- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-16
- Bylos Nr.
- 2S-460-585/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Pareiškėjas
- A. P.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos A. P. - M. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos A. P. - M. skundas dėl antstolio veiksmų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja pateikė skundą dėl antstolio Irmanto Gaidelio veiksmų, prašydama pripažinti jo 2014 m. rugsėjo 10 d. patvarkymą ir varžytynių paskelbimą neteisėtais, o varžytynes, kurių numeris (duomenys neskelbtini), – neįvykusiomis. Pasak pareiškėjos, antstolis Irmantas Gaidelis (toliau – ir antstolis) vykdo išieškojimą pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 2 d. nutartį. Teismas šia nutartimi, be kita ko, nutarė priverstinai iš varžytynių parduoti įkeistą turtą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kuris lygiomis dalimis priklauso pareiškėjai ir suinteresuotam asmeniui A. P., bei butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), priklausantį suinteresuotam asmeniui A. P. Antstolis areštavo aptariamą turtą, 2014 m. rugpjūčio 1 d. patvarkymu įkainojo šį turtą, nustatydamas, jog buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kaina – 350 000 Lt, buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kaina – 135 000 Lt. Antstolis 2014 m. rugsėjo 10 d. patvarkymu paskelbė šio turto varžytynes. Butai buvo parduoti kaip vienas turtinis vienetas už 530 388 Lt. Pareiškėja teigia, jog butai turėjo būti pardavinėjami skyrium. Tokiu būdu aptariamas turtas būtų parduotas gerokai didesne kaina, taip užtikrinant tiek pareiškėjos ir kitų bendraskolių, tiek išieškotojo interesus. Pareiškėjos vertinimu, antstolis, nusprendęs pardavinėti butus kaip vieną turtinį vienetą, veikė neteisėtai.
Antstolis 2014 m. lapkričio 24 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą. Pasak antstolio, butai buvo pardavinėjami kaip vienas turtinis kompleksas, nes jų bendras plotas yra išsidėstęs per kelis aukštus. Šie butai sudaro atskirą pastato dalį ir bendrą erdvę. Butai yra faktiškai sujungti, iš vienos buto, kurio numeris 8, dalies patekti į kitą jo dalį įmanoma per butą, kurio numeris 7. Skyrium parduodant šį turtą, būtų gauta gerokai mažesnė kaina, nes vienas butas būtų „pereinamasis“.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė DNB bankas, atsiliepdama į pareiškėjos skundą, pareiškė, jog nesutinka su skundu, prašė atmesti skundą. Suinteresuotas asmuo palaikė antstolio poziciją. Papildomai atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog pareiškėjos skundas dėl antstolio 2014 m. rugsėjo 10 d. patvarkymo surašytas 2014 m. lapkričio 10 d. Suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjos skundas turėtų būti atmestas, jeigu paaiškėtų, kad jis pareikštas, praleidus Civilinio proceso kodekso 512 straipsnio nustatytą terminą.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė teismo nuožiūra išspręsti pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų.
Kiti suinteresuoti asmenys neatsiliepė į pareiškėjos skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 9 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog antstolis vykdo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 2 d. nutartį, kuria, be kita ko, nutarta parduoti iš varžytynių butus, kurių adresai – (duomenys neskelbtini). Išieškotoja, teikdama vykdyti teismo nutartį, pasiūlė įkainoti butus atitinkamai 135 000 Lt ir 350 000 Lt, be to, pasiūlė drauge pardavinėti butus. Pareiškėja 2014 m. liepos 30 d. išreiškė sutikimą su kainomis, kurias antstoliui pasiūlė išieškotoja. Antstolis 2014 m. rugpjūčio 1 d. patvarkymu įkainojo turtą banko pasiūlytomis kainomis ir išaiškino pareiškėjai teisę iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją. Be to, pareiškėjai išaiškinta teisė per tris dienas nuo patvarkymo gavimo dienos pateikti prieštaravimus dėl turto įkainojimo ir teisė skųsti antstolio veiksmus. Patvarkymas išsiųstas pareiškėjai registruotąja pašto siunta, todėl, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 604 straipsniu, laikomas įteiktu, praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos. Vykdomojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja siūlė iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, pateikė prieštaravimus dėl turto įkainojimo ar skundė minėtą antstolio patvarkymą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog varžytynės paskelbtos, nurodant, kad du butai parduodami už pradinę 388 000 Lt kainą, tai yra varžytynės paskelbtos abiem butams kaip vienam turtiniam vienetui. Šalys pareiškėjos skundžiamu 2014 m. rugsėjo 10 d. patvarkymu informuotos apie paskelbtas varžytynes, nustatytą pradinę turto pardavimo kainą. Patvarkymas tą pačią dieną išsiųstas pareiškėjai registruotąja pašto siunta, todėl jis laikomas įteiktu 2014 m. rugsėjo 15 d. Pasak pirmosios instancijos teismo, skundas pagal Civilinio proceso kodekso 512 straipsnį galėjo būti pateiktas iki 2014 m. spalio 5 d. Pareiškėja tik 2014 m. lapkričio 17 d. pateikė skundą, vadinasi, ji praleido skundo padavimo terminą.
Pasak pirmosios instancijos teismo, kitaip negu teigia pareiškėja, nei Civilinio proceso kodeksas, nei Sprendimų vykdymo instrukcija nedraudžia kartu parduoti iš varžytynių atskirus turtinius objektus. Svarbu, kad bendras dviejų turtinių objektų pardavimas nepažeistų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų, nesumažėtų galimybės turtą realizuoti kuo didesne kaina. Teismo teigimu, pareiškėja neįrodė, kad, pardavus butus kaip vieną turtinį vienetą, buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog butai skyrium buvo įkainoti 350 000 Lt ir 135 000 Lt. Pradinė iš varžytynių parduodamo turto kaina sudarė 80 procentų bendros butų kainos, tai yra 388 000 Lt. 2014 m. spalio 9 d. įvyko varžytynės, turtas parduotas už 530 388 Lt, tai yra didesne negu antstolio nustatyta ir pradinė varžytynių kaina. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės yra pakankamos daryti išvadą, jog kompleksinis turto pardavimas neprieštarauja Civilinio proceso kodekso ir Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatoms.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos teiginį, jog ji, antstoliui nusprendus parduoti butus kaip vieną turtinį vienetą, negalėjo realizuoti savo teisės pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją. Teismas konstatavo, jog pareiškėja turėjo tokią galimybę, bet ja nepasinaudojo.
Teismo vertinimu, nėra pagrindų pripažinti skundžiamą patvarkymą ir varžytynių paskelbimą neteisėtais ir varžytynes neįvykusiomis. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste papildomai pažymėjo, jog antstolio 2014 m. lapkričio 12 d. patvarkymas byloja, kad varžytynės paskelbtos neįvykusiomis pagal Civilinio proceso kodekso 717 straipsnio 3 punktą, pirkėjui per nustatytą terminą nesumokėjus visos sumos už varžytynėse pirktą turtą.
Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti jos skundą dėl antstolio veiksmų.
Pareiškėjos atskirasis skundas, be kitų argumentų, grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja padavė skundą, praleidusi Civilinio proceso kodekso 512 straipsnio nustatytą terminą. Pasak pareiškėjos, ji tik 2014 m. lapkričio 4 d. gavo skundžiamą patvarkymą. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 17 d. pateikė skundą, vadinasi, ji nepraleido skundo padavimo termino. Anot pareiškėjos, patvarkymas buvo išsiųstas ne jos gyvenamosios vietos adresu, todėl ji negavo patvarkymo. Pareiškėja papildomai pažymėjo, jog antstolis, priėmęs nagrinėti jos skundą, nenustatė, kad ji praleido skundo padavimo terminą;pirmosios instancijos teismo išvada, jog antstolis, nusprendęs parduoti butus kaip vieną turtinį vienetą, nepažeidė Civilinio proceso kodekso ir Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatų, yra nepagrįsta. Pareiškėjos vertinimu, Civilinio proceso kodekso 724 straipsnis, kuriame nustatyta, kad antstolis surašo kiekvieno iš varžytynių parduodamo daikto pardavimo iš varžytynių aktą, patvirtina, jog butai turėjo būti parduodami skyrium. Pasak pareiškėjos, tokios pozicijos pradinėje priverstinio vykdymo stadijoje laikėsi ir pats antstolis, skyrium įkainojęs abu butus. Pareiškėjos vertinimu, tuo atveju, jeigu butai būtų pardavinėjami skyrium, varžytynėse dalyvautų daugiau potencialių pirkėjų ir, pardavus butus skyrium, būtų gauta didesnė pinigų suma už tą, kuri būtų gauta, pardavus butus kaip vieną turtinį vienetą. Pareiškėja papildomai pažymėjo, jog, jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino duomenų apie pačius butus. Pasak pareiškėjos, priešingai negu bandė įrodinėti antstolis, butai gali būti valdomi ir naudojami kaip atskiri objektai.
Šalies argumentai
Antstolis, atsiliepdamas į pareiškėjos atskirąjį skundą, pareiškė, jog nesutinka su skundu, prašo atmesti skundą.
Antstolio atsiliepimas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:
pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ji tik 2014 m. lapkričio 4 d. sužinojo apie skundžiamą patvarkymą. Antstolio teigimu, skundžiamas patvarkymas buvo išsiųstas ir įteiktas adresu: (duomenys neskelbtini), kuris, beje, yra nurodytas ir pareiškėjos atskirajame skunde. Pareiškėja klaidina, teigdama, jog jos gyvenamosios vietos adresas (skundžiamo patvarkymo priėmimo momentu) – (duomenys neskelbtini). Pasak antstolio, jis ne vieną kartą nurodytu adresu siuntė procesinius dokumentus, bet jie nebuvo įteikti pareiškėjai. Antstolis, atsikirsdamas į atskirojo skundo pirmąjį argumentą, papildomai pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, išnagrinėjo jos skundą iš esmės;pareiškėjos teiginys, jog antstolis turėjo skyrium pardavinėti butus, yra nepagrįstas. Antstolis šiame kontekste pažymėjo, kad butai yra sujungti ir, kaip yra užfiksuota turto vertinimo ataskaitoje, didesnė nauda gautina, realizuojant juos drauge, o ne skyrium. Ši išvada pasitvirtino, įvykus varžytynėms, kai, drauge realizavus butus, buvo gauta daugiau, negu butai kainuoja skyrium. Pasak antstolio, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad butai skyrium būtų parduoti didesne kaina. Antstolio teigimu, jis ekonominiu ir vykdymo proceso šalių interesų derinimo aspektais pasirinko tinkamą įkeistų objektų realizavimo būdą.
Šalies argumentai
Suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė DNB bankas, atsiliepdamas į pareiškėjos atskirąjį skundą, pareiškė, jog nesutinka su skundu, prašo atmesti skundą ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Suinteresuotas asmuo palaiko pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais atmestas pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiliepdamas į pareiškėjos atskirąjį skundą, pareiškė, jog nesutinka su skundu, prašo atmesti skundą ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja praleido skundo padavimo terminą. Pasak suinteresuoto asmens, pareiškėja, jeigu ir pasikeitė jos gyvenamosios vietos adresas, privalėjo informuoti antstolį apie tokį pasikeitimą. Jai to nepadarius, taikytinos Civilinio proceso kodekso 121 straipsnio 2 dalies numatytos pasekmės. Suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog antstolis, nusprendęs parduoti butus kaip vieną turtinį vienetą, nepažeidė Civilinio proceso kodekso ir Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatų.
Kiti suinteresuoti asmenys neatsiliepė į pareiškėjos atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas pareiškėjos atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Civilinio proceso kodekso 512 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, jog skundas dėl antstolio veiksmų gali būti paduodamas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų.
Apeliantė skundžia antstolio 2014 m. rugsėjo 10 d. patvarkymą. Apeliantės skundas, kaip ji nurodo, pareikštas 2014 m. lapkričio 17 d. Ji teigia, kad tik 2014 m. lapkričio 4 d. sužinojo apie skundžiamą patvarkymą. Todėl, pasak apeliantės, ji nepraleido termino pateikti skundą dėl 2014 m. rugsėjo 10 d. patvarkymo.
Antstolis 2014 m. rugsėjo 10 d. registruotąja pašto siunta išsiuntė apeliantei adresu: (duomenys neskelbtini), jos skundžiamą patvarkymą. Pastebėtina, jog toks apeliantės gyvenamosios vietos adresas yra nurodytas jos skunde dėl antstolio veiksmų ir atskirajame skunde. Patvarkymas nebuvo įteiktas apeliantei. Apeliantė teigia, jog patvarkymas buvo išsiųstas ne jos gyvenamosios vietos adresu. Pasak apeliantės, jos faktinė gyvenamoji vieta buvo adresu: (duomenys neskelbtini). Apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę. Susipažinus su vykdomosios bylos duomenimis, galima konstatuoti, jog apeliantė nebuvo informavusi antstolio, kad jos gyvenamosios vietos ir / ar korespondencijos adresas yra (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu buvo deklaruota apeliantės gyvenamoji vieta. Antstolio pateikti įrodymai patvirtina, jos jis kelis kartus apeliantės nurodomu adresu siuntė jai procesinius dokumentus, bet šie nebuvo įteikti apeliantei, nurodžius, kad ji negyvena (duomenys neskelbtini). Vykdomosios bylos duomenimis nustatyta, jog antstolis 2014 m. rugpjūčio 1 d. išsiuntė apeliantei adresu: (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugpjūčio 1 d. patvarkymą, kuriuo buvo įkainotas areštuotas turtas. Registruotos siuntos įteikimo pranešime užfiksuota, jog „adresatas šiuo metu išvykęs“. Tokių aplinkybių kontekste galima konstatuoti, jog antstolis, paaiškinęs, kad apie naują skolininkės adresą sužinojo pokalbio su ja telefonu metu, pagrįstai apeliantei procesinius dokumentus siuntė vėliau jos pačios procesiniuose dokumentuose nurodomu adresu (duomenys neskelbtini). Skolininkas, žinantis apie pradėtąjį vykdymo procesą, privalo būti aktyvus šio proceso dalyvis (Civilinio proceso kodekso 644 straipsnis). Be kitų pareigų, skolininkui kyla pareiga nedelsti pranešti antstoliui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą (Civilinio proceso kodekso 644 straipsnio 2 punktas). Jeigu iš tikrųjų pasikeitė apeliantės gyvenamoji vieta arba korespondencija turėjo būti apeliantei siunčiama ir priimama kitoje nei jos deklaruotoje arba jos pačios procesiniuose dokumentuose nurodytoje vietoje, ji privalėjo pranešti antstoliui apie tokį pasikeitimą. Apeliantė to nepadarė, todėl jai tenka prisiimti neigiamas tokio nepranešimo pasekmes. Civilinio proceso kodekso 604 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, jog procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams Civilinio proceso kodekso VI dalyje numatytais atvejais registruotąja pašto siunta, laikoma įteiktais, praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos. Kaip jau buvo nustatyta, antstolis 2014 m. rugsėjo 10 d. registruotąja pašto siunta išsiuntė apeliantei jos skundžiamą patvarkymą. Vadinasi, apeliantė vėliausiai nuo 2014 m. rugsėjo 16 d. laikoma sužinojusi apie skundžiamą patvarkymą.
Nustatytų aplinkybių kontekste galima konstatuoti, jog apeliantė, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, praleido terminą paduoti skundą dėl antstolio 2014 m. rugsėjo 10 d. patvarkymo. Apeliantė neprašė atnaujinti termino ir nenurodė priežasčių, lėmusių termino praleidimą. Civilinio proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta, pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui; procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. Esant tokioms aplinkybėms, kokios yra nustatytos, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti pradėti teisminį procesą pagal apeliantės skundą dėl antstolio veiksmų (Civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas) arba nutraukti pradėtąjį bylos procesą (Civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs termino paduoti skundą praleidimo faktą, išnagrinėjo skundą iš esmės. Toks teismo veikimas kvalifikuotinas faktiniu termino paduoti skundą dėl antstolio veiksmų atnaujinimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundo esmės, kiek jį tą įpareigoja padaryti atskirojo skundo argumentai.
Apeliantė nesutinka su antstolio sprendimu drauge pardavinėti du butus. Pasak apeliantės, pirma, apskritai nėra galimas toks turto pardavimo būdas, antra, jos skundžiamas antstolio sprendimas prieštarauja skolininkų, tarp jų – ir apeliantės, teisėms ir teisėtiems interesams, nes, parduodant butus skyrium, būtų gauta didesnė pinigų suma.
Šie apeliantės argumentai yra neįrodyti ir todėl nepagrįsti.
Nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog antstolis, nusprendęs drauge pardavinėti du butus, pažeidė imperatyviąsias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jeigu vykdomajame dokumente, kuris apibrėžia vykdymo ribas, nėra nustatyta kitaip, antstolis, kuris vadovauja vykdymo procesui, turi teisę spręsti, kokiu būdu organizuoti turto pardavimą iš varžytynių. Svarbu, kad toks sprendimas neprieštarautų vykdymo proceso šalių – išieškotojo ir skolininko – teisėms bei teisėtiems interesams ir, įgyvendinus antstolio priimtą sprendimą, būtų realizuotas esminis varžytynių tikslas – kuo didesne kaina parduoti areštuotą turtą. Apeliantė teigia, jog butai, parduodant juos skyrium, būtų (galėtų būti) realizuoti didesnėmis kainomis negu ta kaina, kuri gauta (būtų gauta), pardavus juos drauge. Apeliantė, kuriai kyla procesinė įrodinėjimo pareiga, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomą aplinkybę. Apeliantės deklaratyvūs samprotavimai nėra pakankami konstatuoti, jog turtas, parinkus jos nurodomą pardavimo būdą, būtų realizuotas didesne kaina. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad antstolis veikė neteisėtai ir pažeidė skolininkų, tarp jų – ir apeliantės, teises ir teisėtus interesus.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantė, pagrįstai atmetė jos skundą dėl antstolio veiksmų. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį nepakeistą.