- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- I-219-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03240-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- S. G., K. L., D. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. G., K. L. ir D. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir (duomenys neskelbtini) dėl neišmokėtos (duomenys neskelbtini) atlyginimo dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjai S. G., K. L. ir D. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami (b. l. 1-8): priteisti pareiškėjams neišmokėtą (duomenys neskelbtini) atlyginimo dalį, jiems einant (duomenys neskelbtini) pareigas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.: S. G. solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) Lt; K. L. solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) Lt; D. Ž. solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas, jeigu tokios bus.
Pareiškėjai, pagrįsdami savo reikalavimus, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija (1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimais, 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimais), be kita ko, nurodo, kad: atsakovės veiksmai, kuriais (duomenys neskelbtini) neteisėtai sumažintas ir toliau mokamas toks atlyginimas, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) normų ir principų, todėl pareiškėjų teisė gauti teisėtą ir teisingą atlyginimą turi būti apginta; valstybės institucijos negali savavališkai nevykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų, Konstitucija to netoleruoja; (duomenys neskelbtini) atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš (duomenys neskelbtini) įtvirtinto (duomenys neskelbtini) principo; (duomenys neskelbtini); Konstitucija draudžia (duomenys neskelbtini). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad neproporcingas (duomenys neskelbtini) atlyginimų mažinimas buvo neteisėtas ir prieštaraujantis Konstitucijai, todėl toks reglamentavimas negali būti taikomas.
Taigi, ginčijamomis nuostatomis Lietuvos Respublikos Seimas, viršydamas savo galias, neteisėtu, nepagrįstu būdu, nesilaikydamas konstitucinio imperatyvo leisti įstatymus tik pagal įstatymuose nustatytą tvarką, pažeidė (duomenys neskelbtini) socialines garantijas inter alia jų nepriklausomumą, kuris atsispindi visa apimančiame konstituciniame teisinės valstybės principe; iki šiol neatstačius (duomenys neskelbtini) atlyginimų dydžio, pažeidžiamas Konstitucinio Teismo doktrinoje įtvirtintas (duomenys neskelbtini) socialinių garantijų mažinimo laikinumo principas.
Atsiliepimas
2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuri šioje administracinėje byloje yra atsakovės Lietuvos valstybės atstovė, atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 26-29, 31-34) nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka, prašo: skundą atmesti; bylą sustabdyti, be kita ko, iki tol, kol bus atlikta ekspertizė, jeigu tokia bus paskirta; priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, jo vykdymą atidėti 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad pripažinus įstatymų nuostatas, kuriose buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, pagal kurią valstybė per protingą laikotarpį teisingai (tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi) juos kompensuos, toks kompensavimo mechanizmas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis tiek, kiek jame (duomenys neskelbtini) nustatytas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas 450 Lt bazinis dydis, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo oficialaus paskelbimo data – 2013 m. spalio 1 d., t. y. iki šios datos turėjo būti nustatyta tvarka, pagal kurią valstybė per atitinkamą laikotarpį kompensuos negautą darbo užmokestį. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. liepos 1 d. minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas nebuvo oficialiai paskelbtas, neįsigaliojo, todėl juo iki 2013 m. spalio 1 d. negalima buvo vadovautis. Pažymėjo, kad, valstybei nustačius negautos darbo užmokesčio dalies kompensavimo tvarką, nereikės ginčo spręsti teismine tvarka.
3. Atsakovas (duomenys neskelbtini) atsiliepime į skundą (b. l. 24) nurodė, kad neturi nei materialinio, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. G., K. L. ir D. Ž. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams neišmokėtas tarnybinio atlyginimo dalis (Apskaičiavimo lentelės, b. l. 9-11). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų S. G., K. L. ir D. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.