Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Konstantino Gurino (pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-556-395/2006 pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovui V. Č. dėl paskolos ir palūkanų priteisimo; tretysis asmuo byloje L. Č. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. preliminaraus sprendimo, prašydamas preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas niekada nesiskolino iš ieškovo 85 000 Lt, ginčo sutartis sudaryta siekiant pridengti kitus šalių santykius. Kartu atsakovas nurodė, kad jeigu teismas pripažins, kad paskolos sutartis buvo sudaryta, sutarties sąlygas būtina aiškinti pagal sutarties turinį, t. y. pagal sutarties 4 punktą, kur šalys susitarė, kad jeigu per sutarties 3 punkte nurodytą terminą atsakovas negrąžins sutartos sumos, tuomet atsakovas jam nuosavybės teise priklausančio namo, esančio Nepriklausomybės a. 5, Kaune, pirmojo ir antrojo aukšto patalpas, išskyrus bendrojo naudojimo, privalo perduoti ieškovui. Pagal sutarties 5 punktą, atsakovui neįvykdžius sutarties 3 punkto, atsakovas įsipareigoja perduoti namo, esančio Nepriklausomybės a. 5, Kaune, pirmojo aukšto patalpų nuo 1-1 iki 1-5 nuosavybę A. S. , o antro aukšto patalpų nuo 1-17 iki 1-36 nuosavybę perduoti V. S. Atsakovas visas sutartyje nurodytas patalpas pagal atskirą sutartį perdavė A. S. , nes to reikalavo pats ieškovas. Taigi, paskolos sutartis yra įvykdyta pilnai, o ieškinys nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti rašytinius įrodymus, kurie patvirtina atsakovo prievolės įvykdymą bei įrodo ieškovo nesąžiningumą ir tuo pažeidė CPK 42, 177-178 straipsnių nuostatas. Šiuos įrodymus turėtų priimti apeliacinis teismas.Ginčo sutartyje nurodytas nekilnojamasis turtas, kurio vertė, kaip nurodyta VĮ Registrų centro pažymose, 331 591 Lt, t. y. gerokai didesnė negu atsakovo skola, ieškovo reikalavimu buvo perduotas ieškovo sūnui. CK 6.44 straipsnis numato, kad prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus pasirinktam asmeniui, taigi įvertinus įrodymų visumą, akivaizdu, jog prievolė įvykdyta tinkamai, ieškovo nurodytam asmeniui. Be to, ieškovas, patvirtindamas, kad prievolė įvykdyta tinkamai, dar 2001 m. pabaigoje atsakovui matant suplėšė 2000 m. sausio 5 d. sutarties originalą, ir dėl šios aplinkybės buvo pasirašyta dar viena paskolos sutartis įkeičiant turtą ieškovo sūnui A. S. .Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovas nereiškė priešieškinio, kadangi dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamoje byloje negalima pareikšti priešieškinio (CPK 430 str. 4 d.).Skundžiamame sprendime teismas netinkamai vertino faktą, kad ieškovas 2003 m. kovo 28 d. sutartimi pirko iš atsakovo kitą nekilnojamąjį turtą, už kurį ieškovas atsiskaitė – tai patvirtina, jog tuo metu tarp šalių visos prievolės buvo įvykdytos.Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo palūkanas bei netinkamai aiškino palūkanas reglamentuojančias teisės normas, nes ginčo sutartimi šalys nebuvo sutarę dėl palūkanų apskritai, sutarties sudarymo dieną galioję įstatymai nenumatė tokios galimybės, o nuo 2001 m. įsigaliojusio CK 6.210 straipsnio numato 5 proc. palūkanas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Ieškovas savo reikalavimą grindžia tarp šalių sudaryta paskolos sutartimi, kurios 7 p. nurodyta, kad sutartis sudaroma keturiais vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais, kurių vienas atiduodamas atsakovui V. Č. .

Tenkindamas ieškovo reikalavimą pirmosios instancijos teismas galutiniame sprendime nurodė, kad atsakovas, teigdamas, kad yra įvykdęs ginčo paskolos sutartį jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Tačiau apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė du (iš keturių) ginčo sutarties originalų, vienas kurių suplėšytas ir paaiškino, kad antrą sutarties egzempliorių kaip ginčo sutarties įvykdymo patvirtinimą, suplėšė ir jam atidavė pats ieškovas.

Ieškovas įtikinamų paaiškinimų kokiu pagrindu pas atsakovą atsirado antras sutarties egzempliorius, apeliacinės instancijos teismui nepateikė (atsakymo į šį klausimą buvo išvengta ir atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (CPK 178 str.). Tuo tarpu jo bandymas įteigti, kad pasirašius ginčo sutartį po vieną jos egzempliorių gavo sutarties šalių sutuoktinės, prieštarauja nustatyta tvarka nenuginčytos ginčo sutarties 7 p. bei byloje trečiuoju asmeniu dalyvavusios L. Č. paaiškinimams. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos 2006 m. balandžio 14 d. teismo posėdžio metu ieškovas pats teigė, jog ginčo sutartis buvo sudaryta keturiais egzemplioriais, iš kurių po vieną gavo M. S. ir V. Č. , tačiau kam atiteko kiti, ieškovas nurodė nežinąs (b. l. 30).

Šia prasme pastebėtina, kad ginčo sutartis buvo sudaryta 2000 m. sausio 5 d., t. y. galiojant 1964 m. CK pagal kurio 244 straipsnio antrąją dalį, jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolės patvirtinantį skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą įvykdymą, privalo grąžinti skolininkui tą dokumentą, o nesant galimybei grąžinti – nurodyti tai savo duodamu pakvitavimu. Iš esmės analogiška teisės norma yra ir 2001 m. CK (6.65 str. 2 d.).

Todėl tai, kad atsakovas pateikė teismui daugiau negu vieną paskolos sutarties egzempliorių leidžia kolegijai, vadovaujantis išvardintomis teisės normomis, daryti išvadą, kad sutartis buvo įvykdyta. Nagrinėjamu atveju svarbu yra ne tai, kad ieškovas pateikė teismui du sutarties egzempliorius, o tai, kad atsakovas pateikė daugiau skolos dokumentų negu pagal sutarties sąlygas jam buvo duota. Be to, tai, kad sutartis buvo įvykdyta patvirtina ir tai, kad pagal tarp šalių sudarytą pirkimo pardavimo sutartį 2003 m. kovo 28 d. ieškovas, atsiskaitydamas už iš atsakovo nupirktą nekilnojamąjį turtą, sumokėjo pastarajam sutartyje aptartą pinigų sumą. Sutikus su ieškovo pozicija, kad atsakovas nebuvo grąžinęs skolos, toks atsisakymo būdas būtų akivaizdžiai nelogiškas (b. l. 51).

Tuo tarpu vien tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas dėjo pastangas skolos ginčą užbaigti taikiai, savaime ieškinio pagrįstumo nepatvirtina ir neatleidžia ieškovo nuo pareigos nustatytos CPK 178 straipsnyje. Be to, taikos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo. Netiesiogiai faktą, jog ginčo sutartis buvo įvykdyta, patvirtina ta aplinkybė, kad ieškovas, žinodamas, kad atsakovas neįvykdė 2000 m. sausio 5 d. sutarties 4 p. sąlygų dėl turto įkeitimo neprieštaravo ir nesukliudė vėlesnių atsakovo ir savo sūnaus A. S. paskolinių santykių atsiradimui (b. l. 30, 103-104).

Visos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą labiau tikėti atsakovo negu ieškovo teisine pozicija dėl nagrinėjamo ginčo.

Dėl to, kas pasakyta, laikyti skundžiamą sprendimą teisėtu ir pagrįstu pagrindo nėra. Todėl sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CK 6.873 str. 1 d., 6.65 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas patenkinęs apeliacinį skundą atmetė ieškovo ieškinį, iš ieškovo atsakovui ir valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, (b. l. 1, 27, 39, 74 CPK 93 str. 1, 4 d., 96, 98, 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. galutinį sprendimą ir 2006 m. sausio 16 d. preliminarų sprendimą panaikinti. Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo M. S. V. Č. naudai 200 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą bei 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo M. S. valstybei 1652 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei 21 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Taikytas laikinąsias apsaugos priemones areštuojant V. Č. turtą Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartimi, panaikinti.