Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gemai Zapasnykienei ir atsakovo atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei, nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie LR VRM, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde (b. l. 2–4) nurodant, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Viešosios tvarkos valdybos Mobilios kuopos vyresniojo patrulio pareigose. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (23 str. 2 d.).

Seimas 2007 m. birželio 7 d. įstatymo, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007-10-01, 11 straipsniu papildė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (VTĮ 25 str. 1 d. 1 p. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija)) bei nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (VTĮ 25 str. 1 d. 5 p.(2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (bylos Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) konstatavo, jog aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas. Pareiškėjo nuomone, taikant aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 1 583,26 Lt priemokų ir priedų.

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, pareiškėjo teigimu, bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogiją taikant LR CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (LR CK 6.273 str.). Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į LR CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d., neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (LR CK 6.279 straipsnio 1 dalis pagal analogiją).

Pasisakant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo ir teisėtumo nurodė, jog nesutinka, kad pareiškėjui mokant darbo užmokestį nepagrįstai buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalies nuostatomis. Kadangi Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsižvelgiant į tai mano, atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais.

Taip pat pažymima, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, taigi tik tokiu atveju valstybė privalo atlyginti dėl jos pareigūnų neteisėtų aktų atsiradusią žalą (LR CK 6.271 str.).

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais, taip pat paaiškino, kad LR DK 27 str. numato, per kiek laiko darbuotojas gali kreiptis dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kadangi darbo užmokestis paskutinį kartą neišmokėtas 2007-04-01, pareiškėjas nepraleido 3 metų termino. Atsižvelgiant į LR DK 298 str. pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalis už 2006 m. patenka į trijų metų laikotarpį, todėl senatis šios skundo dalies atžvilgiu neturėtų būti taikoma.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad J. L., dirbančiam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Mobilios kuopos vyresniojo patrulio pareigose, dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už 2006 metus (rugsėjo, lapkričio ir gruodžio mėnesius) neišmokėta – 1 066,04 Lt (b.l.5,19), už 2007 metus (vasario ir kovo mėnesius) – 517,22 Lt (b.l.6,20), iš viso – 1 583,26 Lt.

Pareiškėjas prašo priteisti solidariai iš atsakovų neišmokėto darbo užmokesčio nepriemokos 1 583,26 Lt sumą.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 23 str.1 d. buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnautojams mokami tokie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą (VTĮ 25 str. 1 d.).

VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 26 straipsnio 3 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Seimas 2007 m. birželio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007 m. spalio 1 d. Šiuo įstatymu buvo papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatant, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Atitinkamai 25 str. 2 d. buvo papildyta nauju 5 punktu, kad valstybės tarnautojui taip pat gali būti mokamas ir vienkartinis pareiginės algos dydžio priedas. Tokiu būdu, pagal Valstybės tarnybos įstatymo (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, buvo neįskaitomas priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, tačiau nuostata, kuria buvo ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma išliko.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) nuostatos, reguliuojančios valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų rūšis, jiems mokamų priedų dydžio (sumos) bei priemokų dydžio (sumos) apribojimą., buvo iš esmės pakartotos ir 2003 m. balandžio 29 d. Seimo priimtame Vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statute). Statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo (ir yra) nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų rūšys. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams galėjo būti mokami priedai už laipsnius (Statuto 35 straipsnis), kvalifikacines kategorijas (Statuto 36 straipsnis), stažą (Statuto 37 straipsnis). Priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos (Statuto 36 straipsnio 6 dalis)

Statutas (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) taip pat nustatė vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų rūšis. Buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu (Statuto 38 str. 1 d. 1 p.); už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis (Statuto 38 str. 1 d. 2 p.); už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą (Statuto 38 str. 1 d. 3 p.). Pareigūnams mokamų priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (Statuto 38 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad Vidaus tarnybos statute nebuvo numatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomos VTĮ nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, inter alia ir 23 str. 2 d., todėl šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

2008 m. gruodžio 9 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas 2 dalimi 23 straipsnis, nustatant, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai (23 straipsnio 2 dalis). Taigi apmokėjimas valstybės tarnautojams, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, pagal VTĮ 26 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą buvęs jiems išmokamų priemokų dalimi, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą tapo atskira valstybės tarnautojų, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, darbo užmokesčio sudedamąja dalimi.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog nurodytu teisiniu reguliavimu privalėjo būti reglamentuota, kokiais būdais atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tuo atveju, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. Kadangi tai nebuvo padaryta, pripažintina, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK už pareiškėjo faktiškai atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs, šios aplinkybės neneigia ir pats atsakovas bei neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Bylos duomenys patvirtina, kad J. L. už 2006 metus neišmokėta – 1 066,04 Lt (b.l.5,19), už 2007 metus – 517,22 Lt (b.l.6,20), iš viso – 1 583,26 Lt. Įvertinus šiuos nagrinėjamos bylos duomenis ir tai, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK už pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs, pripažintina, kad yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, priteisiant 1 583,26 Lt sumą iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK.

Atsakovai atsiliepimuose (b.l. 14-16, 38-40) bei Vilniaus apskrities VPK atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą skundo dalyje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo už 2006 metus, t.y. dėl 1 066,04 Lt priteisimo. Jų teigimu, nagrinėjamu atveju, turi būti taikomas LR DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo skundo padavimo dienos.

DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad J. L. su skundu dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-01-28 (b.l. 2-4). LR CK 1.127 straipsnyje numatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 str. 1 d. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismo praktikoje” 7.1 p.). Darbo teisinių santykių pobūdis ir specialusis imperatyvusis teisinis reguliavimas lemia tai, kad nagrinėjamu atveju subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus sutampa su objektyviuoju kriterijumi. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 5-V-143 „ Dėl Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punktu nustatyta, kad policijos įstaigų valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per kalendorinį mėnesį; kiekvieno kalendorinio mėnesio 18-25 dienomis už einamąjį mėnesį mokamas iki 50 procentų darbo užmokesčio avansas bei kiekvieno kalendorinio mėnesio 3-10 dienomis išmokamas darbo užmokestis už praėjusį kalendorinį mėnesį. Todėl ieškinio senaties terminas skundo dalyje dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2006 m. prasidėjo atitinkamai už 2006 m. rugsėjo mėnesį (113,56 Lt) - 2006 m. spalio 11 d., už 2006 m. lapkričio mėn. (304,12 Lt) – 2006 m. gruodžio 11 d., už 2006 m. gruodžio mėn. (648,36 Lt) – 2007 m. sausio 11 d. Šios teismo nustatytos aplinkybės dėl ieškinio senaties termino pradžios patvirtina, kad pareiškėjas skundo dalyje dėl reikalavimo, priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2006 m.,t.y. dėl 1 066,04 Lt (b.l.5,19), praleido LR DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pagal Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009; 2009-09-24 nutartis byloje Nr. A822-1037/2009) ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo (2006-01-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2008-02-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 byloje Nr. 3K-3-206/2009) formuojamą praktiką, teismas savo iniciatyva, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 str. 3, 4 d., 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes, turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą, t.y. ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.).

Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai šio klausimo sprendimas paliekamas teismo diskrecijoje (LAT 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Nagrinėjamoje byloje, teismas atsižvelgdamas į tai, kad pareigūnų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui bei į tai, kad nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu toks reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms, ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujintinas (Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.). Atnaujinus praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjui priteistina už 2006 m. rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėnesius neišmokėta darbo užmokesčio dalis – iš viso 1 066,04 Lt.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį pareiškėjui turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas LR DK 298 straipsnio pagrindu, kuris numato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus ( 2009-01-23 nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009-08-24 nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Taigi, LR DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Taikant nurodytus pareiškėjui priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 ir byloje esančius duomenis apie pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį (b.l. 5, 19, 16, 20, 21), konstatuotina, kad pareiškėjo prašoma priteisti 1 583,26 Lt suma susidarė per laikotarpį neviršijantį trejų metų, todėl priteistina (DK 298 str.).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 1 583,26 Lt sumą iš Vilniaus apskrities VPK tenkintinas.

Pareiškėjas skunde atsakove taip pat nurodo Lietuvos valstybę. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, t. y. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė.

Pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 3 punktą, Civilinio kodekso (CK) 6.271 str.1 dalį, 6.273 str. 1 dalį, 2001-07-26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 932 “Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo” 1 punktą, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės ar institucijos, dėl kurios arba dėl kurios pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, yra atsakovu teisniuose santykiuose dėl žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais, atlyginimo, o ne dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. CK 6.246 str. 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.271 str. 1 dalies normą būtinoji darbo užmokesčio nepriemokos pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, o pagal CK 6.271 str. 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nustatyta, kad Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusios redakcijos VTĮ 23 str. 2 dalimi, dėl ko pareiškėjui buvo neišmokėta 1 583,26 Lt darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjui priklausantis darbo užmokestis buvo ribojamas įstatymo nuostatomis. Byloje nenustatyta, kad Vilniaus apskr. VPK neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju negalima. Šios teismo nustatytos aplinkybės patvirtina kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti prašomą sumą solidariai ir iš Lietuvos valstybės, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Tokio reikalavimo įpareigoti skirti reikalingus asignavimus pareiškėjas skunde nereiškia. Pagal ABTĮ 86 str. 3 dalį, teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl teismo sprendime nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

J. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti J. L., a.k. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 1 583,26 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt tris litus dvidešimt šešis centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje J. L. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.