- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-28
- Bylos Nr.
- I-1240-283/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01585-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- L. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas L. L. skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI, atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2014 m. balandžio 7 d. Šiaulių TI kamerose Nr. 106, 20, 21, 52, 10, 12, 31 buvo kalinamas, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas. L. L. teigė, kad Šiaulių TI kameroje nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo stalo, taburečių (suoliukų), spintelių arba sieninės lentynos asmeniniams daiktams susidėti, nebuvo pakabų rūbams ir rankšluosčiams kabinti. Teigė, kad kameroje nebuvo langų ir ventiliacijos, buvo didelė drėgmė, nuo kurios pelijo čiužiniai, asmeniniai krepšiai bei kameros sienos. Be to, pareiškėjo teigimu, kameroje nebuvo tinkamo apšvietimo. Pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, dėl ko buvo suvaržytas jo judėjimas. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis nebegali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės (2-5 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI atsiliepimu prašė L. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos valstybės atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 106, 52, 12, 10, 21, 31, 47, kuriose jam tekdavo nuo 2,06 kv. m iki 6,25 kv. m ploto. Šiaulių TI akcentavo, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijos, nes Šiaulių TI negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Todėl įstaiga nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą. Nurodė, kad Šiaulių TI administracija stengiasi, jog kalinamieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus, nes dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Be to, kalinami asmenys kamerose nebūna pasivaikščiojimų, medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu. Dėl šių priežasčių net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui, plotas, tenkantis vienam asmeniui, per parą kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose langai yra skaidraus stiklo, jie yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių - lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą bei iš jos ir kt. Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Šiaulių TI pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, vertinant pareiškėjo argumentus dėl dienos šviesos patekimo į kamerą užtikrinimu, nustatytos santykinės drėgmės palaikymu, nes tai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taip pat nurodė, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Šiaulių TI teigimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip jis paskaičiuotas. Šiaulių TI prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tvirtino, kad niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Mano, kad pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (15-20 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant kalinamam asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad L. L. nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. įvairiais periodais (toliau – ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (16, 22-25 b. l.).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu taikomi laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių faktorių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusioje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusį bendrą kalinamų asmenų skaičių atsakovės atstovas TI pateikė Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus parengtoje 2015-07-07 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl L. L.“ (22-25 b. l.). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2013-10-31 iki 2014-05-08 Šiaulių TI buvo kalinamas 152,5 paros, iš jų 129,5 paros - pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 23 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos jose laikomų asmenų lovomis, kitu inventoriumi ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo ir oro trūkumo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad Šiaulių TI administracija 129,5 paras pažeidė pareiškėjo subjektyvinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad žala jam buvo padaryta dėl to, kad kamerose nebuvo sanitarinio mazgo, stalo, taburečių (suoliukų), spintelių arba sieninės lentynos asmeniniams daiktams susidėti, pakabų rūbams ir rankšluosčiams kabinti.
HN 76:2010 21 punktas nurodo, kad tardymo izoliatoriaus kamerų patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Be to, tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Taisyklių 14.6-14.9 punktuose nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas, ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; kameroje taip pat turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba.
Šiaulių TI pateiktoje pažymoje Nr. 62/08-739 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodė, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Šiaulių TI paaiškino, kad, atsižvelgus į tai, jog gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių galėjo būti ir mažiau nei nustatyta Taisyklėse (26-27 b. l.).
Spręsdamas dėl aukščiau nurodytų L. L. paaiškinimų apie netinkamą kamerų įrengimą, teismas atsižvelgia į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo teismine praktika, suformulavo aiškinimą, pagal kurį, įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai. Tai reiškia, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Taigi, kalinimo institucijai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Teismas, atsižvelgęs į įrodinėjimo pareigos paskirstymą reguliuojančių teisės nuostatų aiškinimą, sprendžia, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie netinkamą kamerų įrengimą yra nepagrįsti ir vertinami kaip nepagrindžiantys neturtinės žalos atsiradimo. Teismas neturi pagrindo abejoti Šiaulių TI pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų įrengimą, jų aprūpinimą baldais, kitu inventoriumi ir įranga. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprūpinimas baldais atitiko teisės aktų reikalavimus ir buvo pakankamas pareiškėjo pagrindiniams poreikiams patenkinti, todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo langų ir ventiliacijos.
Pagal HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. HN 76:2010 buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28 °C, santykinė oro drėgmė – 35-65%, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C, santykinė oro drėgmė – 35-60% (26 punktas). Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustatė HN 76:2010 22 ir 23 punktai, pagal kuriuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %.
Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad kamerose yra įrengti langai, pritaikyti natūraliam vėdinimui, o pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodė, jog Šiaulių TI kamerose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, tačiau gyvenamosios patalpos vėdinamos per jose esančius langus (17, 26 b. l.). Kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys (31 b. l.). Toks kamerų įrengimas iš esmės atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti aukščiau paminėtais bylos duomenimis. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu jam būtų sudarytos kliūtys vėdinti kamerą per langus. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad L. L. teiginiai apie langų ir ventiliacijos nebuvimą kamerose vertinami kaip nepagrįsti.
Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo drėgna ir dėl to veisėsi pelėsis, atsižvelgia į tai, kad Šiaulių TI pateikti duomenys leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras netikrino kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikties HN 76:2010 reikalavimams. Tačiau byloje nustatyta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013-05-07 atlikdamas operatyviąją kontrolę pagal gautus kalinamų asmenų skundus dėl netinkamų sąlygų Šiaulių TI kamerose, patikrino kamerą Nr. 21, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-01-30 iki 2014-02-25 (55 b. l.). Patikrinimo metu šioje kameroje buvo nustatyti HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimai: ant sienų ir lubų matėsi pelėsis, sienos vietomis buvo išdaužytos, atšokusi sienų, lubų dažų danga, matėsi vandens nubėgimo žymės. Šiaulių visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad kamera Nr. 21 labai blogos būklės, reikalingas remontas. Grįžtamosios kontrolės metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013-07-10 nustatė, kad HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimai kameroje Nr. 21 nepašalinti – ir toliau ant sienų ir lubų matosi pelėsis, sienos vietomis išdaužytos, atšokusi sienų, lubų dažų danga, matosi vandens nubėgimo žymės, kamera labai blogos būklės, reikalingas remontas (83 b. l.). Aplinkybę, kad Šiaulių TI tik 2014 m. rudenį ėmėsi priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-09-25 atlikto patikrinimo duomenys apie kameroje Nr. 21 atliekamą remontą (49 b. l.). Įvertinus nustatytus duomenis apie kameros Nr. 21 būklę nuo 2013-05-07, kai buvo nustatyti HN 76:2010 56 ir 62 punktų pažeidimai, iki 2014-09-25, kai nustatyta, kad ši kamera yra remontuojama, daroma išvada, kad Šiaulių TI nepateikė įrodymų, galinčių paneigti pareiškėjo skundo teiginį, kad jis nuo 2014-01-30 iki 2014-02-25 buvo laikomas netinkamomis sąlygomis kameroje Nr. 21. Esant nurodytoms aplinkybėms, sprendžiama, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 21.
Byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų duomenys leidžia spręsti, kad ši institucija sistemingai, įskaitant ir pagal kalinamų asmenų skundus, tikrino Šiaulių TI kamerų būklės atitiktį HN 76:2010 reikalavimams. Teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina ir tai, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras skundų dėl netinkamo apšvietimo, drėgmės ir pelėsio kamerose Nr. 106, 52, 12, 10, 31, 47 nebuvo gavęs. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų Nr. 106, 52, 12, 10, 31, 47, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas L. L. šiose kamerose buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis HN 76:2010 reikalavimų.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą aiškinimą, asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, daroma išvada, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri kalinamųjų neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teismine praktika analogiško pobūdžio bylose bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog pareiškėjui priteistina 840,00 Eur suma laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo L. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti L. L., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 840,00 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt eurų 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.