- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-07-08
- Bylos Nr.
- I-513-519/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00232-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Laisvutė Kartanaitė, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Kategorijos
- 8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. įgalioto atstovo M. B. skundą atsakovei Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau tekste – ir Telšių AVMI) dėl Telšių AVMI viršininko 2011 m. kovo 25 d. sprendimo dalies dėl atidėjimo laikotarpio nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 20 d. panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo – atidėti 672810,96 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimą išdėstant laikotarpiui nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2020 m. sausio 7 d., sumokėto žyminio mokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas S. V. 2011 m. balandžio 26 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė įgalioto atstovo advokato S. B. pasirašytą skundą, kuriuo prašo panaikinti Telšių AVMI viršininko 2011 m. kovo 25 d. sprendimo dalį dėl atidėjimo laikotarpio nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 20 d. ir priimti naują sprendimą – atidėti 672810,96 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimą išdėstant laikotarpiui nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2020 m. sausio 7 d., priteisti sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė teismo jo skundą patenkinti visiškai. Nurodė, kad visus motyvus išdėstė skunde.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismui pateiktame skunde (2-5 b.l.) nurodė, kad 2011-03-30 gavo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimą, kuriuo pareikėjo prašymas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo iki 2020 m. buvo patenkintas iš dalies, t.y. nuspręsta atidėti, išdėstant S. V. mokestinės nepriemokos sumokėjimą nuo 2011-01-07 iki 2016-03-20. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka, nes jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Valstybės žinios, 2004, Nr. 63-2243) (toliau tekste – ir MAĮ) 88 str. nustatyta, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti priimdamas sprendimą. Pagal šį straipsnį toks sprendimas gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritinė arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pažymėjo, kad toks sprendimas gali būti priimtas tik tuomet, kai mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pareiškėjas nurodė, kad jeigu visos aplinkybės atitinka šį straipsnį, tai vietos mokesčių administratorius, vadovaudamasis mokesčių mokėtojų lygybės principu, teisingumo ir protingumo kriterijais bei vykdydamas pareigą bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju, turėjo tinkamai taikyti MAĮ 88 str. taisykles ir tenkinti pareiškėjo prašymą visiškai. Būtinybę pareiškėjo prašymą tenkinti visiškai pareiškėjas pagrindė šiomis aplinkybėmis. Pirmiausia nurodė, kad vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, jeigu mokesčių mokėtojui nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką jo finansinė būklė taptų kritinė. Nurodė, kad žodis „kritinė“ – vertinamoji sąvoka, kuri turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į aplinkybes. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pateiktų dokumentų yra aišku, jog S. V. finansinė būklė yra labai sunki. Pareiškėjo šeimą sudaro 4 asmenys, iš kurių vien tik S. V. dirba. Pareiškėjo darbo užmokestis yra labai mažas, atskaičius mokesčius S. V. darbo užmokestis kas mėnesį yra vos 350 Lt. Iš šių pajamų pareiškėjas turi išlaikyti šeimą – žmoną, kuri yra bedarbė, pilnamečius vaikus, kurie šiuo metu studijuoja, niekur nedirba. S. V. dukra A. V. yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dieninio skyriaus 3 kurso studentė. Nurodė, jog dukros studijos yra visiškai finansuojamos valstybės, tačiau pareiškėjas apmoka būtinas dukros pragyvenimo kitame mieste išlaidas – maistą, kelionės išlaidas, rūbus ir kita, kurių dydis yra 500 Lt per mėnesį. Mokestį už bendrabučio nuomą pareiškėjo dukra sumoka iš gaunamos stipendijos, kuri yra 125 Lt per mėnesį. S. V. sūnus T. V. studijuoja Lietuvos žemės ūkio universitete Ekonomikos ir vadybos fakultete. Sūnaus būtinoms pragyvenimo išlaidoms pareiškėjas skiria 660 Lt per mėnesį – 500 Lt maistui, aprangai, kelionės išlaidoms ir kita, 160 Lt – mokestis už bendrabutį. Taip pat už sūnaus T. V. studijas pareiškėjas moka 1040 Lt per metus. Pareiškėjas nurodė, jog turi ir kreditorinių įsipareigojimų DnB Nord bankui – 192000 Lt kreditas pagal Kreditavimo sutartį Nr. 64, kurį pareiškėjas privalo padengti iki 2026-02-28. Be baudos ir delspinigių, kurių mokėjimą pareiškėjas prašė atidėti ir išdėstyti, S. V. yra įpareigotas kas mėnesį dengti ir mokestinę nepriemoką, kurią sudaro 311289 Lt dydžio pareiškėjui priteistas mokėti GPM. Pareiškėjas nurodė, kad turėtas santaupas sunaudojo pragyvenimui, o šiandien savo šeimos būtinus poreikius tenkina, išlaiko butą iš uždirbamų pajamų ir skolintų lėšų. Nurodė, jog dalyvauja pasaulio biržose kotiruojamų vertybinių popierių prekyboje. Gautą kreditą, mokestinę nepriemoką, baudą ir delspinigius pareiškėjas ketina padengti iš gaunamų pajamų vertybinių popierių prekyboje per LHV Trader finansinį maklerį arba iš giminių paskolintų lėšų. Kitais būdais padengti šių įsiskolinimų neturi galimybių. Pareiškėjas nurodė, kad šios aplinkybės lemia pareiškėjo itin sunkios finansinės padėties buvimą ir, nors mokesčių administratorius ir leido mokesčių mokėtojui atidėti mokestinės prievolės sumokėjimą išdėstant laikotarpiu nuo 2011-01-07 iki 2016-03-20, pareiškėjo finansinė būklė išdėstant prievolės mokėjimą tokiam laikotarpiui vis tiek taps kritinė. S. V., prašydamas atidėti ir išdėstyti prievolės sumokėjimą iki 2020 metų, pastaruosius metus nurodė dėl to, jog suskaičiavo, kokią sumą realiai sugebėtų padengti kas mėnesį. Suskaičiavęs gavo, jog priklausomai nuo kas mėnesį galimos skirti įmokos dydžio pareiškėjas savo prievolę galėtų įvykdyti tik iki 2020 m. Sumažinus prievolės įvykdymo laikotarpį beveik per pusę, pareiškėjas dėl objektyvių priežasčių neturėtų galimybės padengti tokio didelio įsiskolinimo, nes pagal mokesčių administratoriaus sprendimą mokesčių mokėtojui kas mėnesį prievolei įvykdyti reikėtų mokėti apie 10850 Lt. Mokant tokias sumas, pareiškėjo finansinė būklė taptų ne tik kritinė, bet susiklostytų absurdiška situacija, nes vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais objektyviai niekas gaudamas 400 Lt dydžio darbo užmokestį, vienas išlaikydamas šeimą, nesugebėtų vykdyti sutarties tokiomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamo sprendimo priėmimas iš karto sąlygoja, jog sutartis nustatytomis sąlygomis artimiausiu metu nebus įvykdyta, tai lems papildomų palūkanų atsiradimą ir padidėjimą, įkeisto turto realizavimą nepalankiomis ekonominėmis sąlygomis dėl nukritusių nekilnojamojo turto kainų, t.y. S. V. kritinės finansinės būklės atsiradimo. Taip bus pažeisti ir MAĮ 88 str. įtvirtinti tikslai. Įstatymų leidėjas sukurdamas šią teisės normą siekė sudaryti palankesnes sąlygas mokesčių mokėtojams atitinkamomis aplinkybėmis įvykdyti savo prievoles, todėl jeigu mokesčių administratorius taikydamas MAĮ 88 str. leidžia mokesčių mokėtojui pasinaudoti jam suteikta teise išdėstyti ar atidėti prievolės įvykdymą kartu sudarydamas prielaidas, jog šia teise mokesčių mokėtojas ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių negalės pasinaudoti ar tinkamai ją realizuoti, pažeidžia šios teisės normos tikslus ir paskirtį, neleidžia mokesčių mokėtojui tinkamai pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nors jo nuosavybės teise yra registruotas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, kurį galima būtų realizuoti, pastarojo neužtektų tam, kad būtų padengti visi pareiškėjo įsipareigojimai. Šias aplinkybes sąlygoja ekonomikos krizė ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, kuomet nekilnojamojo turto kainos palyginus su buvusiais metais gerokai nukrito. Šiuometiniai ekonominiai rodikliai parodo, jog ekonomikos padėtis Lietuvoje greitu metu neatsigaus, kas galėtų lemti nekilnojamojo turto vertės augimą, todėl neracionalu būtų šiuo metu nukritusiomis nekilnojamojo turto kainomis realizuoti pareiškėjui priklausantį turtą, kuris nepadengtų visų jo įsipareigojimų. Pareiškėjas taip pat turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus – kredito grąžinimą ir mokestinės nepriemokos, baudos bei delspinigių dalies, kuri realizavus pareiškėjo turtą nebūtų padengta, grąžinimą. Pažymėjo, jog pareiškėjas neprieštaravo ir sutiko, jog jam priklausantis turtas būtų įkeistas, todėl mano, jog net tuo atveju, jeigu S. V. nevykdytų ar netinkamai vykdytų pareigą mokėti mokestinę nepriemoką, baudą ir delspinigius, šias įmokas būtų galima išieškoti iš įkeisto turto. Tai reiškia, jog valstybė nerizikuoja patirti žalos, nes lėšas bet kokiu atveju galės atgauti iš mokesčių mokėtojui priklausančio turto. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė skundžiamu sprendimu pažeidžia mokesčių administratoriaus pareigą priimant sprendimus vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, bendradarbiauti su mokesčių mokėtoju. Tai, jog sprendimas pažeidžia teisingumo ir protingumo taisykles, patvirtina didelė pareiškėjo prievolės suma – 672810,96 Lt ir trumpas šios sumos atidėjimo ir išdėstymo laikotarpis – 62 mėn. – atsižvelgiant į pareiškėjo kaip fizinio asmens sunkią finansinę padėtį. Nurodė, kad prievolės mokėjimo išdėstymo laikotarpis įvykdyti prievolę iki 2020 m. yra tinkamas, protingas, ne per daug ilgas, kad galėtų pažeisti valstybės interesus. Šis laikotarpis skiriasi nuo mokesčio administratoriaus nustatyto laikotarpio tik 4 metais. Pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniui, kurio finansinė padėtis yra ypač sunki, šis papildomas 4 metų laikotarpis yra kertinis, sudarantis sąlygas tinkamai ir realiai įvykdyti prievolę, dar labiau iš esmės nepasunkinus savo ir šeimos finansinės padėties. Pareiškėjo nuomone, valstybei, kaip finansiškai stipresniam mokestinių teisinių santykių subjektui, šis papildomai pareiškėjo prašomas skirti 4 metų laikotarpis nėra itin reikšmingas ir ilgas, galintis iš esmės pažeisti valstybės turtinius interesus. Priešingai – mano, kad pati valstybė yra suinteresuota kas mėnesį realiai ir laiku gauti mokestinę nepriemoką padengiančias išmokas per šiek tiek ilgesnį laiko tarpą, nei negauti įmokų laiku, vėliau imtis neigiamų veiksmų dėl įkeisto skolininko turto realizavimo ir pan. Pareiškėjas nurodė, kad įstatymai įtvirtina draudimą valstybės tarnautojams piktnaudžiauti jiems suteiktais įgaliojimais. Nagrinėjamu atveju mokesčių mokėtojas pateikė mokesčių administratoriui prašymą atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2020 metų ir MAĮ 88 str. įtvirtintų pagrindų atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą buvimą patvirtinančius įrodymus. Mokesčių administratorius priimdamas sprendimą dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo ir atidėjimo tenkino pareiškėjo prašymą iš dalies, t.y. atidėjo ir išdėstė mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2016 metų. Šio savo sprendimo vietos mokesčių administratorius nemotyvavo ir nepagrindė tokio sprendimo priėmimo būtinumo, nors, pareiškėjo nuomone, buvo realus pagrindas S. V. sprendimą tenkinti visiškai atsižvelgiant vien į mokestinės nepriemokos sumą ir mokesčių mokėtojo kaip fizinio asmens ypač sunkią turtinę padėtį. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė dėl nežinomų priežasčių nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo visiškai. Tokius veiksmus pareiškėjas vertina kaip piktnaudžiavimą suteiktais įgaliojimais ir pareigos priimti sprendimus pagal teisės aktų reikalavimus pažeidimą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo įgaliotas atstovas advokatas M. B. teismo prašė pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Nurodė, kad visus skundo argumentus nurodė skunde. Mano, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia pusiausvyrą tarp valstybės, kuriai atstovauja mokesčių administratorius, ir mokėtojo, kad jis galėtų sumokėti mokestinę nepriemoką ir, kad tai nepakenktų jo šeimai. Nurodė, kad kitų pareiškėjo prašymo nagrinėjimo pažeidimų neįžvelgia.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą atsakovė Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir pasisakymuose teismo posėdžio metu Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo termino atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja MAĮ 88 str. ir LR finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos į biudžetą bei fondus mokėjimo atidėjimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės (toliau tekste – ir Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės). Šie teisės aktai nenumato termino, kuriam laikotarpiui galėtų būti išdėstytas mokestinės nepriemokos sumokėjimas, tačiau Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 38 punktas numato galimybę atidėti įmokų pagal mokestinės paskolos sutartį sumokėjimo pradžią iki vienerių metų. Pareiškėjas tokio prašymo nepateikė, ginčija sprendimą, kuriuo nuspręsta atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą išdėstant mokestinės nepriemokos sumokėjimą laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 20 d. Pareiškėjo mokestinė nepriemoka susidarė Telšių AVMI 2008-03-05 sprendimu Nr. A6-4 patvirtinus patikrinimo akto Nr. ()-P.A5.5-07-32 rezultatus ir priskaičiavus papildomai mokėti 311289 Lt GPM, 106772Lt GPM delspinigių, 93387 Lt baudų, iš viso: 511448 Lt. Dėl Telšių AVMI priimto sprendimo MAĮ nustatyta tvarka vyko mokestiniai ginčai, kurie baigėsi 2009-12-21 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi; papildomai apskaičiuota suma mokestinio ginčo eigoje nesikeitė. Vadovaujantis LR MAĮ 98 str. 2 d. nustatyta tvarka buvo skaičiuojami delspinigiai, todėl mokestinė nepriemoka iš viso sudaro 672810,96 Lt. Pareiškėjas teismui nurodė, kad jo šeimos mėnesio pajamos yra 350 Lt. Iš šių pajamų bei iš pasiskolintų lėšų pareiškėjas vienas turi išlaikyti keturių asmenų šeimą (išlaiko bedarbę žmoną, vaikus studentus) ir nesugebės sumokėti mokestinės nepriemokos per Telšių AVMI nurodytą laikotarpį nuo 2011-01-07 iki 2016-03-20, nes pareiškėjui tektų kas mėnesį mokėti po 10850 Lt. Realiai galėtų sumokėti per prašomą 10 metų terminą.
Atsakovė mano, kad pareiškėjo išdėstytos mokestinės prievolės sumokėjimo aplinkybės nepagrįstos, o tik spėjamos, pareiškėjas skunde nurodo, jog mokestinę prievolę ketina padengti iš gaunamų pajamų vertybinių popierių prekyboje per LHV Trader finansinį maklerį arba iš giminių paskolintų lėšų, tačiau jokių įrodymų nepateikia. Atsakovė pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateiktos anketos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas kaip akcininkas 2004-2007 metais yra suteikęs UAB „Dadotkų ūkis“ (įm. k. 167389570) paskolą 350000,00 Lt, tačiau duomenų, kokiam terminui paskola suteikta, duomenų apie jos (ar dalies) grąžinimą pareiškėjas nei atsakovei, nei teismui nepateikė. Be to, nustatyta, kad pareiškėjas per 2006-2010 metus įsigijo turto už 206803,00 Lt. Bendra turto vertė įskaitant turtą, įsigytą iki 2006-01-01, vidutine rinkos verte 2011-01-01 yra 386489,00 Lt, tačiau pagal pareiškėjo pateiktą nepriklausomo turto vertintojo buto įvertinimą, bendra turto vertė sudaro 756489,00 Lt. Pareiškėjas teigia, jog jo pajamos yra vos 350 Lt ir, kad jis išlaiko 4 asmenų šeimą, kurie niekur nedirba, sūnus ir dukra mokosi. Iš pateiktos 2010 m. deklaracijos matosi, kad pareiškėjo sūnus ir dukra gavo pajamų, susijusių su darbo santykiais. Dukra dirbo VĮ „Investa“, o sūnus – „Pajūrio žibintas“. Atsakovė mano, kad pateiktuose dokumentuose pareiškėjas ne viską atskleidė ir ne viską paminėjo, nes pagal 2010 m. deklaraciją pareiškėjas turėjo paskolų, o jau pagal 2011 m. deklaraciją paskolų, buvusių 2010 m., nebeliko. Atsakovė daro išvadą, kad pareiškėjas kažkokiu būdu paskolas susimokėjo ir turėjo tam lėšų, tačiau su valstybe geranoriškai nebendradarbiavo ir nesumokėjo jokios priskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumos. Atsakovė nurodė, kad priimdama ginčijamą sprendimą vadovavosi MAĮ 88 str. ir Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis. Įvertino tai, kad pareiškėjas dabartiniu metu turi laikinų finansinių sunkumų, kad sumokėjus visą mokestinę nepriemoką iš karto jo šeimos finansinė būklė taptų kritinė, bei atsižvelgė į turimus duomenis apie šeimos turtą, per nagrinėjamą laikotarpį gautas pajamas, kurios sudarė 1477,2 tūkst. Lt, o išlaidas pagrindė tik 206,8 tūkst. Lt. Priėmė sprendimą, kad pareiškėjas turi galimybę sumokėti mokestinę nepriemoką laikotarpiu nuo 2011-01-07 iki 2016-03-20. Į pareiškėjo argumentą, kad pareiškėjui šiuo metu realizavus nuosavybės teise turimą įregistruotą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą visų įsipareigojimų jis nepadengtų ir kad greitu metu ekonomika neatsigaus, atsakovė nurodė, kad iki 2016-03-20 pareiškėjo finansinė padėtis ir turimo nekilnojamojo turto vertė gali keistis, tuo atveju pareiškėjas motyvuotu prašymu galėtų kreiptis į atsakovę dėl sprendimo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą pakeitimo.
Atsakovė mano, kad pareiškėjas nenori geranoriškai vykdyti mokesčių mokėtojo pareigų, numatytų MAĮ 44 str. l p., nuolat skundžia mokesčių administratoriaus priimtus sprendimus, veiksmus. Atsakovė nurodė, kad priimdama byloje ginčijamą sprendimą laikėsi teisės aktų, nepiktnaudžiavo savo įgaliojimais. Pareiškėjo skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, vertintini tik kaip gynybinė pareiškėjo pozicija, nesudaranti pagrindo naikinti ginčijamo sprendimo.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo S. V. įgalioto atstovo advokato M. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje sprendžiamas ginčas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo. Šiuos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (Valstybės žinios, 2004, Nr. 63-2243) ir LR finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos į biudžetą bei fondus mokėjimo atidėjimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės.
„1. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis.
2. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.
3. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.
4. Tuo atveju, kai mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas yra atidedamas ar išdėstomas, iš mokesčių mokėtojo gali būti pareikalauta Civilinio kodekso nustatyta tvarka užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija.
5. Už suteiktą mokestinę paskolą mokamos palūkanos, kurių dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Mokesčių mokėtojui laiku nesumokėjus įmokų pagal mokestinės paskolos sutartimi patvirtintą mokėjimo grafiką, skaičiuojamos padidintos palūkanos, o nesumokėjus palūkanų pagal mokestinės paskolos sutartį – palūkanų delspinigiai. Padidintos palūkanos ir palūkanų delspinigiai skaičiuojami iki tos dienos, kol atitinkamos sumos yra sumokamos (įskaitomos). Padidintų palūkanų ir palūkanų delspinigių dydis yra lygus delspinigių už laiku nesumokėtą mokestį dydžiui.
6. Jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji nutraukiama. Šiuo atveju už mokestinę paskolą sumokėta palūkanų suma perskaičiuojama atsižvelgiant į faktiškai pasinaudotą mokestinės paskolos sumą, o nuo likusių nesumokėtų sumų nepertraukiamai šio Įstatymo 96-98 straipsnių nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai. Mokestinės paskolos sutartis taip pat nutraukiama, jei mokesčių mokėtojui iškeliama bankroto byla.
7. Šio straipsnio nuostatos netaikomos gyventojų pajamų mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, išskyrus atvejus, kai prašoma atidėti mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio bei su juo susijusių sumų sumokėjimo terminą.
8. Muitams ir su jais susijusioms sumoms šio straipsnio nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.“
Taigi, šio straipsnio analizė leidžia teigti, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas nustačius dvi sąlygas, t.y. kad:
1) nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau;
2) mokesčių mokėtojas turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.
Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 6 punktas numato, kad priimant sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, vertinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė pagal Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, nustatytas Centrinio mokesčių administratoriaus.
Prašyme išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, mokesčių mokėtojas privalo nurodyti laikotarpį, kuriam prašoma atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą (Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 13.4 punktas), tačiau išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo prašymą, įvertinęs su prašymu pateiktą bei surinktą papildomą informaciją, vietos mokesčių administratorius gali priimti sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir trumpesniam, negu prašo mokesčių mokėtojas, laikotarpiui (Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių 22 punktas).
Minimi teisės aktai nereglamentuoja termino, kuriam laikotarpiui galėtų būti išdėstytas mokestinės nepriemokos sumokėjimas, šį terminą konkrečiu atveju nustato mokesčių administratorius. Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu, kad mokestinės nepriemokos atidėjimo (išdėstymo) trukmė turėtų būti kuo trumpesnė. Tik tuo atveju yra nepažeidžiami visuotinio privalomumo mokėti mokesčius laikantis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, mokesčių mokėtojų lygybės principai.
Atsakovė ginčijamą sprendimą priėmė remdamasi 2011 m. kovo 24 d. Telšių AVMI Nepriemokų išieškojimo skyriaus išvada Nr. N109-3 „Dėl S. V. mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo“ (b.l.122-124). Iš jos matyti, jog atsakovė iš dalies tenkindama pareiškėjo prašymą ir nustatydama mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo terminą iki 5 metų, tai yra laikotarpiui nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 20 d., įvertino mokesčių mokėtojo finansinę būklę – nustatė, jog pareiškėjas turi laikinų finansinių sunkumų, kad sumokėjus iš karto visą mokestinę nepriemoką jo šeimos finansinė būklė taptų kritine (dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nėra) bei atsižvelgė į turimus duomenis apie šeimos turtą, per nagrinėjamą laikotarpį gautas pajamas, kurios sudarė 1477,2 tūkst. Lt, o išlaidas pagrindė 206,8 tūkst. Lt, bei gaunamas pajamas, suteiktą paskolą UAB „Dadotkų ūkis“.
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovės atstovės pasisakymuose ir atsiliepime (170-172 b.l.) išdėstytais argumentais ir konstatuoja, jog atsakovė priimdama ginčijamą sprendimą neviršijo savo kompetencijos, nepažeidė sprendimo priėmimo procedūros. Tinkamai įvertino pareiškėjo finansinę būklę bei teisingai ir pagrįstai atidėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimą laikotarpiui nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 20 d.
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas turi realias galimybes atsiskaityti per atsakovės suteiktą mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas yra suteikęs 350000,00 Lt paskolą UAB „Dadotkų ūkis“ (duomenų apie paskolos grąžinimą pareiškėjas nepateikė, teismui paaiškinimų nepateikė), kas mėnesį gauna pajamų (350 Lt), kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu 2010 metais pajamų gavo ir pareiškėjo vaikai (dukra dirbo VĮ „Investa“, o sūnus – „Pajūrio žibintas“), pareiškėjas turi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, kaip pažymėta deklaracijose, pareiškėjas grąžino 2010 metais deklaruotus skolintus pinigus. Be to, kaip nurodo ir pats pareiškėjas, mokestinę nepriemoką, baudą ir delspinigius pareiškėjas ketina grąžinti iš gaunamų pajamų prekiaujant vertybiniais popieriais arba iš skolinantis lėšas iš giminių.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, konstatuoja, jog Telšių AVMI viršininko 2011 m. kovo 25 d. sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl jo dalies panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija atmesdama pareiškėjo reikalavimą dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo taip pat kaip nepagrįstą atmeta išvestinį pareiškėjo reikalavimą priimti naują sprendimą – atidėti 672810,96 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimą išdėstant laikotarpiui nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2020 m. sausio 7 d.
Pažymėtina, jog pasikeitus pareiškėjo materialinei ar finansinei padėčiai jis turi teisę pateikti atsakovei naują prašymą dėl sprendimo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą pakeitimo.
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodomas Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintas mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo principas, apimantis ir mokesčių administratoriaus pareigą stengtis, kad būtų pasiektas savitarpio supratimas su mokesčių mokėtoju, nereiškia, jog mokesčių administratorius visus prašymus turi besąlygiškai spręsti mokesčių mokėtojo naudai. Administruodamas mokesčius ir priimdamas atitinkamus sprendimus mokesčių administratorius turi vadovautis ir įstatymais bei poįstatyminiais teisės aktais, nustatančiais atskirus mokesčius bei mokesčių administravimo procedūras.
Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, prašymas priteisti sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. V. įgalioto atstovo M. B. skundą atsakovei Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl Telšių AVMI viršininko 2011 m. kovo 25 d. sprendimo dalies dėl atidėjimo laikotarpio nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2016 m. kovo 20 d. panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo – atidėti 672810,96 Lt mokestinės nepriemokos sumokėjimą išdėstant laikotarpiui nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2020 m. sausio 7 d., sumokėto žyminio mokesčio priteisimo atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.