- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-02
- Bylos Nr.
- 2A-10/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Vytas Milius
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic optical disk“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltic optical disc“
- Ieškovas
- Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo
- Trečiasis asmuo
- T. S., V. S.
- Advokatai
- Edita Ivanauskienė, Linas Cirtautas
- Kategorijos
- 113.6.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltic optical disk“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1114-28/2007 pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį, dalyvaujant bendraieškiams La Face Records, LLC., Virgin Records America, Inc., UMG Recordings, Ic., SONY BMG MUSIC ENTERTAINMENT (UK) LIMITED, WEA International Inc., EMI Records Limited, Polydor Limited, Mute Records Limited, Universal International Music B.V., EMI Music Germany GmbH & Co. KG, SONY MUSIC ENTERTAINMENT (POLAND) Sp.z.o.o., EMI MUSIC Poland Sp.z.o.o., Universal Music Polska Sp.z.o.o., atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltic optical disc“, dalyvaujant tretiesiems asmenims T. S. ir V. S. , dėl gretutinių teisių pažeidimo ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas Vilniaus miesto vyriausiasis prokuroras su bendraieškiais La Face Records, LLC., Virgin Records America, Inc., UMG Recordings, Ic., SONY BMG MUSIC ENTERTAINMENT (UK) LIMITED, WEA International Inc., EMI Records Limited, Polydor Limited, Mute Records Limited, Universal International Music B.V., EMI Music Germany GmbH & Co. KG, SONY MUSIC ENTERTAINMENT (POLAND) Sp.z.o.o., EMI MUSIC Poland Sp.z.o.o., Universal Music Polska Sp.z.o.o. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Baltic optical disc“ dėl gretutinių teisių pažeidimo ir kompensacijos priteisimo dėl to, kad atsakovas UAB „Baltic optical disc“ pažeidė 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185) 64 straipsnio l punkto nuostatas, draudžiančias be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas) panaudoti kūrinio ar gretutinių teisių objektą (įskaitant išleidimą, atgaminimą, transliavimą ir t. t.), t. y. neteisėtai, neturėdamas gretutinių teisių subjektų licencijos, savo valdomomis kompaktinių plokštelių gamybos linijomis, atgamino 205 566 vnt. kompaktinių plokštelių (fonogramų) kopijų. Minėtos plokštelės buvo rastos ir paimtos 2001 m. gruodžio 21 d. kratos metu. Ieškovas ir bendraieškiai, įvertinę atsakovo kaltės formą (tyčią) prašė teismą priteisti iš atsakovo kompensaciją, padidinant gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą maksimaliai – 300 procentų. Tokį reikalavimą grindė 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185) 67 straipsnio 1-3 dalimis ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalimi.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino ir, vadovaudamasis minėto įstatymo redakcijos 65 straipsniu, 67 straipsnio 1-3 dalimis, nustatęs žalą, atsakovo veiksmų neteisėtumą, priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.247 str.), priteisė bendraieškiams iš atsakovo UAB „Baltic optical disc“ kompensaciją. Konstatavęs pažeidėjo tyčią, teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą padidino iki 300 procentų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Baltic optical disc“ prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185 67 straipsnio 3 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintam teisingumo ir teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 2 dalims. Teismo posėdžio metu atsakovas patikslino prašymą: prašė tikrinti minėtos teisės normos atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalims. Atsakovo įsitikinimu, ginčijamoje Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185 67 straipsnio 3 dalyje nustatytas kompensacijos apskaičiavimo modelis, ypač kompensacijos apskaičiavimo kriterijai ir galimybė didinti kompensacijos dydį keletą kartų, neatitinka CK numatyto civilinės atsakomybės kompensavimo tikslo. Atsakovas mano, kad ginčijamoje teisės normoje nustatytas baudinis kompensacijos apskaičiavimo modelis pažeidžia asmens pagrįstą lūkestį dėl teisingos atsakomybės už neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą, nes teismo paskirtos kompensacijos dydis gali viršyti dėl autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) dydį, ir dėl to galima išvada apie tokios kompensacijos baudinį pobūdį ir vertinti ją (kompensaciją) kaip sankciją autorių teises ar gretutines teises pažeidusiam asmeniui.
Atsakovo prašymas tenkintinas: teisėjų kolegija kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185 (toliau – Įstatymo) 67 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi iki 2004 m. sausio 1 d., nustatanti, kad ,,vietoje nuostolių atlyginimo autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“ ta dalimi, kuria numatytas kompensacijos dydžio didinimas ir kompensacijos didinimo ribos bei kompensacijos apskaičiavimas, atsižvelgiant tik į vienintelį kriterijų – gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) preambulėje įtvirtintam teisingumo ir teisinės valstybės principui ir 46 straipsnio 1 ir 3 dalims.
Teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl minėtų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai dėl šių priežasčių.
Ginčui aktualios 1999 m. gegužės 18 d. Įstatymo redakcijos VI skyrius, reguliuojantis civilinį autorių teisių ir gretutinių teisių gynimą, apibrėžia tokių teisių pažeidimą (64 str.), išvardija pažeistų teisių gynimo būdus, numatydamas kaip vieną iš teisių gynimo būdų – teisę gauti kompensaciją (65 str. 1 d. 6 p.). Šio Įstatymo 67 straipsnis nustato nuostolių ir materialinės žalos atlyginimą, o taip pat ir kompensacijos dydį, jos apskaičiavimo būdą, didinimo atvejus, ir minimalų bei maksimalų dydį. Toks civilinis teisinis autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo būdas, kai nukentėjusysis gali reikalauti vietoj žalos atlyginimo – kompensacijos, CK tiesiogiai nenumatytas, tačiau CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, jog civilinės teisės gali būti ginamos įstatymų nustatyta tvarka ir kitais įstatymų numatytais būdais. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad žalą padaręs asmuo privalo nukentėjusiajam ją atlyginti (CK 6.245 str., 6.263 str.). Pagrindinė žalos atlyginimo funkcija – kompensuoti nukentėjusiojo turtinio ar kito intereso pažeidimą. Tačiau teisėjų kolegija mano, kad, taikant šį specifinį civilinės atsakomybės būdą (kompensaciją), neturėtų būti pažeisti bendrieji teisės principai, tokie kaip proporcingumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, teisingumo ir protingumo principai (CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str.), siekiant tiek viešojo ir privataus, tiek privačių interesų pusiausvyros ir ją užtikrinant, ir kad civilinės teisės įgyvendinimo būdai ir priemonės neprieštarautų įgyvendinamos civilinės teisės paskirčiai.
Teisėjų kolegija mano, kad nors nuostolių dydį nustato teismas, vadovaudamasis Įstatyme nustatytomis ribomis ir kitomis turinčiomis reikšmės aplinkybėmis, vis tik tokiu autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo būdu – numatant galimybę didinti kompensaciją, o taip pat nustatant konkretų ir pakankamai ženklų galimos kompensacijos didinimo intervalą, siekiama ne tik kompensuoti nukentėjusiajam turtinę skriaudą, bet ir nubausti pažeidėją arba net jį įbauginti. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Bausmė, kaip sankcija už padarytą teisės pažeidimą, būdinga administracinės ir baudžiamosios teisės reguliuojamiems teisiniams santykiams, bet ne civiliniams teisiniams santykiams. Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ir įstatymuose už įstatymų pažeidimus nustatomos baudos turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, gali pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas (baudžiamąsias, administracines ar kt.) už juos nustatyti.
Laikantis įstatymuose nustatyto kompensacijos mechanizmo, iš pažeidėjo priteista kompensacija, kuri apskaičiuojama teisėtos pardavimo kainos pagrindu, gali žymiai viršyti gretutinių teisių subjekto negautas pajamas arba kitus nuostolius dėl gretutinių teisių pažeidimo, nes gretutinių teisių subjektai nepatiria išlaidų teisėto pardavimo kainai gauti. Taigi apskaičiuota kompensacija gali aiškiai viršyti neigiamus turtinius teisės pažeidimo padarinius net ir tais atvejais, kai ji nedidinama iki 200 ar 300 procentų, tuo tarpu, kaip minėta, abejonių dėl atitikties Konstitucijai kelianti Įstatymo nuostata numato taip pat ir galimybę kompensaciją didinti iki 200 ar net iki 300 procentų.
Taip pat manytina, kad minėtu pažeistos teisės gynimo reguliavimu, nustatant kompensaciją ir jos (kompensacijos) didinimo galimybę, sudaromos prielaidos nukentėjusiajam piktnaudžiauti teise.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu galiojančios Įstatymo redakcijos VI skyrius, reglamentuojantis Autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių gynimą, nebenumato kompensacijos didinimo galimybės. 2001 m. vasario 23 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 ir 67 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamajame rašte paminėta, kad Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 67 straipsnio 3 dalies nuostatose, iš esmės įtvirtinančiose baudinių nuostolių atlyginimo doktriną, kuri yra svetima Europietiškai teisės tradicijai, nustatyta lengvata buvo skirta užtikrinti autorių, tai pat atlikėjų, kurių didelė dalis yra socialiai ir ekonomiškai pažeidžiami fiziniai asmenys teises, atleidžiant šiuos subjektus nuo civilinėje teisėje nustatytos principinės pareigos pagrįsti ir įrodyti nuostolius ir šios nuostatos vertintinos tik kaip įstatyme nustatyta speciali išimtis, tačiau lengvata faktiškai pasinaudojo turtingos užsienio korporacijos, kurių reikalaujamos civilinės žalos atlyginimo (kompensacijų) sumos yra niekuo nepagrįstos, ženkliai viršija šių subjektų dėl pažeidimo faktiškai patirtus nuostolius bei negautas pajamas. Aiškinamajame rašte taip pat atkreiptas dėmesys, kad bet koks žalos atlyginimas neturi suteikti galimybės autorių teisių ar gretutinių teisių subjektui praturtėti pažeidėjo sąskaita. Pastebėtina, kad šiuo metu galiojančioje Įstatymo nuostatoje, reglamentuojančioje galimybę vietoj nuostolių atlyginimo autorių teisių ar gretutinių teisių subjektui reikalauti kompensacijos, numatyta, jog teismas kompensacijos dydį nustato nuo 10 iki 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) atsižvelgdamas į visą eilę kriterijų – pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taigi – pakeisdamas kompensacijų priteisimo teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas nustatė, jog sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui. Naujosios Įstatymo redakcijos 79 straipsnyje, reglamentuojančiame turtinės žalos atlyginimą bei kompensacijas, iš viso nenumatyta teisėto pardavimo kaina kaip kriterijus kompensacijos dydžiui apskaičiuoti. Ši aplinkybė leidžia daryti prielaidą, jog įstatymų leidėjas, keisdamas kompensacijos paskaičiavimo metodiką, laikė, jog pagal ją paskaičiuota kompensacija neatitiko protingumo ir teisingumo reikalavimų, taip pat proporcingumo principo.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu imperatyviu pažeistų teisių gynimo būdo reguliavimu (nuostatomis apie teisėto objekto pardavimo kainą, kaip nustatomo kompensacijos dydžio kriterijų, ir apie galimybę didinti kompensaciją bei kompensacijos didinimo ribas) pažeidžiami Konstitucijos preambulėje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai. Minimas teisinės valstybės siekis neatsiejamas nuo preambulėje įtvirtinto Tautos siekio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas (2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 11 d. ir kt. nutarimai), teisinėje valstybėje turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosios teise ir jai paklusdamos, kad įstatymai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai, jų realizavimas turi atitikti Konstituciją, joje įtvirtintus konstitucinius principus. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų, vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Teisingumas taip pat reiškia ir tai, kad valstybės taikoma atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus turi būti proporcinga padarytam pažeidimui bei adekvati siekiamam tikslui, tuo užtikrinant asmens teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą realizavimą. Todėl teisėjų kolegija mano, kad kvestionuojama Įstatymo teisės normos nuostata ta dalimi, kuria numatytas konkretus kompensacijos didinimas ir didinimo ribos, prieštarauja Konstitucijos preambulėje skelbiamiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.
,,Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“
,,Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį, įvardijo šią nuostatą kaip šalies ekonominį pagrindą apibrėžiantį principą, pažymėdamas asmens teisę į ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, tuo pat metu pabrėždamas, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Ji priskiriama prie viešųjų laisvių, kurias įgyvendinant veikiami ir visuomenės interesai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė negali savavališkai ir neribotai varžyti ūkinės veiklos laisvės, todėl valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.) (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas). Teisėjų kolegija mano, kad nutartyje aptartas pernelyg griežtas autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo būdas įtvirtina neproporcingą vienų ūkio subjektų pranašumą kitų atžvilgiu, todėl netarnauja tautos gerovei. Todėl darytina prielaida, kad minėta Įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 46 straipnsio 1 ir 3 dalims.
Civilinio proceso kodeksas draudžia teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą, taikyti prieštaraujantį Kontitucijai įstatymą ar kitą teisės aktą ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje ir įpareigoja teismą krieptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ar toks teisės aktas (teisės norma) neprieštarauja Konstitucijai (CPK 3 str. 1 ir 3 d.). Kaip jau minėta, teismas suabejojo Įstatymo normos konstitucingumu, todėl civilinę bylą stabdo ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalimi ir 163 straipsnio 7 punktu
nutaria:
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1999 m. gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185 67 straipsnio 3 dalis, redakcija, galiojusi iki 2004 m. sausio 1 d., ,,vietoje nuostolių atlyginimo autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai - iki 300 procentų“ ta dalimi, kuria numatytas kompensacijos apskaičiavimas, atsižvelgiant tik į vienintelį kriterijų – gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainą, bei kompensacijos dydžio didinimas ir kompensacijos didinimo ribos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingumo ir teisinės valstybės principams ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 daliai.
Civilinę bylą sustabdyti.
Nutartis neskundžiama.