Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

J.R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau - Tarnyba) 2005-11-02 sprendimus Nr. 342 ir Nr. 343, kuriais pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 punktą nuspręsta atsisakyti suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, ir įpareigoti atsakovą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, apskundžiant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir SODROS veiksmus bei siekiant gauti žalos atlyginimą. Tuo pačiu skundu pareiškėjas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Konstitucinį teismą su prašymu išspręsti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punktas atitinka Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį ir 52 straipsnį. Minėtuose Tarnybos sprendimuose nurodyta, jog pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punktą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Tarnybos konstatavimu, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir prie jo pateiktus dokumentus, nustatyta, jog J.R. reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su jo ūkine komercine veikla (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus raštai yra adresuoti J.R. firmos „Soltis" savininkui, o raštų antraštėse atsakymai įvardyti „Dėl ūkinės-komercinės veiklos apribojimų panaikinimo", prie J.R. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pateiktoje Lietuvos apeliacinio teismo 2005-07-28 nutartyje atsakovu taip pat įvardyta J.R. firma „Soltis"). Pareiškėjas paaiškino kreipęsis į Tarnybą dėl teisinės pagalbos apskundžiant Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – AVMI) 2005-09-30 patikrinimo aktą Nr. 05-04-10-661 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus neteisėtus veiksmus, apribojant pareiškėjo ūkinę komercinę veiklą 1997-2004 metais, ir dėl to atsiradusios žalos atlyginimo. Pareiškėjas sutiko, kad jo prašymai yra tiesiogiai susiję su reikalavimais, atsirandančiais dėl jo ūkinės komercinės veiklos, tačiau teigė be valstybės garantuojamos pagalbos negalįs apginti savo pažeistos konstitucinės teisės į nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamos teisės gauti socialinę paramą įstatymų nustatytais atvejais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis). Pareiškėjas teigė, kad jo įmonė „Soltis" ir jis pats šiuo metu neturi jokio turto ir pajamų, reikalingų advokato paslaugoms apmokėti (tai įrodo atsakovui pateikta jo metinė deklaracija). Dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjas mano, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2005-01-20 įstatymo Nr. X-78 redakcija) 11 straipsnio 5 dalies 4 punktas, kurio pagrindu atsisakyta jam suteikti teisinę pagalbą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai ir 52 straipsniui, laiduojantiems teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Pareiškėjas nurodė, kad jo įmonė yra individuali, todėl jos turtas nėra atskirtas nuo pareiškėjo turto. Atėmimas teisės gauti antrinę teisinę pagalbą, kai reikalavimas kyla iš ūkinės komercinės veiklos ir kai įmonės turtas nėra atskirtas nuo asmens turto, pareiškėjo manymu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas siekia gauti teisinę pagalbą ginčuose dėl jam labai reikšmingų turtinių interesų.

Pareiškėjas J.R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Ginčas, apelianto teigimu, nėra susijęs su privačios įmonės interesais. Apeliantas nurodo, jog pagal Lietuvos aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-445/2001 komersantas, verslininkas yra fizinis asmuo. Įmonė šiuo atveju yra tik fizinio asmens verslo teisinė forma, teisinių santykių subjektu tiek privatinėje, tiek ir viešojoje teisėje pripažįstamas individualios įmonės savininkas, o ne pati įmonė. Apelianto įsitikinimu, įstatymo nuostata, draudžianti tokiam fiziniam asmeniui suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisine pagalbą, kai jo reikalavimai kyla iš jo komercinės- ūkinės veiklos, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį ir 52 straipsnį, o teismo argumentas, kad nesuteikus pagalbos, pareiškėjo nuosavybė neatimama, yra neteisingas. Apeliantas pažymi prašąs valstybės pagalbos ne dėl įmonės, o dėl galimybės įgyvendinti savo subjektinę teisę atgauti prarastą nuosavybę. Negaudamas teisinės pagalbos, apeliantas nurodo neturįs galimybės tai įrodinėti teisme. Apeliantas pateikia Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartį, rodančią, kad pagal 2001-01-22 Vyriausybės nutarimo Nr.71 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų maksimalaus dydžio nustatymo" 1.2 ir 2 punktus jo turtas ir pajamos atitinka pirmąjį lygį teisinei pagalbai gauti. Apeliantas paaiškina, kad 1995 m. buvo nacionalizuoti jo ir jo šeimos narių pinigai „Kredito banke"(1371485,76 Lt), 1997 m. areštuotas 467885 Lt vertės turtas, o 2004 m. valstybė paskelbė bankrotą jo individualiai įmonei. Apelianto manymu, jo pateikti dokumentai ir Vilniaus apygardos teismo 2005-03-01 nutartis rodo, kad pareigūnai tyčia veikia prieš jį ir jo šeimos narius.