- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-06
- Bylos Nr.
- e2-1163-330/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00145-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- G. Š., Mažosios bendrijos „Projektas EMA“
- Kategorijos
- 3.1.18.2.13Kitos laikinosios apsaugos priemonės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Benrosa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Benrosa“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3028-653/2018 pagal pareiškėjų G. Š. ir Mažosios bendrijos „Projektas EMA“ skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai G. Š. ir MB „Projektas EMA“ skundu kreipėsi į teismą prašydami UAB „Benrosa“ 2018 m. sausio 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimus dėl įmonės neteisminio bankroto procedūrų pradėjimo ir vykdymo panaikinti, o įmonės bankroto procesą, vykdomą ne teismo tvarka, nutraukti. Atsakovė BUAB „Benrosa“ teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti UAB „Benrosa“ kreditorių 2018 m. sausio 18 d. susirinkime priimtų nutarimų vykdymą iki byloje įsiteisės teismo procesinis sprendimas dėl šalių ginčo. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos siekiant apsaugoti įmonės bei jos kreditorių interesus, užtikrinti teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo principų laikymąsi. Atsakovės nuomone, netaikant prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja prielaidos bankroto administratoriui vykdyti bankroto procedūras: realizuoti turtą, paskirstyti gautas lėšas ir kt.Pareiškėjai prašė atsakovės prašymo netenkinti. Nurodė, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškė netinkamas subjektas. Atsakovė byloje nepareiškė materialiųjų reikalavimų, todėl nėra pagrindo užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti jai palankus, įvykdymo. Pareiškėjų nuomone, tikrasis laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra tikėtinai nesąžiningų kreditorių pasirinkto bankroto administratoriaus atleidimas nuo pareigos pateikti teismui į civilinę bylą bankrutuojančios įmonės dokumentus. Suinteresuotas asmuo UAB „Sanitex“ prašė laikinųjų apsaugos priemonių netaikyti. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovė nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų atsakovės kreditorių interesus – patenkinus atsakovės prašymą bankroto administratorius netektų teisės reikalauti perduoti įmonės apskaitos dokumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.Teismas pažymėjo, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė atsakovė, kuri šioje byloje nėra pareiškusi reikalavimų. Taigi prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu. Teismo vertinimu, atsakovė nepagrindė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Pažymėjo, kad įmonės kreditoriai įstatymų nustatyta tvarka patys turi teisę spręsti dėl kreditorių susirinkimo sprendimų vykdymo tvarkos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė BUAB „Benrosa“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – sustabdyti UAB „Benrosa“ kreditorių 2018 m. sausio 18 d. susirinkime priimtų nutarimų vykdymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismo procesinis sprendimas nepagrįstai motyvuojamas tuo, jog prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė ne pareiškėjai, o atsakovė. Prašymą pateikusio subjekto procesinė padėtis nesudaro pakankamo pagrindo netenkinti pateikto prašymo, kuomet tokių priemonių taikymo būtinybę suponuoja byloje esantys įrodymai. Atsakovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrindė tikėtinos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Bankroto procedūrų vykdymas sukelia įstatyme numatytas pasekmes. Pareiškėjai kvestionuoja kreditorių susirinkimo nutarimų, kurių pagrindu pradėtas įmonės bankroto procesas, teisėtumą. Vadinasi, panaikinus ginčijamus kreditorių nutarimus, bankroto procese atlikti veiksmai bus laikomi neteisėtais. Teismas, netenkindamas atsakovės prašymo, neatsižvelgė į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas analogiškais atvejais yra įprastas teismų praktikoje. Pareiškėjai G. Š. ir MB „Projektas EMA“ prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Atsakovė nepagrįstai nurodė, jog egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Po to, kai teismas patenkins pareiškėjų reikalavimą, teismo sprendimas bus savaime įvykdytas. Atskirajame skunde nurodoma teismų praktika nereikšminga, nes išvardintų bylų aplinkybės skirtingos. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškė netinkamas subjektas. Atsakovė byloje nėra pareiškusi reikalavimų. Įmonės bankrotas yra tyčinis, ką patvirtina ne teismo tvarka pasirinkto bankroto administratoriaus atsisakymas teismui pateikti įmonės dokumentus. Pateikdamas atskirąjį skundą, bankroto administratorius siekia sudaryti teisėtas sąlygas nevykdyti teismo nustatyto įpareigojimo pateikti įmonės dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovės BUAB „Benrosa“ skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo panaikinti BUAB „Benrosa“ 2018 m. sausio 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimus dėl įmonės bankroto procedūrų vykdymo ne teismo tvarka. Pareiškėjų skundas grindžiamas esminiais procedūrinio pobūdžio pažeidimais. Skundu pareiškėjai siekia neteisėtų, jų nuomone, kreditorių susirinkimo nutarimų, kurių pagrindu įmonės bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, panaikinimo ir tokia tvarka vykdomo bankroto proceso nutraukimo. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje pareikštas reikalavimas panaikinti ginčijamus kreditorių susirinkimo nutarimus. Pažymėtina, kad tokio reikalavimo patenkinimas apskritai nėra susijęs su vykdytinumu, nes teismui priėmus tokį sprendimą (nutartį), kreditorių nutarimai neteks galios teismo sprendimo pagrindu ir šio sprendimo priverstinis vykdymas bet kuriuo atveju nebus reikalingas. Taigi, šiuo aspektu nėra jokio pagrindo manyti, kad sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Kita vertus, pagal atsakovės nurodomus argumentus galima spręsti, jog jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra prevencinis, užkertant kelią žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas), kas tam tikrais atvejais irgi gali būti siejama su sprendimo suinteresuoto asmens atžvilgiu tinkamu įvykdymu ir lemti būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Akcentuotina, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010). Aptariamu atveju atsakovė BUAB „Benrosa“ prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti pareiškėjų ginčijamų kreditorių nutarimų vykdymą, tačiau pareiškėjams ji (atsakovė) nėra pareiškusi materialiųjų reikalavimų (ieškinio ar priešieškinio forma). Priešingai, atsakovės pozicija pirmosios instancijos teisme leidžia daryti išvadą, jog ji ginčijamus kreditorių susirinkimo nutarimus laiko teisėtais. Vadinasi, nėra nei teisinio pagrindo, nei sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip šalies ieškinio (reikalavimų) užtikrinimo rūšies, taikymui. Apeliacinio teismo vertinimu, nutarties 13 punkte suformuluotos išvados nepaneigia ir apeliantės akcentuojama aplinkybė, jog netaikant prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, įmonė ar jos kreditoriai gali patirti žalos, susijusios su tuo, kad patenkinus pareiškėjų skunde suformuluotus reikalavimus, iki tol ne teismo tvarka vykdytos bankroto procedūros taipogi taps neteisėtomis. Apeliacinio teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu pačiai atsakovei (jos bankroto administratoriui) kyla abejonių dėl bankroto proceso pradžios teisėtumo, ji pati teisminės kontrolės vykdymo laikotarpiu (iki bus patikrintas ginčijamų kreditorių nutarimų teisėtumas) turėtų arba galėtų susilaikyti nuo vykdymo tam tikrų bankroto proceso veiksmų, kurie įmonei ar jos kreditoriams sukeltų neišvengiamą ir neatitaisomą žalą. Kita vertus, apeliacinio teismo įsitikinimu, šioje įmonės bankroto proceso stadijoje didesnę žalą įmonei, jos kreditoriams bei bankroto proceso sėkmei sukeltų teisinis neapibrėžtumas, kuomet sustabdžius ginčijamų kreditorių nutarimų vykdymą, šalių ginčo nagrinėjimo laikotarpiu įmonė liktų be valdymo organų ar būtų faktiškai grąžinta į padėtį, buvusią iki ginčijamų nutarimų priėmimo.Šiuo atveju deklaratyvūs atsakovės teiginiai (abstrakčios prielaidos) dėl galimų neigiamų padarinių, kuriuos sąlygotų ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymas, nesudaro pagrindo trikdyti bendrovės bankroto proceso. Juolab, kad nagrinėjamu atveju nėra neabejotinų duomenų, jog įmonė yra moki ir bankroto procesas (teisminis ar ne teismo tvarka) jos atžvilgiu neturėtų būti vykdomas.Kiti apeliantės argumentai taip pat neturi įtakos nagrinėjamam klausimui dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas jų nevertina. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti nutartį atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.