Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2017 m. vasario 10 d.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 116, 127, 146, 219, 252, 254, 255, 279, 286, 293, 299A, 322, 328, 346, 387 (b.l. 13-16). Didesniąją laiko dalį jis buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose. Taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Tačiau pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto normos nebuvo užtikrintas 18 parų (teko nuo 1,87 kv. m iki 3,45 kv. m gyvenamojo ploto). Pareiškėjui tuo metu trūko nuo 0,15 kv. m iki 1,73 kv. m gyvenamojo ploto, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindė ir tuo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nurodyta, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; jis turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos norma 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu, tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad, naudojantis tualetu, būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Be to, nurodė, kad asmens privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos. Postuose Nr. 7, 23, 25, 26 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis (b.l. 20, 36). Kamerose Nr. 108 ir Nr. 356, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniuose mazguose yra įrengtos užuolaidos. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti suimtąjį (nuteistąjį), besinaudojantį tualetu. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir LVAT (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; LVAT 2016-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; LVAT 2017-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; LVAT 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Netgi tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikytas vienas, jo privatumas taip pat nebuvo užtikrintas, nes pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėjo atsitiktinai užtikti į kamerą įėję arba suimtųjų (nuteistųjų) stebėjimą atliekantys pareigūnai. Taip pat teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus dėl sanitariniuose mazguose įrengtų užuolaidų, nes duomenų, kad užuolaidos sanitariniuose mazguose buvo įrengtos būtent pareiškėjo buvimo kamerose laikotarpiu, byloje nėra. Taigi, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas skundžiasi, kad buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. LVAT laikosi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013). Tačiau vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013). Nagrinėjamu atveju byloje yra pateikta duomenų, kad pareiškėjas sutiko būti laikomas su rūkančiais asmenimis ir dėl perkėlimo iš rūkančiųjų į nerūkančiųjų kamerą nesikreipė (b. l. 35). Taigi, teismas, vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl kalinimo surūkančiaisiais kamerose yra nepagrįstu.

Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, suteikiama tik viena valanda pasivaikščioti.

Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Taigi, Lukiškių TI-K aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų laikėsi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.

Be to, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maitinimo laikytini nepagrįstais. Pareiškėjas neindividualizavo šio pažeidimo. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė konkrečias aplinkybes dėl valgiaraščių subalansavimo, maisto kaloringumo ir kokybės. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pareiškėjui, kaip ir kitiems laikomiems asmenims, buvo skiriamas maitinimas pagal subalansuotus valgiaraščius, kurie atitinka fiziologines mitybos normas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus įstaigos administracijai dėl netinamo maitinimo.

Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose veisėsi tarakonai laikytini nepagrįstais. Byloje pateiktos paslaugų teikimo sutartys patvirtina, kad Lukiškių TI-K atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus (b. l. 88-91).

Taip pat pareiškėjo skundo argumentai, kad kamerose buvo nešvarūs langai, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas skirtingose kamerose. Jis nenurodė, kokiu laikotarpiu, kokioje kameroje langai buvo nešvarūs. Duomenų, kad dėl šio pažeidimo būtų kreipęsis į administraciją, nepateikė.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna, pateko mažai natūralios šviesos, dirbtinis apšvietimas buvo labai ryškus, žiemą būdavo šalta, o vasarą karšta.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, kameros vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka minėtų Higienos normų reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi.

Higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad: gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti nežemesnė kaip 20°C (16 punktas); gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Įvertinus Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolus (b. l. 38-94) matyti, kad kamerose Nr. 116, 293, 322, 328, 387, kuriose buvo laikomas pareiškėjas pažeidimų nenustatyta, duomenų apie kitas kameras ir jų būkles teismui nepateikta. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, sienų ir baldų būklę informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės, netinkamos temperatūros laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto ir privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 294 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 3,78 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarka) 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,78 Eur sumą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia, remdamasis Tvarka, kuri numato išlaidų už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog atsakovas realiai patyrė 3,78 Eur išlaidas už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų, iš anksto atlygindamas įstaigai išlaidas už jų parengimą (Tvarkos 1–3 p.), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, grįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K teikdamas teismui atsiliepimą į skundą elektroninių ryšių priemonėmis, kartu su atsiliepimu teikė ir papildomą medžiagą taip pat elektroninių ryšių priemonėmis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V.M. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo V.M. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 294 Eur (du šimtus devyniasdešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.