Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja N.Žimkienė Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04173-2012-5

2014 m. rugsėjo 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-09 nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 str.1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Be to, šiuo nuosprendžiu iš Raimondo B. V. K. naudai priteista 1100 Lt padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, melagingai žadėdamas V. K. per darbuotojus, dirbančius jo įmonėje Vokietijoje, pinigus perduoti perkamo automobilio savininkui, tarpininkauti nuperkant automobilį Vokietijoje, iš anksto žinodamas, kad pažado neištesės, 2012 m. spalio 4 d., apie 12.00 val., bute, adresu Vilniuje, S. Ž. g. 1-40, paėmė iš nukentėjusiojo V. K. 1100 Lt avansinį mokėjimą, savo įsipareigojimų neįvykdė, pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiajam V. K. priklausančius 1100 litų.

Apeliacinės instancijos teismo nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

R. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Dėl R. B. apeliacinio skundo argumentų

R. B. veika pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. kvalifikuota tinkamai. Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Įstatymo dispozicijoje nurodyti alternatyvūs sukčiavimo požymiai, todėl tam, kad kiltų atsakomybė pagal BK 182 str. pakanka padaryti bent vieną iš joje nurodytų veikų.

Pagal formuojamą teismų praktiką apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyvios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu: perduoti turtą, perleisti turtinę teisę, atsisakyti realizuoti savo turtinę teisę, prisiimti turtinius įsipareigojimus ir pan. Baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: 1) objektyviosios tiesos iškreipimas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (sąlygoti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyviosios tiesos neatitinkančią informaciją.

R. B. apgaulė pasireiškia tuo, kad jis, melagingai žadėdamas V. K. per darbuotojus, dirbančius jo įmonėje Vokietijoje, pinigus perduoti perkamo automobilio savininkui, tarpininkauti nuperkant automobilį Vokietijoje, iš anksto žinodamas, kad pažado neištesės, 2012 m. spalio 4 d., apie 12.00 val., bute, adresu Vilniuje, S. Ž. g. 1-40, paėmė iš nukentėjusiojo V. K. 1100 avansinį mokėjimą, savo įsipareigojimų neįvykdė, pinigų negrąžino.

Nors R. B. savo kaltę neigią, jo kaltė neginčijami įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: nukentėjusiojo V. K. parodymais (t.1, b.l. 8, 9, 125-128, 134); liudytojo L. P. parodymais (t.1, b.l. 27-28, 131-133); V. K. daiktų, dokumentų pateikimo 2012 m. lapkričio 26 d. protokolu (t.1, b. l. 13-15); V. K. ir R. B. telefoninių pokalbių garso įrašo apžiūros protokolu (t.1, b.l. 16-24) kitais viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis V. K. paaiškino, kad su R. B. jis susipažino, kai šis atliko bausmę Rasų kolonijoje, bendrija lankydavo kalinius. Spalio mėn. pradžioje R. B. paskambino jam, pasakė, kad reikia žmonių dirbti Vokietijoje. Tuomet jis užsiminė R. B., kad jo mašina „byra“, paklausė, gal jis gali kuo padėti. R. B. atsakė, kad turi sąrašą automobilių, kuriuos galėtų pasiūlyti. Jis atvažiavo pas R. B., kur pastarasis pasiūlė tris automobilius, kurie jo visai nesudomino. Tuomet R. B. pasakė, kad galima internete surasti automobilių pardavėjų. Jam patiko vienas modelis, būtent tas „Ford Mondeo“, tačiau jo kaina (5900 eurų) buvo per didelė. R. B. pasakė, jog galima paskambinti ir nusiderėti, tai yra įmonės mašina, iš karto bus 1000 eurų pigiau, jeigu išveš iš Vokietijos. Paskambinęs pasakė, kad dar 300 eurų nusiderėjo. Kai pradėjo galvoti, kaip nuvykti į Vokietiją, R. B. pasakė, jog jis ten dirba, turi draugų, pasitiks, nuveš. Paklaustas, kiek jam visa tai atsieis, R. B. pasakė, kai nupirks, tada ir sumokės, kiek galės, konkrečios sumos neaptarinėjo. R. B. sakė, kad jo draugas gali nuvežti pinigus, kadangi vokietis reikalauja 300 eurų. Kitą dieną jis atvežė 1100 Lt, jam dar kartą buvo patvirtinta, kad vokietis netrukus važiuos savo firmos statybos reikalais į tą pusę, paims dokumentus, sutvarkys viską juridiškai ir atsiųs. R. B. paėmė pinigus ir pasakė, kad kitą dieną bus vokas su patvirtinančiais dokumentais. Negavęs kitą dieną voko, jis įtarė, kad yra apgautas. Tuomet paskambino L. P. ir paklausė, ar jis moka vokiečių kalbą. Pastarasis atsakė, kad moka anglų. L. P. paskambinus V. K. nurodytu telefonu, atsiliepęs žmogus angliškai pasakė, kad gali kalbėti rusiškai, nes jis yra rusas – Ilja. Jie viską aptarė, tada jis paskambino Iljai ir paklausė, ar jis parduoda automobilį, ar skambino žmogus iš Lietuvos, ar suderėjo avansą. Jis pradėjo juoktis, pasakė, kad Vokietijoje nėra avansų, jeigu domina automobilis, gali atvažiuoti. Tuomet jis paklausė, ar buvo kalba apie 300 eurų, pardavėjas tai paneigė. Tada jis paklausė, kokia automobili kaina, pardavėjas pasakė, jog kaina 5900 eurų ir nežada parduoti pigiau. Taip pat pardavėjas pasakė, kad R. B. siūlė kalbėti rusiškai, tačiau jis atsisakė. Tuomet jis suprato, kad yra apgautas. Tą patį vakarą pasikvietė L. P. eiti kartu pas R. B.. Jiems atėjus, R. B. pradėjo neigti, apie pinigų grąžinimą nekalbėjo, sakė, kad pinigai perduoti, laiškas tuoj ateis. Jam išėjus iš buto, L. P. liko kalbėtis su R. B.. Jis nuvyko į Vokietiją spalio 10 d., kitoje aikštelėje pirko automobilį, nuvažiavo pas pardavėją Ilją, šis pasakė, kad gali raštiškai patvirtinti, jog negavo jokio avanso. Žinodamas, kad yra apgautas, prieš važiuodamas į Vokietiją, paskambino R. B. ir padarė jų pokalbio garso įrašą. Jam R. B. teigė, kad jo kolega, kuris dirba Vokietijoje, nuveš avansą ir perduos pardavėjui savo pinigus, o V. K. perduos pinigus R. B..

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju L. P. parodė, kad jis atstovauja Veikliųjų žmonių bendriją, per susitikimus Rasų pataisos namuose susipažino su R. B., kuris tuo metu atlikinėjo bausmę. 2012 m. dviese su V. K. atėjo į susirinkimą. Po susirinkimo V. K. pasakė, kad perka automobilį, jam padeda R. B.. Po savaitgalio V. K. paskambino, paprašė kartu nueiti pas R. B., nes V. K. pastarajam perdavė avansą Vokietijoje esančiam pardavėjui, tačiau jam kilo įtarimas, kad R. B. pasisavino avansą. Nuėjus pas R. B., V. K. pasakė, kad R. B. jį apgavo ir pareikalavo grąžinti pinigus. Po to, jis dar kalbėjo su R. B., norėjo suprasti, kas vyksta. Taip pat V. K. prašė jo paskambinti pardavėjui į Vokietiją, bandė kalbėti angliškai, nes vokiškai nemoka, pardavėjas pradėjo kalbėti rusiškai, tuomet jis paklausė, ar žmogus perka pas jį automobilį, pardavėjas patvirtino, kad jam kažkas skambino iš Lietuvos. Jis paklausė, ar gavo avansą, pardavėjas pasakė, kad jokio avanso negavo. Šią informaciją jis perdavė V. K.. V. K. nuskrido į Vokietiją, susitiko su tuo žmogumi, kuris raštiškai patvirtino, kad jokio avanso jis negavo, nors R. B. teigė, jog avansas sumokėtas ir kad jis gaus paštu tai patvirtinantį vekselį. Vėliau R. B. paskambino jam ir pasakė, kad turi vekselį. V. K. tuo metu buvo Vokietijoje. Jis paklausė R. B., kur yra vokas, pastarasis atsakė, jog kažkur yra. Tada jis pasiūlė R. B., jam girdint, paskambinti pardavėjui ir paklausti, ar jis gavo avansą. R. B. atsakė, kad telefone neturi kredito. Tada jis pasiūlė skambinti iš savo telefono, tačiau R. B. atsisakė ir pripažino, kad gavo pinigus, sakė, jog tuos pinigus išsiuntė per savo žmogų pardavėjui, vekselis ateis paštu. Jam buvo keista, kodėl buvo sugalvota tokia schema, pagal kurią R. B. prašė savo žmogaus Vokietijoje, kad šis nuvežtų ir įteiktų pinigus pardavėjui, nes tai tiesiog buvo galima padaryti pavedimu per banką.

Papildomai L. P. paaiškino, kad jam kaltinamasis nurodė esąs Balčiūnas.

Tiek nukentėjusiojo V. K. tiek liudytojo L. P. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, netikėti jais kolegija neturi jokio pagrindo, jokių duomenų, kad V. K. ar L. P. turėtų tikslą apkalbėti R. B. ar kitaip jam pakenkti nenustatyta, be to, jų parodymus patvirtina kiti byloje esantys viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti rašytiniai įrodymai.

Iš V. K. 2012 m. spalio 19 d. skundo matyti, jog jis kreipėsi dėl to, kad 2012 m. spalio 4 d. jis R. B. bute perdavė avansą už perkamą automobilį, t. y. 300 eurų atitinkančią sumą, kuris bus nuvežtas R. B. kolegos, dirbančio netoli automobilio pardavėjo. R. B. garantavo pinigų perdavimą, čekio pateikimą kitą dieną, kurį jo kolega turėjo atsiųsti oro paštu. V. K., pats paskambinęs į Vokietiją, sužinojo, kad jokio avanso negavo. R. B. pinigus grąžinti atsisakė ( b. l. 3-5).

Iš V. K. daiktų dokumentų pateikimo 2012 m. lapkričio 26 d. protokolo ( b. l. 13) ir pateikto raštelio matyti, kad I. F. negavo užstato iš V. K. už automobilį „Ford Mondeo“, registruotą 2008-09-29, vin WF06XX6BB68L31013, raštelio data – 2012-10-10 (b. l. 14-15).

2013 m. balandžio 25 d. apžiūros protokolo duomenimis, perklausius garso įrašą, pateiktą V. K. daiktų dokumentų pateikimo 2012 m. lapkričio 26 d. protokolu ( b. l. 13), girdėti, kaip R. B. į klausimą dėl avanso teigia, jog šiandien turėtų ateiti laiškas, jame bus parašyta 300 eurų, tas, kas mokėjo, pavardė, už kokį automobilį ir t. t. ( b. l. 16-20).

R. B. teisiamajame posėdyje pateiktame kvite (b.l. 106, 112) nurodyta suma – 300 eurų, data – 2012-10-05, vieta Wedemark prie Hanoverio, gavėjas – S. K., mokėtojas – Ford Mondeo R.J. 2008 M. M..

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, R. B. neigė gavęs iš V. K. pinigus (t.1, b.l. 33). Vėliau, apklaustas teisiamojo posėdžio metu, verčiamas neginčijamų įrodymų, pakeitė savo parodymus ir prisipažino, jog V. K. jam sumokėjo pinigus, tačiau jis jam neaiškino ir nesakė, kad tuos pinigus pasiliks sau, kadangi buvo sunki finansinė padėtis – buvo mėnesio galas, reikėjo mokėti už butą. Teigė, kad buvo vedamas panikos ir baimės, prasidėjo melavimas be priežasties. Po to, R. B. pateikė naują gynybinę versiją, teigdamas, kad nežadėjo V. K. nei nupirkti, nei atvežti automobilį. Manė, kad V. K. nuvažiuos ir pats nusipirks automobilį, o jis bus tik tarpininkas. Prisipažįsta tikrai paėmęs pinigus, neinformavęs apie tai V. K., bet automobilio rezervacija buvo ir jis pasinaudojo ta situacija, pasuko ją palankesne linkme, šiuos pinigus pasiliko sau kaip atlygį už tarpininkavimo paslaugas, kas nėra draudžiama (t.2, b.l. 9-11).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nenuosekliais ir prieštaringais R. B. parodymais. Jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia kiti viešame posėdyje ištirti ir įvertinti įrodymai.

Kitus apeliacinio skundo argumentus, kad garso įrašas yra sumontuotas, kad apeliantui ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas psichologinis spaudimas, kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus, juos vertina, kaip R. B. gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl apelianto prašymo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas R. B. skiriamą bausmę, atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, taip pat į tai, kad R. B., būdamas baustas administracine tvarka, teistas 8 kartus, tame tarpe 6 kartus už sukčiavimą, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nepanaikintą teistumą, padarė naują nusikalstamą veiką, kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, be to, slapstėsi nuo teismo, buvo skelbta jo paieška, todėl pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, kuri, savo dydžiu būdama mažesnė už BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, dar labiau ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-09 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.