- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-10
- Bylos Nr.
- Ik-79-554/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00554-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- D. S. B.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- V. V. Š., L. S., M. P., L. K., A. Š.
- Advokatai
- Rasa Gradauskienė
- Kategorijos
- 11.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Algio Markevičiaus, kolegijos teisėjų Jolantos Medvedevienės, Audriaus Grauželio,
nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims - V. V. Š., L. S. , M. P. , M. P. , L. K. , A. Š. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. B. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. V. Š., L. S. , M. P. , M. P. , L. K. , A. Š. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Kauno apygardos administracinio teismo prašė:
panaikinti 2011-07-27 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą, išdėstytą rašte Nr. 53-5-1902;įpareigoti Kauno miesto savivaldybę paskaičiuoti ir išmokėti už patalpas III-9 (23,60 kv. m), III-4 (3,90 kv. m), 1/3 dalį bendro naudojimo patalpų III-1 (6,30 kv. m), III-2 (3,02 kv. m), III-3 (6,24 kv. m), III-5 (5,56 kv. m), III-6 (1,15 kv. m), esančias (duomenys neskelbtini), valstybės garantiją.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde (b.l. 180-183) nurodė, taip pat ji ir jos atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad 1964-10-03 pareiškėja susituokė su V. K. Š. . Po santuokos sudarymo apsigyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė nuomininkė buvo sutuoktinio motina E. Š. . Pagal Kauno savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ pažymą ten gyvena nuo 1967-01-14, gyvenamąją vietą šiuo adresu deklaravo nuo 1974-09-23. (duomenys neskelbtini) gimė sūnus A. Š. , kuris taip pat gyvenamąją vietą deklaravo minėtu adresu nuo 1995-02- 06. 1971-07-15 su V. K. Š. išsituokė, jis išsikėlė gyventi į Klaipėdą, o pareiškėja su sūnumi liko gyventi pas buvusią anytą E. Š. . 1974-02-15 susituokė su savo dabartiniu vyru A. B. , kuris pagrindinės nuomininkės sutikimu taip pat apsigyveno šiame bute ir nuo 1974-02-28 deklaravo šiuo adresu gyvenamąją vietą. Gyvenant santuokoje su V.K. Š. , jų šeimos ir anytos santykiai buvo labai artimi, bendrai vedė ūkį. Pareiškėjos šeima gyveno kambaryje III-9 ir III-4, anyta - kambaryje III-7, bendro naudojimo patalpomis naudojosi bendrai. Pareiškėjai sukūrus kitą šeimą E. Š. pripažino, jog ji turi teisę gyventi šiose patalpose, taip pat sutiko, kad bute būtų deklaruota ir pareiškėjos antrojo vyro gyvenamoji vieta. Būdama pagrindinės nuomininkės šeimos nare, nuomojamų patalpų atžvilgiu įgijo lygiai tokias pat teises, kaip ir pagrindinė nuomininkė. 1993-02-17 pagrindinė nuomininkė E. Š. mirė. Mirus pagrindinei nuomininkei pareiškėja toliau liko gyventi šiame bute. 1992-10-20 Kauno miesto Valdybos potvarkiu Nr. 1006-v E. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat į žemės sklypą ir priklausinius. Testamentu savo dalį šioje namų valdoje E. Š. paliko sūnui V. V. Š.. Pareiškėja iki šiol gyvena šiame bute, moka už jį mokesčius, šiame bute yra deklaravusi nuolatinę gyvenamąją vietą, komunalinių paslaugų sutartys butui sudarytos ieškovės sutuoktino A. B. vardu. Kauno miesto savivaldybė niekada neprieštaravo pareiškėjos ir jos šeimos gyvenimui šiose patalpose. Yra susiklostę faktinės nuomos santykiai tarp pareiškėjos ir Kauno miesto savivaldybės, todėl pagal Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, savivaldybė privalo pareiškėjai išduoti valstybės garantinį dokumentą. Apie priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėjos niekas neinformavo, taip pat dėl valstybės garantijos suteikimo ji nebuvo apklausta. Pareiškėja su sūnum iki šiol gyvena minėtame bute. Oficialiais raštais Kauno miesto savivaldybė pareiškėjos apie valstybės garantijos suteikimo klausimus nebuvo informavusi.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo atstovė teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 100-105) nurodė, taip pat atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėja jau nuo 1992 metų žinojo apie E. Š. , su kuria gyveno viename bute, atkurtas nuosavybės teises į visą iki nuosavybės teisių atkūrimo nuomotą dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Laikydama, kad jos kaip nuomininkės teisės E. Š. nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo pažeistos, galėjo jas ginti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tokia teise nepasinaudojo. Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma ir jeigu pareiškėja manė, kad dalies ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis turėjo būti sudaryta jos vardu po 1971-07-15 skyrybų su E. Š. sūnumi V.K. Š. , ji privalėjo kreiptis į tuometinį ginčo gyvenamųjų patalpų savininką - Kauno miesto savivaldybę ir prašyti sudaryti dvi atskiras rašytines nuomos sutartis arba kreiptis į teismą dėl Kauno miesto savivaldybės įpareigojimo sudaryti su pareiškėja rašytinę nuomos sutartį, tačiau pareiškėja tik 2009-12-21 ginčo gyvenamųjų patalpų paveldėtojui pranešus, kad jis ketina parduoti ginčo gyvenamąsias patalpas, pateikė ieškinį Kauno miesto apylinkės teisme. Dėl to pareiškėja praleido įstatymų numatytą ieškinio senaties terminą galimai pažeistai teisei apginti. Iki E. Š. nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja niekada nesikreipė į Kauno miesto savivaldybę dėl atskiros nuomos sutarties sudarymo savo vardu. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad ji turi subjektinę teisę į valstybės garantiją ir, kad šią teisę pažeidžia Kauno miesto savivaldybės administracija. Kadangi pareiškėja save laiko buvusios ginčo patalpų nuomininkės E. Š. šeimos nare ir net teismo tvarka siekė, kad būtent toks jos statusas būtų pripažintas, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad priėmus 1992-10-20 Kauno miesto valdybos potvarkį Nr. 1006-v (iš dalies pakeistą Kauno miesto valdybos 1993-07-27 potvarkiu Nr. 907-v), kuriuo remiantis 45,95 kv. m gyvenamojo ploto 3 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo perduotas E. Š. nuosavybėn ir kuriame E. Š. sutikimu toliau liko gyventi pareiškėja ir kiti jos šeimos nariai, pareiškėjai atsirado teisė į valstybės garantiją, numatytą tik nuo 1997-07-09 įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 20 str. ir Kompensacijų įstatymo 9 str.. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo pripažinti, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento gyvenamojo fondo administravimo skyriaus sprendimas, išdėstytas 2011-07-27 rašte Nr. 53-5-1902, pažeidžia pareiškėjos teisę į valstybės garantiją. Nesant teisės, negali būti pripažintas ir tokios teisės pažeidimas. 1992 metais grąžinus ginčo patalpas E. Š. natūra, šių patalpų nuomos teisiniai santykiai tarp E. Š. (kaip pagrindinės nuomininkės, veikiančios savo ir kartu su ja šiose patalpose gyvenančių asmenų interesais) ir Kauno miesto savivaldybės pasibaigė, todėl Kauno miesto savivaldybė neturėjo nei pareigos, nei teisės domėtis ir vienaip ar kitaip įtakoti pareiškėjos santykius su ginčo patalpų savininke E. Š. (gyvenant su ja viename bute), ar su jos teisių perėmėjais po pastarosios mirties. Pareiškėjos 2009-12-21 ieškinys Kauno miesto apylinkės teismui patvirtina, jog pareiškėja jau tuomet suprato, kad valstybės garantija jai nebus išduota, tačiau net ir tuomet nesikreipė į administracinį teismą dėl, jos nuomone, neteisėtų Kauno miesto savivaldybės administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų apskundimo, vilkinant (jos nuomone) valstybės garantijos suteikimo procesą. Kreipdamasi į Kauno apygardos administracinį teismą su 2011-11-07 skundu pareiškėja praleido ABTĮ 33 str. 2 d. numatytą 2 mėnesių terminą kreiptis į teismą teisminės gynybos tokiu atveju, jeigu pareiškėjos nuomone viešojo administravimo subjektas vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Nagrinėjamu atveju įstatymo numatyto termino praleidimą nulėmė nerūpestingas ir neapdairus pareiškėjos elgesys, kuris yra subjektyvaus pobūdžio.
Pareiškėjos patikslintas skundas patenkintinas visiškai.
Pareiškėja ginčija 2011-074-27 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 53-5-1902 ir prašo įpareigoti atsakovą paskaičiuoti ir išmokėti už patalpas III-9 (23,60 kv. m), III-4 (3,90 kv. m), bei 1/3 dalį bendro naudojimo patalpų III-1 (6,30 kv. m), III-2 (3,02 kv. m), III-3 (6,24 kv. m), III-5 (5,56 kv. m), III-6 (1,15 kv. m), esančias (duomenys neskelbtini), valstybės garantiją.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja po santuokos, 1964-10-03 sudarytos su V. K. Š. (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2708-615/2010 (toliau – Civilinė byla) (b.l. 8), apsigyveno tuo metu priklausiusiame Kauno miesto savivaldybei bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė nuomininkė buvo sutuoktinio V. K. Šliogerio motina E. Š. (b.l. 73-74). 1965-03-19 pareiškėjai gimė sūnus A. Š. (Namų vados techninės apskaitos bylos, prijungtos Civilinės bylos dokumentų duomenys). 1971-07-15 pareiškėja su V. K. Š. išsituokė (b.l. 12). Po ištuokos pareiškėja su sūnumi liko gyventi pas buvusią anytą E. Š. . 1974-02-15 pareiškėja susituokė su A. B. (Civilinės bylos b.l. 14), kuris taip pat apsigyveno tame pačiame bute ir nuo 1974-02-28 deklaravo šiuo adresu gyvenamąją vietą (b.l. 9). Pareiškėja minėtu adresu gyvenamąją vietą deklaravo 1974-09-23 (b.l. 8). 1992-10-20 Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 1006-v E. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, esančio tuo pačiu adresu, garažo ir ūkio pastato (b.l. 28-30). Testamentu savo dalį šioje namų valdoje E. Š. paliko sūnui V. V. Š. (b.l. 142). 1993-02-17 E. Š. mirė (b.l. 25). Mirus E. Š. pareiškėja su šeima liko gyventi minėtame bute ir gyvena iki šiol. 2010-08-06 mirė pareiškėjos sutuoktinis A. B. (b.l. 147). Pareiškėjos sūnus A. Š. minėtame bute taip pat gyvena iki šiol. 2009-12-21 pareiškėja kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslino 2010-06-01, prašydama pripažinti ją buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinės nuomininkės E. Š. šeimos nare, taip pat prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ja buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį bei įpareigoti Kauno miesto savivaldybę paskaičiuoti ir išmokėti už patalpas III-7 (18,45 kv. m), III-9 (23,60 kv. m), III-4 (3,90 kv. m), bei ½ dalį bendro naudojimo patalpų III-1 (6,30 kv. m), III-2 (3,02 kv. m), III-6 (1,15 kv. m), III-3 (6,24 kv. m), III-5 (5,56 kv. m), esančių (duomenys neskelbtini), valstybės garantiją (Civilinės bylos b.l. 3-4, 71-72). Kauno miesto apylinkės teismas 2010-11-15 sprendimu pareiškėjos ieškinį atmetė kaip nepagrįstą (Civilinės bylos b.l. 150-154). Išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacine tvarka Kauno apygardos teismas 2011-05-11 nutartimi minėtą civilinę bylą nutraukė kaip nenagrinėtiną bendrosios kompetencijos teisme (Civilinės bylos b.l. 195-197). 2012-05-22 pareiškėja kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydama paskaičiuoti ir išmokėti už patalpas III-7 (18,45 kv. m), III-9 (23,60 kv. m), III-4 (3,90 kv. m), bei ½ dalį bendro naudojimo patalpų III-1 (6,30 kv. m), III-2 (3,02 kv. m), III-6 (1,15 kv. m), III-3 (6,24 kv. m), III-5 (5,56 kv. m) (b.l. 84-85) piniginę kompensaciją (valstybės garantiją). Kauno miesto savivaldybės administracija pareiškėjos prašymą išsprendė 2011-07-27 raštu Nr. 53-5-1902, kuriuo netenkino pareiškėjos prašymo išduoti jai valstybės garantinį dokumentą (b.l. 83).
Motyvuojamoji dalis
Įvertinės pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad ginčijami teisiniai santykiai atsirado dėl atsakovo atsisakymo išduoti pareiškėjai valstybės garantiją. Turtas savininkei buvo grąžintas galiojant 1991-06-18 Įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454, kuris šiuo metu netekęs galios. Ginčio situacijai taip pat aktuali ir 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr.VIII-359 redakcija. Teismas akcentuoja, kad ginčui aktualūs yra tiek anksčiau galioję, tiek šiuo metu galiojantys paminėti teisės aktai. 1991-06-18 Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 str. 2 d. 2 p. (1992-05-07 redakcija Nr. I-2566, galiojusi nuo 1992-05-20) buvo nustatyta, kad kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai yra supažindinti su visais jų teises garantuojančiais įstatymais ir su galimybe laisva valia išsikelti jiems savivaldybės valdybos siūlomomis sąlygomis, numatytomis šio įstatymo 21 str., arba kitomis savininko garantuojamomis sąlygomis. LRV 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įgyvendinimo tvarka ir sąlygos) 5 p. numatyta, kad tais atvejais, kai sprendimai atkurti nuosavybės teises valstybei išperkant nekilnojamąjį turtą buvo priimti iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos, gyvenamųjų patalpų nuomininkams taikomos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 str. nustatytos garantijos. 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 20 str. 1 d. nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracijos direktorius kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, taip pat jo dalies, arba buto savininkui. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau tekste – Kompensacijų įstatymas) 9 str. 1 d.. Kompensacijų įstatymo 9 str. 1 d. numato, kad savivaldybės vykdomoji institucija savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name (jo dalyje, bute) privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Taigi, garantinio dokumento išdavimas yra savivaldybės vykdomųjų institucijų pareiga. Kompensacijų įstatymo 9 str. 5 d. nurodyta, kad valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžintino namo (jo dalies, buto) nuomininkui ir jo šeimos nariams įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 d., o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 d. nustatytą laiką. Iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad pareiškėja bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsigyveno kaip E. Š. sūnaus V. K. Šliogerio žmona (po jų santuokos sudarymo 1964-10-03). Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 329 str. 1 d. pareiškėja laikytina E. Š. šeimos nare, nes su ja kartu vedė bendrą ūkį. Po santuokos nutraukimo 1971-07-15 (Civilinės bylos b.l. 8, 13) pareiškėja E. Š. šeimos nare 1964 m. Civilinio kodekso 329 str. 1 d. prasme negalėjo būti laikoma (ABTĮ 57 str.). Pagal 1964 m. CK asmuo, kartu su pagrindiniu nuomininku gyvenęs gyvenamojoje patalpoje, bet nebebuvęs pagrindinio nuomininko šeimos nariu, šioje patalpoje be subnuomos ar nuomos sutarties pagrindinio nuomininko sutikimu galėjo gyventi tik kaip laikinasis gyventojas (1964 m. CK 337 str. 1 d.). Gyvenimui kitokiu teisiniu pagrindu - ne pagrindinio nuomininko šeimos nariui, buvo būtina subnuomos arba nuomos sutartis, kuriai įstatymas šiuo atveju numatė privalomą rašytinę formą (1964 m. CK 322 str.). Ir šiuo metu galiojančio CK 6.579 str. 1 d. nustato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog Kauno miesto savivaldybės administracija nebuvo ir nėra sudariusi iki šio momento rašytinės nuomos sutarties su pareiškėja dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos. Nežiūrint to, Kauno savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ 2009-12-16 pažymos Nr. 4-1-274 duomenys patvirtina, kad pareiškėja bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena nuo 1967-01-14 (b.l. 7). Kauno miesto savivaldybės administracijos Žaliakalnio seniūnijos 2009-12-11 pažymos apie deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. (2009-47740-PD)-1842 duomenys patvirtina, kad pareiškėja 1974-09-23 deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (b.l. 8), o jos sutuoktinis minėtame bute deklaravo gyvenamąją vietą 1974-02-28 (b.l. 9). Pareiškėjos pateikti dokumentai: paslaugų teikimo sutartys (b.l. 21-22, 23-24, 37-43, 44), kurios buvo sudarytos su pareiškėjos sutuoktiniu, taip pat komunalinių mokesčių mokėjimo kvitų (Civilinės bylos b.l. 17, 19) duomenys patvirtina, kad pareiškėjos šeima rūpinosi ginčo butu, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius už naudojimąsi dujomis ir t.t.. To pasėkoje teismas daro išvadą, kad tarp pareiškėjos ir Kauno miesto savivaldybės iš esmės susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos - buto nuomos santykiai (CK 6.579 str. 1 d. ). Pareiškėjos ir jos sutuoktinio ilgalaikis (nuolatinis) gyvenimas šiame bute atitinka 1964 m. CK 319 str. numatytos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties turinį, o rašytinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties formos nesilaikymas savaime nedaro tokios sutarties negaliojančia. Nuosavybės teisių atkūrimo E. Š. metu atsakovui galėjo ir turėjo būti objektyviai žinoma apie tai, kad ginčo bute gyvena pareiškėja su šeima. Iš to seka, kad atsakovas turėjo pareigą spręsti klausimą dėl valstybės garantijos nuomininkui (pareiškėjai) išdavimo (ar atlikti kitus veiksmus pagal galiojusį įstatymą, siekiant užtikrinti analogiškas nuomininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau. Imama domėn ir tai, kad 2004-08-19 buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei G. M. bei jos šeimos nariams buvo išduotas valstybės garantinis dokumentas (b.l. 34-35). 2004-08-19 dalies buto nuomininkui V.P. S. taip pat buvo išduota valstybės garantija (b.l. 36). Taigi, po nuosavybės teisių į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), atkūrimo buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybės garantijų nuomininkams išdavimo, tačiau nors ir esant objektyviems duomenims apie ilgalaikį pareiškėjos ir jos šeimos narių gyvenimą (faktinė nuoma), klausimas dėl valstybės garantijų pareiškėjai išdavimo sprendžiamas nebuvo. Teismas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. įtvirtinta žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 1 d. įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiama jo būsto neliečiamybė. To paties straipsnio 2 d. nurodoma, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), tiek ją aiškinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis. Teismas taip pat ima domėn ir tai, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. imperatyviai numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Net ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (ABTĮ 13 str., 20 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą akcentavo būtent tokį Konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos vertinimą (Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2000, 2003-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, Išplėstinės teisėjų kolegijos 2004-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-298/2004, 2006-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2006 ir kt.). Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 str. prasme ginama asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė pareiškėjo gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz. Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai neišvengiamai būtina demokratinėje visuomenėje (pvz. Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00 §§ 43–45, LAT 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-249/2008 ir kt.). Valstybės garantijos nuomininkams įstatymų leidėjo buvo numatytos siekiant išlaikyti savininkų ir jiems natūra grąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkų interesų pusiausvyrą ir teisingai atlyginti nuomininkams už patuštinamas patalpas. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja pagrįstai prašo įpareigoti atsakovą suteikti jai valstybės garantiją (ABTĮ 57 str.). Teismui priėmus priešingą sprendimą, akivaizdžiai būtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės, kadangi iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjos šeima gali neturėti galimybės savo lėšomis įsigyti (išsinuomoti ar įsigyti) kito būsto. Teismas akcentuoja, kad teisė pasirinkti konkrečią valstybės garantijos rūšį priklauso nuomininkui. Kompensacijų įstatymo 9 str. 3 d. nustatyta, kad savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo nuomininkai pareiškia raštu per 1 mėnesį nuo savivaldybės administracijos direktoriaus pranešimo gavimo dienos. Jeigu nuomininkai per šį laiką nepareiškia savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, išduodama šio straipsnio 2 d. 5 p. nurodyta garantija. Pareiškėja, prašydama įpareigoti Kauno miesto savivaldybę paskaičiuoti ir išmokėti už patalpas III-9 (23,60 kv. m), III-4 (3,90 kv. m), bei 1/3 dalį bendro naudojimo patalpų III-1 (6,30 kv. m), III-2 (3,02 kv. m), III-3 (6,24 kv. m), III-5 (5,56 kv. m), III-6 (1,15 kv. m), esančias (duomenys neskelbtini), valstybės garantiją, siekia Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d. 6 p. numatytos kompensacijos. Teismo paminėtas Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d. 6 p. nustato, kad valstybės garantija įsipareigojama, jog nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke. Siekdama įgyvendinti savo teises, su analogišku prašymu pareiškėja 2011-05-22 kreipėsi į atsakovą (b.l. 84-85). Kauno miesto savivaldybės administracija į pareiškėjos prašymą atsakė 2011-07-27 raštu Nr. 53-5-1902 (b.l. 83), kuriuo iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Duomenų apie tai, kad pareiškėja anksčiau būtų kreipusis tiesiogiai į atsakovą išduoti jai valstybės garantiją ir atsakovas būtų atsisakęs tokio pobūdžio veiksmus atlikti byloje nėra, todėl laikytina, jog pareiškėja 2011-07-12 kreipdamasi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašydama įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti jai valstybės garantiją, nepraleido teisės aktuose numatyto skundo padavimo termino (ABTĮ 57 str.). Pareiškėja prašė teismo įpareigoti Kauno miesto savivaldybę paskaičiuoti ir išmokėti jai už patalpas III-9 (23,60 kv. m), III-4 (3,90 kv. m), bei 1/3 dalį bendro naudojimo patalpų III-1 (6,30 kv. m), III-2 (3,02 kv. m), III-3 (6,24 kv. m), III-5 (5,56 kv. m), III-6 (1,15 kv. m), esančių (duomenys neskelbtini), kompensaciją (valstybės garantiją) - t.y. formuluoja skundo reikalavimą, kuriuo prašo paskaičiuoti ir išmokėti valstybės garantiją už konkrečias patalpas. Administracinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja gyvena buto, esančio (duomenys neskelbtini), nurodytoje dalyje ir faktiškai naudojasi patalpomis, kurias įvardijo patikslintame skunde. Dėl to, atsižvelgiant į aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatas bei išdėstytus argumentus, taip pat ir į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, bei vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės administracija įpareigotina paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai, kaip faktiniai dalies gyvenamųjų patalpų nuomininkei, už realiai naudojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), valstybės garantiją (ABTĮ 57 str., 88 str. 3 p.). Pareiškėja taip pat prašo panaikinti 2011-07-27 Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą, išdėstytą rašte Nr. 53-5-1902. Pažymėtina, kad terminas ginčyti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011-07-27 raštą Nr. 53-5-1902 yra atnaujintas Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi (b.l. 74-75). Išnagrinėjęs administracinę bylą iš esmės, teismas jokių paminėtos nutarties panaikinimo pagrindų nenustatė. Iš ginčijamo rašto turinio matyti, jog iš esmės skundžiamu raštu atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjai valstybės garantinį dokumentą - t.y. netenkino pareiškėjos prašymo. To pasėkoje konstatuotina, jog toks atsisakymas sukelia pareiškėjai teisines pasekmes, todėl minėtas raštas vertintinas kaip viešojo administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Konstatavus, jog pareiškėja turi teisę į valstybės garantiją, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011-07-27 raštas Nr. 53-5-1902 panaikintinas (ABTĮ 57 str., 89 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 - 3 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. S. B. patikslintą skundą patenkinti visiškai.
Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011-07-27 raštą Nr. 53-5-1902.
Įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją paskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai D. S. B. už faktiškai jos naudojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini): III-9 (23,60 kv. m), III-4 (3,90 kv. m), 1/3 dalį bendro naudojimo patalpų III-1 (6,30 kv. m), III-2 (3,02 kv. m), III-3 (6,24 kv. m), III-5 (5,56 kv. m), III-6 (1,15 kv. m), esančias (duomenys neskelbtini), valstybės garantiją.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.