- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-10
- Bylos Nr.
- 2A-167-194/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Matiukienė, Jolanta Badaugienė (pran.), Laisvė Aleknevičienė
- Ieškovas
- J. G.
- Atsakovas
- A. K.
Pranešėja J. Badaugienė Civilinė byla Nr. 2A - 167 - 194/2010
Teisėja S. Plungienė Procesinio sprendimo kategorija 121.
NUTARTIS
2010 m. gegužės 10 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Badaugienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-327-715/2009 pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos, palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė J. G. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 6600,00 Lt skolos, 10 procentų palūkanų už kiekvieną skolos negrąžintą mėnesį iki pilno skolos sumokėjimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-04-05 ilgalaikio materialinio turto nuomos sutartimi, savo individualiai įmonei "Mini baras" iš Mažeikių r. savivaldybės kultūros centro išsinuomavo negyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Patalpa buvo apleista ir ji savo lėšomis atliko patalpos dekoratyvinį remontą, supirko reikiamą inventorių ir įkūrė kavinę. Remonto klausimą ji aptarė su Kultūros centro direktore K. K., kuri leido spręsti ar atlikti savo lėšomis remontą arba patalpos nenuomoti. Ieškovę šios sąlygos tenkino ir patalpą ji išsinuomojo. Dėl asmeninių priežasčių nutraukus kavinės veiklą, minėtą patalpą kultūros centre susitarė nuomoti atsakovė, kuri paprašė ieškovės parduoti jai reikalingą inventorių, sutiko apmokėti už atliktą remontą. Šalys bendru susitarimu nustatė inventoriaus ir atlikto remonto vertę ir įkainavo bendrai 6600 Lt sumai. Atsakovė tokios sumos neturėjo, tačiau iki 2007-11-11 dienos įsipareigojo sumokėti visą 6600 Lt sumą, be to, įsipareigojo mokėti kiekvieną mėnesį 10 procentų palūkanų, jeigu nustatytu laiku nesumokės nurodytos sumos. Ji pasiūlė skolos grąžinimą užtikrinti, sudarant pas notarą paskolos sutartį, kurią patvirtino Mažeikių rajono 2 notaro biuro notarė. Sutarties sąlygos buvo pilnai ir tinkamai atskleistos atsakovei, atitiko abiejų šalių ketinimą - sąžiningai atsiskaityti už gautą inventorių ir atliktą remontą.
Atsakovė A. K. pateikė priešieškinį, prašydama pripažinti paskolos sutartį 2007-10-11 notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia; J. G. reikalavimus civilinėje byloje L2-582-715/2008 atmesti, kaip nepagrįstus; civilinę bylą jos atžvilgiu nutraukti. Nurodė, kad pagal 2007-10-01 patalpų nuomos sutartį 2007-10-05 aktu priėmė 48,27 kv. m. patalpas Kultūros Centre. Pradėjus kurtis, su ankstesne patalpų nuomininke J. G. žodžiu sutarė, kad ji iki 2007-11-11 parduos, t. y. pateiks virtuvės įrangos už 6600 Lt. Šio susitarimo patvirtinimui 2007-10-11 šalys pasirašė paskolos sutartį. Tačiau J. G. jokios įrangos neperdavė ir tokiu būdu pažeidė žodinį susitarimą bei LR CK 6.158 str., 6.156 str., kuris daro niekine ir paskolos sutartį, nes atsakovė iš ieškovės jokių pinigų nesiskolino ir 6600 Lt niekada negavo. Paskolos sutartis buvo sudaryta kitam sandoriui pateisinti.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 28 d. sprendimu ieškovės J. G. ieškinį tenkino iš dalies. Priešieškinį A. K. tenkino. Pripažino 2007-10-11 paskolos sutartį, notarinio registro Nr. 2-5184, negaliojančia ir laikė, kad šalys sudarė žodinę kilnojamų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį. Priteisė iš A. K., ieškovei J. G.: 6600,00 Lt skolos; 511,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį dalyje dėl palūkanų priteisimo atmetė. Priteisė iš J. G., į valstybės pajamas: 238,00 Lt žyminio mokesčio; 321,00 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų; 29,00 Lt pašto išlaidų. Teismas nurodė, kad paskolos sutartis yra realinė sutartis (CK 6.870 str. 2 d.), kurios sudarymo faktui konstatuoti būtinas pinigų ar daiktų perdavimas, o kadangi abi šalys pripažįsta jog pagal sudarytą sutartį pinigai nebuvo perduoti, remiantis CK 6.193 straipsnio nuostatomis bei įvertinus šalių paaiškinimus apie tikruosius jų ketinimus, teismas padarė išvadą, kad šalys susitarė dėl daiktų pirkimo – pardavimo, todėl šalių 2007-10-11 sudaryta paskolos sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), laikytina apsimestiniu sandoriu ir pripažintina niekine (CK 1.87). Šalys sudarydamos paskolos sutartį susitarė dėl daiktų pirkimo – pardavimo, sutarties sudarymo metu šalims buvo aišku, kokie kilnojamieji daiktai parduodami, šalys susitarė dėl daiktų kainos ir šie daiktai buvo perduoti atsakovei. Teismas laikė, kad šalys susitarė dėl visų esminių kilnojamų daiktų pirkimo – pardavimo sąlygų, nei viena iš šių sąlygų neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl atsakovė privalo sumokėti ieškovei už įsigytus daiktus (CK 6.314 str.), ieškinys dalyje dėl 6600 Lt skolos priteisimo ieškovei iš atsakovės už parduotus daiktus tenkintinas.
Ieškinys dalyje dėl 5 proc. mėnesinių palūkanų nuo skolos sumos už 2 metus priteisimo netenkintinas, kadangi šalys dėl palūkanų mokėjimo buvo susitarusios paskolos sutartyje už vėlavimą grąžinti paskolą, o šią sutartį pripažinus niekine, susitarimas dėl palūkanų taip pat laikytinas niekiniu.
Šalies argumentai
Atsakovė A. K. apeliaciniu skundu prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo vienasmeniškai remdamasis tik ieškovės parodymais, o atsakovės įrodymų netyrė, nesigilino į teismui pateiktų dokumentų esmę, ieškovo bei liudytojų pateiktus parodymus. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokias konkrečiai patalpas ji nuomojo; kokiose patalpose ir kokie baldai, ar inventorius buvo; koks tai inventorius ir baldai - išardomi ar mobilūs; ar iš vis ieškovės teismui pateiktame akte (priedas Nr. 1) išvardinti daiktai ar medžiagos gali būti pripažinti inventoriumi, už kuriuos teismas priteisė 6600,00 litų skolą; ar jai kas perdavė nuomojantis patalpas pagal aktą „ Kultūros centrui nepriklausančius daiktus"; ar vykdė kavinės veiklą nuomojamose patalpose, ar tik naudojo salės patalpas Kultūros centro administracijos prašymu; kokį inventorių ir įrangą, reikalingą kavinės atsidarymui ir nesulaukiant kol atveš ieškovė (pagal susitarimą) ji turėjo atsivežusi pati; ar minėti daiktai būtent atsakovės buvo sugadinti, ar pablogėjo jų kokybė, kiek sumažėjo tų daiktų vertė; kodėl ieškovė neatsiėmė šių daiktų, matydama, kad patalpos, kuriose randasi dalis šių daiktų, yra išnuomotos ir už juos niekas neatsiskaito; kokie buvo tikrieji ieškovės tikslai. Nebuvo išsiaiškinta iki galo, už ką būtent, buvo sutarta mokėti konkrečiai 6600,00 litų suma, be kurios atsakovė negalėjau pradėti kavinės veiklos. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į dokumentų turinį ir vadovavosi tik ištraukomis iš šių dokumentų: 2008-04-30 prašyme Kultūros Centrui konkrečiai išvardino koks IĮ "AGIMA" inventorius ir koks jų kiekis paliekamas kavinės patalpose, tačiau teismas neaišku kuo remdamasis nusprendė, kad šis inventorius yra ieškovės ir padarė išvadą, kad tuo „...atsakovė pati patvirtino, jog nuomojamose patalpose buvo IĮ"AGIMA" inventoriaus..." ir panaudojo pirkimo - pardavimo santykių atsiradimo nustatymui, tačiau čia ne tas inventorius, apie kurį ieškinyje nurodė ieškovė; 2008-04-04 raštu kreipėsi į Kultūros Centro direktorę su pretenzijomis dėl ieškovės trukdymo pradėti kavinės veiklą ir dėl savavališko kultūros centro administracijos šeimininkavimo jos išnuomotos kavinės patalpose, organizuojant Kultūros Centro priemones. Bylos nagrinėjimo metu tai pareiškė ne vieną kartą, tačiau teismas, visus išklausęs, tame tarpe ir minėtas pareigūnes, priėjo išvados, kad atsakovė „...jokių veiksmų nesiėmė, pretenzijų nereiškė"; vadovavosi ieškovės iš Kultūros Centro paimtomis ir teismui pateiktomis sąskaitomis-faktūromis bei 2008-01-16 prašymu, kurie susiję su kavinės „Domino", kuri buvo įsikūrusi antrajame Kultūros Centro aukšte veikla. Tos faktinės aplinkybės turėjo įtakos priimant sprendimą ir padarant išvadą, ar pirmajame aukšte nuomojamose patalpose buvo vykdoma, ar nebuvo vykdoma kavinės veikla; Nagrinėjant bylą, ieškovė savo ieškinyje, nurodė kad patalpų remontui išleista 4800.00 litų, o daiktams stacionariems ir kilnojamiems - 1800,00 litų. Nuomos sutartyje, Kultūros Centro direktorės K. K. bei jos pavaduotojos E. D. parodymuose bei bylos eigoje pačios ieškovės parodymuose aiškiai pasakyta „...kad Kultūros Centras remontui atlikti neturi lėšų, o be to , kavinės steigimui reikalingas tik dekoratyvinis, o ne kapitalinis remontas. Jai leido spręsti, ar atlikti savo lėšomis remontą, arba patalpos nenuomoti. Ją šios sąlygos tenkino ir ji patalpą išsinuomojo....ir savo lėšomis atliko patalpos dekoratyvinį remontą...". Neatsižvelgdamas į tai, kad ieškovei niekas neturėjo padengti remontui panaudotas lėšas, teismas priteisė iš jos visą 6600,001itų skolą;Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl 6600,00 litų skolos priteisimo už daiktus, atsakovę per prievartą verčia pirkti iš ieškovės visiškai nereikalingus daiktus bei padengti ieškovės savo noru prisiimtas išlaidas remontuojant kavinės patalpas. Be to, už ieškovės norimus parduoti daiktus ( daiktų sąrašas sudarytas vienašališkai, jai nedalyvaujant), atsakovė verčiama mokėti vienašališkai ieškovės nustatytą, niekuo nepagrįstą kainą. Visa tai prieštarauja ir patalpų nuomos sutarčiai, kurioje jokių papildomų įpareigojimų jai nebuvo keliama ir jokių papildomų įsipareigojimų atsakovė nebuvo prisiėmusi.
Atsiliepimas
Ieškovė J. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti jo apeliacinio skundo argumentais, jos manymu, nėra teisinio pagrindo (b.l. 28-29 2 tomas).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. ( LR CPK 320 str. 1d.)
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų.( LR CPK 320 str. 2d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos jų taikymo praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).
Fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, laikomi sandoriais, o viena iš sandorio rūšių yra sutartis (LR CK 1.63 str. 1 d.). Tai – dvišalis ar daugiašalis sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų ar daugiau šalių tarpusavyje suderinta valia, išreikšta tam tikram bendram rezultatui pasiekti. Sutarčių teisėje yra pripažinta, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Konsensualizmo principas reikalauja atskleisti tikruosius šalių ketinimus, o ne vien analizuoti rašytinę sutarties teksto reikšmę. Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Sandorio rūšį lemia ne jo pavadinimas, bet turinys, šalių vidinė valia, kuri neretai paaiškėja remiantis faktinių bylos aplinkybių tyrimu.
Apeliantė nurodo, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas. Pagrindinės įrodymų ir įrodinėjimo taisyklės yra suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą vienokioms ar kitokioms teisinėms išvadoms daryti, privalo vadovautis šiuose straipsniuose suformuluotomis įrodinėjimo taisyklėmis. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999, kat. 32; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, kat. 2.4.3.7; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, kat. 114.11; 121.21; 128.2 ir kt.). Taigi, teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų savo vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tai reiškia, kad vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės J. G. ieškinį iš dalies, o atsakovės A. K. priešieškinį tenkinant visiškai sprendime pakankamai argumentuotai pateikė įrodymų analizę ir vertinimą, pagrįstai nusprendė, jog iš pateiktų įrodymų pakanka pagrįsti išvadai, kad nuomos sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti pirkimo-pardavimo sutartį ir kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčijami sandoriai atitiko šalių valią. Atsakovė apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jos nenuneigė. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad šalys susitarė dėl daiktų pirkimo – pardavimo, todėl šalių 2007-10-11 sudaryta paskolos sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), laikytina apsimestiniu sandoriu ir pripažintina niekine (CK 1.87).
Apeliantė neginčijo, jog jai išsinuomojus patalpas, jose buvo inventorius, kurį kultūros centras akte (b.l. 78 1 tomas) nurodė, kaip jam nepriklausantį, apeliantė juo naudojosi kol vykdė kavinės veiklą, o tai, kad patalpose esantis inventorius priklausė ieškovei ir ji galėjo tą inventorių nutraukus nuomos sutartį pasiimti, kad apeliantei prieš išsinuomojant patalpas buvo nurodyta, kurie daiktai nepriklauso kultūros centrui ir, kad net tokius daiktus, kaip grindų danga, langų apvadai ir stiklai, ieškovė galėjo pasiimti nepažeisdama nuomos sutarties 8.5 punkto, teismas laikė, kad sutarties sudarymo momentu sutarties šalims buvo aišku, kokie kilnojamieji daiktai yra parduodami: pirkimo-pardavimo sutarties dalykas buvo išnuomojamose patalpose, esantis inventorius ir įrengimai, nurodyti IĮ „Agima“ inventoriumi, kuris liko kultūros centre, perdavus patalpas akte. Šie daiktai faktiškai buvo perduoti apeliantei, paliekant daiktus nuomojamose patalpose, kas taip pat patvirtina, jog šalys susitarė būtent dėl šių daiktų pirkimo – pardavimo, kadangi pagal LR CK 6.309 str. 1 d. įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas – pardavimas.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šalys sudarydamos paskolos sutartį, iš tiesų susitarė dėl daiktų pirkimo – pardavimo, sutarties sudarymo metu šalims buvo aišku kokie kilnojamieji daiktai parduodami, šalys susitarė dėl daiktų kainos ir šie daiktai buvo perduoti apeliantei, laiko, kad šalys susitarė dėl visų esminių kilnojamų daiktų pirkimo – pardavimo sąlygų, nei viena iš šių sąlygų neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl apeliantė privalo sumokėti ieškovei už įsigytus daiktus (CK 6.314 str.). Sandoris buvo sudarytas laisva šalių valia , tinkamai įformintas , atitiko įstatymo reikalavimus.
Teisėjų kolegija nurodo, kad vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis LR CPK 185 str., įtvirtinusiu laisvo įrodymų vertinimo principą, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis LR CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Suprantama, kad artimai bendraujantys asmenys, esant jų pasitikėjimui vienas kitu, tarpusavyje atlikdami formalius veiksmus, yra ne tokie reiklūs tinkamam jų įforminimui, kaip atlikdami tokius pat veiksmus su asmenimis, nesusijusiais tokiais ryšiais, todėl teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių sutartinių santykių, privalo įvertinti tokias aplinkybes kaip galėjusias turėti įtakos ginčijamo sandorio sudarymui. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamo sandorio teisėtumo, tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir civilinio proceso normas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinio skundo motyvų pagrindu teismas neturi pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.