Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-322-282/2008

2.1.15.3.3.2.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gruodžio 11 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir S. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo

S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d., 25 str. 3 d. ir 180 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1619 „Dėl amnestijos akto“ 3 str. 2 d. 2 p. paskirta bausmė sumažinta vieneriais metais.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas Utenos ekspertiniame skyriuje atliekant stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę nuo 2006 m. gegužės 2 d. iki 2006 m. liepos 4 d. bei kardomajame kalinime suėmime išbūtas laikas nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2008 m. liepos 28 d.

A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 180 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d. paskirta bausmė subendrinta su 2003 m. lapkričio 3 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo suėmimo laikas bei bausmė atlikta pagal 2003 m. lapkričio 3 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį nuo 2000 m. gruodžio 18 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2008 m. liepos 28 d.

Skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 39¹ str. 1 d., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 180 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) atleistas M. K., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Tenkinant civilinį ieškinį iš S. S., A. S. ir M. K. solidariai priteisti 9712,09 Lt V. T..

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

S. S., A. S. nuteisti už tai, kad padarė plėšimą dalyvaudami organizuotoje grupėje, tai yra S. S. subūrė organizuotą grupę, jai vadovavo bei koordinavo jos narių veiklą, taip pat parengė nusikalstamą veiką – svetimo turto grobimą įsibraunant į patalpą, panaudojant kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat panaudoti fizinį smurtą bei kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, ir šiai nusikalstamai veikai vadovavo, o A. S. veikdamas organizuotoje grupėje su M. K. ir su kitu asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, panaudoję kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, įsibrovė į patalpą ir, panaudoję fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat panaudoti fizinį smurtą bei kitaip atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė svetimą turtą, o būtent S. S. 1998 m. rugpjūčio mėn. pradžioje (duomenys neskelbtini) mieste subūrė organizuotą grupę, į kurios sudėtį įtraukė A. S., M. K. bei kitą asmenį, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, ir, veikdamas iš savanaudiškų paskatų tikslu gauti turtinės naudos, pasinaudodamas savo ir A. S. surinkta informacija, susitarė su minėtais organizuotos grupės nariais padaryti sunkų nusikaltimą – juvelyrinių dirbinių dirbtuvės, įrengtos (duomenys neskelbtini), esančiame bute, priklausančiame V. T., plėšimą veikiant organizuotoje grupėje, tai yra:

- S. S. vadovaudamas savo suburtai organizuotai grupei ir jos narių veiklai, 1998 m. rugpjūčio mėn. pradžioje (duomenys neskelbtini) mieste parengė nusikalstamą veiką – veikdamas su A. S., M. K. ir kitu asmeniu bendrais suderintais tyčiniais veiksmais, parūpino nusikaltimo padarymui daiktą panašų į pistoletą su garso ir liepsnos slopintuvu, kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – guma aptrauktą metalinį strypą, kitas planuojamo nusikaltimo padarymo priemones – virves nukentėjusiajam surišti, iš medžiaginės kepurės pagamintą kaukę ir medžiaginę kepurę, taip pat parodė juvelyrinių dirbinių dirbtuvę M. K.;

- 1998 m. rugpjūčio 8 d. ryte S. S. tėvų bute, esančiame (duomenys neskelbtini), S. S. su A. S., M. K. ir kitu asmeniu aptarė planuojamo nusikaltimo detales ir pasiskirstė vaidmenimis, susitardami, kad nusikaltimą vykdys A. S., M. K. ir kitas asmuo – M. K., kaip kito miesto gyventojas, bus be kaukės ir turės paskambinti į duris bei pasiteirauti, ar dirbtuvėje nėra juvelyro bendradarbio, A. S. ir kitas asmuo bus su kaukėmis ir pasislėps laiptinėje greta buto durų ir juvelyrui atidarius duris, jie trise turės įsibrauti į vidų, suduoti pastarajam smūgius metaliniu strypu, surišti ir uždėti ant galvos medžiaginę kepurę uždengiant akis, po ko A. S. turės išeiti iš buto ir stebėti aplinką laiptinėje ir prie laiptinės, kitas asmuo turės su savimi daiktą, panašų į pistoletą ir nukreips jį į juvelyrą, kad šis nesipriešintų, nešauktų pagalbos ir vykdytų jų reikalavimus, o S. S. padės realizuoti planuojamus pagrobti auksinius dirbinius;

- S. S. vadovavo nusikalstamai veikai, kurios metu realizavo bendrą nusikalstamą sumanymą, tai yra M. K., turėjęs su savimi guma aptrauktą metalinį strypą ir medžiaginę kepurę, kitas asmuo, turėjęs su savimi daiktą panašų į pistoletą su garso ir liepsnos slopintuvu ir iš medžiaginės kepurės pagamintą kaukę, bei A. S., 1998 m. rugpjūčio 8 d. apie 19.30 val. atvyko prie minėtos V. T. juvelyrinių dirbinių dirbtuvės durų ir paskambino į duris, V. T. atidarius duris M. K. pasiteiravo, ar dirbtuvėse nėra juvelyro vardu K., po ko M. K., A. S., ir kitas asmuo, veikdami bendrais suderintais veiksmais, panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, grasinimus tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir kitaip atėmė galimybę priešintis – įstūmė V. T. į buto vidų ir sudavė jam ne mažiau 7 smūgių metaliniu strypu į galvą ir kitas kūno vietas, nuo ko V. T. nukrito ant grindų ir trumpam prarado sąmonę, bei ne mažiau vieno smūgio į galvą daikto panašaus į pistoletą, rankena, ko pasekoje V. T. buvo padaryta muštinė žaizda kaktoje, galvos sumušimas, kraujosruvos kairės alkūnės sąnario srityje ir kairiame dilbyje, tai yra nežymus sveikatos sutrikdymas, uždėjo jam ant galvos medžiaginę kepurę uždengiant akis, virve surišo rankas ir kojas, įrėmė į smilkinį daiktą panašų į pistoletą ir pagrasino nušauti, jei V. T. pasipriešins ar nepasakys, kur yra laikomi pinigai ir kitos vertybės – tokiu būdu atėmę V. T. galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą, buvusį juvelyrinių dirbinių dirbtuvėje – V. T. priklausančius pinigus 400 litų ir mobiliojo ryšio telefoną ,,Sagem” su pakrovėju, kainuojančius 500 litų, taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius auksinius dirbinius, kainuojančius 8812,09 Lt, išviso pagrobė turto už 9712,09 Lt;

- po to S. S., 1998 m. rugpjūčio 8 d. vakare, po nusikaltimo padarymo, su nusikaltimo vykdytojais pasvėrė ir padalino pagrobtus pinigus ir juvelyrinius papuošalus, palikęs jų dalį sau, o 1998 m. rugpjūčio 9 d., nuvykęs su jais į (duomenys neskelbtini) miestą, kartu su jais realizavo pagrobtus papuošalus nenustatytiems asmenims.

Skunde teigiama, kad teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje – kaltinime nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, iš kurių matytus, kokius veiksmus kiekvienas atliko bendrininkaudamas nusikaltimo padaryme, nors teisminio nagrinėjimo kiekvieno bendrininko vaidmuo buvo nustatytas, o būtent, kad M. K. buvo aktyviausias nusikaltimo dalyvis, kad jis sudavė nukentėjusiajam, kad jis iš seifo paėmė juvelyrinius dirbinius, telefoną ir t.t., tačiau teismas nuosprendyje to nenurodė, todėl pažeidė BPK 20 str. 5 d.

Skunde taip pat nurodoma, kad pagal 2000 m. BK 25 str. 3 d. (įsigaliojusį 2003 m. gegužės 1 d.) suformuluotą organizuotos grupės sampratą pripažinti organizuotos grupės egzistavimą reikėjo mažiau požymių, nei pagal iki 2000 metų BK įsigaliojimo suformuluotą teismų praktiką, todėl teismas negalėjo remtis BK 25 str. 3 d., nes taip pasunkinama kaltinamųjų teisinė padėtis. Tuo pačiu skunde apeliantas nurodė, kad nusikaltimas buvo įvykdytas bendrininkų grupėje, o ne organizuotoje grupėje, nes visų jų bendravime nebuvo jokio tvirto ryšio, nebuvo iš anksto suderinto plano, nebuvo sutarta dėl kiekvieno daromų veiksmų turinio, pobūdžio, laiko ar vaidmens ir užduočių pasiskirstymo. Apelianto teigimu, visa tai patvirtino teisme liudytojas A. C., tą patį ikiteisminio tyrimo metu tvirtino ir pats M. K., kuris tik vėliau, paveiktas policijos pareigūnų, pradėjo aiškinti kitaip.

Skunde taip pat teigiama, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai, vadovavosi vien tik kaltinimo kriterijais, nes neskyrė S. S. pakartotinės ar papildomos ekspertizės, nors iš bylos medžiagos matyti, kad S. S. daug kartų buvo gydytas įvairiose psichiatrijos ligoninėse, kad yra pavojingas visuomenei, kad serga šizofrenija ir praėjus trims metams po paskutinės ekspertizės atlikimo vėl galėjo susirgti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas vadovavosi ir nuosprendį grindė išskirtinai tik M. K. parodymais, kuris apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuolat nurodydavo skirtingas nusikaltimo aplinkybes, nusikaltime dalyvavusius asmenis, teismo metu davė dar kitokius parodymus, nei ikiteisminio tyrimo metu, o nuteistojo A. S. ir liudytojo A. C. parodymus atmetė, nors jų parodymai iš esmės sutampa. Apeliantas taip pat nurodo, kad nėra aišku kokiais M. K. parodymais galima remtis, nes vienu metu jis nurodė, jog nusikaltime dalyvavo B. J., o kitą kartą – nedalyvavo, vieną kartą sakė, kad A. C. turėjo pistoletą su duslintuvu, tačiau nepasakė koks tai konkrečiai ginklas, 2007-02-07 tvirtino, kad ginklas tikras – teismo posėdžio metu tvirtino, kad ginklas kovinis, sykį sakė, kad auksą svėrė ir padalino visiems S. S. pas savo sugyventinę I. M., o kitą kartą sakė, kad kartu vežė parduoti auksą į (duomenys neskelbtini) ir už jį jis gavo tik pinigus, kad A. S. padalino visiems pinigus, todėl teismo išvada, kad M. K. parodymai nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu – nesuprantama ir nepagrįsta.

Skunde nurodoma, kad nusikalstama veika buvo padaryta 1998 metais, todėl turėjo būti atsižvelgta į BK redakcijas nuo nusikaltimo padarymo momento iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Taip pat skunde nurodoma, kad pagal dabar galiojančio BK 25 str. 3 d. nuostatas pripažinti bendrininkavimą organizuotoje grupėje reikėjo mažiau sąlygų, įstatymas, kuriuo pasunkinama kaltinamųjų padėtis neturi grįžtamosios galios, o teismas, taikydamas minėto straipsnio nuostatas, pasunkino nuteistojo padėtį ir tokiu būdu pažeidė BK 3 str. 1, 2 d., įsigaliojimo įstatymo 4 str. 1, 2 d. reikalavimus.

Skunde apeliantas teigia, kad jų visų tarpusavio bendravimas buvo fragmentiškas, nebuvo tarp jų jokio tvirto ryšio, jokio suderinto išankstinio plano, nebuvo sutarta dėl kiekvieno daromų veiksmų turinio, pobūdžio, laiko, vaidmens, užduočių pasiskirstymo – nusikaltimas buvo įvykdytas stichiškai, ką patvirtino ir liudytojas A. C., o ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė ir M. K..

Skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje neišdėstė aplinkybių, kurios buvo nustatytos teisminio nagrinėjimo metu – kaip kiekvienas iš bendrai nusikaltimo padaryme dalyvavusių asmenų veikė, kas rodo, jog teismas tendencingai, neobjektyviai, šališkai vertino byloje surinktus įrodymus.

Skunde nurodoma, kad teisme liudytojas V. J. tvirtino, jog V. T. neva atlygino V. J. įmonei ,, (duomenys neskelbtini)“ visą žalą ir tai turėjo būti įforminta buhalteriniais dokumentais, tačiau pastarieji nebuvo pateikti teismui. Tuo pačiu nurodoma, kad pagrobtas auksas taip pat turėjo būti apskaitytas ir nurodyta jo vertė V. J. įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, tačiau ir šie dokumentai teismui nebuvo pateikti. Dėl minėtų priežasčių apeliantas nurodo, kad nepateikus teismui minėtų dokumentų, teismas negalėjo civilinio ieškinio priteisti V. T..

Be to skunde nurodoma, jog pagal VĮ ,,Registrų centras“ duomenis UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ niekada neegzistavo, todėl žala tokiam juridiniam asmeniui ir negalėjo būti nei padaryta, nei atlyginta, o teismas nuosprendyje nurodė, kad auksas pagrobtas iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“.

Nuteistasis A. S. bei jo gynėjas prašo tenkinti A. S. apeliacinį skundą.

Nuteistasis S. S. ir jo gynėjas prašo tenkinti S. S. apeliacinį skundą.

Prokuroras prašo nuteistųjų A. S. ir S. S. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. S. ir S. S. apeliaciniai skundai atmestini nesant pagrindo keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais.

Nuteistasis S. S. ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nedavė jokių parodymų apie 1998-08-08 įvykdytą plėšimą, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kaip ir apeliaciniu skundu, visiškai neigė savo kaltę, ginčydamas M. K. parodymus, tačiau pritardamas A. S. ir A. C. parodymams. A. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pripažino tik tai, kad apie įvykdytą plėšimą žinojo ir kartu su M. K., A. C. ir K. T. vyko į (duomenys neskelbtini), kur pardavė pagrobtus auksinius dirbinius, o pinigus pasidalino. Kitaip tariant, S. S. ir A. S. pateikė savitą įrodymų ir įvykių vertinimo versiją, abu ginčydami surinktų įrodymų vertinimą ir neigdami savo kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo.

Apeliantai teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išskirtinai rėmėsi atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. K. nenuosekliais parodymais ir nepagrįstai atmetė A. S. ir A. C. parodymus, kurie iš esmės sutampa.

Pirmiausia pažymėtina, kad nepagrįsti abiejų apeliantų teiginiai, kuriais reiškiamos abejonės dėl M. K. parodymų patikimumo, jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 39¹ str. 1 d. numatytos būtinosios sąlygos atleisti asmenį, įtariamą ar kaltinamą dalyvavus organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausius nusikalstamam susivienijimui, nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. K. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino 1998-08-08 padaręs plėšimą, nurodė kitus bendrininkus, plėšimo organizatorių ir kitas svarbias aplinkybes (t. 3, b. l. 33-39; 48-55; 59-65), savo parodymus patvirtino pirmosios instancijos teisme ir tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ str. pagrindu. M. K. parodymus patvirtina kiti surinkti įrodymai – nukentėjusiojo V. T. (t. 2, b. l. 3-8; t. 8, b. l. 147-149), liudytojo K. T. (t. 1, b. l. 222-224; t. 9, b. l. 8-10) parodymai, kratos protokolai (t. 1, b. l. 67-71; 85-86), daiktų parodymo atpažinti protokolai (t. 1, b. l. 72-74; 102-104; 105-112) todėl, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi M. K. parodymais, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad M. K. būtų apkalbėjęs save ir apeliantus. Pažymėtina ir tai, kad patys apeliantai nenurodė, dėl kokių priežasčių M. K. turėtų juos apkalbėti, teigdami, kad susipykę nebuvo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme davė vienodus, nuoseklius ir detalius parodymus apie esmines bylos aplinkybes, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 3, b. l. 20-25; 33-39; 48-55; 59-65). Apklausiamas teisme M. K. aiškiai nurodė, kad juvelyrinių dirbinių dirbtuvės apiplėšimą 1998-08-08 organizavo S. S., kad plėšime dalyvavo jis pats A. S. ir A. C., nurodė kiekvieno iš jų vaidmenį plėšimo padaryme – jis paskambino į duris, metaline lazda sudavė smūgius atidariusiam duris žmogui ir su A. C. įsiveržti į vidų, iš seifo pagrobė auksinius dirbinius ir nuo stalo pagrobė mobilaus ryšio telefoną, A. C. grasino nukentėjusiajam V. T. pridėjęs ginklą su garso slopintuvu prie veido, o A. S. kažko ieškojo tame bute. M. K. taip pat parodė, kad po apiplėšimo su pagrobtais auksiniais dirbiniais ir kitais daiktais visi trys grįžo pas S. S. į namus, ką pavirtino ir liudytojas K. T. (t. 9, b. l. 8-10), o vėliau vyko pas S. S. sugyventinę, kur S. S. pasvėrė auksą ir padalino jį į 4 dalis. Kaip nurodė M. K., kitą dieną kartu su S. S., A. S., A. C. ir K. T., pastarojo automobiliu ,,Mazda“ ir S. S. automobiliu ,,Opel“ vyko į (duomenys neskelbtini), kur S. S. pardavė pagrobtą auksą. Apie vykimą į (duomenys neskelbtini) parduoti pagrobtų auksinių dirbinių patvirtino ir liudytojas K. T..

Kaip buvo minėta, teisiamajame posėdyje S. S. parodymus duoti atsisakė. Iš S. S. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis iš esmės neigė savo kaltę, skirtingų apklausų metu duodavo nevienodus parodymus teigdamas, kad M. K. nepažįsta (t. 5, b. l. 28-29), kitą sykį nurodydamas priešingai (t. 5, b. l. 36-41).

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme S. S. neigė organizavęs nusikaltimą, ar ką nors žinojęs apie juvelyrinių dirbinių dirbtuvės apiplėšimą. S. S. taip pat parodė, kad 1998-08-08 jo tėvų bute adresu (duomenys neskelbtini), buvo M. K., kurį pažinojo seniai, A. S., A. C., K. T., buvo atėjęs ,,V.“, apie kurį žino tik tiek, kad gyvena netoliese. Be to S. S. parodė, kad tuo metu, kai A. S., A. C., M. K. kalbėjosi, jis vienas buvo išėjęs į lauką, grįžęs jų neberado, tačiau netrukus grįžo ir A. S., A. C., M. K., jie su savimi turėjo maišelį ir juodą rankinę, kas juose buvo, nežino. S. S. teigimu, A. S. jam virtuvėje padavė auksinius auskarus, kuriuos jis padovanojo savo sugyventinei I. K. (M.), kurie buvo atrasti pas pastarąją, ir kurie, kaip nustatyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, buvo pagrobti 1998-08-08 plėšimo metu, nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis S. S. kategoriškai neigė dovanojęs minimus auskarus sugyventinei (t. 5, b. l. 36-41). Nuteistasis S. S. taip pat neigė važiavęs su A. S., M. K., A. C. ir K. T. į (duomenys neskelbtini), neigė žinojęs, ko jie ten važiuoja.

Tuo pačiu kolegija pažymi, kad A. S. ir A. C. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, prieštarauja ne tik surinktų įrodymų visetui, bet yra prieštaringi tarpusavy, todėl visiškai nepriimtinas S. S. teiginys, kad minėtų asmenų parodymai yra teisingi.

A. C. parodė, kad apiplėšti juvelyrinę dirbtuvę sugalvojo su A. S. prieš kelias dienas iki apiplėšimo. Plėšti ėjo jis pats, M. K. ir ,,V., o A. S. sėdėjo jo tėvo automobilyje ,,VW Golf“, smėlio spalvos, ir laukė. A. C. teigimu, kitą dieną parduoti pagrobtų aukso dirbinių į (duomenys neskelbtini) vyko jis, ,,V.“, A. S. ir M. K. su A. C. tėvui priklausančiu automobiliu ,,VW Golf“. Pasak A. C., pardavę auksą lombarde (duomenys neskelbtini) gavo 2-3 tūkstančius eurų, o vėliau tos pačios apklausos metu nurodė, kad gavo 1500 dolerių bendroje sumoje, kuriuos pasidalino keturiese lygiomis dalimis (t. 10, b. l. 67-70). Dėl paminėtų aplinkybių A. S. pirmosios instancijos teisme parodė skirtingai. A. S. parodė, kad apiplėšimą sugalvojo bendrai su A. C. ir M. K., kai vyko apiplėšimas, jo nebuvo, kaip M. K., A. C. ir ,,V.“ padarė tą nusikaltimą jam nėra žinoma. Jis dalyvavo tik parduodant pagrobtus juvelyrinius dirbinius (duomenys neskelbtini), kur vyko jis pats, A. C., M. K. ir K. T., su K. T. raudonos spalvos automobiliu, o ,,V.“ nevažiavo. Taip pat A. S. nurodė, kad už parduotą auksą gautus pinigus pasidalino – po 100-200 dolerių, o jis dar iš auksinių dirbinių dalies darėsi apyrankę (t. 10, b. l. 70-71; 80).

Tokiu būdu iš aptartų S. S., A. S. ir A. C. parodymų akivaizdu, kad jie nevienodi, prieštaringi, todėl jais galima remtis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai.

Taigi, kaip jau minėta, prieštaringi ir nenuoseklūs yra apeliantų bei A. C. parodymai, o M. K. parodymai dėl esminių aplinkybių yra vienodi, patvirtinti kitais bylos duomenimis, todėl apeliantų siūlymas M. K. parodymus vertinti kaip nepatikimus – nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu pagarsindamas ikiteisminio tyrimo metu M. K. duotus parodymus, patikrino netikslumus, atsiradusius M. K. duotuose parodymuose viso baudžiamojo proceso metu, dėl ko pastarasis paaiškino, jog A. S. prašė sakyti, kad plėšimo metu jis buvo lauke, todėl jis taip ir pasakė, o kalbėdamas per televiziją melavo, pasakojo išsigalvotus dalykus. M. K. taip pat patvirtino, kad nežino, kokio modelio ginklą plėšimo metu turėjo A. C., ir ar jame buvo šovinių, tvirtino, kad joks ,,V.“ nusikaltime nedalyvavo, kategoriškai nurodė, kad teismo metu sako tiesą (t. 9, b. l. 201-204; t. 10, 90).

Dėl kitų nuteistojo S. S. apeliaciniame skunde išreikštų abejonių apie M. K. parodymus, pastarasis išsamiai paaiškino teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad tą pačią dieną pas S. S. sugyventinę S. S. padalino visiems po lygiai pagrobtą auksą, o nuvykus į (duomenys neskelbtini), M. K. padavė savo dalį A. S., kad parduotų, o pardavus pinigus jam padavė S. S.. Tai, kad M. K. negalėjo nurodyti, kokio modelio ginklą naudojo plėšimo metu, konkrečiu atveju, nepaneigia tos aplinkybės, kad buvo grasinama nušauti V. T., jei pastarasis priešinsis ir nepasakys, kur yra pinigai bei kitos vertybės. M. K. aiškiai parodė, kad tai, jog A. C. turės ginklą, buvo suplanuota, kad buvo grasinama nušauti, tvirtino ir nukentėjusysis V. T. (t. 8, b. l. 147-149). Be to apie ginklo panaudojimą parodė ir V. J. (t. 8, b. l. 149-150), kuriam iš kart po įvykio apie tai pasakojo V. T.. Kad plėšimo metu turėjo dujinį pistoletą ir buvo jį įrėmęs nukentėjusiajam į galvą, parodė pats A. C. teisiamojo posėdžio metu (t. 10, b. l. 67-68). Tuo pačiu kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui konkrečiai nenustačius, koks pistoletas buvo naudojamas plėšimo metu, iš kaltinimo buvo pašalinta kvalifikuojanti aplinkybė – šaunamojo ginklo panaudojimas, ir nuteistųjų nusikalstama veika pagrįstai perkvalifikuota pagal lengvesnę to paties straipsnio (BK 180 str.) 2 dalį. Kolegijos nuomone, nenustatyto daikto, panašaus į pistoletą, turėjimas plėšimo metu, jo naudojimas yra svarbi aplinkybė, neatsiejama nuo viseto kitų aplinkybių, padedanti aiškiau atkurti nusikaltimo vyksmą, todėl apylinkės teismas pagrįstai šios aplinkybės nepašalino iš kaltinimo.

Nuteistieji S. S. ir A. S., ginčydami M. K. gebėjimą objektyviai vertinti situaciją ir duoti teisingus parodymus, savo skunduose išreiškė abejones dėl M. K. sveikatos būklės. Dėl šio argumento kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje 2005 m. rugpjūčio 17-30 d. M. K. buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė (t. 3, b. l. 154-156), kurioje konstatuota, kad M. K. nusikalstamos veikos (1998-08-08) darymo metu nebuvo laikinoje psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, nesirgo psichikos liga, galėjo ir gali suprasti savo veiksmų esmę, juos valdyti, gali būti apklausiamas ir dalyvauti teismo posėdyje. Apie savo gerą savijautą tvirtino ir pats M. K. teisiamojo posėdžio metu.

Tokiu būdu S. S. ir A. S. apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai apie neva prieštaringus M. K. parodymus, išreikštos abejonės dėl M. K. sveikatos būklės, visiškai nepagrįsti, todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui visumoje su kitais byloje esančiais ir ištirtais įrodymais vertinti M. K. parodymus, kaip nuteistuosius S. S. ir A. S. kaltinančius įrodymus.

Nepagrįstas nuteistųjų A. S. ir S. S. teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė konkrečių faktinių aplinkybių apie tai, kas iš bendrininkų kokius veiksmus atliko darant nusikaltimą. Dėl paminėto teiginio kolegija pažymi, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra aiškiai nurodyta, kad S. S. vadovavo suburtai organizuotai grupei, kartu su kitais bendrininkais – A. S., M. K. ir kitu asmeniu parengė nusikalstamą veiką, parūpino nusikaltimo padarymui reikalingas priemones, aptarė nusikaltimo planą, kurį tiesiogiai įgyvendino M. K., A. S. ir kitas asmuo, todėl jų visų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti, kaip bendrininkų. Nors, kaip apeliaciniame skunde teigia A. S., M. K. vaidmuo buvo aktyviausias nusikaltimo padaryme, tačiau tiek pastarasis, tiek A. S. ir kitas asmuo, bendrais tyčiniais veiksmais, siekdami vieningo tikslo, panaudodami fizinį smurtą, grasindami panaudoti fizinį smurtą ir kitaip atimdami galimybę priešintis, grasindami nušauti, pagrobė svetimą turtą ir taip realizavo nusikaltimo objektyviąją pusę, todėl A. S. ir M. K. laikomi bendravykdytojais. Dėl minėtų aplinkybių, visi bendravykdytojai atsako pagal tą patį Baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnį, nepriklausomai nuo to, kurių iš jų veiksmai buvo daugiau ar mažiau aktyvūs, nes visus juo vienijo bendra tyčia.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir organizuotos grupės

Apeliaciniais skundais nuteistieji iš esmės ginčija nusikaltimo organizatoriaus ir pačios organizuotos grupės egzistavimą, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas juos nuteisė pažeisdamas BK 3 str. nuostatas.

BK 3 str. 1 d. numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Tokiu būdu teisingai nurodė apeliantai, kad jų atžvilgiu taikytini labiausiai jų teisinę padėtį lengvinantys baudžiamieji įstatymai, galioję nuo jų nusikalstamo veikimo iki teismo nuosprendžio priėmimo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo ir atskleidė taikytinų baudžiamųjų įstatymų turinį laiko prasme ir, kolegijos nuomone, baudžiamųjų įstatymų nepažeidė.

Skundžiamu nuosprendžiu S. S. ir A. S. nuteisti už tai, kad 1998-08-08 dalyvaudami organizuotoje grupėje, kurią 1998 m. rugpjūčio mėn. pradžioje subūrė, jai vadovavo, koordinavo jos narių veiklą ir parengė nusikalstamą veiką S. S., padarė kvalifikuotą plėšimą – įsibrovę į patalpą – juvelyrinių dirbinių dirbtuvę, panaudodami kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, pagrobė svetimą turtą. Baudžiamoji atsakomybė už plėšimą, padarytą įsibraunant į negyvenamąją patalpą, buvo numatyta nusikalstamos veikos padarymo metu (1998-08-08) galiojusioje 1961 metų Baudžiamojo įstatymo redakcijoje (BK 272 str. 2 d.), už ką buvo baudžiama laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų su bauda ar be baudos. Nusikaltimo padarymo metu galiojusiame 1961 metų BK plėšimas padarytas organizuotos grupės buvo vertinamas tik kaip kaltininkų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (1961 metų BK 41 str. 2 p.). Dabar galiojančiame 2000 metų BK 180 str. 3 d. yra numatytas plėšimą kvalifikuojantis požymis – apiplėšimas dalyvaujant organizuotoje grupėje, už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo 2 iki 10 metų, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, už ką numatytas laisvės atėmimas iki 7 metų. Kaip buvo minėta, plėšimas buvo įvykdytas A. S., S. S., M. K. ir kito asmens dalyvaujant organizuotoje grupėje, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šią aplinkybę vertino tik kaip nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir jų nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal 2000 metų BK specialiosios dalies 180 str. 2 d., kurios dispozicijoje, kaip ir nusikaltimo padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme (1961 metų BK 272 str. 2 d.), numatytas plėšimo kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į patalpą, o straipsnio sankcijoje numatyta aiškiai švelnesnė bausmė, nei įvykio metu galiojusiame 1961 metų BK 272 str. 2 d. Laikotarpiu nuo apeliantų nusikalstamų veiksmų atlikimo, kuomet galiojo 1961 metų BK (galiojimo pabaiga 2003-04-30), iki dabar galiojančio 2000 metų BK – nebuvo priimtas labiau nuteistųjų teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas, nei tas, kurį taikė pirmosios instancijos teismas, todėl, priešingai nei apeliaciniuose skunduose teigia nuteistieji, daroma išvada, kad į visas minėtu laikotarpiu galiojusias Baudžiamojo įstatymo redakcijas apylinkės teismas atsižvelgė ir S. S. bei A. S. nusikalstamą veiką, BK 3 str. 2 d. prasme, pagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 str. 2 d.

Nuteistieji S. S. ir A. S. savo skundais taip pat ginčija faktines bylos aplinkybes dėl jų dalyvavimo organizuotoje grupėje. Nuteistieji apeliuoja į tai, kad nusikaltimo padarymo metu galiojęs Baudžiamasis įstatymas numatė daugiau reikalingų sąlygų pripažinti bendrininkavimą organizuotoje grupėje, nei dabar galiojantis BK 25 str. 3 d.

Pažymėtina, kad apeliantų nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame Baudžiamajame kodekse nebuvo apibrėžti organizuotos grupės, kaip bendrininkavimo formos, požymiai, jie buvo atskleidžiami ir aiškinami teismų praktikoje, baudžiamosios teisės moksle. Pagal tuomet susiklosčiusią praktiką, konstatuojant, kad kaltininkai nusikalstamą veiką padarė veikdami organizuotoje grupėje, buvo atsižvelgiama į kaltininkų organizuotumo lygį (grupės pastovumas, veiklos trukmė ir intensyvumas, pasiskirstymas konkrečiomis funkcijomis ir pan.), savą struktūrą, kurios visi nariai siekia bendro tikslo, bendrininkų išankstinį susitarimą, veikų suderinamumo pobūdį (užduočių pasidalijimas ir pan.). Tuo tarpu šiuo metu galiojantis Baudžiamasis kodeksas (BK 25 str. 3 d.) bendrininkavimą organizuotoje grupėje sieja su bendrininkų išankstiniu susitarimu daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, su kiekvieno iš bendrininkų skirtingų užduočių ar vaidmenų atlikimu. Tuo pačiu pažymėtina, kad bendrininko pripažinimui organizatoriumi 1961 metų BK 18 str. 4 d. numatė mažiau sąlygų nei dabar galiojančio BK 24 str. 4 d., todėl BK 3 str. 2 d. prasme, dabar galiojantis baudžiamasis įstatymas yra lengvinantis kaltininko, konkrečiu atveju S. S., padėtį.

Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BK 3 str. 2 d. nuostatų, skundžiamame nuosprendyje detaliai ir aiškiai aprašė, įvertino kiekvieno iš organizuotos grupės narių veiksmus, atsižvelgdamas į tai, kaip jie buvo įgyvendinami bendroje veikoje su kitais nusikalstamos veikos dalyviais, ir pagrįstai pripažino S. S. organizatoriumi, kvalifikuodamas jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 24 str. 4 d. ir 180 str. 2 d. (BK 26 str. 4 d.).

Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nustatydamas organizuotos grupės požymį, rėmėsi 2000 metų BK 25 str. 3 d. nuostata, pagal kurią organizuotos grupės pripažinimas reikalauja mažiau sąlygų. Visgi, iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas organizuotos grupės buvimą atskleidė platesne prasme, susiedamas šią bendrininkavimo formą ir su nusikalstamos veikos planavimu, nusikalstamų veiksmų koordinavimu, pasiskirstymu konkrečiais vaidmenimis, bendro tikslo siekimu.

Teisiamojo posėdžio metu M. K. parodė, kad su S. S. susipažino 1996 metais, o 1997 metais S. S. pats jam paskambino, supažindino su A. S.. M. K. taip pat nurodė, kad su S. S. susitikdavo dažnai, tarpusavio santykiai buvo geri, kartu su A. S. ir S. S. darydavo nusikaltimus – vogdavo, plėšdavo ir viskam nurodinėdavo S. S. (t. 9, b. l. 201-204). Tokius M. K. parodymus netiesiogiai teisiamojo posėdžio metu patvirtina ir liudytojo K. T. parodymai, kuris taip pat teigė pažįstantis S. S., A. S., M. K., ir jam buvo žinoma, jog pastarieji užsiiminėjo nusikalstama veikla, o S. S. buvo jam pristatytas kaip nusikalstamo pasaulio autoritetas (t. 9, b. l. 8-10). M. K. teisiamajame posėdyje kategoriškai tvirtino, kad 1998-08-08 plėšimą suplanavo ir organizavo S. S. – prieš 1-2 mėnesius (duomenys neskelbtini) S. S. jam pasiūlė apiplėšti juvelyrinę, jis sutiko ir dar iki nusikaltimo padarymo S. S. jį buvo nusivedęs į juvelyrines dirbtuves, kad parodytų, kaip atrodo viduje, o įvykio dieną pats S. S. ėjo į juvelyrinę patikrinti ar nėra savininko, o grįžęs nurodė - ,,...eikit...“. Taip pat M. K. nurodė, kad tą pačią dieną, kai buvo įvykdytas plėšimas, visi pasiskirstė vaidmenimis – jam S. S. nurodė, kad turės paskambinti į duris, nes yra iš (duomenys neskelbtini), todėl jo nepažins, ir strypu, kurį padavė pats S. S., suduoti smūgius duris atidariusiam žmogui. M. K. teigimu, buvo suplanuota ir tai, kad A. C. plėšimo metu bus su ginklu. Taip pat, pasak M. K., S. S. parūpino ir jam padavė kaukę, kurią užsidėjo A. C., ginklą su garso slopintuvu iš S. S. taip pat pasiėmė A. C. (t. 9, b. l. 201-204).

Iš visumos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, tame tarpe M. K. parodymų, yra aišku, kad sumanymas apiplėšti juvelyrinių dirbinių dirbtuvę kilo ne spontaniškai – nusikaltimą S. S. pradėjo planuoti iš anksto – susitarė su M. K., atliko žvalgybos darbus, parūpino priemones nusikaltimui daryti, paskirstė vaidmenis nusikaltimo vykdytojams, kurie bendrais suderintais veiksmais įgyvendino nusikaltimo objektyviuosius požymius. Iš ankščiau aptartų M. K. parodymų matyti, kad pagrobtus auksinius dirbinius padalino S. S. į 4 lygias dalis, o kitą dieną po apiplėšimo, nuvykus į (duomenys neskelbtini), S. S. realizavo pagrobtus auksinius dirbinius ir padalino pinigus visiems nusikaltimo dalyviams – M. K., A. S., A. C.. Visa tai patvirtina egzistuojančią tam tikrą asmenų grupės struktūrą ir bendrą tikslo siekimą.

M. K., duodamas parodymus teisiamajame posėdyje nurodė, kad nuo 1999 metų su S. S. pradėjo bendrauti tankiai, po juvelyrinių dirbinių dirbtuvės apiplėšimo darė įvairias vagystes (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), žudė žmones (t. 9, b. l. 203). Tokius M. K. parodymus netiesiogiai patvirtina tai, kad šiuo metu Šiaulių apygardos teisme (baudžiamoji byla Nr. 1-49-210/2008) ir Vilniaus apygardos teisme (baudžiamoji byla Nr. 1-248-376/2008) nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kuriose be kitų asmenų taip pat kaltinami ir S. S., A. S., M. K. bendrai vykdę sunkius ir labai sunkius nusikaltimus 1998 – 2000 metais. Kadangi paminėtos baudžiamosios bylos dar neišnagrinėtos ir teismų sprendimai neįsiteisėję, todėl nėra pagrindo teigti, jog S. S., A. S. ir M. K. įvykdė tas nusikalstamas veikas, kurių padarymu yra kaltinami, tačiau, kolegijos nuomone, minėti kaltinimai bendrai su M. K. parodymais šioje baudžiamojoje byloje leidžia manyti apie asmenų grupės pastovumą ir ilgalaikiškumą.

Nors S. S. ir A. S. neigė organizuotos grupės buvimą, tačiau organizuotos grupės nario M. K. parodymai, kuris pats tiesiogiai dalyvavo nusikaltimo padaryme ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ str. 1 d., bendrai su kitais ištirtais įrodymais aiškiai atskleidė organizuotos grupės požymius, atitinkančius nusikalstamos veikos padarymo metu suformuotos teismų praktikoje organizuotos grupės esmę. Kruopščiai apgalvotas nusikalstamos veikos darymo mechanizmas, akivaizdus nusikaltimo padaryme dalyvavusių asmenų pasiskirstymas vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimas, turint bendrą tikslą – pagrobti auksinius dirbinius ir taip neteisėtai pasipelnyti, kolegijos nuomone, rodo organizuotos grupės egzistavimą. Taigi, kolegijai nekyla abejonių, kad S. S. ir A. S., veikdami organizuotoje grupėje, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d., todėl keisti nuosprendį dėl netinkamo įbaudžiamojo įstatymo taikymo, kaip to prašo apeliantai, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas apeliantų ir M. K. nusikalstamą veiką kvalifikavo, nurodydamas ir Baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normą BK 25 str. 3 d. Minėtame straipsnyje yra apibrėžta organizuotos grupės, kaip vienos iš bendrininkavimo formų, sąvoka, tačiau tai neturi reikšmės nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 2 d., kvalifikavimui. Veika padaryta veikiant organizuotoje grupėje tiek nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame Baudžiamajame kodekse (1961 metų BK 41 str. 2 p.), tiek ir dabar galiojančiame Baudžiamajame kodekse (2000 metų BK 60 str. 1 d. 2 p.) yra viena iš atsakomybę sukinančių aplinkybių, kurios pagal BPK 305 str. nuostatas išdėstomos apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, todėl iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 28 d. nuosprendžio šalintina nuoroda į BK 25 str. 3 d. nekeičiant skundžiamo nuosprendžio. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 28 d. nuosprendis dėl M. K. neapskųstas, tačiau, vadovaujantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis (BPK 320 str. 5 d.), remiantis tais pačiais pagrindais, taikytais nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė, iš skundžiamo nuosprendžio šalintina nuoroda į BK 25 str. 3 d. ir M. K. atžvilgiu.

Dėl kompiuterinės laikmenos

Apeliaciniame skunde S. S. nurodė, kad teismas, neprijungęs prie bylos pateiktą kompiuterinę laikmeną, kurioje užfiksuota, kaip M. K. duoda paaiškinimus televizijai apie tai, kokiais neleistinais būdais iš jo buvo išgaunami parodymai, pažeidė jo ir jo gynėjo teises, nes, apelianto teigimu, atsisakė prijungti gynybai svarbų įrodymą.

Kolegija, atsakydama į minėtą apelianto argumentą, pažymi, kad teismas sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju, ar gauti duomenys laikytini įrodymais (BPK 20 str. 2 d.). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad S. S. gynėjas pateikė apylinkės teismui prašymą prijungti prie bylos 2007-10-31 televizijos laidos vaizdo įrašą su M. K. interviu televizijai (t. 10, b. l. 36). Konkrečiu atveju kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui nevertinti minėto vaizdo įrašo kaip įrodymo ir neprijungti jo prie bylos, nes M. K. interviu televizijai apie atliekamą ikiteisminį tyrimą nėra įrodymas BPK 20 str. prasme. Be to pažymėtina, kad pats M. K. teisiamojo posėdžio metu kategoriškai parodė, kad duodamas interviu televizijai melavo (t. 10, b. l. 90).

Tokiu būdu nėra prasmės analizuoti duomenis, nelemiančius teismo sprendimo byloje, todėl kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. S. argumentas nepagrįstas, nes dėl S. S. gynėjo pateikto prašymo apylinkės teismas priėmė teisingą sprendimą ir nuteistojo bei jo gynėjo teisių nepažeidė.

Dėl ekspertizės skyrimo

Nuteistieji S. S. ir A. S. skundais apeliuoja į tai, kad pirmosios instancijos teismas neskyrė S. S. atlikti pakartotinę ar papildomą psichiatrinę-psichologinę ekspertizę ir nesiėmė priemonių ištirti jo galimo riboto pakaltinamumo klausimo.

Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo gynėjas taip pat buvo pateikęs prašymą skirti S. S. kompleksinę medicininę-psichiatrinę-psichologinę ekspertizę. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartimi teisėjų kolegija atmetė minėtą prašymą (t. 10, b. l. 93). Apylinkės teismas argumentavo savo sprendimą tuo, kad byloje yra atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė ir teisme apklaustas ekspertas. Dėl to teisėjų kolegija pažymi, kad iš tikrųjų ekspertizę atliko Centrinė teismo psichiatrijos komisija, susidedanti iš keturių ekspertų, kurių viena – ekspertė-psichologė. Be to atliekant ekspertizę buvo įvertinti ankstesni specialistų tyrimai dėl S. S. atliktų teismo psichiatrinių ekspertizių ir konstatuota, kad 1998-08-08 plėšimo metu S. S. nebuvo laikinojoje liguistoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, o taip pat nustatyta, kad ekspertizės atlikimo metu (2006-05-02 – 2006-08-31) galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali būti apklausiamas ir dalyvauti teismo posėdyje (t. 5, b. l. 232-239). Minėtos ekspertizės išvadas kategoriškai patvirtino teisiamajame posėdyje apklaustas vienas iš komisijos narių, atlikusių ekspertizę – ekspertas K. V. (t. 198-200), ir visi proceso dalyviai, tame tarpe nuteistasis S. S. ir jo gynėjas, galėjo užduoti ekspertui jiems rūpimus klausimus, šia teise apeliantas S. S. nepasinaudojo ir klausimų ekspertui neuždavė. Nuteistųjų teiginiai, kad ankstesnės S. S. atliktos ekspertizės, kuriose nurodyta, jog jis serga psichikos liga ir negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, neprieštarauja ekspertų išvadai, kuria rėmėsi apylinkės teismas, nes jose pasisakyta apie S. S. sveikatos būklę ne tuo laikotarpiu, kada buvo įvykdytas skundžiamu nuosprendžiu S. S. inkriminuotas nusikaltimas.

Tuo pačiu kolegija pažymi, kad kitoje Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje nusikaltimų padarymu kaltinamas ir S. S., buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurią atliko Centrinė teismo psichiatrijos komisija 2008-08-20 – 2008-09-12 ir kurioje konstatuota visiška S. S. ligos – šizofrenijos remisija ir atskirų psichikos sutrikimų simuliacija, ir nustatyta, kad S. S. gali suprasti savo veiksmų esmę, juos valdyti, ir jam specifinis gydymas nereikalingas.

Tokiu būdu, kolegija atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai neabejotinų duomenų apie S. S. pakaltinamumą. Ekspertizės aktais nustatyta, kad S. S. nusikaltimo padarymo metu nebuvo laikinojoje liguistoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, todėl nėra ir nebuvo pagrindo, kaip savo skunde teigė S. S., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, spręsti klausimo dėl jo riboto pakaltinamumo (BK 18 str.).

Dėl bausmių

Bausmės apeliantams paskirtos nepažeidžiant BK 54 str. reikalavimų. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog S. S. ir A. S. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.), veikdami organizuotoje grupėje, ir tai pagrįstai pripažino abiejų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 2 p.), į nuteistuosius apibūdinančius duomenis. Nors A. S. nusikaltimo padarymo metu teistas nebuvo, tačiau vėlesni teistumai už 1998 metų vasario – balandžio mėnesiais padarytus sunkius tyčinius nusikaltimus veikiant organizuotoje grupėje (t. 4, b. l. 224-227), byloja apie jo asmenį, kaip keliantį didesnį pavojų visuomenei ir leidžia manyti, kad skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota nusikalstama veika nebuvo jo atsitiktinis nusikalstamas poelgis, o dėsningas nusikalstamas elgesys, todėl apylinkės teismas, nenustatęs A. S. atsakomybės lengvinančių aplinkybių, pagrįstai paskyrė bausmę, didesnę už BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Skirdamas bausmę S. S., pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad S. S. nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui, tačiau buvo sunkaus smurtinio nusikaltimo organizatorius, kas rodo jo asmens didelį pavojingumą visuomenei, pasižymintį akivaizdžiu visuotinai priimtų elgesio normų ignoravimu, todėl, esant tik jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti S. S. laisvės atėmimo bausmę, artimą BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytam maksimumui.

Savo skunduose apeliantai nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant jiems bausmes, todėl švelninti nuteistiesiems S. S. ir A. S. paskirtų laisvės atėmimo bausmių nėra teisinio pagrindo.

Dėl apeliaciniame skunde nurodyto S. S. argumento, kad apylinkės teismas neįskaitė į bausmę laiko, kuomet buvo priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kolegija pažymi, kad į suėmimo laiką, kuris įskaitomas į paskirtos bausmės laiką, įskaitomas tik atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą, teismo medicinos ar teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimui (BPK 141 str.), o priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas – priverstinis gydymas, kaip nurodė apeliantas, nėra bausmė, todėl su nauju nuosprendžiu paskirta bausme nebendrinama ir į paskirtą bausmę neįskaitomas. Tokiu būdu paminėtas S. S. argumentas yra nepagrįstas.

Dėl civilinio ieškinio

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas civilinį ieškinį nukentėjusiajam V. T., nuosprendyje pasisakė dėl civilinio ieškinio pagrįstumo – kodėl turtinės žalos atlyginimą iš kaltų asmenų priteisia būtent jam, o ne įmonei, kuriai pagrobti aukso dirbiniai priklausė. Iš bylos medžiagos yra aišku, kad pagrobtieji aukso dirbiniai priklausė ne V. T., o V. J. įmonei ,,(duomenys neskelbtini)“, tačiau, kaip teisiamajame posėdyje nurodė apklausiamas V. J. (t. 8, b. l. 149-150), V. T. atlygino V. J. įmonės patirtą žalą – naudodamas savo žaliavas atidirbo už ją, todėl teismas pagrįstai iš kaltininkų žalos atlyginimą priteisė V. T., kuris ir buvo pareiškęs civilinį ieškinį byloje (t. 1, b. l. 17).

Dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių kolegijai nekyla abejonių, kad dėl kaltinamųjų nusikalstamo elgesio V. T. patyrė turtinės žalos, todėl apylinkės teismas pagrįstai ją priteisė iš visų bendrininkų, nes, kaip nustatyta, S. S., A. S., M. K. ir kitas asmuo, kurio byla išskirta į atskirą bylą, nusikaltimą padarė organizuotoje grupėje – vadinasi visi turtinę žalą padarė bendrai ir nukentėjusiajam atsako solidariai (CK 6.279 str.).

Iš bylos medžiagos (t. 10, b. l. 199-202) matyti, kad V. J. įmonės teisinė forma yra individuali įmonė, o ne uždaroji akcinė bendrovė, kaip skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas. Kolegija šio netikslumo nelaiko turėjusio esminės įtakos skundžiamo nuosprendžio priėmimui ar klausimo dėl apeliantų kaltės sprendimui, todėl skundžiamas nuosprendis patikslinamas jo nekeičiant.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų S. S. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.

S. S., A. S. ir M. K. veikų kvalifikacijoje pašalinti nuorodą į Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d.

Patikslinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 28 d. nuosprendį, nurodant, kad V. J. įmonės teisinė forma yra ne UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, o V. J. įmonė ,, (duomenys neskelbtini)“.