Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-28 · Administracinė byla Nr. I-5187-815/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-11-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-04-14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-28
Bylos Nr.
I-5187-815/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03304-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5187-815/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03304-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), neturtinės žalos atlyginimą – 21 000 Eur už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises (b. l. 1–7).

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Lukiškių TI-K reorganizuotas jungimo būdu nuo 2019 m. balandžio 1 d., jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo baudžiamas diskriminuojant ir kankinant, laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių higienos normų reikalavimų, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose. Nedidelį kamerų plotą dar labiau mažino jose buvę baldai.

2.2. Nurodo, jog buvo paimamas čiužinys, pagalvė ir užklotas. Atiduodami jie buvo tik miego laikui, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat stovėti.

2.3. Įstaigoje taip pat nebuvo užtikrintas privatumas – sanitarinio mazgo patalpa nebuvo atskirta nuo likusio kameros ploto, todėl pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėjo matyti kiti kameroje laikyti asmenys arba įstaigos pareigūnai per stebėjimo langelį.

2.4 Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K buvo netinkamas apšvietimas – naktinio apšvietimo nebuvo, o dieninis buvo nepakankamas. Be to, įstaigoje nebuvo dūmų detektoriaus.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 14–21).

1. Dėl ploto

Atsakovės atstovas pateikia pareiškėjo kamerų ir judėjimų išrašus bei nurodo, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus.

2. Dėl asmenų stebėjimo kamerose, privatumo

Įstaigos pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų elgesio kontrolę bei užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.

3. Dėl apšvietimo

Kameros apšvieta atitiko teisės aktų reikalavimus, kamerose buvo įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Šviesos perjungimo mygtukai buvo įrengti prie pačių kamerų. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta buvo ne mažesnė kaip 200 Lx.

4. Dėl minkštojo inventoriaus paėmimo

Patalynė (čiužiniai, pagalvės ir antklodės) į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, t. y. į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę galėjo turėti tik miegui skirtam laikui. Patalynė buvo laikoma specialiai tam įrengtose spintose. Čiužinį ir patalynę nuteistieji gaudavo miegui skirtam laikui.

5. Dėl priešgaisrinės apsaugos

Įstaigoje buvo įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, iškabinti žmonių evakavimo planai, kiekvieno įstaigos pastato kiekviename aukšte buvo pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Gesintuvai taip pat buvo kiekviename gyvenamajame korpuse korpuso vyresniųjų kabinėtuose.

6. Dėl neturtinės žalos

Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis EŽTT praktika (bylos Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Golder prieš Jungtinę Karalystę, K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Dickson prieš Jungtinę Karalystę), įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).

Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta (b. l. 15):

1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose:

– Pareiškėjas 2019 m. kovo 8 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 205 (plotas – 6,90 kv. m), kurioje buvo laikomas iki 2019 m. kovo 11 d. vienas;

– 2019 m. kovo 12 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 268 (plotas – 7,30 kv. m), kurioje iki 2019 m. kovo 28 d. buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu;

– 2019 m. kovo 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 265 (plotas – 7,87 kv. m), kurioje iki 2019 m. balandžio 1 d. buvo laikomas su dar vienu asmeniu;

– 2019 m. balandžio 2 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių;

– 2019 m. balandžio 4 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 219 (plotas – 6,90 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;

– 2019 m. balandžio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 313 (plotas – 7,79 kv. m), kurioje buvo laikomas iki išvykimo į Marijampolės pataisos namus dienos, t. y. iki 2019 m. birželio 19 d. Kameroje buvo laikomas vienas, arba su dar vienu asmeniu.

2. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. pranešime „Dėl A. G. skundo“ (b. l. 75–77), be kita ko, nurodyta:

Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) reikalavimus, nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitiko 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, Higienos norma) reikalavimus.

Sanitarinio mazgo vieta buvo atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagai atsparia danga. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara.

Įstaigoje įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, iškabinti žmonių evakavimo planai, pakabinti gesintuvai. Pažymima, jog gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis ir naktinis apšvietimas, ne mažesni kaip 200 Lx.

II

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui A. G. atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

3. Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. birželio 19 d. (su pertraukomis) (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo nusiskundimai perpildytomis kameromis atmestini kaip nepagrįsti. Žymėtina, jog pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m (nuo 2019 m. kovo 12 d. iki kovo 28 d., kameroje Nr.268) iki 7,79 kv. m (2019 m. balandžio 5–6 d., kameroje Nr. 313).

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Patikrinus pareiškėjo kamerų plotą skaičiavimo metodika, kai iš bendro gyvenamojo ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas matyti, jog ir šiuo atveju atsakovės atstovas užtikrino minimalų gyvenamąjį plotą pareiškėjui. Esant nurodytoms aplinkybėms šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

4. Iš skundo matyti, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis laikotarpiais: nuo 2019 m. kovo 12 d. iki kovo 13 d., nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. balandžio 1d., nuo 2019 m. balandžio 7 d. iki 2019 m. birželio 18 d. buvo laikomas ne vienas (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą).

Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 93 paras.

5. Pareiškėjas taip pat skundėsi dūmų detektoriaus neįrengimu.

Atsakovės atstovas nurodė, kad kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gaisro gesinimo priemonės – gesintuvai. Gesintuvų gesinimo medžiagos, kiekis ir kokybė tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka, be to, yra įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visuose gyvenamuosiuose korpusuose kiekviename aukšte. Paaiškino, jog kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką, kurie visada parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Žmonių evakavimo planai statiniuose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat pažymi, jog nei PIĮET, nei TIĮET nenumatė pareigos įrengti dūmų signalizacijos. Pareiškėjo skundo argumentai dėl dūmų detektoriaus neįrengimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

6. Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog iš jo buvo atimama patalynė.

Žymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 (toliau – ir Įsakymas) pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).

Taisyklių 220 punktas Įsakymo 1.5 punkte pakeistas, įtvirtinant, kad „nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą“.

Pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip galiojantis teisinis reglamentavimas apribojo jo teises ir sukėlė jam neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas šiuo aspektu grindžiamas tik abstrakčiais argumentais, taip pat į tai, jog nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

7. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog kamerose buvo netinkamas apšvietimas.

Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato HN 134:2015, kurios 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Į bylą pateiktas Vilniaus PN turto valdymo skyriaus pranešimas (b. l. 75–77) patvirtina, kad šis higienos normos punktas nebuvo pažeistas. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VSC) patikrinimo aktų (b. l. 25–27, 28–28, 31–33, 39–40, 41–42, 43–44, 45–47, 49–51, 52–55, 62–64) matyti, jog įstaigos kameros buvo nuolat tikrinamos, pažeidimai nustatomi, fiksuojami ir šalinami. Kamera Nr. 265 buvo tikrinama 2019 m. balandžio 17 d., birželio 3 d., birželio 14 d. ir birželio 28 d. (VSC patikrinimo aktai, b. l. 31–33, 52–55, 41–42, 45–47). Iš patikrinimo aktų matyti, jog kameros apšvieta atitiko teisės aktų reikalavimus. Iš 2019 m. kovo 14 d. patikrinimo akto matyti, jog buvo tikrinta kameros Nr. 205 bendra dirbtinė apšvieta. Pažeidimų nenustatyta (b. l. 25–27). 2019 m. kovo 27 d. patikrinimo akte nurodyta, jog tikrinta buvo kameros Nr. 268 bendra dirbtinė apšvieta. Pažeidimų nenustatyta (b. l. 28–29). 2019 m. birželio 19 d. ir 2019 m. vasario 13 d. patikrinimo aktuose nurodyta, jog kameros Nr. 219 bendra dirbtinė apšvieta atitinka teisės aktų reikalavimus (b. l. 43–44,39–40). 2019 m. birželio 5 d. patikrinimo akte konstatuota, jog kamerų Nr. 265 ir 313 apšvieta atitinka teisės aktų reikalavimus (b. l. 62–64)

Iš pateiktų duomenų matyti, jog tikrintos buvo visos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pažeidimų, susijusių su apšvieta, nenustatyta. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog dėl netinkamo apšvietimo kamerose pareiškėjas nei į VSC, kuris ir atlieka visuomenės sveikatos priežiūrą, nei į įstaigos administraciją pareiškėjas su skundais ar pareiškimas nesikreipė. Be to, nedetalizavo, kuriose būtent kamerose ir kokiais laikotarpiais, jo manymu, dirbtinis apšvietimas buvo netinkamas. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo argumentai dėl netinkamos apšvietos atmestini kaip nepagrįsti.

8. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką

9. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge (93 paras) trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat į tai, kad į teismą nuo pažeidimų pradžios pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau kaip trejiems metams, nors tokią galimybę pareiškėjas turėjo, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 275 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo A. G. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 275 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. G. (A. G.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 275 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti už netinkamą jo laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. birželio 19 d. (su pertraukomis).

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis