima statyti tarnybinio automobilio policijos komisariato kieme.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad tai, jog raštu nebuvo įformintas apelianto ir trečiojo asmens susitarimas dėl trečiajam asmeniui priklausančio automobilio N. A., v. n. (duomenys neskelbtini) statymo ir laikymo atsakovo uždaroje automobilių stovėjimo aikštelėje, nagrinėjant ginčą nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Apeliantas neginčija liudytojo, buvusio Utenos aps. VPK vadovo, V. Š. patvirtintos aplinkybės, kad minėtam automobiliui policijos kieme buvo išskirta pastovi vieta, kurioje automobilis buvo statomas ir laikomas kelis metus iki įvykio ir pusmetį po įvykio. Minėta teritorija yra uždara, prie jos visą parą budi pareigūnas, galioja leidimų sistema, vaizdas fiksuojamas kameromis. Todėl be leidimo savavališkai į šią teritoriją nebūtų nei galimybės įvažiuoti, nei pastoviai laikyti automobilį. Nurodė, kad todėl kritiškai vertina atsakovo teiginius, jog trečiasis asmuo tiek metų savavališkai laikė automobilį, nes apelianto tarnybinė veikla yra bausti teisės pažeidėjus, o trečiojo asmens darbuotojai nebuvo traukiami administracinėn atsakomybėn, be to, automobilis turėjo pastovią stovėjimo vietą. Teigia, kad trečiasis asmuo nei raštu, nei žodžiu nebuvo įspėtas, jog yra nustatyta kita šios transporto priemonės tvarka ar vieta. Atsakovui atsakomybė kyla CK 6.266 str. pagrindu ir jis neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo atsakomybės (itin didelio nukentėjusiojo neatsargumo), o pats buvo nerūpestingas pastato valdytojas, nes nevykdė pareigos prižiūrėti valdomus statinius taip, kad nebūtų padaryta žala kitiems asmenims, nepaženklino pavojingų parkavimui vietų, jei neturėjo galimybės nuvalyti sniego sankaupų ant stogo.
Apeliacinis skundas atmestinas, o Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
Byloje nustatyta, jog naktį iš 2011 m. sausio 10 d. į 2011 m. sausio 11 d. ant Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kieme (duomenys neskelbtini) stovėjusio automobilio N. A., v. n. (duomenys neskelbtini) priklausančio Panevėžio apygardos probacijos tarnybai (buvusi - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio regiono pataisos inspekcija) nuo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato patikėjimo teise valdomo pastato (b. l. 11-23) stogo nukrito sniegas ir automobilį apgadino (b. l. 10). Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos Panevėžio regiono pataisos inspekcijos direktoriaus 2009-04-15 įsakymą Nr. 01/1-24 už minėto automobilio techninę priežiūrą ir naudojimą atsakinga buvo paskirta pareigūnė E. B., o automobilio laikymo vieta buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) komisariato pastato kieme (b. l. 64-65). Vadovaujantis šiuo įsakymu minėta transporto priemonė nurodytoje vietoje buvo statoma ir laikoma nuo 2009 metų iki 2011-11-14, kada buvo priimtas 2011-11-14 įsakymas Nr. 01/1-45 ir automobilio laikymo vieta nustatyta kitoje vietoje (b. l. 66). Apgadinta transporto priemonė pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 ir pagal 2010-06-18 sudarytą transporto priemonės nuo nelaimingų atsitikimų sutartį, galiojusią nuo 2010-07-07 iki 2011-07-06, buvo apdrausta AB ,,Lietuvos draudimas“ (b. l. 23-24). Ieškovas, ištyręs įvykį ir jį pripažinęs draudiminiu, apskaičiavo ir 2011-05-02 išmokėjo trečiajam asmeniui 1875,16 Lt draudimo išmoką už automobilio N. A., v. n. (duomenys neskelbtini) remontą (b. l. 25-33).
Apeliantas neginčija ieškovo reikalavimo teisės pagal CK 6.1015 str., žalos dydžio, todėl dėl šių aplinkybių išsamiau nepasiskaoma. Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas, kaip statinio valdytojas, privalo pagal deliktinės civilinės atsakomybės teisės normas atlyginti žalą draudimo bendrovei, kuri išmokėjo draudimo išmoką pagal draudimo sutartį trečiajam asmeniui, kurio automobilis buvo apgadintas nuo atsakovo patikėjimo teise valdomo pastato stogo nukritus sniegui. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino, tačiau su tuo nesutinka atsakovas, teigdamas, kad trečiojo asmens neteisėti veiksmai įtakojo įvykį.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovą atsakingu už žalos trečiojo asmens turtui (automobiliui) padarymą, rėmėsi CK 6.270 straipsniu bei 6.266 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Taikydamas CK 6.266 straipsnio 1 dalį, teismas konstatavo, kad atsakovas yra pastato valdytojas, kuris atsako be kaltės. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės būtent tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Kitais atvejais, t. y. už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltei (CK 6.246–6.248 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3–554/2007; 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3–62/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7–152/2010 ir kt.). Sprendžiant, ar ginčo atveju gali būti taikoma atsakomybė be kaltės pagal CK 6.266 straipsnį, reikia nustatyti, ar žalos trečiajam asmeniui padarymą lėmė tam tikri statinio konstrukciniai trūkumai arba jų sugriuvimas. Šioje byloje esančių įrodymų pagrindu teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad žala trečiojo asmens turtui atsirado todėl, kad atsakovas neaptvėrė ir/ar nepažymėjo kaip pavojingų automobiliams stovėti valdomo pastato kiemo vietų ir nuo valdomo pastato stogo nenuvalė sniego dangos, kuri, vykstant atlydžiui ir mažėjant sniego dangos aukščiui (b. l. 107-108), nukrisdama sugadino prie pastato stovėjusį automobilį. Tai įrodo, kad žala atsirado ne dėl pastato (jo konstrukcijų) trūkumų ar jų sugriuvimo, todėl pastato savininkas (valdytojas) šiuo atveju atsako bendraisiais deliktinės civilinės atsakomybės pagrindais. CK 6.263 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Nors pirmosios instancijos teismas ieškinį be pagrindo tenkino CK 6.266 straipsnio pagrindu, tačiau vien šiuo formaliu pagrindu teisėto ir pagrįsto sprendimo naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 328 str.). Iš sprendimo turinio matyti, kad teismas, nors ir rėmėsi CK 6.266 str., tačiau byloje esančių faktinių duomenų pagrindu nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus, kaltę, žalos dydį ir priežastinį ryšį, t. y. civilinės atsakomybės sąlygas, numatytas CK 6.246-6.248 str., 6.249 str. (atsakovas nenuvalė sniego nuo valdomo pastato stogo, nepažymėjo ir/ar nepatvėrė vietų, kuriose pavojinga statyti automobilius, dėl ko vykstant atlydžiui nuo pastato stogo nukrisdama sniego danga apgadino automobilį ir padarė jam draudimo išmokos dydžio žalą).
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad trečiojo asmens darbuotoja, pastatydama automobilį policijos komisariato valdomo pastato kiemo teritorijoje, elgėsi rūpestingai ir apdairiai ir teigia, kad ji neteisėtai nesivadovavo prie įvažiavimo į kiemą stovinčio ženklo Nr. 312, kuris draudžia įvažiuoti į kiemą be leidimo, reikalavimais, taip Kelių eismo taisykles pažeidė policijos kieme, kas, apelianto nuomone, yra nukentėjusiojo rizikos prisiėmimas, sudarantis pagrindą atsakovo atžvilgiu netaikyti civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis skundo argumentas nepagrįstas. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). Byloje nėra pateikta duomenų, kad automobiliu N. A., v. n. (duomenys neskelbtini) į atsakovo kiemą įvažiavęs asmuo būtų buvęs nubaustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, pasireiškusį kelio ženklo Nr. 312 reikalavimų nesilaikymu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju buvęs Utenos aps. VPK viršininkas V. Š. patvirtino, kad trečiasis asmuo anksčiau buvo komisariato padalinys, nuo seno jo automobilį buvo leidžiama laikyti kiemo teritorijoje, komisariato budinčiajai daliai jis buvo pateikęs sąrašą automobilių, kuriuos tretiesiems asmenims pagal susitarimus su jais buvo leidęs laikyti policijos komisariato kieme. Atsakovas liudytojo nurodytos aplinkybės apie automobilių, kuriuos buvo suteikta teisė pastatyti ir laikyti policijos komisariato kieme, sąrašo buvimą nepaneigė. Nors liudytoju apklaustas dabartinis Utenos aps. VPK viršininkas L. P. nurodė, kad jis nebuvo supažindintas su ankstesnio komisaro sprendimu leisti policijos kieme laikyti minėtą automobilį, pats tam leidimo niekada nedavė, tačiau šių jo parodymų įrodomoji reikšmė nustatoma visų įrodymų visumoje. Liudytojas L. P., dabartinis atsakovo viršininkas, pareigas pradėjo eiti pagal 2008-11-21 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymą Nr. 5-TE-478 (b. l. 73). Todėl nuo tada jis turėjo ir galėjo pats susipažinti su vadovaujamos įstaigos valdymo tvarka tiek pagal norminius aktus, tiek pagal faktinę padėtį. Trečiojo asmens automobilis policijos kieme tam skirtoje nuolatinėje vietoje iki įvykio buvo laikomas daugiau nei dvejus metus, nuolat įvažiuodavo į vartus turintį vidinį komisariato kiemą (b. l. 74-76), kuris stebimas vaizdo kameromis ir budinčių pareigūnų, prie kurio stovi įvažiavimą į jį draudžiantis ženklas, policija N. A. markės ir modelio automobilio neturi (b. l. 72). Liudytoja E. B. nurodė ir R. V. akivaizdoje patvirtino, kad automobilį statė su viršininko L. P. žinia, o statymo vietą jai parodė ūkvedys R. V.. Šiais liudytojos E. B. parodymais, atsižvelgiant į minėtų liudytojų parodymų turinį ir į tai, kad automobilis buvo statomas policijos komisariato kieme nuo 2007 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. lapkričio mėnesio, nėra pagrindo. Taigi, nuo naujojo atsakovo viršininko paskyrimo į pareigas dienos (2008-11-21) nebuvo imtasi jokių veiksmų, kad pakeisti situaciją dėl probacijos tarnybos automobilio statymo ir laikymo atsakovo kieme. Savo atsikirtimams pagrįsti atsakovas pateikė 2010-06-20 įsakymą Nr. 89-V-280 „Dėl Utenos apskrities VPK transporto priemonių stovėjimo vietų schemos patvirtinimo“ (b. l. 71-72), tačiau šio įsakymo turinys byloje nagrinėjamų aplinkybių nei paneigia, nei patvirtina, kadangi įsakymas priimtas praėjus pusei metų po įvykio. Tuo tarpu norminio akto, kuris šį klausimą reguliavo 2011 m. sausio 10-11 dienomis, atsakovas nepateikė. 2010-06-30 atsakovo viršininko įsakymu buvo nustatyta 22 komisariato automobilių stovėjimo vietų schema. Pagal bylos duomenis, trečiojo asmens automobilis po šios tvarkos nustatymo iki 2011 m. lapkričio mėnesio taip pat buvo laikomas policijos komisariato kieme. Todėl neįtikėtina, kad trečiojo asmens automobilis tiek laiko nebūtų buvęs pastebėtas, ir, jei iš tikrųjų jis į kiemą įvažiuodavo ir būdavo paliekamas stovėti neteisėtai ir be leidimo, nebūtų buvę imtasi veiksmų siekiant nutraukti neteisėtus veiksmus ir galimam administraciniam teisės pažeidimui ištirti. Pažymėtina, kad po 2011-01-10 įvykio 2011-01-18 raštu Utenos aps. VPK ieškovui nurodė, kad įvykį užregistravo įvykių registre, apie tai pranešė trečiajam asmeniui (b. l. 10), tačiau net ir po to protokolas dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo ar kito administracinio teisės pažeidimo kaltiems asmenims surašytas nebuvo, o automobilis toliau iki 2011 metų lapkričio mėnesio buvo laikomas atsakovo kiemo teritorijoje. Tai tik patvirtina, kad ir pats atsakovas trečiojo asmens ir jo darbuotojos elgesio neteisėtu ar savavališku nevertino. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Panevėžio apygardos probacijos tarnyba ir jos darbuotoja E. B., statydama automobilį policijos komisariato kieme, neturėjo jokio pagrįsto pagrindo manyti, kad jų veikimas yra neteisėtas, savavališkas, kad jie elgiasi taip, kaip neturi teisės elgtis. Dėl išdėstyto CPK 6.253 str. 5 d., 6..282 straipsnyje numatytų nukentėjusiojo veiksmų ir aplinkybių, tame tarpe - didelio neatsargumo ar tyčios, dėl kurių žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, nenustatyta, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui visas svarbias aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.