Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Kuusakoski“ atstovams Irmantui Misiūnui ir Martynui Baniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Kuusakoski“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas Irmantas Misiūnas nurodė, kad pareiškėja neatliko jokių veiksmų kartu su Kontrahentais. Buvo taikomos visos įprastos patikros procedūros kaip ir su kitais verslo partneriais. Mano, kad KAVMI 2014-05-21 surašytas pakartotinio patikrinimo aktas Nr. FR0680-393 yra išsamus, tačiau neteisėtas. Pažymėjo, kad LVAT yra pripažinęs, kad šiame mokestiniame ginče KAVMI nesurinko pakankamai objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos nesąžiningą elgesį. Pažymėjo, kad KAVMI 2014-05-21 pakartotinio patikrinimo akte Nr. FR0680-393 buvo nustatytos tik dvi aplinkybės, kurios nebuvo tirtos KAVMI 2012-05-22 pakartotinio tyrimo akte Nr. A18-21, kuriame nurodyti duomenys LVAT buvo pripažinti nepakankamais pareiškėjos nesąžiningam elgesiui konstatuoti. Minėtos aplinkybės buvo žinomos jau 2012 m. ir nėra esminės, jos nepagrindžia pareiškėjos nesąžiningos veiklos. Pareiškėja pripažįsta, jog šiuo metu nekyla abejonių dėl to, kad Kontrahentų veikla yra neįprasta. Nurodė, kad iš mokestinio ginčo duomenų matyti, jog surinkta daug duomenų, kurie patvirtina Kontrahentų sukčiavimą PVM srityje. Pažymi, kad Kontrahentai sukčiavo ankstesniuose sandoriuose, nagrinėjamu atveju pareiškėjos nesąžiningas elgesys nėra nustatytas. Mano, kad mokesčių administratorius iš pareiškėjos reikalauja neproporcingų priemonių, siekdamas įsitikinti, jog metalo laužo tiekėjai veikia sąžiningai. Pažymi, kad pareiškėja vykdė patikras, taikė atsargumo priemones, įrengta moderni įranga siekiant sumažinti riziką. Nurodė, kad didžioji dalis aplinkybių, kuriomis vadovaujasi mokesčių administratorius, buvo surinkta po pareiškėjos ir Kontrahentų sandorių sudarymo, todėl pareiškėja aplinkybių, kad Kontrahentai sukčiauja, negalėjo žinoti. Pažymėjo, kad 2006 m. mokesčių administratorius buvo sustabdęs mokestinį ginčą dviems metams, siekdamas surinkti papildomus duomenis. Nurodė, kad didžioji dalis atsiskaitymų su Kontrahentais atlikti bankiniais pavedimais. Pabrėžė, kad pareiškėja įsitikino, kad PVM sąskaitas faktūras pasirašė įmonės darbuotojai, svėrę pristatytą metalo laužą, nustatė kitas metalo laužo ypatybes.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Iš bylos duomenų matyti, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjos PVM apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą. Patikrinimo metu Inspekcija 2012-11-06 sprendimu Nr. 69-187 nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 339 672 Lt PVM ir paskyrė 33 967 Lt PVM baudą. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu sprendimu, 2012-12-10 pateikė skundą MGK. MGK 2013-02-12 sprendimu Nr. S-20 (7-229/2012) pareiškėjos skundą tenkino ir grąžino pareiškėjos skundą Inspekcijai nagrinėti iš naujo (t. 1, b. l. 162–181). MGK, grąžindama pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad mokesčių administratorius turėtų surinkti papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kad Kontrahentai sandoriuose su pareiškėja sukčiavo PVM. Inspekcija ir pareiškėja, nesutikdamos su minėtu MGK sprendimu, pateikė skundus Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau ir – VAAT). VAAT 2013-06-03 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2654-764/2013 Inspekcijos ir pareiškėjos skundus atmetė kaip nepagrįstus. LVAT 2014-02-06 nutartimi A442-201/2014 VAAT 2013-06-03 sprendimą paliko nepakeistą.

Inspekcija iš naujo išnagrinėjo 2012-08-29 pareiškėjos skundą ir 2014-03-10 priėmė sprendimą Nr. 69-19 „Dėl UAB „Kuusakoski 2012-08-29 skundo“, kuriuo pavedė KAVMI atlikti pakartotinį pareiškėjos PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą, siekiant nustatyti, ar šio mokestinio ginčo atveju egzistavo 2014-02-06 LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-201/2014 nurodytos sąlygos teisei į PVM atskaitą apriboti (MGK byla, t. 2, b. l. 57–58). KAVMI 2014-07-05 sprendimu Nr. FR0682-403 patvirtino pakartotinio patikrinimo aktą Nr. FR0680-393, kuriame konstatavo, kad pareiškėja sandoriuose su Kontrahentais veikė nesąžiningai – žinojo, kad Kontrahentai dalyvauja sukčiavime PVM srityje (t. 1, b. l. 98–138). Pareiškėja 2014-08-04 pateikė skundą Inspekcijai dėl KAVMI 2014-07-05 sprendimo Nr. FR0682-403 (MGK byla, t. 1, b. l. 34–41). Inspekcija 2014-09-12 sprendimu Nr. 69-108 netenkino minėto pareiškėjos skundo (t. 1, b. l. 53–74). Pareiškėja dėl Inspekcijos sprendimo 2014-10-10 pateikė skundą MGK (t. 1, b. l. 43–52). MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, konstatavo, kad pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai, jog mokesčių administratorius nenustatė PVM sukčiavimo ginčo sandoriuose su pareiškėja, yra nepagrįsti. Nurodė, kad mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo metu surinkta medžiaga patvirtina, jog atitinkamos ūkinės operacijos ginčo apskaitos dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis neįvyko. Taip pat nustatė, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog Kontrahentai sukčiavo PVM ir pareiškėja turėjo galimybę apie tai žinoti (t. 1, b. l. 15–42). Pareiškėja ginčija MGK 2014-12-22 sprendimą Nr. S-246(7-214/2014) ir nurodo, kad mokesčių administratorius nesurinko jokių naujų įrodymų ir nenustatė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių teiginius, kad pareiškėja sukčiavo PVM srityje.

Nagrinėjamu atveju mokestinė prievolė pareiškėjai atsirado mokesčių administratoriui nustačius, jog ji neturi teisės į PVM atskaitą, kadangi buvo nesąžininga PVM teisinių santykių srityje, t. y. dėl to, kad pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad ji, pirkdama metalo laužą iš Kontrahentų, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Teisė į PVM atskaitą reglamentuojama PVMĮ 58 str., kurio 1 d. 1 p. nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai kaip PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas. LVAT praktikoje pripažįstama, kad teisė į PVM atskaitą yra bendrosios PVM sistemos, kuri reglamentuojama Europos Sąjungos teisės, inter alia, Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, dalis, todėl bylose dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo yra aktuali ESTT praktika, susijusi su teise į PVM atskaitą (LVAT 2013-02-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-421/2013, LVAT 2014-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1514/2014).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-02-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 pateikė teismo praktikoje suformuluotų taisyklių plėtojimą bei ESTT ir LVAT praktikoje vartojamų sąvokų suvienodinimą. Minėtoje nutartyje nurodė, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma, kad: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant (ESTT 2006-02-21 sprendimas byloje Nr. C-255/02 86 p.); 2) pats apmokestinamasis asmuo sukčiauja mokesčių srityje; 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog, įsigydamas prekes, jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (ESTT 2012-12-06 sprendimas byloje Nr. C-285/11, ESTT 2006-07-06 sprendimas sujungtose bylose Nr. C-439/04 ir C-440/04, ESTT 2012-06-21 sprendimas sujungtose bylose Nr. C-80/11 ir C-142/11). Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra savo turiniu skirtingi atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą. Asmens piktnaudžiavimas, sukčiavimas arba dalyvavimas tokiame sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius.

Byloje nėra ginčo, kad ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas metalo laužas realiai egzistavo ir pareiškėja jį panaudojo PVM apmokestinamoje veikloje. Ginčas vyksta dėl mokestinio ginčo metu nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų teisinio įvertinimo. Byloje ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius turi teisinį pagrindą riboti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą už prekių (metalo laužo) įsigijimą, teigdamas, kad jis buvo įsigytas ne iš PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų ir pareiškėja santykiuose su Kontrahentais buvo nesąžininga.

Nagrinėjamu atveju, kai nėra neigiamas ūkinių operacijų tarp pareiškėjos ir Kontrahentų realumas, tačiau teigiama, kad ūkinė operacija yra neįvykusi tarp apskaitos dokumentuose nurodytų subjektų ar įvykusi kitomis sąlygomis, nei nurodyta apskaitos dokumentuose, turi būti sprendžiamas klausimas, koks buvo tikrasis ūkinės operacijos turinys, taip pat tiriamas mokesčių mokėtojo, siekiančio pasinaudoti teise į atskaitą, sąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad, įsigydamas prekes, ūkio subjektas dalyvauja kito asmens sukčiavimo PVM sandoryje (LVAT 2015-01-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A176-556/2015). Įrodinėjimo bei įrodinėjimo naštos pasiskirstymo aspektais pasisakytina, jog pareiga įrodyti asmens nesąžiningumą tenka mokesčių administratoriui (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d., LVAT 2013-02-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, ESTT 2012-06-21 sprendimas sujungtose bylose Nr. C-80/11 ir C-142/11).

Nagrinėjamu atveju ginčo taip pat nėra dėl to, kad Kontrahentai sukčiavo PVM srityje. Pareiškėja ginčija mokesčių administratoriaus argumentus, kad pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti, jog Kontrahentai veikia nesąžiningai. Todėl šiuo atveju turi būti nagrinėjama, ar pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti, kad Kontrahentai sukčiauja PVM srityje. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į LVAT 2014-02-06 nutartyje Nr. A442-201/2014 pateiktus išaiškinimus, siekė įrodyti ir vertinti būtent vieną iš minėtų PVM atskaitą ribojančių aplinkybių, t. y. pareiškėjos žinojimą / turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji, įsigydama paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiu atveju, kai siekiama įrodyti, kad mokesčių mokėtojas žinojo ar turėjo žinoti, kad jis, įsigydamas paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti šias sąlygas: 1) prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM; 2) asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo / turėjo žinoti apie aplinkybes, nurodytas pirmojoje sąlygoje. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad, įsigydamas prekes ir paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta (LVAT 2015-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A501-442/2015). Teisiškai reikšmingas aplinkybes objektyviais įrodymais privalo pagrįsti būtent mokesčių administratorius. Tokios aplinkybės gali būti konstatuotos tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo, atsiskaitymo už sandorius formas, tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. (LVAT 2015-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A739-438/2015).

Pažymėtina, kad mokesčių administratorius iš esmės konstatavo, kad iš nustatytų aplinkybių nebuvo aišku, su kokiais asmenimis buvo tartasi dėl ūkinių operacijų vykdymo, kaip pareiškėja gavo Kontrahentų kontaktinius duomenis, ar buvo patikrinta Kontrahentams atstovaujančių asmenų tapatybė, ar domėtasi Kontrahentų vykdoma veikla ir ar veikla vykdoma teisėtai. Mokesčių administratorius taip pat nurodė, kad pateikti pareiškėjos vidiniai dokumentai nepatvirtino, kad tarp jos ir Kontrahentų vyko mokestiniame ginče nagrinėjami metalo laužo pirkimo–pardavimo sandoriai. Taip pat nustatė, kad metalo laužo svėrimo dokumentai buvo įforminami remiantis metalo laužo tiekėjų išrašytais krovinio važtaraščiais, kuriuos pateikdavo krovinį atvežęs asmuo. Pareiškėjos darbuotojai nurodė, kad mašinų, atvežusių metalo laužą, numerių su krovinio važtaraštyje įrašytu mašinos numeriu nesutikrindavo ir į svėrimo ataskaitas įrašydavo tuos automobilių numerius, kurie būdavo nurodyti krovinio važtaraščiuose. Taip pat iš mokestinio ginčo bylos medžiagos mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja nepateikė duomenų, jog prieš pradėdama bendradarbiauti su Kontrahentais buvo susipažinusi su jų vykdoma veikla, ar tokio masto metalo laužo kiekiai galėjo susidaryti iš Kontrahentų įprastinės veiklos, ar šie asmenys turėjo licencijas verstis metalo laužo supirkimo veikla, ar jie turėjo tokiai veiklai vykdyti reikalingus resursus – patalpas, darbuotojus, transporto priemones. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja neįrodė tikrųjų ūkinių operacijų turinio, todėl padarė išvadą, kad pareiškėja turėjo žinoti, jog Kontrahentai dalyvavo sukčiavime PVM (t. 1, b. l. 53–74). MGK sprendimą iš esmės grindė KAVMI 2014-07-05 patikrinimo akte Nr. 7.-05-10-7-A1 ir Inspekcijos 2014-09-12 sprendime Nr. 69-108 nustatytomis aplinkybėmis ir pažymėjo, kad Kontrahentų veiklos vieta nerandama, Kontrahentai neturėjo veiklos licencijų, Kontrahentai neturėjo resursų veiklai vykdyti, remiamasi kitų teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad Kontrahentai savo veikloje sukčiavo (MGK byla, t, 1. b. l. 54, 57, 60, 62). Inspekcija sprendime iš esmės konstatavo, kad pareiškėja aplaidžiai žiūrėjo į metalo laužą tiekiančius asmenis. MGK sprendime iš esmės konstatavo, kad pareiškėja, naudodama Kontrahentų pateiktus krovinių vežimo važtaraščius, neįsitikinusi šių duomenų teisingumu, sąmoningai nesidomėjo, kokie asmenys ir kokių įmonių vardu pristato pareiškėjai prekes, t. y. aplaidžiai žiūrėjo į metalo laužą tiekiančius asmenis (MGK byla, t. 7, b. l. 162–165). Konstatavo, kad mokestinio ginčo bylos duomenys nepatvirtina, kad ginčo operacijos įvyko būtent tarp pareiškėjos ir Kontrahentams atstovaujančių asmenų. Teigia, kad pareiškėja veikia metalo laužo supirkimo srityje, todėl žino, kad Kontrahentų veikla turi būti licencijuojama, mano, kad pareiškėja privalėjo įsitikinti, kad Kontrahentai turi būtinas veiklos licencijas ir galėjo sukaupti pareiškėjai parduotą metalo laužo kiekį (MGK byla, t. 7, b. l. 162–165).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, siekiant paneigti teisę į PVM atskaitą, nepakanka teigti, kad metalo laužas buvo įsigytas iš galimai kitų nenustatytų asmenų, ir, remiantis tuo, daryti išvadą, kad pareiškėjos naudojami apskaitos duomenys yra klaidingi. Aplinkybė, kad neaišku, iš kokių tiekėjų Kontrahentai įgijo metalo laužą, dar nereiškia, kad metalo laužo Kontrahentai nebuvo įgiję ir negalėjo jų patiekti pareiškėjui (LVAT 2009-10-19 sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009). Pažymėtina, kad mokestinio ginčo metu nustatyta, kad tam tikri Kontrahentai vykdė faktinę metalo laužo ir atliekų didmeninę prekybą (MGK byla, t. 7, b. l. 148). MGK sprendime konstatavo, kad pareiškėja nesidomėjo, ar Kontrahentai turi reikiamas licencijas veiklai vykdyti. Vadovaujantis ESTT praktika, mokesčių administratoriui draudžiama atsisakyti mokesčių mokėtojui suteikti teisę atskaityti sumokėtą PVM vien dėl to, kad kontrahentas neturi prekybai reikalingų licencijų (ESTT 2012-09-06 sprendimas byloje Nr. C-324/11). MGK sprendime taip pat konstatavo, kad pareiškėja nepatikrino, ar Kontrahentai turi reikiamas patalpas veiklai vykdyti, tačiau nekonkretizavo, kokiu būdu pareiškėja turėjo įsitikinti minėta aplinkybe. Pažymėtina, kad įmonė, užsiimanti komercine veikla, prekes gali laikyti ne nuosavose, tačiau išnuomotose patalpose, todėl neaišku, kokias priemones pareiškėja turėjo taikyti, siekdama patikrinti šias aplinkybes. Pagal ESTT praktiką mokesčių administratorius iš apmokestinamojo asmens, norinčio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, negali reikalauti bendrai, pirma, tikrinti, ar sąskaitą faktūrą už prekes ir paslaugas, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti šia teise, išrašantis asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą, taip pat atitinkamas prekes ir gali jas pristatyti ir vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM, kad užtikrintų, jog tiekėjai nedarytų pažeidimų ar nesukčiautų, ir, antra, turėti tai patvirtinančius dokumentus (ESTT 2012-06-21 sprendimas sujungtose bylose Nr. C-80/11 ir C-142/11). Iš mokestinio ginčo bylos duomenų matyti, kad KAVMI patikrinimo metu, be kita ko, nustatė, kad metalo laužas buvo svertas elektroninėmis svarstyklėmis, svėrimo rezultatai įforminti pareiškėjos vidaus dokumentuose (MGK byla, t. 2, b. l. 98–99, 103, 106, 117, 119, t. 3, 60, 63 66, 69, 73–83, t. 4, b. l. 180, 182, 184, 187, 189, 191, 194, 197, t. 5, b. l. 2 ir kt.). Remiantis šiais duomenimis, Kontrahentai pareiškėjai išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo pasirašytos Kontrahentų darbuotojų (įgaliotų asmenų) (MGK byla, t. 2, b. l. 94–95, 100, 102, 105, 118, 120, t. 3, b. l. 56, 59, 157–169, 126–139 t. 4, b. l. 178–179, 181, 183, 185–186, 193, 195–196, 199, t. 5, b. l. 3 ir kt.) arba patvirtinti įmonių antspaudais (MGK byla, t. 4, b. l. 188, 190, 192, 198, 200, t. 5, b. l. 1 ir kt.). Pagal ESTT praktiką ūkio subjektas gali pasikliauti įgaliotų asmenų patvirtintais duomenimis (ESTT 2014-10-09 sprendimas byloje Nr. C-492/13). Iš mokestinio ginčo bylos duomenų taip pat matyti, kad pareiškėja turi duomenis apie patiektą metalo laužo kiekį (svorį) ir transporto priemones, kuriomis prekės buvo atgabentos pareiškėjai (MGK byla, t. 1, 145–147, 152–154, 156–157, 165–166, 168). MGK sprendime konstatavo, kad krovinių vežimo važtaraščiuose nurodyti Kontrahentų vežėjai faktiškai neteikė vežimo paslaugų (MGK byla, t. 1, b. l. 145–146, 148, 150). Pažymėtina, kad mokestinio ginčo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja prekių pati neveždavo, jas atveždavo Kontrahentų samdyti vežėjai. Teismo vertinimu, šį aplinkybė nepagrindžia, kad pareiškėja galėjo žinoti, jog Kontrahentai veikia nesąžiningai PVM srityje. Pareiškėja taip pat pateikė mokesčių administratoriui duomenis, kad per vieną dieną yra atvežamas metalo laužas iš maždaug 50 tiekėjų (MGK byla, t 7 b. l. 133). Atsižvelgdamas į tai, teismas sutinka su pareiškėjos argumentais dėl to, kad reikalavimas tikrinti kiekvieną vežėją tokiu būdu, kokį nurodo mokesčių administratorius, būtų neproporcinga priemonė.

Mokesčių administratorius, konstatuodamas pareiškėjos nesąžiningumą iš esmės jį grindė pareiškėjos nepakankamu atidumu – pareiškėja netikrino Kontrahentų veiklos, nesidomėjo ar metalo laužas gali susidaryti Kontrahentų veikloje, netikrino ar Kontrahentai turi licencijas verstis metalo laužo prekyba, netikrino ar Kontrahentai iš tikrųjų yra sudarę transportavimo sutartis su vežėjais. Inspekcija atsiliepime taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos atliekami formali Kontrahentų patikra nesudarė pagrindo pareiškėjai įsitikinti Kontrahentų patikimumu (t. 2, b. l. 60). Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad mokestinis ginčas vyksta 9 metus, per šį laikotarpį mokesčių administratorius rinko informaciją, tačiau nenustatė, iš kokių asmenų Kontrahentai gavo metalo laužą. Pažymėtina, kad ūkio subjektai tarpusavio santykiuose veikia, vadovaudamiesi lygiateisiškumo principu, ūkio subjektas neturi galimybių atlikti operatyvinį kito ūkio subjekto patikrinimą. Byloje nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad pareiškėja, 2005 m. netgi atlikusi veiksmus, kuriuos ji, mokesčių administratoriaus ir MGK nuomone, privalėjo atlikti, t. y. patikrinti, ar Kontrahentai turi visas reikalingas licencijas verstis metalo laužo prekyba, patikrinti, kiek faktiškai Kontrahentai galėjo sukaupti metalo laužo savo veikloje sandorių sudarymo metu, būtų galėjusi nustatyti, jog Kontrahentai sukčiauja PVM.

LVAT yra konstatavęs, kad sukčiavimas, pasireiškiantis dokumentų klastojimu, neteisingų duomenų į juos įrašymu ir pan., atima arba ženkliai sumažina kito asmens galimybes suprasti apie jo atžvilgiu sukčiaujančio asmens tikrąją veiklą bei ketinimus, nes tokia veika – sukčiavimas, yra susijęs su intelektualiu kito asmens klaidinimu, tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimu, sudarant įvaizdį, kad tokios aplinkybės realiai egzistuoja (LVAT 2009-10-19 sprendimas Nr. A438-1097/2009). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal ESTT praktiką ūkio subjektai, ėmęsi atsargos priemonių, kurių iš jų gali būti pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM srityje ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasikliauti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti sumokėtą pirkimo PVM (ESTT 2012-06-21 sprendimas sujungtose bylose Nr. C-80/11 ir C-142/11). Pagal ESTT praktiką sandoriai, kurie patys nėra sukčiavimas PVM, yra mokesčių mokėtojo ekonominė veikla, jeigu ji atitinka objektyvius kriterijus, neatsižvelgiant į kito nei atitinkamas apmokestinamasis asmuo toje pačioje tiekimų grandinėje dalyvaujančio ūkio subjekto ketinimus ir (arba) galimą kito šio tiekimų grandinės dalimi esančio sandorio, ankstesnio arba vėlesnio nei minėto mokesčių mokėtojo įvykdytasis, sukčiaujamąjį pobūdį, apie kurį šis apmokestinamasis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti. Mokesčių mokėtojo teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM taip pat negali turėti įtakos aplinkybė, jog tiekimų grandinėje, kuriai priklauso šie sandoriai, šiam apmokestinamajam asmeniui nežinant ar neturint žinoti, kitas sandoris, ankstesnis ar vėlesnis nei jo įvykdytasis, yra sukčiavimas PVM. Kaip yra pažymėjęs ESTT, atsakomybės be kaltės nustatymas viršytų tai, kas būtina siekiant apsaugoti valstybės iždo teises (ESTT 2006-05-11 sprendimas byloje Nr. C-384/04, ESTT 2008-02-21 sprendimas byloje Nr. C-271/06).

Pažymėtina, kad mokestinio ginčo medžiaga nepaneigia, jog tarp pareiškėjos ir Kontrahentų atlikti sandoriai, nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, įvyko, metalo laužas buvo pasvertas, už jį buvo atsiskaityta, t. y. pareiškėja patyrė realias sąnaudas. Taip pat mokestinio ginčo metu nustatyta, jog atsiskaitymai su Kontrahentais vyko tiek grynaisiais pinigais – kasos pajamų orderius pasirašydavo Kontrahentų darbuotojai, tiek bankiniais pervedimais. Mokestinio ginčo metu nenustatyta, kad ginčo sandoriai vyko nekomercinėmis sąlygomis, buvo taikomos pareiškėjos komercinėje veikloje neįprastos metalo laužo supirkimo ir įforminimo priemonės ar kitos aplinkybės, galėjusios vienareikšmiškai patvirtinti, jog pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti, kad Kontrahentai sukčiauja PVM srityje.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes ir esamus įrodymus teismas neturi pagrindo manyti, kad pareiškėja, vykdydama ūkinę-komercinę veiklą, galėjo nustatyti, jog Kontrahentai veikė nesąžiningai, t. y. sukčiavo PVM srityje, o tuo pačiu žinojo ar galėjo žinoti apie nesąžiningą Kontrahentų veiklą. Mokestinio ginčo metu nustatytos išsamios aplinkybės, susijusios su Kontrahentų nesąžiningais veiksmais PVM srityje, tačiau pareiškėjos veiksmai, kurie, mokesčių administratoriaus ir MGK nuomone, buvo nepakankami, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste negali būti pagrindas pripažinti pareiškėją nesąžininga, t. y. žinojusia ar turėjusia žinoti, kad dalyvauja Kontrahentų sukčiavime PVM srityje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo paneigti pareiškėjos teisę į PVM atskaitą dėl ūkinių operacijų su Kontrahentais, nes nenustatyta, kad ūkinės operacijos realiai neįvyko, taip pat nenustatyta, kad pareiškėja žinojo arba galėjo žinoti apie Kontrahentų vykdomą nesąžiningą veiklą PVM srityje. Byloje neginčijama, kad pareiškėja, siekdama pasinaudoti teise į PVM atskaitą, yra apmokestinamasis asmuo, ir kad prekės, kurios buvo įgytos pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras, siekiant pagrįsti šią teisę, buvo realiai įgytos bei panaudotos tolesnėje PVM apmokestinamoje veikloje. Mokesčių administratorius taip pat neginčija, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyti visi pagal teisės aktų reikalavimus reikalingi duomenys. Taigi, nustatytos tiek materialiosios, tiek formaliosios sąlygos pareiškėjos teisei į PVM atskaitą. Todėl nekonstatavus, kad pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti apie Kontrahentų nesąžiningus veiksmus PVM srityje, nėra pagrindo pritaikyti MGK sprendime nustatytą sankciją neleisti pareiškėjai atskaityti 339 672 Lt pirkimo PVM už jos įsigytą metalo laužą, kurį laikotarpiu nuo 2004-05-01 iki 2005-01-31 patiekė Kontrahentai.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis teismo sprendime išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad MGK 2014-12-22 sprendimo Nr. S-246(7-214/2014) dalis, kuria patvirtintas 2014-09-12 VMI sprendimas Nr. 69-108, yra naikintina. Taip pat naikintini Inspekcijos 2014-09-12 sprendimas Nr. 69-108 ir KAVMI 2014-07-05 sprendimas Nr. FR0682-403.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos UAB „Kuusakoski“ skundą patenkinti.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-12-22 sprendimo Nr. S-246(7-214/2014) „Dėl UAB „Kuusakoski“ 2014-10-10 skundo“ dalį, kuria patvirtintas 2014-09-12 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimas Nr. 69-108 „Dėl UAB „Kuusakoski“ 2014-08-04 skundo“.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-09-12 sprendimą Nr. 69-108 „Dėl UAB „Kuusakoski“ 2014-08-04 skundo“.

Panaikinti Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-07-05 sprendimą Nr. FR0682-403 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.