Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 24S128225, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), bei atsakovą įpareigoti skubos tvarka nagrinėti A. B. prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – A. B. skundą tenkinti visiškai.

2024 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas per atstovę elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kuriame prašo iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2495-463/2024 įsiteisėjimo dienos sustabdyti Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas A. B. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vykdymą. Pareiškėjas paaiškina, kad skundo teismui padavimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) redakcijos 139 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, jog apskundus Migracijos departamento sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, šio sprendimo vykdymas yra stabdomas. Nuo 2024 m. liepos 1 d. ši Įstatymo nuostata buvo panaikinta, o tai reiškia, jog A. B., nepaisant Sprendimo apskundimo fakto, yra priverstas palikti Lietuvą. Taigi, atsakovo 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128225 priėmimo faktas pats savaime pareiškėjo buvimą Lietuvoje daro nelegaliu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. A. B. pažymi, kad administracinės bylos medžiaga patvirtina, jog jis ne tik dirba Lietuvoje ir moka mokesčius (nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d. vykdo individualią veiklą pagal pažymą), bet ir 2024 m. gegužės 31 d. sudarė santuoką su M. T., turinčia galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuriai yra taikoma laikinoji apsauga; pareiškėjo sutuoktinė turi oficialų darbą Lietuvoje. A. B. teigia, kad šios aplinkybės patvirtina jo ryšius su Lietuva ir turimą legalų pragyvenimo šaltinį. Be to, pareiškėjas 2024 m. gegužės 18 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal darbo sutartį, kai turima profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą, tačiau šis prašymas nėra išnagrinėtas. Atsižvelgus į tai, su skundu kreipiantis į teismą, taip pat buvo prašoma Migracijos departamentą įpareigoti skubos tvarka nagrinėti A. B. 2024 m. gegužės 18 d. prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindžia susidariusia situacija, kai dėl pasikeitusių Įstatymo nuostatų jis, turtintis legalų pragyvenimo šaltinį, mokantis mokesčius, nekeliantis grėsmės nacionaliniam saugumui ir ketinantis toliau dirbti bei gyventi Lietuvoje, yra priverstas faktiškai nutraukti šeiminius ryšius ir palikti Lietuvą (Įstatymo 139 str.); dėl to tiek A. B., tiek sutuoktinė šiuo metu jau patiria didelę neturtinę (emocinę) žalą. Pareiškėjas nurodo, kad įsigaliojus naujai Įstatymo 139 straipsnio redakcijai, dėl padėties neapibrėžtumo ir nervinės įtampos, jo sutuoktinė (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnis nenustato, jog patiriama žala privalo būti turtinė. A. B. teigia, kad faktinio šeimos iširimo sukelta neturtinė žala (emocinė trauma) negali būti įvertinama pinigine išraiška, tačiau moralės požiūriu ji turi būti vertinama kaip sunkiai atitaisoma didelė žala.