Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (toliau – (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatas) apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimo D. V. (toliau – D. V.) administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

D. V. administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį buvo surašytas už tai, kad jis 2016 m. balandžio 24 d., apie 19.40 val., (duomenys neskelbtini), vairavo R. B. priklausantį automobilį Ford Focus, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kai jam nustatytas 2,06 promilių vidutinis neblaivumo laipsnis.Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena D. V. buvo nutraukta, jo veiksmuose nenustačius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Apeliaciniu skundu (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatas prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje.Institucijos teigimu, 2016 m. balandžio 24 d., 19.31 val. iš Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo gautas panešimas apie tai, jog pranešėjas ką tik matė kaip į (duomenys neskelbtini) prieplauką nuvažiavo raudonos spalvos automobilis Ford Focus, valstybinis numeris nenurodytas, kurio vairuotojas galimai yra neblaivus, sunkiai paėjo iki automobilio. Pranešėjas – R. K.. Į šį įvykį 19.32 val. sureagavo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnai, kurie į pranešėjo nurodytą įvykio vietą atvyko 19.39 val., t. y. nuo pranešimo gavimo praėjus vos 7 minutėms. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. K. parodė, kad 2016 m. balandžio 24 d. dienos metu (duomenys neskelbtini) mieste jis matė važinėjantį raudonos spalvos automobilį Ford Focus, kurį maždaug po valandos pastebėjo jau stovintį (duomenys neskelbtini) prieplaukoje. Matė, kaip iš šio automobilio išlipo neblaivus vyriškis, kuris, R. K. manymu, galėjo kelti pavojų aplinkiniams, todėl apie tai jis pranešė bendruoju pagalbos telefonu ir laukė kol atvyks policija, kuri, R. K. teigimu, atvyko po 20 minučių. Kuriuo metu automobilis Ford Focus atvyko į (duomenys neskelbtini) prieplauką ir kiek laiko ten stovėjo, R. K. teigė nežinantis. Tokie R. K. parodymai, Institucijos vertinimu, yra visiškai priešingi pranešimui, kurį jis perdavė paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu. Iš pateikto garso įrašo girdėti, kad pranešėjas aiškiai pasakė, jog matė, kur galimai neblaivus vairuotojas automobiliu Ford Focus nuvažiavo. Apeliaciniu skundu pažymima ir tai, kad, sutinkamai su (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnų apylinkės teisme duotais parodymais, 2016 m. balandžio 24 d. D. V. iš tiesų buvo neblaivus, negalėjo paaiškinti kaip atsirado (duomenys neskelbtini) prieplaukoje, tačiau pripažino vairavęs automobilį. Ir tik surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą už pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, savo kaltę jis pradėjo neigti ir pasirašyti surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą atsisakė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

(duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato apeliacinis skundas netenkinamas. Pagal ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą. Nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos kontekste pažymėtina, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 straipsnis). Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu tik tuomet, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ATPK 256 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai), įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal ATPK 257 straipsnį, organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas bei įrodymų šaltinių patikimumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014, 2AT-39-2014 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.Aptarto teisinio reguliavimo plotmėje, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, spręstina, kad analizuojamu atveju visos aplinkybės, turinčios reikšmės D. V. veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos ir įvertintos tinkamai, pagrįstai konstatuojant, kad jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymių. Nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis vien tik Institucijos apeliaciniame skunde pateiktu, savitu nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patikrintų įrodymų vertinimu, teisinio pagrindo nėra. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad D. V. iš tiesų vairavo automobilį būdamas neblaivus, nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta. ATPK 126 straipsnio 4 dalis užtraukia administracinę atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimą, taip pat <...>. Šios normos esmė yra užtikrinti, kad transporto priemonės nevairuotų asmuo, negalintis tinkamai vertinti aplinkybių bei laiku į jas reaguoti, nes toks vairuotojas kelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4-2014). Tačiau, sprendžiant asmens kaltės klausimą pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, svarbus tik tas asmens neblaivumo laipsnis, kuris nustatytas transporto priemonės vairavimo metu. Analizuojant nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą matyti, kad D. V. neneigia policijos pareigūnų atlikto patikrinimo metu buvęs neblaivus, ką neabejotinai patvirtina ir 2016 m. balandžio 24 d., 19.55 val. atlikto D. V. neblaivumo patikrinimo testo rezultatas (b. l. 6). Tačiau, sutinkamai su D. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, automobilį jis vairavo blaivus, o alkoholį su R. B., (duomenys neskelbtini) prieplaukoje, vartojo jau po transporto priemonės vairavimo fakto, neketindamas daugiau niekur važiuoti. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir analizuojamo įvykio dieną kartu su D. V. buvusi R. B.. Jos teigimu, 2016 m. balandžio 24 d. ji su drauge išgėrė šampano, todėl paskambino draugui D. V., kad šis pavairuotų jos automobilį Ford Focus. D. V. sutiko, tačiau jie kartu nusprendė užsukti į (duomenys neskelbtini) prieplauką. Ten automobilio variklį D. V. išjungė, raktelius iš spynelės ištraukė ir jie kartu gėrė „Malūnininkų“ trauktinę. D. V. sėdėjo vairuotojo vietoje, iš automobilio išlipdavo parūkyti. Praėjus kiek daugiau nei valandai, atvažiavo policijos pareigūnai, kurie D. V. išsivežė į policijos komisariatą. Pasak R. B., D. V. neblaivus automobilio nevairavo.Vertinant šių asmenų parodymų patikimumą ir objektyvumą, atsižvelgiant į tai, jog analizuojamoje administracinio teisės pažeidimo byloje sprendžiamas būtent D. V. administracinės atsakomybės klausimas, o R. B. yra D. V. draugė, dėl ko galimas jos suinteresuotumas nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi, atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo, pranešusio apie galimai neblaivų vairuotoją Bendrajam pagalbos centrui, R. K. parodymus. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis paaiškino, kad 2016 m. balandžio 24 d. dienos metu, prieš „gerą“ valandą iki jo pranešimo, jis matė po (duomenys neskelbtini) miestą važinėjantį raudonos spalvos automobilį Ford Focus. Nuvažiavęs parūkyti, apie 19.30 val., tą patį automobilį pamatė stovintį prie (duomenys neskelbtini) prieplaukos. Iš automobilio vairuotojo vietos išlipo vyras, kuris akivaizdžiai buvo neblaivus. Automobilyje sėdėjo ir moteris. Norėdamas būti pilietiškas, pranešė, kad mašiną vairuoja girtas asmuo ir laukė, kol atvyks policijos pareigūnai. Pareigūnai atvažiavo maždaug po 20 minučių. Kada tuo automobiliu buvo atvykta į prieplauką jis negali pasakyti, nes kai jis atvažiavo į prieplauką, automobilis jau ten stovėjo (b. l. 64). Nors apeliaciniu skundu šie R. K. parodymai vertinami kritiškai, kaip prieštaraujantys jo paties pranešimo apie pažeidimą turiniui, tačiau abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu ir objektyvumu aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, patvirtinančių, kad iki analizuojamo įvykio jis pažinojo D. V. ir duodamas jam palankius parodymus siekia padėti šiam išvengti administracinės atsakomybes (kaip apeliaciniu skundu tai traktuoja (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatas), nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta. Tuo tarpu vien tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. K. duoti parodymai buvo išsamesni nei Bendrojo pagalbos centro darbuotojui jo išdėstyta įvykių versija, nesudaro pakankamo pagrindo nesivadovauti jo parodymais, sprendžiant D. V. kaltės klausimą. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, jog perklausius byloje pateiktą R. K. ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo pokalbio garso įrašą, girdėti, jog R. K. praneša apie girtą vairuotoją; į klausimą, ar važiuoja paskui įtariamai girtą asmenį, jis nurodė, jog matė, kur šis nuvažiavo; nurodė, jog yra (duomenys neskelbtini) prieplaukoje; paklaustas, kodėl įtaria, jog minėtas vairuotojas gali būti neblaivus, nurodo, jog matė, kaip šis „skėryčioja“ (kurioje vietoje šis asmuo taip elgėsi, taip pat nenurodė) (b. l. 67). Tuo tarpu liudytojas S. S. parodė, kad analizuojamo įvykio dieną buvo gautas pranešimas apie tai, kad nuo kavinės „Š.“, esančios (duomenys neskelbtini), išvažiavo raudonos spalvos automobilis Ford Focus, kurio vairuotojas akivaizdžiai neblaivus, nes į automobilį įsėdo svirduliuodamas; automobilis nuvažiavo link aikštelės, esančios prie (duomenys neskelbtini) turgaus, prie Nemuno. Šie pareigūno parodymai iš esmės prieštarauja nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančiame Bendrojo pagalbos centro darbuotojo ir R. K. (pranešusio apie galimai neblaivų Ford Focus automobilio vairuotoją bendruoju pagalbos telefonu) pokalbio garso įraše užfiksuotoms aplinkybėms, kas leidžia pagrįstai abejoti ir apeliaciniame skunde Institucijos pateikta įvykių versija. Juo labiau įvertinus tai, kad tokių žodžių junginių, kurie minimi apeliaciniame skunde („ką tik matė, kaip į (duomenys neskelbtini) prieplauką nuvažiavo automobilis“, „sunkiai paėjo iki automobilio“), vertiname garso įraše negirdėti.Vertinant komentuojamo R. K. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju turinį, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pokalbis truko neilgai, o jo metu išsiaiškinta tik tiek, jog raudonos spalvos automobilio Ford Focus vairuotojas galimai neblaivus yra (duomenys neskelbtini) prieplaukoje. Kokiu metu jis atvyko į R. K. nurodytą vietą – (duomenys neskelbtini) prieplauką, nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta. Tuo tarpu vien tai, kad policijos pareigūnai į Bendrojo pagalbos centro pranešimą sureagavo greitai, į jiems nurodytą įvykio vietą atvyko per 7 min. (nors R. K. pirmosios instancijos teisme nurodė kiek kitokį policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą laiką – 20 min.), kur D. V. rado automobilio Ford Focus vairuotojo vietoje (tačiau vairavimo fakto nematė), o patikrinus jo blaivumą, jam buvo nustatytas 2,06 promilių girtumas, nežinant tikslios D. V. ir R. B. atvykimo į (duomenys neskelbtini) prieplauką laiko, nepaneigus jų versijos, jog būdami šioje vietoje jie vartojo alkoholį (policijos pareigūnai nepatikrino Ford Focus automobilio, nenustatė, ar automobilyje buvo alkoholinių gėrimų, tuščios jų taros), konstatuoti, jog D. V. į įvykio vietą atvyko jau būdamas neblaivus ir tokiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, nėra jokio pagrindo. Juo labiau įvertinus tai, kad aikštelėje buvę asmenys, siekiant išsiaiškinti D. V. atvykimo į (duomenys neskelbtini) prieplauką laiką, apklausti nebuvo (kaip pirmosios instancijos teisme paaiškino pareigūnas S. S., buvo darbo pabaiga, todėl per daug nebuvo aiškinamasi), automobilis apžiūrėtas taip pat nebuvo (nenustatyta ar variklis buvo šiltas). Ir nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu policijos pareigūnas S. S. parodė, kad būtent jis apžiūrėjo automobilį ir iš užvedimo spynelės ištraukė automobilio raktelius (R. B. teigė, kad jie buvo ištraukti), tačiau įvertinus jo parodymų neatitikimus byloje pateiktame garso įraše užfiksuotoms aplinkybėms, remtis jais kaip patikimais ir objektyviais, teisinio pagrindo nėra, juolab, kad raktelių buvimas automobilio užvedimo spynelėje, niekaip nepatvirtina vairavimo neblaiviam fakto. Sprendžiant D. V. kaltės klausimą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad analizuojamu atveju R. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstyta pozicija, jog D. V. vairuojamą automobilį jis matė važinėjantį po (duomenys neskelbtini) miestą valanda iki to laiko, kai pastebėjo jį (duomenys neskelbtini) prieplaukoje (kas iš esmės patvirtina R. B. ir D. V. versiją, jog R. B. paprašė jo pavairuoti jos automobilį ir parvežti ją namo, tačiau jie nusprendė dar pasišnekučiuoti (duomenys neskelbtini) prieplaukoje, kurioje abu vartojo alkoholinius gėrimus), kurioje, pastebėjęs iš minėto automobilio išlipusį D. V., kuris rūkė ir „strapaliojo“, apie galimai neblaivų vairuotoją pranešė Bendrajam pagalbos centrui, bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo paneigta. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, R. K. patvirtinto, jog apie tai, kad raudonos spalvos automobilis Ford Focus nuvažiavo į prieplauką, o jo vairuotojas gali būti neblaivus, jis pranešė pastebėjęs D. V. išlipusį iš automobilio, šiam jau būnant prieplaukoje, papildomai pažymint, jog prieš kiek laiko į ją D. V. buvo atvažiavęs, nežino, nes jam atvykus, automobilis Ford Focus ten jau stovėjo. Iš esmės šias aplinkybes patvirtina ir pateiktas jo pranešimo garso įrašas, kurio esmė aprašyta 7.2 punkte. Paneigti šią versiją Institucijos apeliaciniu skundu plačiai analizuojamame R. K. ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo pokalbio garso įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, jokios galimybės nėra. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, D. V. kaltės nepatvirtina ir policijos pareigūnų (S. S. ir E. K.) teiginiai, jog jiems atvykus į įvykio vietą, D. V. savo kaltės jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme neneigė. Kaip matyti iš nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančios medžiagos, pasirašyti jam surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą D. V. atsisakė, jokių rašytinių paaiškinimų nepateikė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, savo kaltę jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padaryme neigė iš esmės. Jo teismo posėdžio metu išdėstytas aplinkybes patvirtino ir įvykio metu kartu su juo buvusi R. B., be viso ko, įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Jų išdėstyta įvykių versija iš esmės neprieštaravo ir R. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstytiems parodymams. Esant šioms aplinkybėms, jų kontekste atmetant Institucijos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, vis tik akcentuotina, kad įstatymas nesuteikia prioriteto nė vienai iš ATPK 256 straipsnyje išvardintų įrodinėjimo priemonių rūšių, nė vienas įrodymas neturi išankstinės galios, visų jų įrodomoji reikšmė yra lygi, jie vertinami pagal vidinį bylą nagrinėjančio organo (šiuo atveju teismo) įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Šiuo atveju policijos pareigūnų teiginių, dėl D. V. kaltės prisipažinimo vairavus automobilį neblaiviam, nepatvirtinus jokiems kitiems objektyviems bylos duomenimis, remtis vien tik jais pripažįstant D. V. kaltu pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalies nuostatas, kaip tai teisingai konstatavo ir Jurbarko rajono apylinkės teismas, nėra nei faktinio, nei juridinio pagrindo. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytus ir aukščiau aptartus prieštaravimus, nesant galimybės jų pašalinti, vis tik pažymėtina, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl jo kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes. Vadovaujantis bendraisiais administracinės atsakomybės principais, asmuo negali būti nubaustas pagal ATPK nuostatas, jo kaltę grindžiant vien tik prielaidomis. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltę padarius pažeidimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Administracinių teisės pažeidimų procese, kaip ir baudžiamajame procese, galioja nekaltumo prezumpcija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėje byloje Nr. N15-156/2007, N9-62-677/2006 ir kt.).Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas (su jame išdėstytais motyvais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas), naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo teiginiais, teisinio pagrindo nėra.Išnagrinėjus (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato apeliacinį skundą, pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK), kuris pakeitė iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Įgyvendinant nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį ANK, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 5 straipsnio nuostatas, administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o ATPK 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti po 2017 m. sausio 1 d., teisena vyksta pagal ANK (5 straipsnio 2 dalis); administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o ATPK 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti iki 2017 m. sausio 1 d. ir kurie buvo perkvalifikuoti vadovaujantis šio įstatymo 4 straipsniu, teisena vyksta pagal ANK (5 straipsnio 3 dalis); kitais, šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytais, atvejais teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Sutinkamai su komentuojamo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu Jurbarko rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį D. V. atžvilgiu buvo nutraukta, o šia nutartimi (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą, netenkinamas, D. V. inkriminuojamo teisės pažeidimo perkvalifikavimo klausimas nesprendžiamas, o nagrinėjant Kauno apygardos teismui pateiktą apeliacinį skundą vadovautasi ATPK nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas,

nutaria:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.