- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-07
- Bylos Nr.
- 2S-1355-302/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis, Virginija Volskienė
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Litbielintertrans“
- Kreditorius
- Arvydo Stalnionio
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Litbielintertrans“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal kreditoriaus Arvydo Stalnionio personalinės įmonės pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Litbielintertrans“ dėl skolos priteisimo teismo įsakymo išdavimo tvarka.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius Arvydo Stalnionio personalinė įmonė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „Litbielintertrans“ kreditoriaus naudai 50 171,81 Lt skolos už nuo 2008-06-11 iki 2008-11-12 suteiktas tarptautinių krovinių gabenimo paslaugas pagal 2009-07-16 šalių pasirašytą skolos suderinimo aktą, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti skolininko pinigines lėšas reikalavimo sumai, o tokių neradus – skolininkui priklausantį turtą.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. liepos 22 d. nutartimi prašymą tenkino. Kreditoriaus Arvydo Stalnionio personalinės įmonės reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo skolininkui UAB „Litbielintertrans“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 50 200 Lt sumai, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Nesant turto ar esant jo nepakankamai, nutarė areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti. Leisti skolininkui UAB „Litbielintertrans“ šios nutarties pagrindu areštuotu turtu (lėšomis) atsiskaityti su kreditoriumi Arvydo Stalnionio personaline įmone bei išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, atlikti privalomuosius mokėjimus Valstybiniams draudimo fondui, Privalomajam sveikatos draudimo fondui ir valstybės biudžetui.
Teismas, įvertinęs kreditoriaus reikalavimų pobūdį, atsižvelgęs į tai, kad reikalavimas turtinis, prievolės įvykdymo terminas pasibaigęs, prašoma priteisti suma yra didelė, skolininkas vengia atsiskaityti, neieško būdų spręsti įsiskolinimo grąžinimo geruoju, padarė išvadą, kad pareiškime nurodytos aplinkybės gali apsunkinti prašomo priimti teismo įsakymo įvykdymą arba padaryti jį neįmanomu.
Šalies argumentai
Skolininkas UAB „Litbielintertrans“ atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad teismo nutartis nepagrįsta, priimta neteisingai taikant procesinės teisės normas, todėl naikintina.
Nurodo, kad kreditorius, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 178 straipsniu, privalėjo pateikti įrodymus, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas, o teismas turėjo šiuos įrodymus įvertinti ir priimti atitinkamą sprendimą.
Faktas, kad su kreditoriumi iškilo teisinis ginčas, yra sutartinių įsipareigojimų vykdymo tinkamumo klausimas, bet ne finansinių sunkumų įrodymas. Turto areštas nepasiekia įstatyme nustatytų tikslų, nepadeda spręsti ginčo, tačiau jį dar labiau apsunkina, nes jis trikdo skolininko veiklą ir tuo pačiu jam padaro nuostolių. Skolininkas vykdo pervežimo ir ekspedijavimo veiklą, jis neturi nekilnojamojo turto, visas kilnojamasis turtas priklauso bankams.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad išnagrinėjus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepranešus skolininkui buvo pažeisti skolininko interesai. Teismo nutartyje nėra nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanoma.
Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones neįvertinęs reikalavimo pagrįstumo, tokiu būdu užtikrino galimai neegzistuojantį reikalavimą.
Atsiliepimas
Kreditorius Arvydo Stalnionio personalinė įmonė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atskirajame skunde nepagrįstai nurodoma, kad kreditorius turėjo pateikti įrodymus, kadangi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad yra galima grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Reikalavimo suma yra pakankamai didelė, todėl teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais jos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.
Kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, procesinis įstatymas numato, jog pareiškime turi būti nurodytas motyvuotas prašymas, jeigu yra pagrindas skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir duomenys apie skolininko turtą (Civilinio proceso kodekso 433 straipsnio 1 dalies 5 p.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti kreditoriaus prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirajame skunde nurodoma, jog kreditorius nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę teismo įsakymo įvykdymui, tačiau kolegija pažymi, kad prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įstatymas nereikalauja pateikti įrodymų, patvirtinančių šio prašymo pagrįstumą, kreditoriui pakanka nurodyti konkrečius faktus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kreditorius prašymą motyvavo, nurodė, kad reikalavimo suma yra didelė, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taigi, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kreditoriaus reikalavimų pobūdį, atsižvelgęs į tai, kad reikalavimas turtinis, prievolės įvykdymo terminas pasibaigęs, prašoma priteisti suma yra didelė, skolininkas vengia atsiskaityti, neieško būdų spręsti įsiskolinimo grąžinimo geruoju, turėjo pakankamą pagrindą spręsti dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi pagal susiformavusią teismų praktiką, kai ginčas yra turtinio pobūdžio ir ginčo suma yra didelė, tikėtina, jog dėl to gali padidėti teismo įsakymo neįvykdymo rizika.
Apeliantas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad jis neturi nekilnojamojo turto, o kilnojamasis turtas nuosavybės teise priklauso bankui, piniginių lėšų areštas gali labai apsunkinti jo veiklą, ir tokiu būdu tokios laikinosios apsaugos priemonės kaip turto arešto pritaikymas dar labiau apsunkins kilusio ginčo sprendimą, nesudaro pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes jos pritaikytos atsižvelgiant į jų paskirtį, nurodytą procesiniame įstatyme, įvertinant grėsmę, galimą tinkamam teismo įsakymo įvykdymui, dėl tokios skolininko turtinės padėties. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgė į ekonomiškumo bei proporcingumo principus, kuriais turi būti vadovaujamasi sprendžiant šį procesinį klausimą, nes pirmiausia nutarė areštuoti skolininkui priklausantį nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant – pinigines lėšas, nors kreditorius prašyme nurodė kitokį areštuojamų objektų eiliškumą.
Tuo pačiu kolegija pažymi, jog skolininkas, manydamas, kad jis patiria nuostolių ar nuostoliai gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, gali pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe jam kaip asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu reikalauti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo (Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 1 dalis) arba apskritai įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (Civilinio proceso kodekso 146, 147, 150 str.), siekiant, kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos arba kuo mažiau varžytų jo teises ir turtinius interesus.
Atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs skolininkui niekuo to nemotyvuodamas, nepagrįstas, be to, neįtakoja skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teisė spręsti ar nagrinėti tokį prašymą nepranešus šaliai, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priklauso teismo diskrecijai, kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas sprendė, jog pranešimas skolininkui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą gali sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, taigi tokie motyvai laikytini pakankamais, kad būtų priimtas sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus skolininkui Civilinio proceso kodekso 148 straipsnio 1 dalies prasme.
Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas turėjo 7,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, iš jo priteistinos šios bylinėjimosi kurias sudaro 7,15 Lt, į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308, 321, 325, 336, 329, 331, 337, 339 straipsniais, kolegija
n utarė:
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Litbielintertrans“ 7,15 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.