Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės Lesto ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus universiteto Onkologijos institutui dėl pažeistų nuosavybės teisių gynimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo - Valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo apskųstajam teismo sprendimui panaikinti.

Byloje nustatyta, kad 1963 m. birželio 20 d. transformatorinės pastotės TP-273 (TR-273) pastatas su jame esančiais elektros įrenginiais buvo perduotas į Vilniaus elektros tinklų balansą. Tuo pačiu aktu ieškovui buvo perduotas ir kitas turtas: transformatorius 5731, transformatorinės pastotės įranga ir kabelis ASB 3x95. Vilniaus elektros tinklų vardu ir lėšomis 1997 m. balandžio 21 d. Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialas atliko nurodytos transformatorinės pastotės pastato inventorizaciją. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis transformatorinės pastotės TP-273 (TR-273) pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane - 1H1p, nuosavybės teisės buvo įregistruotos AB Rytų skirstomųjų tinklų vardu, teisinės registracijos pagrindu viešajame registre nurodant 2000-05-18 LR įstatymą Nr.VIII-1693, 2001 m. lapkričio 5 d. akcininkų susirinkimo protokolą ir 2001 m. gruodžio 29 d. priėmimo-perdavimo aktą. Nuosavybės ir patikėjimo teisės į transformatorinės TP-273 (TR-273) pastatą yra įregistruotos ir atsakovų Lietuvos Respublikos bei VU Onkologijos instituto vardu, registracija atlikta nuo 2003 m. balandžio 15 d., teisinės registracijos pagrindu nurodyta 1996 m. birželio 12 d. pažyma Nr.03-10-2781. Iš byloje esančių registrų išrašų bei kadastro ir registro bylų matyti, kad ta pati transformatorinės pastotė TP-273 įregistruota dviem adresais ir dviem unikaliais numeriais, o būtent: unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini) ir unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini). Byloje objektyviais duomenimis nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad tai yra vienas ir tas pats statinys, nagrinėjamoje byloje – ginčo objektas.

Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958-05-04 nutarimas Nr.185 „Dėl Respublikos energetikos ūkio sutvarkymo" nustatė, kad Liaudies ūkio tarybai turi būti perduotos naujai pastatytos tranzitinės transformatorinės pastotės ir aukštos įtampos elektros perdavimo linijos. Šio nutarimo pagrindu transformatorinės TP-273 (TR-273) pastatas, kartu su jame esančiais įrenginiais, ir buvo perduotas į Vilniaus elektros tinklų balansą. Ginčo turto perdavimas iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo teisėtas ir pagristas, kadangi tuo metu galiojusio CK 40, 99 straipsniai nedraudė valstybiniams ūkio subjektams sudaryti sandorį dėl turto perdavimo ir priėmimo. Priėmimo-perdavimo aktu nebuvo perduodama ir perimama nuosavybės teisė, nes turto savininku ir toliau liko valstybė, o įmonei buvo perduota pastato valdymo operatyviojo tvarkymo teisė. Ieškovui 1963 m. birželio 20 d. akto pagrindu atsirado viso perduoto aktu turto operatyviojo tvarkymo (valdymo) teisė. Ieškovui, įrašius perduotą turtą į įmonės balansą, jis tapo teisėtu šio turto valdytoju bei įgijo šio turto operatyviojo tvarkymo (valdymo) teisę.

Byloje taip pat nustatyta, kad pagal 1962-11-02 Lietuvos KP Centro komiteto ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 724 valstybinė įmonė Vilniaus elektros tinklai buvo perduota Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos žinion. Vadovaujantis TSRS energetikos ir elektrifikacijos ministerijos 1971-05-05 įsakymu Nr.120 ir Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1971-05-10 nutarimu Nr.212, valstybinė įmonė Vilniaus elektros tinklai buvo perduota į Lietuvos TSR Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos pavaldumą. TSRS energetikos ir elektrifikacijos ministerijos 1988-08-31 įsakymu Nr. 406 „Apie Lietuvos TSR gamybinio energetikos ir elektrifikacijos susivienijimo įkūrimą“ patvirtinta Lietuvos TSR gamybinio energetikos ir elektrifikacijos susivienijimo sudėtis, pagal kurią valstybinė įmonė Vilniaus elektros tinklai tapo minėto gamybinio susivienijimo struktūriniu vienetu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-03-13 nutarimu Nr. J-18 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ visos Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos perėjo Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, o jų valstybinis valdymas pavestas Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-03-22 Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu buvo įkurta Lietuvos Respublikos energetikos ministerija. Energetikos ministras 1991-03-26 patvirtino Lietuvos valstybinės energetikos sistemos įstatus, pagal kuriuos valstybinė įmonė „Vilniaus elektros tinklai“ gavo specifinės paskirties valstybinės įmonės, dirbančios sutartiniais pagrindais su Lietuvos valstybine energetikos sistema, statusą ir pateko į Lietuvos elektros energetikos sistemos sudėtį. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994-08-26 priėmė nutarimą Nr. 787 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į akcines bendroves ir uždarąsias akcines bendroves“. Šio nutarimo 1.3 punkte numatyta, kad Valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės reorganizuojamos į bendroves akcionuojant (padalijant akcijas) valstybei priklausantį įmonių turtą pagal paskutiniojo prieš šių įmonių perregistravimą į bendroves ketvirčio buhalterinį balansą. Nutarimo 1.5 punkte numatyta, kad „visas turimas reorganizuojamos valstybinės arba valstybinės akcinės įmonės teises ir prievoles perima bendrovė“. Minėtos Vyriausybės nutarimo nuostatos nenumatė, kad reorganizuojamų valstybinių arba valstybinių akcinių įmonių teises ir prievoles perima reorganizuotos bendrovės pasirašant akcijų pirkimo-pardavimo ar balanse esančio buhalterinio turto priėmimo-perdavimo sutartis ir/ar aktus, tačiau įtvirtino nuostatą, kad reorganizacija vykdoma akcionuojant (padalijant akcijas) valstybei priklausantį įmonių turtą pagal paskutiniojo prieš šių įmonių perregistravimą į bendroves ketvirčio buhalterinį balansą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr.787 pagrindu 1995-08-11 Energetikos ministerija priėmė įsakymą Nr. 176 „Dėl VĮ „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ reorganizacijos į SP AB „Lietuvos energija“, kuriame buvo numatyta, kad VĮ „Lietuvos Valstybinė energetikos sistema“ reorganizuojama į specialios paskirties akcinę bendrovę, o Lietuvos valstybinės energetikos sistemos generalinio direktoriaus 1995-09-14 įsakymu Nr.40 visas turimas reorganizuojamos VĮ „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ teises, prievoles ir įsipareigojimus perėmė specialiosios paskirties bendrovė. Šių dokumentų pagrindu Vilniaus elektros tinklai tapo reorganizuotos SP AB „Lietuvos energija" filialu, o VĮ „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ buhalteriniame balanse turėtas turtas tapo reorganizuotos SP AB „Lietuvos energija“ turtu, apskaitomu šios bendrovės filialo Vilniaus elektros tinklų balanse. AB „Lietuvos energija“ 2002-01-01 buvo reorganizuota skaidymo būdu ir AB Rytų skirstomieji tinklai buvo perduotas AB „Lietuvos energija“ filialo Vilniaus elektros tinklų balanse apskaitytas turtas, teisės ir prievolės. Perduodant AB Rytų skirstomiesiems tinklams AB „Lietuvos energija" turtą, kartu buvo perduotas ir ginčo turtas. Vilniaus elektros tinklai 2004-10-01 neteko filialo statuso ir iki 2011-01-01 veikė kaip AB Rytų skirstomųjų tinklų struktūrinis padalinys - Vilniaus regionas. Nuo 2011-01-01 AB Rytų skirstomųjų tinklų teises, prievoles bei turtą perėmė naujai įsteigta įmonė -AB LESTO (ieškovas nagrinėjamoje byloje).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1963 metais perduotas ginčo transformatorinės TP-273 (TR-273) mūrinis pastatas, priklausė nuosavybės teise valstybei, o ieškovas pastatą valdė operatyviojo tvarkymo teise. Nuo to momento, kai ginčo turtas buvo įtrauktas į Vilniaus elektros tinklų balansą, Vilniaus elektros tinklai įgijo šios transformatorinės pastotės pastato ir jame esančių elektros įrenginių operatyviojo tvarkymo teisę, kuri niekam nebuvo perduota, ir tapo teisėtu šio turto valdytoju. Ieškovui tapus ginčo turto valdytoju, kitiems asmenims operatyviojo tvarkymo teisė pasibaigė ir niekas negalėjo jos pagrindu įgyti jokių naujų teisių nei sutartimi, nei administraciniu aktu. Šios teisės pagrindu ieškovas, 1995 metais VĮ „Lietuvos energetikos sistemą“ reorganizavus į SP AB „Lietuvos energija“ ir akcionavus valstybinės įmonės turtą, įgijo ginčo turto nuosavybės teises, kurias įregistravo viešame registre 1997 m. gruodžio 5 d. Ieškovas eksploatuoja ir prižiūri ginčo patalpose esančius tuo pačiu aktu jam perduotus elektros įrenginius, dėl kurių nuosavybės teisės tarp šalių ginčo nėra.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovai neginčijo ginčo turto perdavimo ieškovui akto teisėtumo ir tuo pačiu pripažino, jog minimu aktu ieškovui perduota įranga, esanti ginčo pastate, nuosavybės teise priklauso ieškovui. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad turto perdavimas atitiko tuo metu galiojančio 1964 metų CK 40, 98, 99 straipsnių nuostatas. Ieškovui, įrašius perduotą turtą į balansą, jis tapo teisėtu šio turto valdytoju ir jam atsirado operatyviojo valdymo teisė, o nuosavybės teisė ir toliau liko valstybei. Operatyviojo turto tvarkymo teisės atsiradimas nebuvo siejamas su sandorio registracijos būtinumu, o įgijėjas pradėjo netrukdomai įgyvendinti šią teisę. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus elektros tinklai nevaldė ginčo pastato operatyviojo tvarkymo teise.

Apelianto nuomone, sprendimus dėl valstybės turto privatizavimo priima Vyriausybė, tačiau šioje byloje nėra įrodymų, kad Vyriausybė tokį sprendimą būtų priėmusi. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčo transformatorinės pastatas perduotas teisėtai iš vienos valstybinės organizacijos į Vilniaus elektros tinklų balansą. Toks ginčo turto perdavimas atitiko tuo metu galiojusio Civilinio kodekso devintojo skirsnio normas, reglamentavusias disponavimo valstybine nuosavybe tvarką, pastatų, įrenginių, įrengimų ir kito turto, priskirto prie valstybinių organizacijų pagrindinių priemonių, perdavimą iš vienos valstybinės organizacijos balanso į kitą neatlygintinai įstatymų nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Vilniaus elektros tinklai, perėmę šį pastatą jį valdė ir tvarkė operatyviojo tvarkymo teise, įtraukiant jį į savo balansą, nes turto savininku ir toliau liko valstybė. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuo 1963 metų iki šiol ginčo turtas apskaitomas ieškovo balanse. Iki 1995 metų turtas priklausė valstybei ir patikėjimo teise buvo valdomas VĮ “Vilniaus elektros tinklai”. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-08-26 nutarimo ir Energetikos ministerijos 1995-08-11 įsakymo Nr. 176 pagrindu nuo 1995 metų VĮ “Lietuvos valstybinės energetikos sistemos” buvo reorganizuota į akcinę bendrovę “Lietuvos energija”, kuomet turtas buvo akcionuotas ir nuosavybės teise perėjo ieškovui. Todėl nuo 1995 metų valstybės nuosavybės teisė į transformatorinę pasibaigė, o ieškovas yra teisėtas Vilniaus elektros tinklų teisių ir kitų reorganizacijos pagrindu atsiradusių įmonių, kurios valdė ginčo turtą patikėjimo teise, o vėliau – nuosavybės teise, teisių perėmėjas. Dėl to, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ginčijama 1996 m. birželio 12 d. pažyma Nr.03-10-2781 negalėjo būti sukurtos atsakovų nuosavybės ir patikėjimo teisės į ginčo turtą, o šios pažymos pagrindu negalėjo būti padaryti įrašai viešame registre, kadangi tai pažeidžia ieškovo nuosavybės teisę į pastatą – transformatorinę ir prieštarauja 1964 m. CK 142 straipsnio 1 daliai bei CK 4.93 straipsniui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 str.). 2000 m. CK netgi nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą momentas nebesiejamas su teisine registracija. Jame nustatyta pagrindinė taisyklė (kaip šios taisyklės išimtis yra, pvz., CK 4.100 str. 4 d.), kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pagal sandorį pereina ne nuo sandorio įregistravimo viešame registre, bet nuo daikto perdavimo įgijėjui momento (CK 4.49 str. 1, 2 d., 4.50 str. 1 d., 6.393 str. 4 d.), kurį galima nustatyti pagal nekilnojamojo daikto priėmimo–perdavimo akto ar kitokio sutartyje nurodyto dokumento, kuriuo įforminamas nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas, pasirašymo momentą (CK 6.398 str. 1, 2 d.). Teisinė nuosavybės teisės registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais, ypač kai tenka nustatinėti trečiųjų asmenų sąžiningumą. Neteisėtu teisinės registracijos fakto pagrindu negalėjo atsirasti Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė į ginčo pastatą ir atsakovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto patikėjimo teisės. Ieškovas transformatorinės pastatą realiai valdė, jį prižiūrėjo, juo naudojosi pagal tikslinę paskirtį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo teisė šiuo konkrečiu atveju į ginčo pastatą yra pažeista, jis turi teisę reikalauti apginti jo pažeistas ar ginčijamas teises, prašant teismo pripažinti negaliojančią pažymą kaip nuosavybės ir patikėjimo teisių registravimo atsakovų vardų teisinį pagrindą.

Nepagrįstas taip pat apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kitaip tariant, ieškinio senatis tai – laikas, per kurį asmuo gali apginti savo teises priverstinai, t.y. padedamas valstybės. Šio teisės instituto tikslai yra: sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi. Ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių, t.y. tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Atsakovas nurodo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir teisės į ieškinį atsiradimo momentą sieja su nekilnojamojo turto įregistravimo viešame registre momentu. Apelianto teigimu ieškovas, kaip ginčo pastato savininkas (jei tokiu save laikė) turėjo teisę gauti informaciją iš registro, kadangi registras yra viešas ir prieinamas kiekvienam asmeniui, todėl ieškovas negali teisintis, jog nežinojo apie savo teisės pažeidimą - turto įregistravimą kito asmens vardu. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas kaip turto savininkas be trukdymų valdė ir naudojo turtą – ginčo transformatorinę - apskaitė savo dokumentuose, eksploatavo pastatą ir jame esančius įrenginius, juos prižiūrėjo ir remontavo, mokėjo mokesčius valstybei už nekilnojamą turtą. Todėl, nesant trukdžių turtą valdančiam asmeniui tvarkytis savo turtu, turto įregistravimo viešame registre faktas ir registro viešumo aplinkybė, neįrodo, kad ieškovas turėjo žinoti ar žinojo apie savo teisių pažeidimą dėl viešo turto registro duomenų buvimo. Ginčo turto valdymas ir naudojimas buvo tęstinio pobūdžio, o apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo tik 2008 metais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą taikyti senaties terminą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.