Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Žalnieriūnienės, sekretoriaujant Aistei Lunienei, vertėjaujant Teresei Gusarovai, dalyvaujant pareiškėjos – Z. T. atstovėms – advokatei Evai Jankovskai ir L. S., trečiojo suinteresuoto asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus atstovei – šios institucijos vyriausiajai specialistei Jevgenijai Bazarovai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – K. R. (K. R.), Č. R. (Č. R.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – Z. T. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, K. R. (K. R.), M. R. (M. R.), I. S., Č. P., E. R., V. V. ir Č. R. (Č. R.) dėl praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

II

III

Kiti tretieji suinteresuoti asmenys – K. R., I. S., Č. P., E. R., V. V. ir Č. R. atsiliepimo į pareiškėjos – Z. T. pareiškimą nepateikė.

IV

1. Teismo posėdyje pareiškėjos – Z. T. atstovės – advokatė Eva Jankovska (2012 m. gegužės 16 d. atstovavimo sutartis (t. 2, b. l. 125)) ir L. S. (2008 m. balandžio 15 d. įgaliojimas (t. 1, b. l. 8) bei 2012 m. vasario 21 d. įgaliojimas (t. 1, b. l. 23)) palaikė pareiškime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškimą tenkinti.

2. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus atstovė – šios institucijos vyriausioji specialistė Jevgenija Bazarova (2011 m. liepos 27 d. įgaliojimas Nr. 1Į-(1.9)-1216 (t. 2, b. l. 99) bei 2012 m. kovo 29 d. įgaliojimas Nr. 1Į-(1.9)-176 (t.2, b. l. 126)) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Teismo posėdyje tretieji suinteresuotieji asmenys – K. R. (K. R.), Č. R. (Č. R.) prašė pareiškėjos pareiškimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs pareiškimo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja – Z. T. su pareiškimu (t. 1, b. l. 1-2), kurį patikslino (t. 1, b. l. 14-16), kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti terminą pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pilietybę patvirtinantį dokumentą pretenduojant į buvusio savininko F. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja – Z. T. 1996 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybą (t. 2, b. l. 63), tačiau, pareiškėjos manymu, tretysis suinteresuotas asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrius jai turėjo aiškiai nurodyti, kad ji turi pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą, o tai jis padarė tik 2009 m.

2. Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtą įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003 m. birželio 19 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

3. Nei Atkūrimo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nėra nurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jei nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad, sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis) iki įstatyme nustatytų terminų paduoti prašymą (2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus (2003 m. gruodžio 31 d.) pabaigos, ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis; priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi. Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatyme nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatyme suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo. Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A8-870/2007, 2008 m. vasario 7 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-197/2008, 2008 m. vasario 8 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A20-188/2008, 2008 m. vasario 21 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-233/2008 ir kt.).

4. Ypač pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-358/2012 konstatavo, jog:

„Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu.

Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas. Kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. A8 – 1403/2006 konstatavo, kad tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu. Ir priešingai, nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 26 d. nutartyje nurodė, kad sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatyti kriterijai, kurie yra būtini pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų kriterijų, kurį turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.“

5. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjos – Z. T. prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą 1996 m. balandžio 9 d. pateikimas (t. 2, b. l. 63), suponavo, kad ji tuo pačiu turėjo pateikti ir pilietybę patvirtinantį dokumentą (juolab, kad 1996 m. balandžio 9 d. prašyme (t. 2, b. l. 63 (lapo kita pusė)) aiškiai yra nurodyta, kad turi būti nurodomas „pilietybę patvirtinantis dokumentas (pasas arba piliečio pažymėjimas, išdavimo data ir numeris)“), tačiau ji iki tol, kol Vidaus reikalų ministras 2011 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 1V-799 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ (t. 1, b. l. 4) jai atkūrė Lietuvos Respublikos pilietybę, to negalėjo padaryti, nes nebuvo Lietuvos Respublikos piliete. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-358/2012, pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d., pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą pateikti Nacionalinės žemės tarybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pilietybę patvirtinantį dokumentą pretenduojant į buvusio savininko F. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę negali būti tenkinamas.

Teismas ypač akcentuoja, kad pareiškėjos atstovės – advokatės E. Jankovskos teiginiai, jog svarbu, kad pareiškėjai buvo atkurta, o nesuteikta, pilietybė, nėra reikšmingi. Antai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje A261-2508/2011 pareiškėjui buvo lygiai taip pat atkurta pilietybė, tačiau terminas pateikti dokumentus nebuvo atnaujintas. Ypač pabrėžtina, kad pareiškėja – Z. T. buvo Lenkijos Respublikos pilietė (žr. Z. T. (Z. T.) leidimą gyventi nuolat Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), išduotą 2006 m. gruodžio 4 d. (t. 1, b. l. 136, kita lapo pusė)), o Lietuvos Respublikos pilietybė jai atkurta tik Vidaus reikalų ministro 2011 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 1V-799 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ (t. 1, b. l. 4).

6. Pareiškėja ypač pabrėžia, kad, esą, ji pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises laiku, t. y. 1996 m. balandžio 9 d. (t. 2, b. l. 63), tačiau jai, nesilaikant konstitucinio gero administravimo principo, nebuvo tinkamai išaiškinta, kad ji turi pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą.

Teismas pabrėžia, jog konstitucinis gero administravimo principas ir jo pripažinimas nereiškia, jog gali būti paneigiami kiti konstituciniai principai ir imperatyvai, pavyzdžiui, gali būti toleruojamas Lietuvos Respublikos įstatymų nepaisymas ir/ar ignoravimas. Teismas pabrėžia, kad paskelbti įstatymai yra žinomi – tai preziumuojama (Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, pareiškėja, jau kreipdamasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėjo ir galėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Atstatymo bei Atkūrimo įstatymus) atkuriamos tik piliečiams. Dar daugiau, 1996 m. balandžio 9 d. prašyme (t. 2, b. l. 63 (lapo kita pusė)) aiškiai yra nurodyta, kad turi būti nurodomas „pilietybę patvirtinantis dokumentas (pasas arba piliečio pažymėjimas, išdavimo data ir numeris)“; be to, pareiškėja buvo kviečiama į žemėtvarkos institucijas, taip pat iš bylos medžiagos aišku, kad pareiškėjai buvo aiškinama ir net tiesiogiai raštuose užrašoma, jog pretendentas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi turėti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus: antai, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2000 m. spalio 26 d. raštu Nr. 31/00/22-1139 (t. 2, b. l. 57 (kita lapo pusė)) kvietė ją į skyrių ir, be kita ko, aiškinosi pilietybės klausimus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. S22-1028 (t. 1, b. l. 158) nurodė, kad pareiškėja turi turėti asmens dokumentą arba įgaliojimą, suteikiantį teisę atstovauti tvarkant nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentus. Tačiau pareiškėja, kuri turėjo ir galėjo žinoti, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Atstatymo bei Atkūrimo įstatymus) atkuriamos tik piliečiams (juolab, jos giminaičiai, kaip piliečiai, atsikūrė teises, o ji su jais bendravo – žr. K. ir Č. R. paaiškinimus teismo posėdyje), vis tiek leidimą gyventi nuolat Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) gavo 2006 m. gruodžio 4 d. (t. 1, b. l. 136, kita lapo pusė)), o jį pateikė 2008 m. vasario 29 d. prašymu (t. 1, b. l. 135). Visa tai leidžia daryti teismui pagrįstą išvadą, kad pareiškėja nepaisė jai žinomų įstatymų, o todėl teigti, kad buvo pažeistas gero administravimo principas negalima: ypač, teismo vertinimu, atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, visuminį ir sisteminį jų vertinimą, pareiškėjos teiginys, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius tik 2009 m. nurodė, jog pareiškėja, norėdama atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, turi turėti Lietuvos pilietybę, neatitinka tikrovės.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos – Z. T. pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos – Z. T. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.