Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės (toliau – ir atsakovas) 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. S-(60-1.9)-2429 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Valstybės kontrolę pašalinti padarytus pažeidimus, tinkamai atlikti viešojo administravimo subjekto funkcijas ir pareigas ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

Pareiškėjas patikslintame skunde suformulavo teismui ir procesinio pobūdžio prašymus, t. y. pareiškėjas pareiškė prašymą priimti skundą ir išspręsti ginčą dėl neveikimo ir vilkinimo bei pareiškė prašymus kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, šiuo aspektu nurodė, kad teisės aktų nuostatos nustato imperatyvią pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu teismui abejonių kelia teisės akto atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Paaiškino, kad atsakovas tinkamai ir išsamiai neišnagrinėjo jo 2014 m. rugsėjo 30 d. skundo Nr. PL-127 (toliau – ir Skundas) bei savo neteisėtais veiksmais ir neveikimu, funkcijų ir pareigų neatlikimu pažeidė pareiškėjo teisę į gerą viešąjį administravimą, teisę į tinkamą piliečių aptarnavimą, šiukščiai pažeidė Konstitucijos, tarptautinių sutarčių bei teisės aktų nuostatas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas privalėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą, jog šis dėl teisės aktų atitikties kreiptųsi į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas taip pat pasisakė ne tik dėl atsakovo veiksmų, tačiau vertino ir Lietuvos Respublikos teismų ir teisėjų, Generalinės prokuratūros prokurorų ir kitų pareigūnų veiklą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžė, kad pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 23 d. skundą išnagrinėjo, laikydamasis ir nepažeisdamas teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečiai nustatytus reikalavimus, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, atsakovas pažeidė. Atsakovo teigimu, galiojantys teisės aktai nesuteikia iniciatyvos teisės Valstybės kontrolei inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Iš pareiškėjo skundo turinio teismas nustatė, kad suformuluotas prašymas atsakovui kreiptis į Seimą, jog šis dėl teisės aktų atitikties kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, siejamas su prokuratūros ir teisėjų veiksmais, neveikimu ir jų priimtais procesiniais dokumentais.

Teismas pažymėjo, kad atsakovui teisės aktai nesuteikia iniciatyvos teisės inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai. Teismas pabrėžė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tinkamai taikė teisės normas, objektyviai ir visapusiškai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, todėl teismas sprendė, kad atsakovo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas nurodė, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – Valstybės kontrolės sprendimo Nr. S-(60-1.9)-2429 teisėtumas bei pagrįstumas, tačiau iš pareiškėjo pateiktų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą matyti, kad jie nėra susiję su administracinės bylos dalyku, todėl teismas jų nevertino. Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatos aiškiai apibrėžia Konstituciniam Teismui žinybingų bylų kategoriją, į kurią, teismo vertinimu, nepatenka pareiškėjo suformuluoti prašymai. Teismas pažymėjo ir tai, kad teismų sprendimai, nutarimai, nutartys yra tikrinami instancine tvarka, todėl jie nėra Konstitucinio Teismo vykdomos konstitucingumo kontrolės objektu.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat formuluoja prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas bei kiti byloje ginčijami teisės aktai atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, teisingumo ir teisinės valstybės principus; taip pat spręsti, ar Konstitucijoje įtvirtintas draudimas piliečiams kreiptis į Konstitucinį Teismą atitinka Konstituciją ir teisingumo ir teisinės valstybės principus; ar Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, teisėjų ir pirmininkų bei kitų asmenų veikla neprieštarauja Konstitucijai, tarptautinėms sutartims, įstatymams ir kitiems teisės aktams bei teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Pareiškėjo įsitikinimu, sprendimą byloje priėmė neteisėtos sudėties teismas, sudarytas ne pagal įstatymą, neobjektyvus ir šališkas, suinteresuotas bylos baigtimi, pažeidžiant teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus. Pažymi, kad nebuvo tinkamai išspręsti pareikšti teisėjų nušalinimo klausimai. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas – nepateikti argumentai, tinkamai neišaiškintas įstatymų taikymas, nėra motyvų dėl atsakovo neveikimo, vilkinimo. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taip pat yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Toliau dėsto argumentus, tapačius motyvams, nurodytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, veiksmų teisėtumo priimant 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. S-(60-1.9)-2429, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 23 d. skundą.

2014 m. rugsėjo 23 d. skundu pareiškėjas prašė atsakovo įvairiose valstybinės valdžios ir teisėsaugos institucijose atlikti finansinį ir veiklos auditą bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą, kad pastarasis kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti ar atitinkamų teisėsaugos ir teisminės valdžios institucijų bei jų pareigūnų veiksmai bei priimti procesiniai sprendimai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Ginčijamu 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, tai motyvuodamas tuo, kad jam nėra suteikta įgaliojimų kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą, jog šis inicijuotų atitinkamų bylų Konstituciniame Teisme nagrinėjimą. Dėl atsisakymo atlikti atitinkamų institucijų finansinį ir veiklos auditą nurodė, kad šiuos tikrinimus atlieka pagal tam tikrą eiliškumą- patvirtintą metinę programą bei kad tik Seimo pavedimu gali atlikti neeilinį auditą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) yra nustatyti reikalavimai formai ir turiniui, kuriuos turi atitikti skundas (prašymas), paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos „aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta“ bei suformuluotas „ pareiškėjo reikalavimas“.

Teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) pagrindą. O pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) dalyką.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22; 23 ir 52 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.

Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad „apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme“, pareiškėjui yra draudžiama apeliacinės instancijos teisme keisti skundo (prašymo) dalyką. O pagal to paties įstatymo 138 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad apeliacinės instancijos teismas „gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti“ bei kad „nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau“, yra apribota pareiškėjo teisė keisti bei pildyti ir skundo (prašymo) pagrindą.

Apibendrinant, darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme.

Byloje nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad šios bylos dalyką sudaro nustatymas aplinkybių – ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, jog būtų atliktas eilės institucijų finansinis ir veiklos auditas bei būtų inicijuotas kreipimasis į Konstitucinį Teismą.

Vienas iš pagrindinių administracinės teisės principų nustato, kad viešojo administravimo subjektui yra leidžiama tiek, kiek numato teisė (įstatymas).

Atsakovo veiklą reglamentuoja Valstybės kontrolės įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Tai reiškia, kad atsakovas nagrinėdamas pareiškėjo skundą, jame pareikštus prašymus galėjo tenkinti tik ta apimtimi, kiek jam tokią galimybę numato bei suteikia Valstybės kontrolės įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Pagal Valstybės kontrolės įstatymo 3;9;14 straipsnių nuostatas valstybės kontrolė yra Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija, kuri savo veiklą vykdo pagal iš anksto kasmet parengtas programas. Šias programas tvirtina valstybės kontrolierius prieš tai įvertinęs Seimo Audito komiteto pateiktas rekomendacijas.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad valstybės kontrolei nėra suteikta teisė atlikti valstybinį auditą pagal kitų subjektų, tame tarpe ir privačių asmenų, prašymus.

Iš Valstybės kontrolės įstatymo taip pat matyti, kad jame nėra įtvirtinta nuostatų, kurios suteiktų valstybės kontrolės institucijai teisę inicijuoti Seime atitinkamų teisės aktų atitikties Konstitucijai tyrimą Konstituciniame teisme, jei tai nėra tiesiogiai susiję su jos vykdoma veikla - prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas.

Iš pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 23 d. skundo atsakovui matyti, kad jis siekė, jog atsakovas inicijuotų atitinkamų teisėsaugos ir teisminės valdžios institucijų ir jų pareigūnų veiksmų bei jų priimtų procesinių sprendimų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau, kaip matyti iš šio pareiškėjo skundo, aptariami atitinkamų teisėsaugos ir teisminės valdžios institucijų ir jų pareigūnų veiksmai bei jų priimti procesiniai sprendimai, buvo atliekami nagrinėjant bei tiriant bylas, susijusias su individualiais pareiškėjo interesais.

Toks šių teisėsaugos ir teisminės valdžios institucijų priimtų procesinių sprendimų pobūdis lemia, kad šie sprendimai nėra susiję su atsakovo vykdoma veikla, todėl atsakovui nėra suteikta teisė inicijuoti jų atitiktį Konstitucijai. Be to, Konstituciniam Teismui taip pat nėra suteikta teisė tirti atitiktį Konstitucijai sprendimų, kuriuos priėmė atitinkamos teisėsaugos ar teisminės valdžios institucijos (Konstitucijos 102 str.).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias šį teisinį santykį, bei teisingai išsprendė kilusį byloje ginčą.

Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeisti reikalavimai, kurie keliami teisėjams dėl jų nepriklausomumo ir nešališkumo nagrinėjant bylas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 1ir 2 dalių nuostatas (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai yra suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Teisėjas taip pat negali dalyvauti nagrinėjant bylą: 1) jeigu jis pirmiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu.

Byloje aplinkybių, kurios duotų pagrįstą pagrindą išvadai, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėję teisėjai galėjo būti suinteresuoti šios bylos baigtimi arba, kad egzistavo aplinkybės draudžiančios nagrinėti jiems šią bylą dėl anksčiau jų atliktų tam tikrų procesinių veiksmų šioje byloje ir panašiai, nėra surinkta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pats pareiškėjas. Jo teiginiai šiuo klausimu yra deklaratyvūs ir negrindžiami atitinkamais įrodymais.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog ši byla buvo išnagrinėta šališkai bei neobjektyviai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nustatyta, kad „Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.“

Minėta, kad šioje byloje nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Valstybės kontrolės įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Byloje aplinkybių, kurios duotų pagrindą abejoti tomis Valstybės kontrolės įstatymo nuostatomis, kurios yra taikomos šioje byloje, atitikties Konstitucijai, nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjas. Be to, pareiškėjas kreiptis Konstitucinį Teismą prašo ne dėl Valstybės kontrolės įstatymo nuostatų, o kitais klausimais (pvz., ar Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, teisėjų ir pirmininkų bei kitų asmenų veikla neprieštarauja Konstitucijai), kuriuos tirti nėra priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai (Konstitucijos 102 str.).

Visa tai lemia, kad šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tais klausimais, kuriuos pareiškėjas suformulavo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Tas pats pasakytina ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kad jo atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą tais klausimais kuriuos jam formulavo pareiškėjas, yra atitinkantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) reikalavimus.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.