Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 (1) punktu ir 44 (1) straipsnio 1 dalimi, 2022 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas sprendimas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi. 2023 m. sausio 4 d pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. sausio 4 d., pareiškėjui įteiktas 2023 m. sausio 10 d.

Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. sausio 2 d. 2024 m. sausio mėn. pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis atitiko tarpininkavimo rašte nurodytą 4 200 Eur darbo užmokestį, tačiau nuo 2024 m. vasario mėn. (iš viso 6 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas mažesnis, nei nurodytas tarpininkavimo rašte, darbo užmokestis – 924 Eur. Įvertinus tai, jog pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis nebuvo mokamas, buvo konstatuota, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neatitinka Įstatymo 44 (1) nustatytų sąlygų pagal straipsnio darbo užmokesčio pakankamo dydžio gavimui, siekiant dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. sausio 4 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 14 d. tuo pagrindu, kad ketina Bendrovėje dirbti verslo informacinių technologijų konsultantu (aukštos kvalifikacijos darbuotoju), pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. sausio 4 d.

Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2, 18 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas, konstatavus, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, kad asmuo neatitinka tų Įstatymo nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui <...>; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; <...>; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynoji kortelė) gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, o jeigu pateikiamas darbdavio įsipareigojimas yra įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, patvirtintą ekonomikos ir inovacijų ministro pagal Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 7 dalį, – ne mažesnį negu 1,2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio.

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...> (35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis neatitinka šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą arba per pirmuosius teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019 konstatavo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

Aukščiau nurodytų teisės aktų visuma leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentas turi Įstatymo suteiktus įgaliojimus priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ar panaikinimo, todėl darytina išvada, jog Sprendimas priimtas Migracijos departamentui Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

Sprendžiant, ar šiuo atveju Sprendimu buvo pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023, 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).

Nagrinėjamu atveju matyti, jog atsakovui VSDFV informacinėje sistemoje atlikus duomenų apie pareiškėją patikrinimą, buvo nustatyta, kad pareiškėjui, kuris Bendrovėje dirbo nuo 2023 m. sausio 2 d., iki 2024 m. sausio mėn. buvo mokamas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas 4 200 Eur darbo užmokestis. Nuo 2024 m. vasario mėn. (iš viso 6 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas mažesnis, nei nurodytas Bendrovės tarpininkavimo rašte, darbo užmokestis – 924 Eur.

Teiginiui, kad jo darbo užmokestis nebuvo sumažintas, pagrįsti pareiškėjas pateikė 2024 m. sausio 31 d. susitarimą, sudarytą tarp darbdavio – UAB „HAS Business Intelligence, atstovaujamo direktoriaus E. M., ir darbuotojo E. M., iš kurio turinio matyti, kad buvo susitarta, jog laikino įmonės veiklos nevykdymo metu, t. y. laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. liepos 31 d., darbuotojui bus priskaitomas ir išmokamas 924,00 EUR darbo užmokestis, o nuo 2024 m. rugpjūčio 1 d. įmonei atnaujinus veiklą, pareiškėjui bus priskaitomas ir išmokamas darbo sutartyje nustatytas 4 200,00 EUR darbo užmokestis. Pažymėta, kad už laikotarpį už? 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. liepos 31 d. darbo sutartyje numatytas, tačiau nepriskaitytas ir neišmokėtas 19 656,00 EUR darbo užmokestis bus išmokėtas su 2024 metų rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčiu.

Atsižvelgusi į aukščiau nurodytą LVAT praktiką dėl šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau pareiškėjui siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės bus nutraukta anksčiau laiko ar numatytas mokėti darbo užmokestis nebus mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi yra pripažintinas neįrodytu.

Nagrinėjamu atveju nepaneigta, jog nuo 2024 m. vasario mėn. (iš viso 6 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas mažesnis, nei nurodytas Bendrovės tarpininkavimo rašte, darbo užmokestis – 924 Eur.

Nors pareiškėjas teigia, jog jo darbo užmokestis nebuvo sumažintas, byloje duomenų, kad už laikotarpį už? 2024 m. vasario 1 d. iki 2024 m. liepos 31 d. pareiškėjui neišmokėta 9 656,00 EUR darbo užmokesčio suma pareiškėjui buvo išmokėta su 2024 metų rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčiu, nėra.

Darytina išvada, jog vertindamas VSDFV duomenis atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neatitinka vienos iš Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos.

Kadangi buvo nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, Sprendimas buvo priimtas pagrįstai.

Įstatymas nenustato atsakovui pareigos kreiptis į pareiškėją su prašymu patikslinti ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes. Nežiūrint tai, jog pareiškėjas pateikė papildomus argumentus, fakto, kad ginčo laikotarpiu jam buvo mokėtas mažesnis, nei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas 4 200 Eur darbo užmokestis, nepaneigė.

Darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

Konstatavus, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, jį panaikinti teisinio pagrindo, nėra.

Kadangi skundas netenkintas, pareiškėjas neįgijo teisės gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisi bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktais ir 4¹ dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo E. M. (E. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo E. M. (E. M.) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.