Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro bei nukentėjusiojo V. Š. apeliacinius skundus dėl 2007 m. vasario 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo S. Š. bei I. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo V. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės bei neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

S. Š. ir I. L. išteisinti kaltinant juos tuo, kad 2005 m. liepos 24 d. apie 23.30 val., jiedu, veikdami kartu su D. U. (jam baudžiamoji byla nutraukta susitaikius su nukentėjusiu asmeniu), viešoje vietoje – Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini), prie buvusios ūkio kontoros, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. I. L. kartu su D. U. pargriovus V. Š. ant žemės ir spyrus jam į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 10 kartų, o D. U. spyrus į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 4 kartus, pribėgusiam S. Š. spyrus ne daugiau kaip 2 kartus į nugarą, o D. U. atėmus iš V. Š. ginklą, S. Š. spyrus dar du kartus nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tuo nežymiai sutrikdė V. Š. sveikatą.

Apeliaciniu skundu Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo šį nuosprendį panaikinti dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: I. L. ir S. Š. pripažinus kaltais pagal BK 284 str. 1 d. nubausti: S. Š. – 20 MGL, t.y. 2500 Lt dydžio, bauda; I. L. – 60 parų arešto. Pastarajam, vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d. šią bausmę subendrinti su 2006-07-01 to paties teismo nuosprendžiu skirta bausme ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – areštą 90 parų. Nukentėjusiojo V. Š. civilinį ieškinį dėl 466,30 Lt turtinės ir 1333,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo patenkinti pilnai.

Skunde prokuroras nurodo, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog I. L. ir S. Š. neturėjo tyčios savo veiksmais pažeisti viešąją tvarką, jog jų veiksmai buvo nukreipti konkrečiai prieš V. Š. siekiant atimti iš jo ginklą; jog I. L. ir S. Š. veikoje dominavo asmeninės paskatos, o pas I. L. ir konkretus asmeninio pobūdžio motyvas – atimti iš V. Š. ginklą, neleisti jam toliau šaudyti; jog S. Š. norėjo padėti draugui, kuris buvo peršautas jam nepažįstamo asmens. Apylinkės teismas visiškai neįvertino nukentėjusiojo V. Š. parodymų, kad jam iki įvykio nepažįstamas I. L. pirmas paprašė jo cigaretės ir, dar nespėjus cigarečių paduoti, trenkė į veidą. Kol susivokė, gavo nuo jo dar du smūgius, ir tik tada iš kuprinės išsitraukė ginklą. Tik po šūvių I. L. atšoko, o jis sėdo ant dviračio ir bandė važiuoti, bet buvo pargriautas nuo dviračio ir spardomas. Nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad jo šūviai I. L. neišgąsdino, neprivertė jo nutraukti savo nusikalstamą veiką, nes ir atėmus ginklą, jis su draugais S. Š. ir D. U. jį spardė.

Tai, kad buvo triukšmas, patvirtina liudytojai G. V. ir D. V., kurie prie kontoros pastato išgirdo triukšmą ir ten rado nukentėjusįjį stipriai sumuštą, be sąmonės. Prie jo stovėjęs I. L. šaukė, „kad jam taip ir reikia, jį reikia užmušti“, dar norėjo mušti gulintį nukentėjusįjį. O kai D. V. norėjo iškviesti greitąją pagalbą, I. L. bandė atimti iš jos telefoną bei prašė nekviesti policijos. Tuo I. L. pripažino esąs kaltas, tačiau teismas to nevertino.

Teisme liudytoja A. Ž. parodė nemačiusi, kaip nukentėjusysis buvo mušamas, nors ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad kartu su I. D. matė, kaip prie buvusios ūkio kontoros I. L. ir D. U. puolė prie atėjusio nukentėjusiojo, kažkuris jį pergriovė, grūmėsi, šis dar spėjo iššauti vieną ar du kartus. Po to I. L. suriko, kad jam pataikė į krūtinę, kažkuris atėmė ginklą ir jį numetė. O paskui I. L. ir D. U. pradėjo tą vyrą spardyti, pribėgęs spardė ir S. Š.. A. Ž. išsigandusi, kad jos akivaizdoje gali tą vyrą užmušti, nubėgo. Tai rodo, kad A. Ž. pabėgo ne išsigandusi šūvių, o išsigandusi, kad jos akivaizdoje gali šį vyrą užmušti.

Teismas nesiėmė priemonių iškviesti tyrėją J. A., ikiteisminio tyrimo metu apklaususią liudytoją A. Ž., kad būtų nustatytos tikrosios bylos aplinkybės. Savo 2007-02-26 paaiškinime A. Ž. patvirtino, jog teisingi parodymai yra tie, kuriuos ji davė ikiteisminio tyrimo metu. Teismas neiškvietė liudyti ir D. U., kuris parodė, kad jam atėmus pistoletą, I. L. su nepažįstamu vyriškiu „dar susimušė“. Taipogi teismas nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimus tarp liudytojų A. Ž. ir I. D., taip pat mačiusios šį įvykį, parodymų.

Liudytojas A. V. parodė matęs, kaip ant kelio I. L. konfliktavo bei stumdėsi su nepažįstamu vyriškiu, vėliau prie kontoros pastato matė gulintį be sąmonės tą patį vyrą, su kuriuo konfliktavo I. L., iš kaimo žmonių girdėjo, kad šį sumušė I. L., S. Š. ir D. U.. Be to, teisiamojo posėdžio protokole (266 – 267 b.l.) užfiksuota, kad S. Š. prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką ir parodė matęs, kaip I. L. pargriovė V. Š. grumtynių metu, jis pribėgęs pats du kartus spyrė V. Š., o kai D. U. atėmė iš V. Š. ginklą ir numetė šalin jis spyrė nukentėjusiajam dar du kartus.

Taip pat skunde nurodoma, kad net jei teismas išteisintųjų I. L. ir S. Š. veikoje ir neįžvelgė viešosios tvarkos pažeidimo požymių, tai turėjo juos nuteisti pagal BK 140 str. 1 d. už nežymų nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymą. Skunde tvirtinama, kad pirmos instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės dėl įvykio vietos iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytų, nes nusikaltimo padarymo vieta kaltinime ir buvo nurodyta Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini), prie buvusios ūkio kontoros. Tai nustatyta I. L. ir S. Š., liudytojų D. V., G. V., A. Ž., I. D. parodymais. Tai, kad V. Š. nurodė kitokias jo sužalojimo aplinkybes nei kaltinime nėra pagrindas jas pripažinti iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes V. Š. dėl lengvo galvos smegenų sukrėtimo galėjo tiksliai ir neatsiminti vietos, kur buvo I. L. „paprašytas“ cigaretės bei mušamas. Nuo nukentėjusiojo nurodytos vietos iki kontoros pastato, kur jis buvo mušamas, yra tik 10 – 20 metrų atstumas.

Be to teismas neteisingai konstatavo ir kad kaltinime nurodytas nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas neatitinka byloje esančių įrodymų. I. L. buvo kaltinamas spyręs gulinčiam nukentėjusiajam V. Š. į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 10 kartų, D. U. buvo kaltinamas spyręs į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 4 kartus, o S. Š. buvo kaltinamas spyręs ne daugiau kaip 2 kartus nukentėjusiajam į nugarą bei 2 kartus įspyrė į įvairias kūno vietas. Tai, apelianto nuomone, atitinka teismo medicinos specialisto išvadą, nes pagal medicininių dokumentų duomenis nustatyta, kad V. Š. padaryti sužalojimai (veido sumušimas ir nubrozdinimas veide, lengvas galvos smegenų sukrėtimas, paviršutinė muštinė kairio riešo žaizda, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą) galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais.

Taip pat skunde nurodoma, kad viešosios tvarkos pažeidimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka, kuri gali būti pažeidžiama tiesiogiai ar per poveikį papildomam objektui – žmogaus sveikatai. Viešosios tvarkos pažeidimui būdingi neteisėti, pasižymintis ypatingu įžūlumu veiksmai, padaryti viešoje vietoje, kai kaltininkas suvokia savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą. Būtent tokius veiksmus, pasižyminčius ypatingu įžūlumu, prokuroro nuomone, viešoje vietoje ir atliko I. L. bei S. Š..

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. Š. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį, nuosprendį, pripažįstant išteisintuosius kaltais ir patenkinti jo civilinį ieškinį. Teismas be pagrindo pripažino, kad išteisintieji neturėjo tyčios pažeisti viešėją tvarką, o norėjo tik atimti iš jo ginklą. Teismas nepagrįstai pripažino, kad jo šaudymas buvo konflikto priežastimi, nes šaudė jis tik norėdamas apsiginti naktį nuo jį užpuolusių jaunuolių. Teismas nepagrįstai rėmėsi I. L. versija, kad ne jis (I. L.) užpuolė jį, o jis pats nakties metu prie jų prikibo, be pagrindo pradėdamas šaudyti. Pats I. L. pripažino, kad būdamas grupėje, prašė jo užrūkyti. Teismas turėjo kritiškai vertinti, teisto už viešosios tvarkos pažeidimą, I. L. parodymus, kad jis I. L. įrėmė pistoletą į smilkinį, vėliau vijosi I. L., grūmėsi su juo, nes pagal paties I. L. parodymus jis (nukentėjusysis) sėdėjo ant kelio, buvo pavargęs, todėl I. L. parodymai prieštaringi, ir jais jis suklaidino teismą. Pagal I. L. parodymus neatitinka jo sumušimo bei pistoleto atėmimo, vijimosi vieta, nes iš tiesu jis buvo sumuštas toje pačioje vietoje, kurioje ir buvo užpultas. Tai patvirtino liudytojai G. V. bei D. V., kurie nurodė, kad jis gulėjo sumuštas šalia dviračio. Iš to matyti užpuolimo vietoje jokio bėgiojimo nebuvo. Teismas neatkreipė tinkamo dėmesio į D. V. parodymus, kad I. L. prašė jos nekviesti policijos, kas rodo, kad I. L. jautė atsakomybę dėl įvykio, bijojo policijos ir tai įrodo jo kaltę dėl įvykio. Išteisintieji prisipažino, kad sumušė jį ne stovintį, bet gulintį, spardydami į galvą ir į kitas kūno vietas.

Taip pat nurodo, kad teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojų N. R. ir A. V. parodymus, kad jis (nukentėjusysis) atvažiavęs su dviračiu atsisėdo prie grupės jaunuolių. Šie liudytojai įvykio metu buvo kartu su išteisintaisiais yra jų draugai bei nori jiems padėti.

Be to, jis nesupranta iš kur teisiamojo posėdžio protokole atsirado žodžiai, kad jis kartą šovė į nugarą, nes tokių žodžių nesakė. Jis įvykio metu turėjo tris šovinius ir atsimena kada ir į kurią vietą visus iššovė, tačiau į nugarą nešovė. Be to, nugaroje išteisintajam nerasta sužalojimų.

Atsikirtimais į apeliacinius skundus išteisintieji I. L. ir S. Š. iš esmės analogiškais motyvais prašo abu apeliacinius skundus atmesti, nes pirmos instancijos teismas išsamiai ir smulkiai ištyrė įvykio aplinkybes ir tinkamai įvertino bylos įrodymus. Mano, kad nesutikdama su išteisinamuoju nuosprendžiu, prokuratūra atliko neteisėtus procesinius veiksmus su liudytoja A. Ž., kai ji buvo priversta prokurorams parašyti atitinkamą paaiškinimą. Nukentėjusiojo sužalotas trimis šūviais, du iš kurių jam paleisti į nugarą, I. L. jautė skausmą ir nuoskaudą, o ne baimę. Pats nukentėjusysis buvo girtas, teisme aiškino šaudęs guminėmis kulkomis. Teismas nuosprendyje nurodė, kodėl savarankiškai negali perkvalifikuoti nusikalstamos veikos kaip to apeliaciniame skunde prašo prokuroras. Prašydamas nubausti I. L. galutine 90 parų arešto bausme, prokuroras neatsižvelgė į tai, kad jis įvykio metu buvo nepilnametis, todėl ši bausmė laikytina per griežta. Prašoma skirti 2500 Lt dydžio bauda S. Š. kaip niekur nedirbančiam, neturinčiam kito turto ir pajamų taip pat labai didelė. Nukentėjusiojo dviratis tyrimo metu nebuvo apžiūrėtas, apie tai, kad buvo pagrobti ir jo pinigai, jis iš vis nieko nesakė, todėl nukentėjusysis nepagrįstai prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Nukentėjusiojo kuprinė su daiktais ir pinigais buvo saugomi S. Š. motinos, kol nukentėjusysis juos atsiėmė po 2 ar 3 mėnesių po įvykio.

Teismo posėdyje prokurorė bei nukentėjusysis prašo jų apeliacinius skundus patenkinti. Išteisintieji bei jų gynėjas prašo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies: pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas perduodant šią baudžiamąją bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, jame išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai, suformuluojamas kaltinimas. Būtent kaltinimas nustato teisminio bylos nagrinėjimo ribas, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.). Dėl šios priežasties kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos prasme, turi būti išsamiai, aiškiai ir tiksliai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Įstatymų leidėjas detaliai reglamentuoja kaltinamojo akto turinį. Pagal BPK 219 str. kaltinamajame akte, be kitų duomenų, turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. BPK reikalavimai, keliami kaltinamojo akto surašymui nėra formalūs, jų vykdymas – privalomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 p. nurodyta, kad kal­ti­na­ma­sis ak­tas ne­ati­tin­ka BPK 219 straips­ny­je nu­ma­ty­tų rei­ka­la­vi­mų, kai ja­me ne­nu­ro­dy­tos ar­ba ne­tei­sin­gai nu­ro­dy­tos svar­bios vei­kos fak­ti­nės ap­lin­ky­bės, tu­rin­čios ati­tik­ti bau­džia­ma­ja­me įsta­ty­me nu­ma­ty­tus nu­si­kals­ta­mos vei­kos su­dė­ties po­žy­mius (tai vei­kos pa­da­ry­mo vie­ta, lai­kas, bū­das, pa­da­ri­niai ir kita). Lietuvos Aukščiausias Teismas taip pat yra konstatavęs, kad byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, kai yra pagrindas manyti, kad tada kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (kasacinė byla Nr. 2 K – 139 / 2006). Kasacinėje byloje Nr. 2 K – 551 / 2002 yra nurodoma, kad nutarime patraukti kaltinamuoju (dabar galiojančiame BPK šis procesinis dokumentas atitinka pranešimą apie įtarimą, ir būtent šio dokumento esmė perkeliama į kaltinimus įtariamiesiems kaltinamajame akte) turi būti nurodomos faktinės aplinkybės, atitinkančios kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius. Pagal BPK 218 str. 6 d., 220 str. 1 d. kaltinamąjį aktą surašo prokuroras ir kartu su baudžiamosios bylos medžiaga jį perduoda teismui, kuriam ta byla teisminga. Tai reiškia, kad būtent prokuroras yra atsakingas už tai, jog kaltinamasis aktas atitiktų jau minėtus BPK 219 str. reikalavimus.

Išteisintiesiems inkriminuotos veikos padarymo metu pagal BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta tam, kas viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi, tam kad kaltininkas būtų nubaustas pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyti, kad kaltininkas neteisėtai veikia, t.y. demonstruoja nepagarbą aplinkiniams: 1) įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais, ir 2) šiais savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Kaltininko įžūlūs veiksmai, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai yra būtini šios nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jie ne tik privalo būti būtinai nurodyti kaltinamajame akte, tačiau jie privalomai turi būti detalizuoti nurodant konkrečias juos patvirtinančias faktines bylos aplinkybes, t.y. turi būti nurodyta, kuo konkrečiai pasireiškia kaltininko veiksmų įžūlumas, grasinimai ir pan. Be to, turi būti nustatytas ir įrodytas priežastinis ryšys tarp kaltininko neteisėtos veikos ir kilusių pasekmių, t.y. tai, kad būtent kaltininko, o ne kitų asmenų veiksmais, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Šioje byloje išteisintiesiems I. L. ir S. Š. prokuroras suformulavo tokį kaltinimą: 2005 m. liepos 24 d. apie 23.30 val., jiedu, veikdami kartu su D. U. (jam baudžiamoji byla nutraukta susitaikius su nukentėjusiu asmeniu), viešoje vietoje – Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini), prie buvusios ūkio kontoros, įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. I. L. kartu su D. U. pargriovus V. Š. ant žemės ir spyrus jam į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 10 kartų, o D. U. spyrus į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 4 kartus, pribėgusiam S. Š. spyrus ne daugiau kaip 2 kartus į nugarą, o D. U. atėmus iš V. Š. ginklą, S. Š. spyrus dar du kartus nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tuo nežymiai sutrikdė V. Š. sveikatą. Iš pirmo žvilgsnio vertinant šį kaltinimą susidaro įspūdis, kad prokuroras aprašė nusikalstamą veiką, t.y. nurodė nusikaltimo padarymo vietą (Kėdainių rajonas, (duomenys neskelbtini), prie buvusios ūkio kontoros), laiką (2005 m. liepos 24 d. apie 23.30 val.), būdus (veikdami kartu su D. U., įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, pagriaudami nukentėjusįjį ir jį spardydami) bei padarinius (sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nežymiai sutrikdė V. Š. sveikatą). Iš kaltinimo taip pat galima suprasti, kad išteisintųjų įžūlūs veiksmai pasireiškė nukentėjusiojo pagriovimu viešoje vietoje ir jo spardymu.

Tačiau, toks kaltinimas pirmiausiai, esmingai iškreipė faktinėmis bylos aplinkybėmis patvirtinamą įvykio vaizdą, nes prokuroras šiuo atveju aiškiai tęstinį įvykį dirbtinai suskaidė į kelis etapus ir nutarė kriminalizuoti tik finalinę jo fazę, visiškai nevertindamas, dėl ko įvykis prasidėjo, kaip tęsėsi ir esant kokioms aplinkybėms baigėsi. Tiek pirmos instancijos teismo posėdyje ištirti, tiek ir atlikus papildomą įrodymą tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje surinkti nauji bylos įrodymai – išteisintųjų I. L. ir S. Š., D. U., nukentėjusiojo V. Š., liudytojų A. Ž., I. D., J. V., D. V., G. V. parodymai, jų parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenys, specialistų išvados apie I. L. bei nukentėjusiajam V. Š. padarytus sužalojimus – leidžia daryti išvadą, kad įvykio pradžia ir jo pabaiga buvo skirtingose vietose. Tokią visiškai pagrįstą ir teisingą išvadą padarė ir pirmos instancijos teismas. O būtent, konfliktas, kuriame dalyvavo nukentėjusysis, prasidėjo Skaistgirių gyvenvietėje, vietinių gyventojų taip vadinamos kryžkelės, t.y. gatvių sankryžos netoli buvusios ūkio kontoros, ribose – pagal parodymų patikrinimo vietoje protokolus atstumas nuo minėtos sankryžos iki buvusios ūkio kontoros pastato yra apie 30 metrų. V. Š. ir I. L. pripažino, kad būtent šioje sankryžoje jiedu pirmiausiai susitiko ir ėmė konfliktuoti. Būtent šioje vietoje juos besistumdančius matė ir liudytojas G. V.. Tiek nukentėjusysis, tiek ir I. L. parodė, kad būtent čia nukentėjusysis išsitraukė ginklą ir pirmą kartą iššovė, nors apie paties šūvio aplinkybes abu aiškina skirtingai: I. L. parodė, kad nukentėjusysis du kartus šovė jam jau nubėgančiam po to, kai jis paprašė cigaretės; V. Š. tvirtina šovęs pirmą kartą sau į kairę ranką grumtynių su I. L. metu. Objektyviai teisės medicinos specialisto išvada I. L. nustatyti trys galimai šautiniai sužalojimai, iš kurių po vieną randą rasta pakaušio kairėje viršutinėje dalyje ir galvos dešinėje pusėje už ausies kaušelio smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje. Sužalojimų pobūdis ir vieta atitinka I. L. parodymus. Tuo tarpu V. Š. teisės medicinos specialistas nustatė veido sumušimą ir nubrozdinimus veide, lengvą galvos smegenų sukrėtimą. Jokių šautinių sužalojimų specialistas nukentėjusiajam nerado. Ant jo kairės rankos riešo rastas paslankus randas specialisto buvo įvertintas kaip muštinė, o ne kaip šautinė, žaizda (1 t., 59 – 60 b.l.), taip paneigiant paties nukentėjusiojo parodymus, jog jis ranką susižalojo į ją pats iššaudamas grumtynių su I. L. metu. Sugretinus šiuos duomenis su prie kontoros pastato tuo metu buvusių D. U., A. Ž., I. D., iš dalies ir J. V. parodymais, kad po pirmų šūvių nuo kryžkelės link jų pirmas atbėgęs I. L. pasakė, jog jį sužalojo, ir visi jie matė jam iš už ausies bėgantį kraują, darytina išvada, kad būtent ant šios sankryžos pirmiausiai susivaidijo ir galimai susimušė I. L. ir V. Š., po ko nukentėjusysis išsitraukė iš su savimi turėtos kuprinės dujinį pistoletą ir ėmė šaudyti. I. L. nubėgus link buvusios ūkio kontoros pastato, nukentėjusysis V. Š. jį nusivijo jau su ginklu rankoje – tiek I. L., tiek D. U., tiek liudytojos A. Ž. ir I. D. parodė, kad atbėgęs nukentėjusysis ginklą laikė rankoje ir tik pasirodęs iš už eglaičių šovė į juos. Visų paminėtų asmenų parodymai dėl šių aplinkybių yra nuoseklūs, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Priešingai, dėl paminėtų aplinkybių abejotini yra paties nukentėjusiojo parodymai, kuriuos prokuroras savo skunde nurodo kaip esminius vertinant kitų įvykio dalyvių veiksmus ir paties įvykio eigą. Tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme nukentėjusysis V. Š. tvirtino, kad jis buvo užpultas ir sumuštas toje pačioje vietoje, t.y. jau minėtos sankryžos ribose. Tokius savo parodymus jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teismui pavedus atlikti jo parodymų patikrinimą vietoje. Tačiau papildomai jį po to apklausus nukentėjusysis jau „prisiminė“, kad vis tik galėjo būti taip, jog jis iš pradžių buvo užpultas vienoje vietoje, t.y. sankryžoje, o po to galiausiai sumuštas netoli pastato, t.y. kitoje vietoje. Tačiau nukentėjusysis čia parodė, kad iki pastato jis bėgo nuo agresyviai nusiteikusio I. L. ir jo draugų. Tuo tarpu visi kiti įvykį matę asmenys parodė priešingai – I. L. atbėgo pirmas, o jam iš paskos netrukus pasirodė nukentėjusysis. Taigi, šie įrodymai patvirtina, kad būtent šioje vietoje, t.y. sankryžos ribose, kuri neabejotinai yra vieša vieta ir kurioje arba arti jos pagal bylos duomenis buvo pašalinių žmonių, pirmiausiai ir buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Konfliktas prasidėjęs sankryžoje nenutrūko, o tęsėsi toliau. Bet prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą ir kaltinimus I. L. ir S. Š., iš viso nekreipė dėmesio į konflikto dalyvių veiksmus minėtoje įvykio vietoje, kartu lyg ir pripažindamas, jog čia nieko neteisėto neįvyko ir įvykio pradžia neturi nieko bendro su nukentėjusiojo mušimu jau kitoje vietoje – prie buvusios ūkio kontoros pastato, kur jis ir buvo rastas liudytojų (duomenys neskelbtini). Tačiau taip nėra, nes tik teisingai nustačius ir įvertinus I. L. ir V. Š. veiksmus konflikto pradžioje minėtoje sankryžoje galima tinkamai kvalifikuoti tolesnius konflikto dalyvių veiksmus, pavyzdžiui atsakyti į klausimus, ar išteisintieji, vienas iš kurių jau buvo sužalotas, neturėjo teisės į būtinąją gintį; ar nukentėjusysis teisėtai panaudojo ginklą, ir pan.

Antra, net ir jau pačioje įvykio pabaigoje abiejų išteisintųjų veiksmai kaltinime nurodyti netiksliai ir prieštaringai, jų byloje esantys įrodymai nepatvirtina. O būtent, kaltinime I. L. ir S. Š. inkriminuota, kad I. L., kartu su D. U. pargriovęs V. Š. ant žemės, spyrė jam į įvairias kūno vietas ne daugiau kaip 10 kartų, D. U. – 4 kartus, o atbėgęs S. Š. – 2 kartus. Toliau, kaip tvirtinama kaltinime, D. U. atėmus ginklą iš nukentėjusiojo, S. Š. pastarajam įspyrė dar du kartus. Taigi, toks kaltinimas atskiria nukentėjusiojo mušimą iki D. U. atimant ginklą ir po to, ir reiškia, kad I. L. V. Š. pargriovė ir spardė tik iki D. U. atimant ginklą, o po to jis nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė. S. Š. iki atimant ginklą nukentėjusiajam įspyrė du kartus ir du kartus po to. Tuo tarpu iš byloje esančių įrodymų – tai jau minėtų išteisintųjų I. L. ir S. Š. bei prie pastato buvusių liudytojų parodymų, teisės medicinos specialisto išvados – matyti, kad prie pastato, kur buvo D. U., A. Ž., I. D. ir J. V. atbėgus sužalotam I. L. netrukus atėjo ir nukentėjusysis, kuris nukreipęs ginklą į jų pusę ar kiek į viršų ir vieną kartą iššovė. Po to, I. L. ir D. U. susigrūmė su V. Š. norėdami atimti iš jo ginklą, grumtynių metu jį mušė – abu jie to neneigė. Išgirdęs šūvius atbėgo netoliese gyvenantis S. Š., kuris taip pat įsijungė į grumtynes ir sudavė smūgius nukentėjusiajam – išteisintasis S. Š. tai pilnai pripažino. Grumtynių metu I. L. anot jo paties parodymų buvo padarytas dar vienas šautinis sužalojimas krūtinės srityje – šiuos I. L. parodymus patvirtina teisės medicinos specialisto išvada. Taigi, šie faktiniai duomenys iš esmės sutampa ir patvirtina vieni kitus. Nei D. U., nei I. L., nei I. D., nei įvykio metu pagal visas bylos aplinkybes stipriai girta buvusi J. V. nedavė parodymų, kad nukentėjusįjį V. Š. išteisintieji ir D. U. dar mušė praėjus ilgesniam laiko tarpui po to, kai iš jo buvo atimtas ginklas. Vienintelė liudytoja A. Ž. vienoje iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 82 – 83 b.l.) parodė, kad atėmę ginklą D. U. ir I. L. nukentėjusįjį spardė. Tačiau, iki šios apklausos apklausta du kartus – 2005-07-25 ir akistatos su V. Š. metu 2005-12-16 – ji tokių parodymų nedavė. Minėtus parodymus ji paneigė ir pirmosios instancijos teisme. Ir tik po teismo nuosprendžio paskelbimo valstybinį kaltinimą byloje palaikiusio prokuroro A. G. iniciatyva – šią aplinkybę liudytoja patvirtino apeliacinės instancijos teismui – ji parašė su prokuroro skundu atsiųstą paaiškinimą, jog įvykio metu mačiusi, kaip I. L. spardė nukentėjusįjį dar ir po to, kai iš jo buvo atimtas ginklas. Apklausus šią liudytoją apeliacinės instancijos teisme ji pakartojo savo paaiškinime išdėstytus teiginius, jog matė, kaip atėmus iš V. Š. ginklą, vienintelis I. L. apie 10 kartų įspyrė nukentėjusiajam. Anot liudytojos, nei D. U., nei S. Š. nukentėjusiojo daugiau jau nebemušė – jie su V. Š. grūmėsi ir mušėsi tik iki D. U. atimant ginklą. Taip ji paneigė savo parodymus dėl S. Š. veiksmų. Liudytoja taip pat parodė, kad nukentėjusiojo spardymą turėjo matyti ir šalia jos buvusi I. D.. Tuo tarpu I. D. tokius A. Ž. parodymus neigė tiek tyrimo metu, tiek teismuose – liudytoja vienodai tvirtino nemačiusi, kas mušė nukentėjusįjį prie pastato, nes išsigandusi šūvių dar grumtynių metu nubėgo už pastato. D. U. apeliacinės instancijos teisme taip pat parodė, kad mušė nukentėjusįjį tik iki tol, kol atėmė iš jo ginklą, o daugiau jo nespardė. Kad V. Š. po to dar būtų mušę I. L. ir S. Š., jis nematė. S. Š. taip pat nepatvirtino, kad I. L. spardė nukentėjusįjį, kaip kad tai nurodė A. Ž.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš esmės vienintelės šios liudytojos parodymų pagrindu I. L. inkriminuoti 10 jo smūgių kojomis nukentėjusiajam prie pastato. Iš viso pagal kaltinimus nukentėjusiajam turėjo būti suduota apie 18 smūgių. Tačiau teisės medicinos specialistas, apžiūrėjęs nukentėjusįjį, sužalojimų rado kelis kartus mažiau. O jų, vertinant įvykio situaciją pagal A. Ž. parodymus, kad I. L. nukentėjusįjį spardė kojomis, nebejotinai turėjo likti, nes įvykis buvo vasarą ir nukentėjusysis negalėjo būti apsirengęs storais viršutiniais rūbais, galinčiais „sugerti“ smūgių kojomis požymius. Kolegijos nuomone, įvertinus A. Ž. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, jų neatitikimą kitiems byloje surinktiems įrodymams, negalima tik šiais vieninteliais parodymais grįsti kaltinimą išteisintiesiems.

Atskiro aptarimo reikalauja nukentėjusiojo V. Š. parodymai ir jų vertinimas. Be jau šioje nutartyje paminėtų aplinkybių, dėl kurių nukentėjusiojo parodymai laikytini abejotinais, tokių aplinkybių yra ir daugiau. Pirmiausiai, jis buvo neblaivus – to jis ir pats neneigė. Jis nurodė, kad įvykio metu revolveryje, užtaisytame guminėmis kulkomis, teturėjo tris šovinius ir visus juos iššovė. I. L. teisės medicinos specialistas nustatė tris šautinius sužalojimus, kurie yra skirtingose kūno vietose, todėl kiekvienas jų galėjo būti padarytas atskiru šūviu. Šie duomenys vėl gi paneigia nukentėjusiojo parodymus, jog jis pirmą kartą iššovė sau į ranką, o kitus du kartus – į I. L.. Be to, pagal D. U., I. L., A. Ž. bei I. D. parodymus, bent jau vieną kartą V. Š. iššovė tik atbėgęs iš paskos I. L. prie pastato, kur buvo liudytojai. Todėl nukentėjusiojo parodymai ir čia yra prieštaringi. Pats V. Š. savo skunde tvirtina pirmos instancijos teisme nesakęs, jog I. L. šovė į nugarą, bet tokie jo parodymai teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti net du kartus. Jokių BPK numatytų priemonių reaguoti į jo parodymų netikslumus teisiamojo posėdžio protokole jis nesiėmė, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiojo parodymai protokole užfiksuoti neteisingai. Be to, tik pirmos instancijos teisme, t.y. praėjus daugiau kaip metams po įvykio, nukentėjusysis parodė, kad jam įvykio metu dar buvo išmušti ir dantys, sulaužyti šonkauliai – tačiau to teisės medicinos specialistas nenustatė; kad įvykio metu dingo kuprinėje su kitais daiktais buvę 500 Lt – sunkiai tikėtina, kad į tokią pakankamai didelę pinigų sumą niekur nedirbantis žmogus viso ikiteisminio tyrimo metu tiesiog galėjo nekreipti dėmesio. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo vadovautis V. Š. parodymais, kad jis buvo užpultas ir sumuštas vienoje ir toje pačioje vietoje, bet tokiais savo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apeliacinės instancijos teisme suabejojo netgi ir pats nukentėjusysis. Esant tokioms aplinkybėms nukentėjusiojo parodymai kelia pagrįstų ir rimtų abejonių. Abiejų apeliantų skunduose minimas argumentas, kad I. L. įvykio vietoje bandydamas sutrukdyti D. V. skambinti mobilaus ryšio telefonu neva tai pripažino savo kaltę, taip vertinamas negali būti, nes jis ir pats buvo sužalotas, įvykio vietoje buvo šaudyta iš šaunamojo ginklo, todėl neabejotina, kad tokia situacija buvo neeilinė ir pakankamai stresinė ne tik visiems įvykio dalyviams, bet ir jį mačiusiems asmenims.

Tokiu būdu, kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinamajame akte esančiuose kaltinimuose išteisintiesiems I. L. ir S. Š.. Tačiau, priėjęs tokios išvados pirmos instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą – I. L. ir S. Š. išteisino pagal BPK 303 str. 5 d. 1 p. pripažinęs, jog aptariamoje situacijoje jie iš viso nepadarė kaltinime jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tokia išvada nėra teisinga, nes nukentėjusysis V. Š. nežymiai sužalotas buvo įvykio metu, jam sužalojimus galėjo padaryti ir išteisintieji I. L. ir S. Š., o prieš tai įvykusio ir pakankamai ilgą laiką besitęsusio jo konflikto su I. L. metu neabejotinai buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Tačiau tam, kad tinkamai ir teisingai kvalifikuoti konflikto dalyvių veiksmus, kolegijos nuomone, būtina ištaisyti šioje nutartyje paminėtus kaltinamojo akto trūkumus, trukdančius teisingai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą. Kvalifikuojant įvykį nuo jo pradžios, t.y. nuo V. Š. ir I. L. konflikto jau minėtoje Skaistgirių kaimo sankryžoje, turėtų būti nustatomos naujos faktinės bylos aplinkybės, kurios šiuo atveju esmingai skiriasi nuo nurodytų išteisintiesiems pareikštuose kaltinimuose. O apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju to daryti negali, nes su apeliaciniais skundais nei prokuroras, nei nukentėjusysis naujų kaltinimų nepateikė. Esant tokiai situacijai teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama prokurorui.

Kolegija iš dalies sutinka su prokuroro skunde minimu argumentu, kad bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme atsiradus pagrindui manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas turi vadovautis BPK 417 str. numatytomis taisyklėmis. Tačiau, šiuo atveju šis prokuroro skundo motyvas jau nėra esminis – kaip jau minėta šioje nutartyje aukščiau, tam, kad teisingai kvalifikuoti visų konflikto dalyvių veiksmus, aptariamą įvykį būtina vertinti kaip tęstinį, visoje apimtyje, o ne išskiriant ir bandant nusikalstama laikyti tik jo dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 5 p. teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

2007 m. vasario 9 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo S. Š. ir I. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., panaikinti ir šią baudžiamąją bylą perduoti Kėdainių rajono apylinkės vyriausiajam prokurorui.