Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. S. (toliau – ieškovas) ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės įmonės Turto fondas, dėl palikėjo nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl turto, įgyto galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK). Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis) (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006; LAT nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra nustatytas įstatyme, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo ir SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalyse, kuri galiojo nekilnojamojo turto – buto, unikalus Nr. 1597-2002-0019:0018, esančio Veisiejų g. 3-17, Druskininkuose, įsigijimo metu.

Pagal kasacinio teismo praktiką, sutuoktinis, kuris mano, kad turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikydami naujojo Civilinio kodekso normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninės nuosavybės teise, nebuvo reikalaujama (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija, atsižvelgdama į tai, kad praktikoje nevienareikšmiškai suprantama CK 3.88 straipsnio 3 dalies norma, kurioje nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, 2010 m. gegužės 10 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalys).

CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (LAT Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

Ieškovas nurodo, kad G. Š. ginčo butą įsigijo 1999 m. kovo 10 d., būdamas tik formalioje santuokoje su N. Š., su santuoka nesusijusiems poreikiams tenkinti, asmenine nuosavybe už asmenines lėšas. Druskininkų miesto apylinkės teismo 2000 m. kovo 27 d. sprendimo priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojusiame SŠK nebuvo nustatyta privalomo reikalavimo, sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą, kartu išspręsti ir kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, vienas iš kurių – sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas. To meto šeimos teisinių santykių įstatyminis reglamentavimas kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus suteikė teisę spręsti pareiškiant teismui savarankišką ieškinį. Nutraukiant G. Š. ir N. Š. santuoką, klausimas dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo santuokos nutraukimo byloje nebuvo keliamas, todėl ir nebuvo sprendžiamas. Taip pat pažymėtina, kad SŠK 23 straipsnio 2 dalis, galiojusi G. Š. ir N. Š. santuokos nutraukimo metu, numatė, kad reikalavimams padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad N. Š. reiškė kokias nors pretenzijas į G. Š. vardu registruotą butą.

Teismas pažymi, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Šiuo atveju butą, esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, G. Š. 1999 m. kovo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, įsigijo, kuomet su N. Š. kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Šiame bute G. Š. gyveno iki pat mirties, ką patvirtina Medicininis mirties liudijimas N. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11).

Byloje ištirti įrodymai suteikia pakankamo pagrindo spręsti, kad ginčo butą G. Š. įgijo asmeninėmis lėšomis, negyvenant ir nevedant bendro ūkio su N. Š., savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi, byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad G. Š. ginčo butą įsigijo už asmenines lėšas asmeniniam naudojimui, butu nuo įsigijimo pastoviai, nepertraukiamai naudojosi, jį valdė, prižiūrėjo ir išlaikė, ginčo dėl šio buto nuosavybės formos, niekada nebuvo. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, yra asmeninė G. Š. nuosavybė.

Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju J. S. teikdamas ieškinį, jį apmokėjo 100,00 Eur žyminiu mokesčiu ir prašė teismo atleisti jį nuo likusios dalies sumokėjimo. Alytaus apylinkės teismas 2021 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, J. S. atleido nuo dalies, t. y. 375,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo (b. l. 37-38). Tačiau atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo pobūdį, į tai, kad atsakovė yra valstybinė institucija – VĮ Turto bankas, kuriai teisės aktai numato pareigą vykdyti valstybės paveldimo turto procedūras, į tai, kad ieškovo reikalavimas yra pareikštas ne dėl atsakovės veiksmų ir atsakovė dėl to ginčo nekėlė, iš atsakovės už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis valstybės naudai nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 269, 270, 282 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti palikėjo G. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), vardu registruotą nekilnojamąjį turtą - butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, asmenine palikėjo G. Š. nuosavybe.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmus.