Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, bei ieškovo V. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. 2-2502-259/2011 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams E. A., uždarajai akcinei bendrovei „Eglenda“, akcinei bendrovei Ūkio bankui, I. K., Z. M., Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarei A. R., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, D. K., dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teisių ir pareigų perkėlimo, įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, turto pardavimo be varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi paskyrė V. K. 10 000 Lt baudą, nurodė išieškoti iš V. K. 5 000 Lt paskirtosios baudos valstybės naudai ir 5000 Lt paskirtosios baudos Z. M. naudai.

Ieškovas V. K. teismui pateikė prašymą panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi paskirtą 10 000 Lt baudą, arba baudą sumažinti iki 200 Lt.

Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi ieškovo V. K. prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis panaikinimo ar sumažinimo atmetė. Teismas nurodė, kad teismas tiek 2011-11-24 sprendime, tiek 2011-11-24 nutartyje konstatavo, jog ieškovo šioje byloje pareikštas reikalavimas pripažinti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 1995-02-28 įkeitimo sutartį negaliojančia ir reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2000-11-27 turto pardavimo be varžytynių aktą, kuriuo atsakovei Z. M. parduota namų valda su rūsiu (duomenys neskelbtini), yra išspręsti įsiteisėjusiais Kauno miesto apylinkės teismo 2007-01-26 sprendimu, Kauno apygardos teismo 2007-09-05 nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-18 nutartimi, Kauno miesto apylinkės teismo 2010-03-17 nutartimi, Kauno apygardos teismo 2010-06-28 nutartimi, Kauno miesto apylinkės teismo 2001-06-18 sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2001-10-24 nutartimi. Ieškovas šių aplinkybių, pateikdamas ieškinį, teismui nenurodė, todėl ieškinys teisme buvo priimtas nagrinėti, byloje be faktinio pagrindo buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – Kauno apygardos teismo 2011-05-12 nutartimi ieškovo prašymu nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti apribojimai Z. M. turtui, ieškovo prašymu Kauno apygardos teismo 2011-07-11 nutartimi buvo sustabdyta vykdomoji byla dėl kitų asmenų iškeldinimo iš Z. M. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), dėl ieškovo nuslėptų ginčo faktinių aplinkybių užsitęsė bylos nagrinėjimas, taip nebuvo greitai atkurta teisinė taika tarp šalių. Teismo vertinimu, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, t. y. pareikšdamas tapačius reikalavimus, kurie buvo išnagrinėti kitose byloje, kuriose teismo sprendimai jau yra įsiteisėję, ieškovas pažeidė įstatymo leidėjo įtvirtintą rungtyniškumo principą, nes kai kurių aplinkybių byloje nebuvo galima įrodinėti (CPK 2 str., 7 str. 2 d., 12 str., 178 str., 182 str. 2 p.). Kadangi dėl ieškovo nepagrįstai, piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis inicijuoto proceso atsakovė Z. M. patyrė suvaržymus – net du kartus šioje byloje ieškovo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teismas sprendė, jog dalies iš ieškovui paskirtos baudos priteisimas Z. M. atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, kad atsakovei Z. M. buvo priteistas nuostolių atlyginimas kitoje Kauno miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civ. byloje Nr. 2-213-752/2010, užvestoje dar 2009 metais, nesudaro pagrindo panaikinti jai priteistą baudą už ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis šioje byloje, užvestoje tik 2011-05-13. Teismo teigimu, ieškovo prašymas dėl baudos sumažinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas paskyrė ieškovui ne maksimalią CPK 95 str. 2 d. numatytą 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, bet vidutinę – 10 000 Lt baudą. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog ieškovo prašymas panaikinti 2011-11-24 nutartimi jam paskirta 10 000 Lt baudą arba ją sumažinti iki 200 Lt yra atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 178 str., 107 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas V. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, spręsdamas ieškovo teisinio subjektiškumo klausimą, be pagrindo nesivadovavo CK 6.227 straipsnio norma, nustatančia teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus ar santykinio sutarties negaliojimo. Ieškovas turi teisinį suinteresuotumą 1995-03-01 paskolos sutarties, sudarytos tarp atsakovų I. K. ir AB Ūkio banko, galiojimu bei jos turiniu, nes būtent ieškovui priklausančiu turtu buvo užtikrintas prievolės, kylančios iš šios sutarties, įvykdymas.

2. Teismas nepagrįstai taikė senaties terminą reikalavimui dėl 1995-03-01 paskolos sutarčių, motyvuodamas tuo, kad apie 1995-03-01 kredito sutartį ieškovas sužinojo nuo 1997-05-27, kai buvo įteiktas teismo šaukimas byloje dėl paskolos priteisimo. Apie minėtą bylą ieškovas nebuvo informuotas. Civilinės bylos Nr. 2-4310/98 medžiaga patvirtina, kad ieškovas byloje iki 2001-11-27 nedalyvavo. Apie aplinkybes, sudarančias pagrindą reikšti reikalavimą dėl teisių ir pareigų perkėlimo pagal 1995-03-01 paskolos sutartį, ieškovas sužinojo tik 2009 m. sausio mėnesį. Teismo argumentai nepaneigia ieškovo nurodyto sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento, todėl ieškinio senaties terminas taikytas nepagrįstai.

3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovas nepateikė leistinų įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo teiginį, jog atsakovų I. K. ir AB Ūkio banko sudaryta sutartis yra apsimestinis sandoris, ir kad tikrasis paskolos gavėjas yra E. A.. Teismas nemotyvavo šio teiginio ir nėra aišku, kokie įrodymai byloje ir kodėl nėra leistini įrodinėjant ieškinio aplinkybes. Siekiant nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes šioje byloje bei visapusiškai įvertinti įrodymus, būtina nustatyti tikruosius atsakovų AB Ūkio bankas, I. K. bei E. A. ketinimus pasirašant 1995-03-01 paskolos sandorius bei šių sandorių tikslus. Teismas turėjo vertinti 1995-03-01 paskolos sutarčių turinį, taip pat aiškintis šių sutarčių pasirašymo bei vykdymo aplinkybes.

4. Teismas nepagrįstai vadovavosi 1964 m. CK 242 straipsnio norma, jog skolininkas gali perkelti savo prievolę grąžinti paskolą tik turėdamas kreditoriaus sutikimą ir konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo AB Ūkio bankas sutikimo perleisti teises ir pareigas pagal paskolos sutartį E. A.. Kreditoriaus sutikimas perleisti teises ir pareigas pagal paskolos sutartį remiantis minėta norma būtinas sutarties vykdymo eigoje, o ne iškilus ginčui teisme. Teismo nurodyta norma netrukdo taikyti CK 1.138 straipsnio nurodytą teisių gynimo būdą – teisinio santykio pakeitimą.

5. Teismas nepagrįstai paliko nenagrinėtais ieškinio reikalavimus dėl 1995-02-28 įkeitimo sutarties bei 2000-11-27 namų valdos parkavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais, motyvuodamas tuo, kad yra įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, kuriuose šie reikalavimai jau yra išnagrinėti. Teismo nurodytose bylose buvo reiškiami reikalavimai remiantis kitais pagrindais, o ne tuo, jog kredito sutarties su AB Ūkio banku gavėjas yra E. A.. Reikalavimai dėl 1995-02-28 įkeitimo sandorio bei turto pardavimo be varžytynių akto minėtose bylose buvo reiškiami remiantis procesiniais pažeidimais, padarytais vykdymo proceso metu, atstovavimą bei bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę reglamentuojančiomis teisės normomis. Šioje byloje prašoma pripažinti negaliojančiais įkeitimo sandorį bei turto pardavimo iš varžytynių aktą kitais, ankstesnėse bylose nenagrinėtais pagrindais bei remiantis anksčiau teismų nenagrinėtomis faktinėmis aplinkybėmis.

Atsakovė Z. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl paskolos sutarčių ginčijimo ir jų keitimo

CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad civilinio proceso tikslai – be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str.). Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kreiptis į teismą dėl kitų asmenų teisių gynimo galima tik įstatymų nustatytais atvejais (CPK 5 str. 3 d.).

Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CPK normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami; tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinės firmos „Indra“ savininkas V. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006). Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, ji reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009 ir kt.)

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1995-03-01 atsakovai I. K. ir AB Ūkio banko Kėdainių filialas 1995-03-01 sudarė kredito sutartį Nr. 274, kuria AB Ūkio bankas suteikė I. K. 64 000 Lt paskolą (t. 1, b. l. 22, kredito sutarties 1.1 p.). Paskolos grąžinimą atsakovė I. K. užtikrino 1995-02-28 įkeitimo sutartimi Nr. 1-1389, įkeisdama ieškovo gyvenamą valdą, esančią (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 23-24). Tą pačią dieną, kai buvo sudaryta kredito sutartis (1995-03-01), atsakovė I. K. sudarė rašytinę paskolos sutartį su E. A., kuria paskolino E. A. 64 000 Lt (t. 1, b. l. 25). Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti E. A. paskolos gavėju pagal 1995-03-01 kredito sutartį Nr. 274, sudarytą su AB Ūkio banku, ir perkelti E. A. visas paskolos gavėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį, E. A. įpareigoti sumokėti AB Ūkio bankui iš paskolos sutarties atsiradusį 96 972 Lt įsiskolinimą, motyvuodamas tuo, kad atsakovė I. K. visus iš banko gautus pinigus atidavė E. A., o 1995-03-01 sutartis Nr. 274 tarp AB Ūkio banko ir I. K. buvo apsimestinis sandoris. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas V. K. nebuvo ir nėra 1995-03-01 paskolos sutarties Nr. 274, kuria I. K. iš AB Ūkio banko pasiskolino 64 000 Lt, bei 1995-03-01 paskolos sutarties, kuria I. K. paskolino E. A. 64 000 Lt sumą šalimi. Iš civilinės bylos Nr. 2-4310/98 medžiagos (b. l. 120-123) matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu 1998-06-04 sprendimu AB Ūkio bankui iš I. K. priteista 96 972 Lt skolos, 1995-03-01 paskolos sutarties Nr. 274 pagrindu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad 1995-03-01 paskolos sutartis Nr. 274 sukėlė teisines pasekmes I. K.. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas V. K. neturi subjektinės teisės ginčyti, ar prašyti pripažinti apsimestinėmis minėtas paskolos sutartis, perkelti teises ir pareigas pagal šias sutartis, įpareigoti sutarties šalis grąžinti gautas paskolų sumas. Aplinkybė, kad ieškovui priklausiusiu turtu buvo užtikrintas atsakovės I. K. gautos paskolos grąžinimas AB Ūkio bankui, nėra pagrindas kitokiai išvadai.

Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas, spręsdamas ieškovo teisinio subjektiškumo klausimą, be pagrindo nesivadovavo CK 6.227 straipsnio norma. Pagal CK 6.227 straipsnio 3 dalį teisę pareikšti ieškinį dėl sutarties nuginčijimo turi asmuo, kurio teises ar teisėtus interesus ta sutartis pažeidė. Kaip minėta, nei bylos faktiniai duomenys, nei apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad 1995-03-01 paskolos sutartis Nr. 274 sudaryta tarp I. K. ir AB Ūkio banko, ar 1995-03-01 paskolos sutartis sudaryta tarp I. K. ir E. A. pažeistų būtent ieškovo teises ir (arba) teisėtus interesus.

Remdamasi nurodytomis teisės normomis ir suformuota jų taikymo ir aiškinimo praktika, taip pat atsižvelgdama į bylos duomenis, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie proceso teisės normų, reglamentuojančių teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, pažeidimą.

Apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat konstatuota, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą minėtiems ieškinio reikalavimams pareikšti. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas buvo treji metai; ieškinio senaties termino eigos pradžia buvo apibrėžta 1964 m. CK 86 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiškai ieškinio senaties termino pradžios momentas apibrėžtas CK 1.127 straipsnio 1 dalyje. Taigi ieškinio senaties termino pradžia nustatoma taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus; subjektyvusis (kada asmuo sužinojo) yra nulemtas asmeninių savybių ir suvokimo galimybių, objektyvusis (kai asmuo turėjo sužinoti) yra nulemtas normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio standarto analogiškoje situacijoje. Ieškinio senaties termino eiga gali būti pripažinta prasidėjusia nepaisant to, kad asmuo nežinojo apie savo teisių pažeidimą, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių būtų nustatyta, kad analogiškoje situacijoje atsidūręs normaliai protingas, rūpestingas ir atidus asmuo savo teisių pažeidimo faktą būtų žinojęs.

Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 str. 2 d.), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje A. B. V. v. T. M., UAB „Vartų technika“, bylos Nr. 3K-3-137/2009).

Iš prie šios bylos prijungtos civilinės bylos Nr. 2-4310/1998 duomenų matyti, kad šioje byloje AB Ūkio bankas pareiškė ieškinį atsakovei I. K. ir bendraatsakovui V. K. dėl skolos priteisimo 1995-03-01 kredito sutarties Nr. 274 pagrindu. Minėtos bylos duomenys patvirtina, kad V. K. 1997 m. gegužės 27 d. buvo įteikta ieškinio kopija bei šaukimas į teismo posėdį (civ. byla Nr. 2-4310/1998, b. l. 19). Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad V. K. teikė procesinius dokumentus byloje, dalyvavo kai kuriuose teismo posėdžiuose (civ. byla Nr. 2-4310/1998, b. l. 173, 197). Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. apie savo galimai atsiradusį teisių pažeidimą sudarant kredito sutartį Nr. 274 sužinojo 1997 m. gegužės 27 d. ir nagrinėjamoje byloje pareikšdamas ieškinį tik 2011 m. gegužės 9 d. praleido ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 str. 1 d.). Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. birželio 4 d. sprendime konstatuota, kad V. K. į teismo posėdį neatvyko, tačiau jam apie teismo posėdžio laiko ir vietą pranešta (civ. byla Nr. 2-4310/1998, b. l. 122-123). Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, jame nustatytos aplinkybės kitoje byloje iš naujo neįrodinėjamos, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad apie civilinės bylos Nr. 2-4310/1998 nagrinėjimą bei joje pareikštus reikalavimus jis sužinojo tik 2001-11-27.

Dėl įkeitimo sutarties ir turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais

Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia bylą iš esmės priimdamas sprendimą. Teismo sprendimas – tai Lietuvos Respublikos vardu teisminės valdžios priimtas motyvuotas individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo aiškinant ir taikant teisės normas konkretiems šalių santykiams, iš esmės ir galutinai išsprendžiamas ginčas dėl teisės: nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai šalių santykiai. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 str. 4 d.). Jeigu dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimtas ir įsiteisėjo teismo sprendimas, teismas nutraukia bylą (CPK 293 str. 3 p.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-486/2007; 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje R. A. P. v. J. E. A., Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-290/2010; kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 2 p.), todėl ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje.

Prijungtų prie nagrinėjamos bylos civilinių bylų duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teisme ieškovė D. K. buvo pateikusi ieškinį atsakovams AB Ūkio bankui, I. K., trečiajam asmeniui V. K. ir kt., dėl 1995-02-28 turto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia (civ. byla Nr. 2-1801-638/2007, t. 1, b. l. 2-5). Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. gegužės 5 d. nutartimi (civ. byla Nr. 2-1801-638/2007, t. 5, b. l. 42) prie minėtos bylos prijungė kitą civilinę bylą pagal ieškovų V. K. ir D. K. ieškinį, kuriuo, be kitų reikalavimų, buvo reiškiamas ir palaikomas reikalavimas dėl 1995-02-28 turto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio 26 d. sprendimu ieškovų D. K. ir V. K. ieškinį atmetė (civ. byla Nr. 2-1801-638/2007, t. 6, b. l. 95-102). Kauno apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovų reikalavimas pripažinti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) 1995 02 28 sudarytą I. K. įkeitimo sutartį negaliojančia, paliko nepakeistą (civ. byla Nr. 2-1801-638/2007, t. 7, b. l. 63-68). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 18 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį paliko nepakeistą (civ. byla Nr. 2-1801-638/2007, t. 7, b. l. 156-161). Taip pat Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 17 d. nutartimi buvo atmestas V. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1801-638/2007 (civ. byla Nr. A2-855-249/2010, t. 2, b. l. 111-115). Minėtą nutartį Kauno apygardos teismas 2010 m. birželio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą (civ. byla Nr. A2-855-249/2010, t. 3, b. l. 48-50).

Prijungtos prie nagrinėjamos bylos civilinės bylos Nr. 2-3671/2001 duomenimis nustatyta, kad ieškovas V. K. ieškiniu atsakovams Teismo antstolių kontorai prie Kauno miesto apylinkės teismo ir Z. M., tretiesiems asmenims AB Ūkio bankui, I. K. ir kt. prašė pripažinti negaliojančiu 2000-11-27 turto pardavimo be varžytynių aktą, kuriuo atsakovei Z. M. parduota namų valda su rūsiu (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-3671/2001, b. l. 65-67). Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. birželio 18 d. sprendimu ieškovo V. K. ieškinį atmetė (civilinė byla Nr. 2-3671/2001, b. l. 90-96). Kauno apygardos teismas 2001 m. spalio 24 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-3671/2001, b. l. 163-165).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas ieškinio tapatumui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys dėl 1995-02-28 įkeitimo sandorio bei 2000-11-27 turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais yra tapatūs su minėtose išnagrinėtose bylose pareikštais ieškiniais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią civilinės bylos dalį nutraukė (CPK 293 str. 3 p.).

Apeliantas skunde nurodo, kad reikalavimai dėl 1995-02-28 įkeitimo sandorio bei turto pardavimo be varžytynių akto minėtose bylose buvo reiškiami kitais nei šioje byloje pagrindais. Tačiau, kaip nustatyta, kad tiek nagrinėjamoje byloje tiek minėtose išnagrinėtose bylose buvo reiškiamas reikalavimas dėl 1995-02-28 turto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip pagrindą nurodant netinkamą atstovavimą bei bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę reglamentuojančias teisės normas, o ginčijant 2000-11-27 turto pardavimo be varžytynių aktą – neteisėtais antstolio veiksmais bei turto vertės neteisingu nustatymu. Todėl nėra pagrindo išvadai, kai ieškinių pagrindai nėra tapatūs.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras V. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., byla Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.) Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. str. 1 d.).

Dėl ieškovui paskirtos baudos

Vienas iš CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal paskirtį. Nesilaikanti šių reikalavimų šalis gali patirti pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnio 1 dalyje: šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Oruva” ir Ko” v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius, bylos Nr. 3K-3-224/2005).

Byloje nustatyta, kad ieškovo dalis pareikšto ieškinio yra tapati kitose bylose pareikštiems ieškiniams, dėl kurių yra priimti ir įsiteisėję teismo sprendimai. Kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas, pateikdamas ieškinį, nenurodė, kad kitose bylose buvo ginčijama 1995-02-28 AB Ūkio banko ir I. K. sudaryta įkeitimo sutartis Nr. I-1389 bei 2000-11-27 turto pardavimo be varžytynių aktas, dėl to užsitęsė bylos nagrinėjimas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinio užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės: Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti apribojimai Z. M. turtui (t. 1, b. l. 40-41); Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartimi buvo sustabdyta vykdomoji byla dėl kitų asmenų iškeldinimo iš Z. M. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 33-34). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, kai ieškovas pareiškė tapatų ieškinį ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas neleisti atsakovei Z. M. naudotis jai perduotu turtu, vertintina kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis.

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina ieškovo atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi paskirtos ieškovui baudos panaikinimo, ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė Z. M. apeliacinės instancijos teisme turėjo 300 Lt advokato atstovavimo išlaidų (t. 3, b. l. 34). Atmetant ieškovo apeliacinį skundą atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisimos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Lt (tris šimtus litų) advokato atstovavimo išlaidų.