Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

Y. R., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Rusijoje, rusė, Rusijos Federacijos pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, pagrindinio išsilavinimo, išsituokusi, nedirbanti, gyv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), teista vieną kartą: 2013-11-11 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 str. 2 d., 178 str.3 d., 63 str.1 d., 4 d., 65 str. 2 metams laisvės atėmimo, bausmę atlikusi, teistumui neišnykus,

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Y. R. teismui buvo atiduota kaltinant ją tuo, kad 2016-12-16 apie 03 val. 10 min. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ji konflikto metu, tyčia savo sugyventiniui R. Ž. apdraskė kairiąją ranką, kaklą, sukeldama jam fizinį skausmą, tai yra Y. R. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.

Apklausta teisiamajame posėdyje kaltinamoji Y. R. kalta neprisipažino ir nurodė, kad tarp jos ir sugyventinio R. Ž. iš tikrųjų įvyko konfliktas, kurio metu ji galėjo jam gal įbrėžti, tačiau tai galėjo padaryti tik netyčia. Galėjo būti jam sugriebusi už rankos ar apsikabinusi per kaklą, bet ne tam, kad sužaloti, o tik todėl, kad norėjo nustumti sugyventinį, kuris neleido jai išeiti. Ji priešinosi tokiems jo veiksmams, dėl ko ir buvo kilęs konfliktas ir visas triukšmas. Konflikto metu jie abu buvo susikibę vienas į kitą, tampė vienas kitą. Tuo metu gal ir galėjo su ilgais rankų nagais jam įbrėžti, bet tai buvo netyčia, to net nejaučiant. Konflikto metu jie abu buvo neblaivūs, todėl sukėlė pakankamai daug triukšmo. Dėl triukšmo kaimynai ir iškvietė policiją. Kai ji atvažiavo, jie su sugyventiniu jau nebetriukšmavo, o konfliktas buvo jau pasibaigęs. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai pradžioje net pasimetė ir nežinojo, ką daryti. Nežino, kaip įvykio vietoje pareigūnai fiksavo sužalojimus, nes nieko nei jos, nei R. Ž. neklausė. Policijoje apklausiama prisipažino kaltę tik todėl, kad tyrėja sakė, kad viskas bus baigta teismo baudžiamuoju įsakymu ir nereikės vykti į teismą. Be to, kai tyrėja vykdė apklausą išaušus ryte, kai ji prisipažino, negalėjo visko dar suvokti dėl girtumo. Nei ji, nei sugyventinis R. dar nebuvo visiškai išsiblaivę. Nors ji tai nurodė apklausą vykdžiusiai tyrėjai, tačiau ši atsakė, kad vis tiek reikia ką nors parašyti.

Nukentėjusysis R. Ž. parodė, kad kaltinamoji yra jo sugyventinė, draugė. Jie kartu gyvena ir veda bendrą ūkį. Įvykio dieną vakare jie su sugyventine vakarieniavo, gėrė abu alkoholį. Begeriant pradėjo aiškintis tarpusavio santykius ir tarp jų įvyko konfliktas. Konflikto metu sugyventinė Y. R. apkabinusi per kaklą galėjo netyčia ir įgrėksti jam su nagu. Jie buvo ne kartą apsikabinę įvykio metu, jis ją vedė prie lovos. Tačiau tai buvo nežymus įdrėskimas, dėl kurio jokio skausmo jis nejautė. Konflikto metu jie daugiau tik garsiai kalbėjo, rėkė vienas ant kito. Kadangi tuo metu jau buvo vėlus metas, tai kaimynai ir iškvietė policiją. Tuo metu jie jau buvo susitaikę, o konfliktas buvo pasibaigęs.Dėl rankos įbrėžimo tai negali iš viso pasakyti, ar tai įvyko to konflikto metu. Tai galėjo būti padarytas įbrėžimas ir darbe. Kiek supranta, tai policija pažymėjo bet kokius pastebėtus sužeidimus pas jį, tačiau jie ne visi galėjo būti padaryti įvykio metu. Apklausos metu pas tyrėją jiems abiems liepė pasirašyti, kad nieko nebus, kad nereikės eiti į teismą. Jam tai iš viso įdomiai pasirodė, nes buvo ir kitas tyrimas, kur jau jis buvo įtariamuoju, o jo sugyventinė nukentėjusioji. Tas tyrimas buvo nutrauktas.

Liudytoja G. L. parodė, kad ji šioje byloje atliko ikiteisminį tyrimą ir jo metu apklausė tiek kaltinamają, tiek ir nukentėjusįjį. Kokiu būdu tai darė ir judviejų duotų parodymų esmės neatsimena. Atsimena, kad viską, ką ji protokole surašė, kaltinamoji perskaitė ir pasirašė. Ką kalbėjo su kaltinamąja, koks tarp jų vyko dialogas, neatsimena. Ar buvo su ja aptarta susitaikymo byloje galimybė, taip pat neatsimena. Formuluojant pranešimą apie įtarimą, kiek atsimena, nukentėjusiojo kakle matė įbrėžimą, ar buvo sužalota ranka ir kuri tai buvo ranka, netikrino. Kiek atsimena, nukentėjusysis sakė, kad tai kairė ranka.

Kaltinimas Y. R. prokuroro pareiškime buvo grindžiamas taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis:

Įtariamosios Y. R. parodymais. Pareiškime nurodyta, kad Y. R. savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad su R. Ž. kartu gyvena 5 mėnesius, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šį būtą nuomoja, kartu veda bendrą ūkį. Šiuo metu ji niekur nedirba, ją išlaiko sugyventinis R. 2016-12-15 vakare jie kartu apsipirko. Nusipirko truputį alkoholio ir ketino nedaug išgerti penktadienio proga. Išgėrimo metu tarp jų kilo konfliktas dėl santykių. Ji norėjo išeiti iš namų, tačiau sugyventinis neleido, išėmė raktus iš durų, juos paslėpė ir ją nutempė į miegamojo lovą. Tuo metu ji gindamasi įdrėskė į ranką. Kai gulėjo lovoje, tarp jų vėl kilo konfliktas ir tuo metu ji jam apdraskė kaklą. Policijos pareigūnai atvyko apie 3 val. nakties, juos iškvietė kaimynai dėl to, kad išgirdo konfliktą. Sugyventinio atsiprašė, jis jai atleido. Nuoširdžiai gailisi dėl šio įvykio (b.l.16-17,24).

Nukentėjusiojo R. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu jis apklausiamas parodė, kad su Y. R. gyvena kartu 5 mėnesius, veda bendrą ūkį. Gyvena nuomotame bute, adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). 2016-12-15 apie 20.00 val., su Y. R. nusipirko alkoholio penktadienio proga. Planavo išgerti nedaug, tačiau begeriant pradėjo šnekėti apie santykius tarpusavyje, dėl to pradėjo kilti konfliktas. Ji pasakė, kad su juo būna tik dėl pinigų. Konflikto metu ji pradėjo skambinėti savo buvusiam draugui. jis atėmė iš jos telefoną ir pasakė, kad nėra čia ko skambinėti ir kad einam miegoti. Ji norėjo kažkur išeiti, todėl jis iš durų ištraukė raktus ir juos paslėpė. Nuo durų jis ją nutempė iki miegamojo lovos, norėjo ją paguldyti, kad ji miegotų. Lovoje sugyventinė apdraskė jam kaklą, kairę ranką, sukeldama jam fizinį skausmą. Į med. ekspertus nesikreips, sužalojimai padaryti nežymūs. Jis savo sugyventinei pretenzijų neturi, sutinku taikytis, jai atleido, prašo ikiteisminį tyrimą nutraukti (b.l.4-5).

Tarnybiniu pranešimu apie smurtą artimoje aplinkoje. Jame nurodyta, kad 2016 m. gruodžio 16 d. 03.10 val. buvo gautas pranešimas apie tai, kad adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) girdisi grumtynių garsai, o moteris šaukiasi pagalbos. Įvykio vietoje buvo nustatyta, kad R. Ž. sugyventinė apdraskė kaklą ir ranką. Abu asmenys buvo neblaivūs. Prie smurtą galinčių rodyti požymių nurodyti įdrėskimai kaklo dešinėje pusėje ir dešinės rankos dilbyje arčiau alkūnės. Smurtu įtariama Y. R. parodė, kad pats sugyventinis ją puolė. R. Ž. įvykio vietoje nepaaiškino, kokiais veiksmais pasireiškė smurtas (b.l.8-9).

Pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolu, kuriame užfiksuota, kad 2016-12-16 04.04 val. Y. R. nustatytas 1,42 promilių neblaivumas (b.l. 12).

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, tai yra tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Ištyręs ir įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina, kad kaltinime nurodyti sužalojimai R. Ž. galėjo būti padarytas tyčiniais kaltinamosios Y. R. veiksmais bei, kad tokiu būdu jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Teismo vertinimu, nėra įrodyta, kad kaltinamoji tyčia apdraskė nukentėjusiajam kaklą bei ranką ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą. Todėl konstatuotina, kad jos veikoje nėra nustatyta jai inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių visumos, kas reiškia, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d., požymių. Todėl kaltinamoji iš šio kaltinimo išteisintina.

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti artimojo giminaičio ar šeimos nario mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus padarinius, būtina įrodyti subjektyviuosius šio nusikaltimo požymius – tiesioginę ar netiesioginę tyčią.

Kaip matyti ir prokurorės pareiškimo, Y. R. pareikšto kaltinimo esmė yra tyčinis nukentėjusiojo kaklo bei rankos apdraskymas, dėl ko jis patyrė fizinį skausmą.

Byloje ištirtais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad konflikto tarp nukentėjusiojo R. Ž. ir kaltinamosios Y. R. metu R. Ž. galėjo būti padaryti įdrėskimai kakle bei rankoje. Nors ir yra nustatyta prieštaravimų įrodymuose (tarnybiniame pranešime dėl smurto artomoje aplinkoje, kaltinamosios bei nukentėjusiojo parodymuose) dėl to, kokioje rankoje galėjo būti padaryti įdrėskimai, tačiau byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad minėti sužalojimai R. Ž. galėjo būti padaryti būtent Y. R. veiksmais.

Tačiau nei kaltinamoji, nei pats nukentėjusysis nesutinka su tuo, kad Y. R. kaltinime nurodytus įdrėskimus R. Ž. padarė tyčia. Todėl abu tiek duodami parodymus teisme, tiek ir prieš teisminį bylos nagrinėjimą pateiktuose rašytiniuose prašymuose – paaiškinimuose (b.l. 68-71) nurodo, kad kaltinamosios veikoje nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos į nusikalstamos veikos sudėties.

Pažymėtina, kad kaltinamosios ir nukentėjusiojo parodymai, duoti teisme, iš esmės atitinka ir jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nors ikiteisminio tyrimo metu kaltinamoji nurodė, kad prisipažįsta padariusi nusikaltimą, tačiau jos parodymų turinys patvirtina, kad ji iš esmės pripažino tik objektyviuosius šios veikos požymius, tai yra, kad galėjo įdrėksti nagais nukentėjusiajam, dėl ko, kaip minėta, ginčo jokio ir taip nėra. Tačiau tuo pačiu ji parodė, kad tai padaryti galėjo tik gindamasi nuo jo paties veiksmų, kai jis ją tempė. Nukentėjusysis taip pat patvirtino tokį jos galimų veiksmų pobūdį bei galimai padarytų įdrėskimų mechanizmą. Pažymėtina, kad kaltinamosios pateikiamą įvykio versiją patvirtina ir pranešimo policijai dėl įvykio turinys. Iš jo matyti, kad kaimynė V. Ž. pranešė, kad iš 17 buto girdisi būtent moters, o ne vyro, pagalbos šauksmas. Ši aplinkybė buvo nustatyta ir kito ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris prokuroro 2017-01-06 nutarimu buvo nutrauktas, metu (b.l. 73-74).

Teismas pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko (ne)prisipažinimu ir(ar) jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015 ir kt).

Taigi, ir šioje byloje analizuojant Y. R. kaltės pagal jai pareikštą kaltinimą turinį būtina įvertinti ne tik pačios kaltinamosios parodymus, bet ir nukentėjusiojo R. Ž., liudytojos G. L. parodymus, kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus, kaltinamosios ir nukentėjusiojo veiksmus įvykio metu, šių veiksmų pobūdį, padarytų sužalojimų(įdrėskimų) lokalizaciją ir jų galimo padarymo mechanizmą, konflikto priežastis ir kontekstą.

Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad kilus konfliktui kaltinamoji iš viso norėjo išeiti iš namų, o nukentėjusysis neleido to jai padaryti. Tuo tikslu jis pripuolė prie kaltinamosios, neleido jai išeiti pro duris, ištraukė iš durų raktus ir juos paslėpė, o po to sugriebė kaltinamają Y. R. ir ėmė tempti į lovą. Po to jėga norėjo ją paguldyti. Kaltinamoji, kaip nustatyta, būtent tuo metu prieštaravo tokiems nukentėjusiojo veiksmams, jam nepakluso ir net šaukėsi pagalbos, dėl ko šauksmą išgirdo kaimynė ir iškvietė policiją. Todėl abu susikibo, tampėsi, nukentėjusioji bandė atsistumti, ištrūkti iš nukentėjusiojo. Tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad būtent tuo metu, kai jie buvo susikibę ir tampėsi, nes nukentėjusysis norėjo kaltinamają nutempti prie lovos, o kaltinamoji norėjo ištrūkti ir išeiti iš namų, ji galėjo ir įdrėksti savo rankos ilgais nagais tiek nukentėjusiojo kaklą, tiek ir ranką, nes įvykio metu buvo apkabimusi jį per kaklą, laikė už rankų.

Iš tokių parodymų matyti, kad kaltinamoji už rankų ir kaklo nukentėjusiajam galėjo sugriebti daugiau instinktyviai, kad užkirsti kelią galimam tolimesniam jos tempimui į lovą, neleidimui išeiti iš namų, kas rodo, kad ji taip galėjo veikti išimtinai tik iš gynybos pozicijų, o ne siekdama nukentėjusiajam sukelti fizinį skausmą ar kokius nors kitokius nukentėjusiojo sveikatai neigiamus padarinius. Jos atliktų veiksmų pobūdis (sugriebimas už rankų, apkabinimas ar sugriebimas per kaklą), įvertinus nustatytas aplinkybes, rodo, kad kaltinamosios veiksmai susidariusioje situacijoje reaguojant į jos atžvilgiu pavartotą smurtą (sulaikymą, kad neišeitų iš namų, tempimą jėga paguldyti į lovą) buvo visiškai adekvati ir visiškai nepavojinga reakcija ir atitinkamai elgesys, dėl ko jai inkriminuojami padariniai – fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam, kurio patvirtinti vienareikšmiškai negalėjo net jis pats, yra tik prielaidų pobūdžio. Todėl teismo manymu, kaltinamosios veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo visiškai nepavojingi BK prasme ir tokioje situacijoje tiesiog būtini ir minimaliai pakankamai, kad sulaikyti R. Ž. nuo galimo tolimesnio ir pavojingesnio nei tempimas į lovą ir neišleidimas iš namų smurtavimo jos atžvilgiu.

Teismas taip pat pažymi, kad susidariusioje situacijoje paties šioje byloje nukentėjusiuoju pripažinto R. Ž. veiksmai kaltinamosios atžvilgiu objektyviai galėjo sukelti jai fizinį skausmą, ką subjektyviai suvokti ir įvertinti galėjo pati kaltinamoji, nes ji buvo sugriebta, stipriai laikoma ir jėga tempiama į lovą. Nors jie ikiteisminio tyrimo metu kaip galimas fizinio skausmo ar kitokių padarinių sveikatai sukėlimas artimoje aplinkoje nebuvo pripažinti nusikalstamais, o pats ikiteisminis tyrimas nutrauktas (b.l. 73-74), tačiau šioje byloje tokios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos vertinant kaltinamosios veiksmus.

Tokios įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kaltinamoji jai inkriminuojamais veiksmais siekė ne sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar sukelti jam fizinį skausmą, bet tik nustumti nukentėjusįjį nuo savęs, ištrūkti iš jo glėbio, kai jis nenorėjo jos išleisti iš namų ir tempė jėga į lovą, todėl nenumatė, kad dėl jos veiksmų gali atsirasti nustatyti padariniai R. Ž. sveikatai, nors pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tai rodo tik nusikalstamą nerūpestingumą (neatsargumo rūšis) kaltinamosios veiksmuose bei patvirtina, kad jokios tyčios (nei tiesioginės, nei netiesioginės) sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą kaltinamosios tokiuose veiksmuose nebuvo.

Todėl pagal nustatytas situacijos aplinkybes, nėra jokio pagrindo kaltinamosios veiksmų vertinti kaip pavojingų bei tyčinių jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. prasme. Konstatuotina, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma aiškiai rodo, kad kaltinamosios veiksmuose nenustatyta tyčia (baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 str. kilti būtina kaltės forma). Jos veiksmuose galima įžvelgti tik neatsargumą, tai yra nusikalstamą nerūpestingumą, tačiau baudžiamoji atsakomybė už nežymų sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą dėl neatsargumo, įstatyme (Baudžiamajame kodekse) nenumatyta.

Todėl nenustačius kaltinamosios veiksmuose BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties, ji iš kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. išteisintina kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 str. 5 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301 str., 302 str., 303 str. 1 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 3 d., 6 d., 307 str. 4 d., 7 d., 308 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Y. R. iš kaltinimo pagal BK 140 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Y. R. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.