Kauno apygardos teismo nutartis

2014-12-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-731-582-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-03
Bylos Nr.
1A-731-582-2014
Teisminio proceso Nr.
1-52-1-01215-2013-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Danutė Giačaitė
Nuteistasis
J. T., G. P., A. O.
Advokatai
Georgijas Gromovuiir Juozas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-731-582-2014Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01215-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 3 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Danutės Giačaitės ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Tomui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Vytautui Turauskiui, nuteistiesiems J. T. ir G. P., jų gynėjams advokatams Georgijui Gromovui ir Juozui Šarkai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. T. ir G. P. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį ir nuteista 20 parų areštu, bausmę paskiriant atlikti areštinėje; G. P. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 parų areštu, bausmę paskiriant atlikti areštinėje.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. O., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T. ir G. P. nuteisti už tai, kad A. O. laikotarpiu iki 2013 m. spalio mėn. (duomenys neskelbtini) gatvės miške, rado B kategorijos šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 22-o kalibro graižtvinį revolverį „ARMINIUS“ HW3 Nr. 1397368 (Vokietija) su savadarbėmis kriaunomis, kurį neteisėtai, neturėdamas leidimo, gabeno (duomenys neskelbtini) gatvėmis iki savo gyvenamosios vietos – J. T. buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kur jį neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė iki 2013-12-01, 19 val., kuomet jo nurodymu šį ginklą J. T., žinodama, kad šį ginklą A. O. laiko neteisėtai, iš savo buto neteisėtai, neturėdama leidimo gabeno ir perdavė (duomenys neskelbtini), gyvenančiam G. P., kuris taip neteisėtai ir neturėdamas leidimo iš J. T. įgijo šį šaunamąjį ginklą ir jį neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė savo bute, 2013-12-03 šį šaunamąjį ginklą neteisėtai, neturėdamas leidimo nugabeno iki (duomenys neskelbtini), esančios sodybos ir ten laikė, kol 2013-12-04, apie 22 val., pateikė policijos pareigūnams jų reikalavimu.

Šalies argumentai

Nuteistoji A. T. apeliaciniu skundu prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Skunde nuteistoji nurodo, kad savo kaltės dėl nusikaltimo ji neįžvelgia, kadangi ji nežinojo, jog turi tikrą ginklą, manė, kad tai buvo dujinis pistoletas. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį neįvertino, kad ji anksčiau niekada nebausta ir neteista, kad augina mažametę dukrą, o dėl policijos pareigūnų spaudimo dabar jai pasireiškia pasikartojantis depresinis sutrikimas vidutinio sunkumo epizodu.

Nuteistasis G. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę arba bausmę sušvelninti, arba atidėti bausmės vykdymą. Skunde nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo motyvais, kad jis gerai išmanė apie ginklus ir žinojo, kad tai buvo ne dujinis, o kovinis pistoletas, nors iš tikrųjų jis nieko apie ginklus nežino, niekada jais nesinaudojo, nes armijoje eiliniams kariams niekas pistoletų neduodavo. Todėl policijos pareigūno V. L. manymas, kad nuteistasis turėjo išmanyti apie ginklus, yra visiškai niekuo nepagrįstas. Be to, kaltinime nurodytu laiku dujiniai ir mažo kalibro koviniai pistoletai dar nebuvo registruojami ir jiems turėti dar nereikėjo leidimų, todėl jis ginklą ir pasiėmė, norėdamas uždėti jam buožę. G. P., nesutikdamas su jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta 40 parų arešto bausme, skunde pažymi, kad jis niekuomet nebuvo teistas, šiuo metu prižiūri savo motiną, nes su ja gyvenęs nuteistojo brolis šių metų pavasarį mirė.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų J. T. ir G. P. apeliaciniai skundai atmestini.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš nuteistosios J. T. apeliacinio skundo turinio, ji ginčija kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nurodydama, kad jos veiksmuose nebuvo BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymių. Nuteistasis G. P. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jis turėjo žinoti, kokiu ginklu disponuoja, skunde taip pat keliamas alternatyvus prašymas – sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl J. T. ir G. P. kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas.

Šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad neteisėtai įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaunamąjį ginklą, ir to nori.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog tai, kad J. T. žinojo, jog jos namuose A. O. laikomas ginklas yra draudžiamas, įrodo jos pokalbių su A. O. įrašai, iš kurių matyti, kad jie ginklą vadina šifruotai – „žaislu”, neminėjo žodžio „revolveris“ sąmoningai, nes nenorėjo, kad būtų reklama, suprato, kad reikia mažiau šnekėti ir nešnekėti, ko nereikia.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad G. P. nurodė, kad jis norėjo patikrinti ginklą, bet nesugebėjo pasukti revolverio būgnelio. Tai įrodo, kad G. P. vis dėlto išmanė apie ginklus, nes akivaizdu, kad asmuo, visiškai neturintis supratimo apie ginklus, net nežinotų apie revolverio būgnelio paskirtį ir to, kad jis sukasi. Be to, G. P. teiginį apie jo nesusigaudimą ginkluose paneigia ir tas faktas, kad jis tarnavo kariuomenėje ir tarnybos metu naudojo ginklus.

Remiantis šiais motyvais pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad G. P. ir J. T. žinojo, kad jie disponuoja šaunamuoju ginklu.

Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir mano, kad pagal byloje nustatytus padarytos veikos objektyviuosius požymius, pačių nuteistųjų parodymus, teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad J. T. ir G. P. nesuvokė, nesuprato savo nusikalstamos veikos pobūdžio ir nenorėjo taip veikti. J. T. A. O. nurodymu neteisėtai laikomą ginklą, vadindama jį „žaisliuku“, perdavė G. P., kuris šį ginklą priėmė ir bandė tikrinti, pasukti revolverio būgnelį. J. T. ir G. P. niekas nesakė, neinformavo, kad tai dujinis ginklas ar kitoks ginklas, kuriuo leidžiama naudotis, todėl nuteistųjų versija apie tai, kad jie manė, kad tai dujinis ar mažo kalibro kovinis ginklas, atmetama.

Kaip minėta, apeliaciniame skunde taip pat prašoma sušvelninti nuteistajam G. P. skundžiamu nuosprendžiu už paskirtą bausmę. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. P. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistajam už apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą paskirta arešto bausmė, kurios dydis yra mažesnis už baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytų šių bausmių vidurkį, tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga. Areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas ir ilgam nesutrukdys G. P. rūpintis jo motina.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam G. P. bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymos, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo G. P., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 176 Lt (50,97 Eur) ir 20 Lt (5,79 Eur) (t. 4, b. l. 98, 108). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš G. P. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistųjų J. T. ir G. P. apeliacinius skundus atmestiKolegijos pirmininkas Dmitrijus KorsakovasTeisėjai Algirdas JaliniauskasDanutė Giačaitė